Ausk Marijai rožių giją,
mano siela nerami,
skelbk gerumą, prakilnumą
ilgesinga širdimi.
O Mergaite, tavo kraitis –
nekaltybė nuostabi:
mums žavėtis ir gėrėtis
leisk per amžius tavimi.
Susimąstę nešam naštą
savo nuodėmės didžios.
Tu, šventoji, nekaltoji,
meldžiam – gelbėki iš jos!
Vargšai gimę, mes nežinom
priebėgos kaip tu kitos:
rojaus vartuose užtarki
vaikus tėviškės šviesios.
Tavo grožis mums kaip rožė,
kaip lelija nekalta.
Tavo garbei ieškom vardo,
neištarto niekada.
Ir maldaujam, nepaliaujam
širdimi vis alkana:
leisk išvysti Karalystėj
laime spindinčią tave.
Ši giesmė yra išraiška maldos ir atsidavimo Šv. Marijai, skirta išreikšti pagarba ir prašymą dėl jos užtarimo. Pirmasis posmas pabrėžia Marijos šviesą ir grožį, lyginant ją su rožėmis ir lelija, ir prašo, kad ji per amžius būtų gerbima ir džiaugsmingai priimama. Antrasis posmas atskleidžia žmonių klystamumą ir nuodėmes, prašant Marijos pagalbos išgelbėti nuo jų ir suteikti priebėgą. Trečiasis posmas įvardija Marijos grožį ir nekaltybę, išreiškia troškimą ją matyti amžinybėje ir maldauja, kad ji leistų patirti šventąją laimę Karalystėje.
Ši giesmė simbolizuoja nuolankumą, pasitikėjimą ir viltį, išreiškiančią, kad Marija yra dvasinė atrama ir vilties šaltinis per gyvenimo sunkumus.
Įdomu tai, kad rožančiaus malda, kuri yra tarsi „rožių gija“ Marijai, atsirado ne iš karto. Viduramžiais, kai giesmė populiarėjo, vienuoliai pradėjo skaičiuoti 150 „Ave Marija“ maldas, kurios atitiko 150 psalmių, kurias skaitė kunigai. Kiekviena dešimtelio pabaiga buvo tarsi įrišimas gėlių puokštės.
Be to, Marijos nekaltasis prasidėjimas, nors oficialiai paskelbtas vėliau, buvo giliai tikinčiųjų širdyse pripažintas nuo pat pradžių. Jie matė Marijoje pirmąją išgelbėtąją, kuri išvengė nuodėmės šešėlio, kad galėtų priimti Jėzų. Tai suteikia šiai giesmei ypatingą džiaugsmo ir vilties atspalvį, nes Marija yra pavyzdys, kaip žmogus gali gyventi be nuodėmės. Jos „kraitis“ yra ne tik tyrumas, bet ir visos žmonijos išganymo pradžia.