„Autoritetingas mokymas“ (Authoritative Teaching, NHC VI,3) yra vienas iš egzistenciškai aštrių Nag Hamadžio bibliotekos traktatų. Tai ne dialogas ir ne mitologinis pasakojimas, bet pamokslas, skirtas tiems, kurie trokšta suprasti sielos kilmę, jos nuopuolį į materialų pasaulį ir kelią atgal į šviesos pilnatvę. Tekstas parašytas kaip dvasinis vadovas, kuriame anoniminis mokytojas aiškina, kaip siela patenka į kūną, kaip ji susiduria su pasaulio apgaulėmis ir kaip gali išsilaisvinti per vidinę discipliną ir žinojimą.
Traktatas prasideda kosmine vizija: dar prieš pasaulių atsiradimą egzistavo Tėvas, vienintelis ir nematomas, iš kurio kilo dvasinė siela — „teisybės siela“. Ji yra gimininga aukštesniems pasauliams ir niekada visiškai nuo jų neatsiskiria, net jei leidžiasi į materialų lygmenį. Tačiau nusileidusi į kūną, siela patenka į užmarštį: ji pamiršta savo kilmę, savo dvasinius giminaičius ir ima tapatintis su kūniškais troškimais, geismais ir pasaulio iliuzijomis.
Vienas iš ryškiausių teksto motyvų — pasaulio pirkliai. Tai metaforiniai veikėjai, simbolizuojantys geismus, godumą, puikybę, kūnišką malonumą, pavydą, tuštybę ir visus kitus prisirišimus, kurie sielą vilioja kaip prekės turguje. Šie pirkliai siūlo „maistą“, kuris iš tikrųjų yra mirtį nešantis masalas. Siela, pasiduodama jų vilionėms, tampa tarsi žuvis, kurią žvejys pagauna paslėptu kabliuku: ji paragauja malonumo, o paskui įkrenta į visą troškimų tinklą. Tai gnostinė kritika pasaulio sistemai, kurioje žmogus nuolat viliojamas „pirkti“ tai, kas jį pavergia.
Tekstas taip pat pateikia gilią psichologinę analizę. Siela, pasidavusi geismams, tampa „bestiališka“, praranda gebėjimą atskirti, kas dera ir kas nedera. Ji pamiršta savo tikrąjį Tėvą ir brolius — dvasines būtybes, iš kurių kilo. Tačiau pamokslas pabrėžia, kad ši būsena nėra galutinė. Siela gali atsibusti, jei pradeda ieškoti žinojimo, jei ima klausti apie savo kilmę ir tikslą. Tokia siela „pavargsta ieškodama“, bet būtent per šį nuovargį ji atranda kelią į šviesą.
Svarbi vieta tekste skiriama žodžiui kaip vaistui. Siela turi nuolat „tepti savo akis žodžiu“, kad galėtų matyti tikrovę ir atpažinti priešus, kurie ją nori apakinti. Tai dvasinė disciplina: nuolatinis budrumas, savistaba, troškimų suvaldymas ir vidinė tyla. Tik taip siela gali įveikti „naminius priešus“ — savo pačios geismus, kurie ją puola dieną ir naktį.
Traktatas taip pat pateikia dramatišką žvejybos metaforą: pasaulis yra tarsi gilus vanduo, kuriame siela plaukioja kaip žuvis, o velnias — kaip žvejys, kuris meta įvairius masalus. Kiekvienas žmogus turi savo „maistą“, savo silpnybę, per kurią gali būti pagautas. Todėl mokytojas ragina skaitytoją nepasiduoti net menkiausiam masalui, nes vienas prisirišimas atveria kelią visiems kitiems.
Galiausiai tekstas pereina prie dviejų sielų tipų: kvailos ir racionalios. Kvaila siela nesidomi Dievu, nesupranta, kur yra jos tikroji šventykla, ir net persekioja tuos, kurie ieško išganymo. Ji yra „blogesnė už pagonį“, nes net pagonys žino, kur yra jų šventykla, o ši siela net nesupranta, kad turi ieškoti. Tuo tarpu racionali siela — ta, kuri klausia, ieško, vargsta, seka evangelistus, kenčia kūne, bet galiausiai atranda Neišreiškiamąjį ir randa poilsį jo šviesoje.
Traktatas baigiasi triumfu: siela, išsilaisvinusi iš pasaulio apgaulių, grąžina kūną tiems, kurie jį jai davė, ir jie lieka sugėdinti, nes nebegali jos valdyti. Ji apsivelka savo tikrąjį dvasinį drabužį, įžengia į vestuvių menę, valgo nemirtingą maistą ir randa amžiną poilsį šviesoje, kuri niekada neužgęsta.
Autoritetingas mokymas
Nag Hamadžio biblioteka
[…] danguje […] jame […] bet kas pasirodo […] paslėpti dangūs […] pasirodo, ir prieš pasirodant nematomiems, neišsakomiems pasauliams. Iš jų atėjo nematomoji teisingumo siela, būdama bendra narė, bendras kūnas ir bendra dvasia. Nesvarbu, ar ji yra nusileidime, ar Pleromoje (Pleroma), ji nėra nuo jų atskirta, bet jie mato ją, o ji žvelgia į juos nematomame pasaulyje.
Slapta jos jaunikis tai atnešė. Jis prikišo tai prie jos burnos, kad ji valgytų tai tarsi maistą, ir jis patepė jos akis žodžiu kaip vaistu, kad ji matytų savo protu, suvoktų savo giminaičius ir sužinotų apie savo šaknį, kad galėtų prisiglausti prie savo šakos, iš kurios pirmiausia buvo išėjusi, kad priimtų tai, kas jai priklauso, ir išsižadėtų materijos.
[…] jis [gyveno…] turėdamas […] sūnų. Sūnūs […] iš tiesų, tie, kurie kilo iš jo sėklos, vadina moters sūnus „mūsų broliais“. Būtent taip, kai dvasinė siela buvo įmesta į kūną, ji tapo broliu geismui, neapykantai ir pavydui bei materialia siela. Taigi kūnas kilo iš geismo, o geismas kilo iš materialios substancijos. Dėl šios priežasties siela tapo jiems broliu.
Ir visgi jie yra svetimšaliai, neturintys galios paveldėti iš vyro, bet paveldi tik iš savo motinos. Todėl, kai tik siela trokšta paveldėti kartu su svetimšaliais – nes svetimšalių turtas yra išdidžios aistros, gyvenimo malonumai, neapykantos kupinas pavydas, tuščiagarbiški dalykai, nesąmoningi dalykai, kaltinimai […] jai […] prostitucija, jis atskiria ją ir uždaro į viešnamį. Nes […] jai ištvirkavimas. Ji paliko drovumą nuošalyje. Mat mirtis ir gyvenimas yra padėti prieš kiekvieną. Kurį iš šių dviejų jie norės, tą sau ir pasirinks.
Tas tuomet puls gerti daug vyno ištvirkime. Mat vynas yra ištvirkintojas. Todėl ji neprisimena savo brolių ir savo tėvo, nes malonumas ir saldus pelnas ją apgauna.
Palikusi žinojimą nuošalyje, ji puolė į gyvuliškumą. Mat neišmintingas žmogus egzistuoja gyvuliškume, nežinodamas, ką pridera sakyti ir ko sakyti nepridera. Tačiau, kita vertus, švelnus sūnus su malonumu paveldi iš savo tėvo, o tėvas džiaugiasi juo, nes per jį sulaukia pagarbos iš visų, jam vėl ieškant būdų padvigubinti tai, ką gavo. Mat svetimšaliai […].
[…] maišytis su […]. Mat jei geismo mintis patenka į nekaltą vyrą, jis jau tampa suteptas. Ir jų rajumas negali maišytis su saikingumu. Mat jei pelai sumaišomi su kviečiais, susitepa ne pelai, o kviečiai. Kadangi jie yra sumaišyti vieni su kitais, niekas nepirks jos kviečių, nes jie sutepti. Bet jie vilios jį: „Duok mums šitų pelų!“, matydami su jais sumaišytus kviečius, kol juos gaus ir išmes kartu su visais kitais pelais, ir tie pelai susimaišys su visomis kitomis medžiagomis. Tačiau gryna sėkla laikoma saugiose kluonuose. Visus šiuos dalykus mes pasakėme.
Ir prieš kam nors atsirandant, egzistavo vienas Tėvas, dar prieš pasirodant pasauliams, kurie yra danguje, ar pasauliui, kuris yra žemėje, ar kunigaikštystei, ar valdžiai, ar galioms. […] pasirodo […] ir […] Ir niekas neatsirado be jo valios.
Tuomet jis, Tėvas, norėdamas atskleisti savo turtus ir savo šlovę, sukėlė šią didžią kovą šiame pasaulyje, norėdamas, kad pasirodytų kovotojai, ir kad visi tie, kurie kovoja, paliktų tai, kas buvo atsiradę, ir paniekintų tai su tauriu, nesuvokiamu žinojimu bei pabėgtų pas tą, kuris egzistuoja.
O (kalbant apie) tuos, kurie kovoja su mumis, būdami priešininkai, kovojantys prieš mus, mes turime nugalėti jų nežinojimą savo žinojimu, nes mes jau pažinome Neperprantamąjį, iš kurio esame išėję. Mes nieko neturime šiame pasaulyje, kad atsiradusio pasaulio valdžia nesulaikytų mūsų pasauliuose, kurie yra danguje – tuose, kuriuose egzistuoja visuotinė mirtis, apsupta atskiro […] pasaulietiško. Mes taip pat pradėjome gėdytis pasaulių, nors nesidomime jais, kai jie mus šmeižia. Ir mes ignoruojame juos, kai jie mus prakeikia. Kai jie meta gėdą mums į veidą, mes žiūrime į juos ir nekalbame.
Mat jie dirba savo darbus, bet mes vaikštome alkani (ir) ištroškę, žvelgdami į savo buveinę, į vietą, į kurią žvelgia mūsų elgesys ir mūsų sąžinė, neprisirišdami prie dalykų, kurie atsirado, bet atsitraukdami nuo jų. Mūsų širdys nukreiptos į dalykus, kurie egzistuoja, nors esame ligoti (ir) silpni (ir) kenčiantys skausmą. Tačiau mūsų viduje paslėpta didi jėga.
Mūsų siela iš tiesų serga, nes ji gyvena skurdo namuose, o materija smogia jai į akis, norėdama ją apakinti. Dėl šios priežasties ji vejasi žodį ir tepa jį ant savo akių kaip vaistą, <atverdama> jas, nuvydama šalin […] mintį apie […] aklumą […] vėliau, kai tas vienas vėl yra nežinioje, jis yra visiškai aptemęs ir materialus. Taip siela […] žodį kiekvieną valandą, kad teptų jį ant savo akių kaip vaistą, kad ji galėtų matyti, ir jos šviesa galėtų paslėpti priešiškas jėgas, kurios su ja kovoja, ir ji galėtų apakinti jas savo šviesa, uždaryti jas savo akivaizdoje, priversti jas nugriūti bemiegėje būsenoje bei drąsiai veikti savo jėga ir savo skeptru.
Kol jos priešai žiūri į ją su gėda, ji bėga aukštyn į savo lobyną – tą, kuriame yra jos protas – ir (į) savo kluoną, kuris yra saugus, nes niekas iš to, kas atsirado, jos nepagavo, nei ji priėmė svetimą į savo namus. Mat daug yra jos namiškių, kurie kovoja prieš ją dieną ir naktį, neturėdami poilsio nei dieną, nei naktį, nes jų geismas juos slegia.
Todėl mes nemiegame ir nepamirštame tinklų, kurie yra ištiesti slaptoje, tykantys mūsų, kad mus sugautų. Mat jei būsime sugauti bent į vieną tinklą, jis įtrauks mus į savo burną, o vanduo tekės virš mūsų, smogdamas mums į veidą. Ir mes būsime nutraukti į vilkimo tinklą, ir negalėsime iš jo iškilti, nes vandenys virš mūsų yra aukšti, tekantys iš viršaus žemyn, panardinantys mūsų širdį purviname dumble. Ir mes negalėsime nuo jų pabėgti. Mat žmogėdros mus sučiups ir prarys, džiaugdamiesi tarsi žvejys, metantis kabliuką į vandenį. Mat jis meta daug rūšių maisto į vandenį, nes kiekviena žuvis turi savo maistą. Ji jį užuodžia ir seka paskui kvapą. Bet kai ji jį suėda, maiste paslėptas kabliukas ją sučiumpa ir jėga ištraukia iš gilių vandenų. Nė vienas žmogus negali sugauti tos žuvies giliuose vandenyse, išskyrus spąstus, kuriuos žvejys pastato. Per maisto klastą jis ištraukė žuvį ant kabliuko.
Būtent taip mes egzistuojame šiame pasaulyje, tarsi žuvys. Priešininkas mus seka, tykodamas mūsų tarsi žvejys, norėdamas mus sugauti, džiaugdamasis, kad galėtų mus praryti. Mat jis padeda daug maisto prieš mūsų akis – dalykų, kurie priklauso šiam pasauliui. Jis nori priversti mus trokšti vieno iš jų ir paragauti bent po truputį, kad galėtų mus sugauti savo paslėptais nuodais, išvesti iš laisvės ir nuvesti į vergiją. Mat kai tik jis pagauna mus su vienu maistu, mums iš tiesų tampa būtina trokšti likusių. Galiausiai tokie dalykai tampa mirties maistu.
Štai maistas, kuriuo velnias tyko mūsų. Pirmiausia jis įleidžia skausmą į tavo širdį, kol tau pradeda gelti širdį dėl menko šio gyvenimo dalyko, ir jis sugauna (tave) savo nuodais. O vėliau (jis įleidžia) tunikos troškimą, kad tu ja didžiuotumeis, taip pat pinigų meilę, puikybę, tuštybę, pavydą, kuris konkuruoja su kitu pavydu, kūno grožį, apgaulingumą. Didžiausi iš visų šių yra nežinojimas ir nerūpestingumas (patogumas).
Visus tokius dalykus priešininkas paruošia gražiai ir išskleidžia prieš kūną, norėdamas priversti sielos protą palinkti prie vieno iš jų ir ją užvaldyti, tarsi kabliuku, jėga traukdamas ją nežinioje, klaidindamas ją, kol ji pradeda regėti blogį, gimdo materijos vaisių ir elgiasi netyrai, vaikydamasi daugelio troškimų, gobšumų, kol kūniškas malonumas traukia ją nežinioje.
Tačiau siela – ta, kuri paragavo šių dalykų – suprato, kad saldžios aistros yra praeinančios. Ji sužinojo apie blogį; ji pasitraukė nuo jų ir pradėjo naują elgesį. Vėliau ji paniekina šį gyvenimą, nes jis yra laikinas. Ir ji ieško to maisto, kuris nuves ją į gyvenimą, ir palieka nuošalyje tą apgaulingą maistą. Ir ji sužinoja apie savo šviesą, nusimesdama šį pasaulį, kol jos tikrasis drabužis apvelka ją viduje, (o) jos vestuvinis drabužis uždedamas jai proto grožyje, ne kūno puikybėje. Ir ji sužinoja apie savo gelmę bei bėga į savo avidę, kol jos piemuo stovi prie durų. Mainais už visą gėdą ir panieką, kurią ji gavo šiame pasaulyje, ji gauna dešimt tūkstančių kartų daugiau malonės ir šlovės.
Ji atidavė kūną tiems, kurie jį jai davė, ir jie susigėdo, o prekiautojai kūnais atsisėdo ir verkė, nes negalėjo atlikti jokių reikalų su tuo kūnu, nei rado kokių nors (kitų) prekių, išskyrus jį. Jie ištvėrė didelius vargus, kol suformavo šios sielos kūną, norėdami nugalėti nematomąją sielą. Todėl jie susigėdo savo darbo; jie patyrė praradimą tos, dėl kurios ištvėrė vargus. Jie nesuprato, kad ji turi nematomą dvasinį kūną, galvodami: „Mes esame jos piemuo, kuris ją maitina“. Bet jie nesuprato, kad ji žino kitą kelią, kuris nuo jų paslėptas. To ją išmokė jos tikrasis piemuo žinojime.
Tačiau šie – tie, kurie yra nežinioje – neieško Dievo. Nei jie teiraujasi apie savo buveinę, kuri egzistuoja ramybėje, bet jie vaikšto gyvuliškume. Jie yra piktesni už pagonis, nes pirmiausia jie nesiteirauja apie Dievą, mat jų širdies kietumas traukia juos žemyn link jų žiaurumo. Be to, jei jie randa ką nors kitą, kas klausia apie savo išgelbėjimą, jų širdies kietumas pradeda veikti tą žmogų. Ir jei jis nenustoja klausti, jie nužudo jį savo žiaurumu, manydami, kad padarė sau gerą darbą.
Iš tiesų jie yra velnio sūnūs! Mat net pagonys duoda išmaldą, ir jie žino, kad egzistuoja Dievas, kuris yra danguje, visatos Tėvas, išaukštintas virš jų stabų, kuriuos jie garbina. Bet jie negirdėjo žodžio, kad turėtų teirautis apie jo kelius. Taip neišmintingas žmogus girdi šauksmą, bet jis nežino vietos, į kurią buvo pašauktas. Ir jis neklausė pamokslo metu: „Kur yra šventykla, į kurią turėčiau eiti ir garbinti savo viltį?“
Dėl savo neišmintingumo jis yra blogesnis už pagonį, nes pagonys žino kelią, kaip eiti į savo akmeninę šventyklą, kuri išnyks, ir jie garbina savo stabą, o jų širdys yra prie jo prisirišusios, nes tai yra jų viltis. Bet šiam neišmintingam žmogui buvo paskelbtas žodis, mokantis jį: „Ieškok ir teiraukis apie kelius, kuriais turėtum eiti, nes nėra nieko kito, kas būtų taip gera, kaip šis dalykas“. Rezultatas yra toks, kad širdies kietumo substancija suduoda smūgį jo protui kartu su nežinojimo jėga ir klaidų demonu. Jie neleidžia jo protui pakilti, nes jis vargino save ieškodamas, kad sužinotų apie savo viltį.
Tačiau protingoji siela, kuri (taip pat) vargino save ieškodama – ji sužinojo apie Dievą. Ji triūsė teiraudamasi, kęsdama vargą kūne, nuvargindama savo kojas sekdama paskui evangelistus, pažindama Neperprantamąjį. Ji rado savo pakylimą. Ji rado ramybę tame, kuris yra ramybėje. Ji atsilošė vestuvių kambaryje. Ji valgė puotoje, kurios buvo išalkusi. Ji ragavo nemirtingo maisto. Ji rado tai, ko ieškojo. Ji gavo poilsį nuo savo vargų, o šviesa, kuri šviečia jai, neužgesta. Jai priklauso šlovė ir galia, ir apreiškimas per amžių amžius. Amen