Ausonijus (lot. Decimus Magnus Ausonius, apie 310–395 m. po Kr.) buvo vėlyvosios Romos imperijos poetas, retorikos mokytojas ir aukštas valdininkas, kilęs iš Akvitanijos (dabartinės Prancūzijos pietvakariai). Jo vardas šiandien minimas kaip vienas ryškiausių lotynų literatūros atstovų IV a., palikęs įvairialypį palikimą – nuo rimtų epigramų iki žaismingų eilių.
Ausonijus gimė turtingoje ir išsilavinusioje šeimoje Burdigaloje (dabartinis Bordo). Jis iš pradžių buvo retorikos mokytojas, vėliau tapo imperatoriaus Valentiniano I ir jo sūnaus Gracijano auklėtoju. Dėl šios pareigos jis pakilo iki aukštų valstybės postų, buvo paskirtas konsulu. Politinę karjerą lydėjo literatūrinė kūryba, kurią Ausonijus rašė lotynų kalba, pasitelkdamas tiek klasikinės poezijos, tiek krikščioniškos epochos įtaką.
Jo kūryba itin įvairi. Garsiausias veikalas – „Mosella“, lyrinė poema apie Mozelio upę (pranc. Moselle). Tai vienas gražiausių vėlyvosios antikos gamtos aprašymų, kuriame dera poezija, geografija ir subtilus tėkmės simbolizmas. Šis kūrinys rodo, kad Ausonijus gebėjo poetizuoti kasdienį kraštovaizdį, tarsi parodydamas, jog gamta yra ir filosofijos, ir meno įkvėpimo šaltinis.
Jis sukūrė ir epigramų, epitafijų, smulkių poemų ciklus, iš kurių žinomas „Ephemeris“ – eilėraščių rinkinys, aprašantis vieną dieną nuo ryto iki vakaro. Yra ir žaismingų eilių apie mokyklos draugus („Professores Burdigalenses“), kur jis su ironija mini kolegas mokytojus, atskleisdamas jų charakterius. Tokie tekstai šiandien vertinami kaip vertingi šaltiniai apie kasdienį gyvenimą vėlyvosios imperijos provincijoje.
Ausonijaus kūryboje juntamas perėjimo laikotarpis: jis dar priklauso klasikinei romėnų literatūrai, tačiau jau veikia krikščionybės įtaka. Nors pats buvo pakrikštytas tik vėlai, jo eilėse matyti moraliniai svarstymai, krikščioniško pasaulėvaizdžio bruožai. Jis neretai jungė tradicinę antikos mitologiją su nauja dvasine dimensija.
Literatūrinėje istorijoje Ausonijus dažnai vertinamas dvejopai. Vieni mato jį kaip paskutinįjį klasikinės lotynų poezijos atstovą, išsaugojusį senąsias formas. Kiti – kaip provincijos poetą, kurio eilės ne visada pasiekia Vergilijaus ar Ovidijaus lygį, bet yra neįkainojamos kultūrine verte. Jo raštai leidžia pažvelgti į ketvirtojo amžiaus žmogaus pasaulį: tarp imperatorių dvaro, provincijos mokyklų ir krikščionybės sklaidos.