Augustino pamokslai (SANCTI AUGUSTINI SERMONES) yra vienas didžiausių ir įvairiausių jo kūrybos blokų, susiformavęs iš gyvų liturginių kalbų, katechezinių pamokymų ir pastoracinių pasisakymų. Tai nėra sisteminiai traktatai, o spontaniškesni tekstai, kuriuose atsiskleidžia Augustino kaip vyskupo veikla, jo santykis su bendruomene ir gebėjimas aiškiai perteikti sudėtingas teologines temas. Pamokslai buvo sakomi įvairiomis progomis, todėl jų turinys labai platus: nuo kasdienių moralinių klausimų iki sudėtingų dogminių aiškinimų.
Šie tekstai išliko dėl klausytojų pastangų juos užrašyti. Dalis pamokslų yra autentiški, dalis priskiriami Augustinui vėlesnės tradicijos, o kai kurie išliko tik fragmentais. Nepaisant to, pamokslų rinkinys leidžia matyti Augustiną ne kaip teoretiką, o kaip ganytoją, kuris kalba žmonėms, gyvenantiems konkrečiomis aplinkybėmis. Tai suteikia šiems tekstams ypatingą vertę, nes jie rodo, kaip Augustinas taikė savo teologiją praktikoje.
Pamokslų skaičius įvairiuose leidimuose skiriasi, tačiau tradiciškai pateikiama apie šimtą numeruotų tekstų, pradedant nuo I ir baigiant C. Ši numeracija nėra originali, ji atsirado vėlesnėje redakcinėje tradicijoje, siekiant suvienodinti skirtingus rankraščių rinkinius. Dėl to pamokslų rinkinys nėra vientisas veikalas, o greičiau temų ir progų rinkinys, kuriame atsiskleidžia Augustino pastoracinė veikla.
Pamokslų kilmė ir perdavimas
Pamokslai buvo sakomi Hipono bazilikoje, šventėse, katechezėse ir įvairiuose liturginiuose susibūrimuose. Dalis jų buvo užrašyta stenografų, kurie dirbo greitai ir kartais netiksliai, todėl tekstai turi stilistinių nelygumų. Tai nėra literatūriniai kūriniai, o gyvos kalbos, kurios vėliau buvo perrašytos ir redaguotos. Rankraščių tradicija labai įvairi, todėl kai kurių pamokslų autentiškumas kelia klausimų.
Pamokslų perdavimas priklausė nuo vietinių bendruomenių, kurios saugojo stenogramas ir perrašinėjo jas vėlesnėms kartoms. Dėl to kai kurie pamokslai išliko tik viename rankraštyje, o kiti – keliuose variantuose. Ši situacija leidžia matyti, kaip Augustino žodžiai buvo priimami ir perduodami skirtingose bendruomenėse.
Temos ir struktūra
Pamokslų turinys labai įvairus. Juose aptariami moraliniai klausimai, tikėjimo pagrindai, Šventojo Rašto aiškinimas, liturginės šventės ir bendruomenės gyvenimo situacijos. Augustinas dažnai remiasi konkrečia dienos Evangelija, todėl pamokslai turi aiškų ryšį su liturginiu ciklu. Kai kuriuose pamoksluose jis nagrinėja sudėtingas teologines temas, tačiau daro tai taip, kad suprastų paprasti klausytojai.
Pamokslų struktūra paprastai paprasta: įžanga, pagrindinė mintis ir praktinis pritaikymas. Augustinas dažnai naudoja pavyzdžius, palyginimus ir trumpas istorijas, kurios padeda klausytojams įsiminti pagrindinę mintį. Tai rodo jo gebėjimą derinti teologinį tikslumą su pastoracine išmintimi.
Pamokslų reikšmė
Pamokslai leidžia suprasti, kaip Augustinas aiškino tikėjimą žmonėms, kurie neturėjo teologinio pasirengimo. Tai suteikia galimybę matyti jo teologiją ne teoriniu, o praktiniu lygmeniu. Šie tekstai svarbūs ir istoriniu požiūriu, nes atskleidžia ankstyvosios Afrikos Bažnyčios gyvenimą, liturgiją ir kasdienes problemas.
Pamokslai taip pat rodo Augustino gebėjimą kalbėti aiškiai ir įtaigiai. Jis nevengia sudėtingų temų, tačiau visada siekia, kad klausytojai suprastų pagrindinę mintį. Tai daro pamokslus vertingus ne tik teologams, bet ir visiems, kurie domisi ankstyvąja krikščionybe.
Augustino pamokslai
Augustino pamokslų numeracija nėra vieninga, nes ji susiformavo ne paties autoriaus, o vėlesnių rankraščių tradicijoje. Skirtingi leidimai – ypač Migne (PL), benediktinų kritinis leidimas ir šiuolaikiniai Corpus Christianorum tomai – rėmėsi nevienodais rankraščių rinkiniais, todėl tas pats pamokslas gali turėti du ar net tris numerius.
Šių pamokslų rinkinys yra labai didelis, todėl čia pateikiami tik trys reprezentatyvūs tekstai, leidžiantys skaitytojui susipažinti su Augustino homiletika aiškiai ir koncentruotai. Jie parinkti todėl, kad turi stabilią rankraščių tradiciją, aiškų turinį ir gerai atskleidžia pagrindines Augustino pamokslų temas: Evangelijos aiškinimą, moralinį mokymą ir dvasinį žmogaus atsinaujinimą. Šie trys pamokslai sudaro tinkamą įvadą į platesnį pamokslų korpusą ir leidžia matyti, kaip Augustinas kalbėjo bendruomenei liturginių susibūrimų metu.
AUGUSTINO 87-ASIS PAMOKSLAS (LXXXVII)
(Sermo 87 – PL numeracija; Sermo 36 – Benediktinų numeracija)
Iš šventosios Evangelijos jūs girdėjote šiam laikui tinkantį palyginimą apie tuos, kurie dirba vynuogyne. Juk dabar yra ir žemiškojo vynuogių derliaus metas. Tačiau yra ir dvasinis vynuogių derlius, kai Dievas džiaugiasi savo vynuogyno vaisiais. Nes mes garbiname Dievą, o Dievas puoselėja (ugdo) mus. Bet mes garbiname Dievą ne tam, kad savo garbinimu padarytume Jį geresnį. Juk mes Jį garbiname šlovindami, o ne ardami žemę. O Jis puoselėja mus taip, kaip žemdirbys – savo lauką. Taigi tai, kad Jis mus puoselėja, mus pačius padaro geresnius; nes ir žemdirbys, dirbdamas lauką, padaro jį geresnį: ir Jis pats laukia iš mūsų vaisių – kad mes Jį deramai garbintume. Jo darbas mumyse yra toks: Jis nepaliauja savo žodžiu rauti blogų sėklų iš mūsų širdžių, atverti mūsų širdies lyg pamokslo plūgu, sodinti įsakymų sėklų ir laukti pamaldumo vaisių. Nes kai šį ugdymą mes priimame į savo širdį taip, kad Jį deramai garbiname, netampame nedėkingi savo Žemdirbiui, bet atiduodame vaisių, kuriuo Jis džiaugiasi. Ir mūsų vaisius padaro ne Jį turtingesnį, o mus pačius palaimingesnius.
Štai, paklausykite: kaip ir sakiau, Dievas mus puoselėja. Kad mes garbiname Dievą, jums įrodinėti nereikia. Juk kiekvienas žmogus sako, jog žmonės garbina Dievą. Tačiau išgirdęs, kad Dievas puoselėja žmones, klausytojas tarsi išsigąsta, nes žmonėms neįprasta sakyti, kad Dievas puoselėja žmones; įprasta sakyti, kad žmonės garbina Dievą. Todėl privalome jums įrodyti, kad ir Dievas puoselėja žmones, idant kas nepagalvotų, jog pasakėme neapgalvotą žodį, ir savo širdyje neimtų su mumis ginčytis bei, nesuprasdamas mūsų minčių, mūsų nepeiktų. Taigi, mes nusprendėme jums parodyti, kad ir Dievas mus puoselėja; bet, kaip jau sakiau, lyg lauką, kad mus padarytų geresnius. Evangelijoje Viešpats sako: „Aš esu vynmedis, jūs esate šakelės, o mano Tėvas – vynininkas (žemdirbys).“ Ką daro žemdirbys? Klausiu jūsų, kurie patys esate žemdirbiai; ką jis daro? Manau, kad jis dirba lauką. Taigi, jei Dievas Tėvas yra Žemdirbys, Jis turi lauką, dirba savo lauką ir laukia iš jo vaisių.
Galiausiai, Jis pasodino vynuogyną, kaip sako pats Viešpats Jėzus Kristus, ir išnuomojo jį vynininkams, kad šie, atėjus metui, atiduotų jam vaisius. Ir Jis nusiuntė pas juos savo tarnus paimti vynuogyno mokesčio. Tačiau anie juos iškoneveikė, kai kuriuos net nužudė ir atsisakė atiduoti derlių. Jis nusiuntė kitus; jie patyrė tą patį. Ir tas šeimininkas, savo lauko puoselėtojas, vynuogyno sodintojas ir nuomotojas, tarė: „Nusiųsiu savo vienatinį Sūnų; galbūt bent jį gerbs.“ Ir, sakoma, Jis nusiuntė netgi savo Sūnų. O anie tarėsi tarpusavyje: „Tai paveldėtojas; eikime, užmuškime jį, ir palikimas bus mūsų.“ Ir jie Jį užmušė bei išmetė laukan iš vynuogyno. Kai atvyks vynuogyno šeimininkas, ką jis padarys tiems piktadarysčiams nuomininkams? Atsakyta: „Piktadarius žiauriai pražudys, o savo vynuogyną išnuomos kitiems žemdirbiams, kurie atiduos jam vaisius savo laiku.“ Vynuogynas buvo pasodintas, kai žydų širdims buvo duotas Įstatymas. Buvo pasiųsti pranašai, reikalaujantys vaisių – gero jų gyvenimo; pranašai jų buvo iškoneveikti ir nužudyti. Buvo pasiųstas ir Kristus, vienatinis šeimininko Sūnus; patį paveldėtoją jie nužudė ir būtent todėl prarado palikimą. Jų piktas sumanymas atsisuko prieš juos pačius. Kad valdytų palikimą, jie žudė: ir kadangi nužudė, viską prarado.
O šiandien iš šventosios Evangelijos girdėjote palyginimą, kad „dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris išėjo pasamdyti darbininkų į savo vynuogyną.“ Jis išėjo anksti rytą ir pasamdė tuos, kuriuos rado; sutarė su jais dėl denaro mokesčio. Jis išėjo trečią valandą, rado kitus ir atvedė dirbti į vynuogyną. Taip pat padarė ir šeštą, ir devintą valandą. Jis išėjo netgi vienuoliktą valandą, artėjant dienos pabaigai, ir rado kai kuriuos tuščiai stoviniuojančius. Jis tarė jiems: „Ko čia stovite? Kodėl nedirbate vynuogyne?“ Šie atsakė: „Kad niekas mūsų nepasamdė.“ „Eikite ir jūs, – sako jis, – ir kas bus teisinga, aš jums duosiu.“ Ir buvo sutarta dėl denaro atlygio. Ar tie, kurie turėjo dirbti vos vieną valandą, galėjo drįsti tikėtis denaro? Visgi jie džiaugėsi, kad gaus bent kažką. Taigi ir jie buvo atvesti vienai valandai. Pasibaigus dienai, šeimininkas liepė išmokėti atlygį visiems, nuo paskutiniųjų iki pirmųjų. Jis pradėjo nuo tų, kurie atėjo vienuoliktą valandą, ir liepė duoti jiems po denarą. Tie, kurie atėjo pirmą valandą, pamatę juos gaunant denarą (dėl kurio su jais pačiais buvo sutarta), tikėjosi, kad gaus kažką daugiau. Bet kai priėjo eilė, jie taip pat gavo po denarą. Jie ėmė murmėti prieš šeimininką, sakydami: „Štai mes pakėlėme dienos naštą ir kaitrą, o tu sulyginai mus ir padarei lygius su tais, kurie vynuogyne dirbo vos vieną valandą.“ O šeimininkas, pateikdamas kuo teisingiausią atsakymą vienam iš jų, tarė: „Bičiuli, aš nedarau tau skriaudos; tai yra, aš tavęs neapgaunu; ką buvome sutarę, tą tau ir atidaviau. Apgavystės tau nepadariau, nes išmokėjau, kas sutarta. O štai šiam aš nenoriu atlyginti, aš noriu jam padovanoti. Argi man nevalia su savo turtu daryti, ką noriu? Ar tavo akis pikta dėl to, kad aš geras?“ Jei iš ko nors atimčiau svetimą daiktą, būčiau pagrįstai peikiamas kaip apgavikas ir neteisuolis; jei kam neatiduočiau skolos, būčiau pagrįstai peikiamas kaip apgavikas ir svetimo turto neigėjas. Bet kai atiduodu skolą, ir tam, kuriam noriu, dar ir padovanoju, tada tas, kuriam buvau skolingas, neturi jokios teisės manęs peikti, o tas, kuriam padovanojau, turi tik dar labiau džiaugtis. Nebuvo ką atsakyti: ir visi buvo sulyginti, ir paskutinieji tapo pirmaisiais, o pirmieji – paskutiniaisiais; sulyginant, o ne apverčiant tvarką. Ką reiškia „paskutinieji tapo pirmaisiais ir pirmieji paskutiniaisiais“? Ogi tai, kad tiek pat gavo ir pirmieji, ir paskutinieji.
Kodėl gi jis pradėjo mokėti nuo paskutiniųjų? Argi mes neskaitome, kad visi gaus atlygį vienu metu? Juk kitoje Evangelijos vietoje skaitome, kad Jis sakys tiems, kuriuos pastatys dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite karalystę, kuri jums paruošta nuo pasaulio sukūrimo.“ Taigi, jeigu visi gaus vienu metu, kaip mes čia suprantame, kad pirma gavo tie, kurie dirbo nuo vienuoliktos valandos, o tik vėliau tie, kurie nuo pirmosios? Jei sugebėsiu paaiškinti taip, kad jūs tai suprastumėte – ačiū Dievui. Juk Jam privalote dėkoti, Tam, kuris dalija jums per mus: nes ne iš savo turto mes dalijame. Jei, pavyzdžiui, paklaustumėte apie du žmones: kas gavo pirmiau – ar tas, kuris gavo po valandos laukimo, ar tas, kuris gavo po dvylikos? Kiekvienas žmogus atsakys, kad pirmiau gavo tas, kuris gavo po vienos valandos. Taigi, nors visi atlygį gaus vienu metu, kadangi vieni atlygį gauna po laukimo, trukusio nuo pirmos valandos, o kiti – po vos vienos (vienuoliktosios) valandos, laikoma, kad pastarieji gavo pirmiau, nes jiems teko laukti kur kas trumpiau. Pirmieji teisieji, tokie kaip Abelis ir Nojus, lyg pašaukti pirmąją valandą, gaus prisikėlimo laimę kartu su mumis. Kiti teisieji po jų – Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir visi jų amžininkai, lyg pašaukti trečiąją valandą, gaus prisikėlimo laimę kartu su mumis. Kiti teisieji, Mozė, Aaronas ir buvusieji su jais, lyg pašaukti šeštąją valandą, džiaugsis ta pačia laime kartu su mumis. Po jų ėję šventieji pranašai, lyg pašaukti devintąją valandą, taip pat gaus tą pačią laimę su mumis. O pasaulio pabaigoje visi krikščionys, lyg pašaukti vienuoliktąją valandą, gaus šio prisikėlimo džiaugsmą kartu su visais kitais. Visi gaus jį vienu metu: bet pažvelkite į pirmuosius – kokį ilgą laiką jiems tenka laukti! Todėl, jei pirmieji atlygį gauna po ilgo laukimo, o mes – po trumpo, nors gauname vienu metu, atrodo, kad mes gauname pirmiau, nes mūsų atlygis nevėluos.
Taigi šiame atlygyje visi būsime lygūs, tarytum pirmieji tapę paskutiniais, o paskutinieji pirmaisiais, nes tas denaras yra amžinasis gyvenimas, o amžinajame gyvenime visi bus lygūs. Nors pagal nuopelnus visi švytės skirtingai, vienas daugiau, kitas mažiau, tačiau tai, kas susiję su amžinuoju gyvenimu, visiems bus vienoda. Juk vienam tai nesitęs ilgiau, o kitam trumpiau, jei tai visiems vienodai amžina; tai, kas neturi pabaigos, jos neturės nei tau, nei man. Vienaip ten bus vertinamas santuokinis skaistumas, kitaip – mergystės tyrumas; vienaip bus atlyginta už gero darbo vaisių, kitaip – už kankinystės karūną. Nors šlovė skirsis, tačiau kalbant apie patį gyvenimą amžinai, nei vienas gyvens ilgiau už kitą. Visi jie gyvens be pabaigos, nors kiekvienas savo paties šlovėje; ir tas denaras yra amžinasis gyvenimas. Todėl tegul tas, kuris atlygį gauna po ilgo laukimo, nemurma prieš tą, kuris atlygį gauna po trumpo laiko. Vienam atsilyginama, kitam padovanojama; tačiau abiem duodamas tas pats dalykas.
Yra kažkas panašaus ir šiame gyvenime. Atmetus šio palyginimo aiškinimą (kai pirma valanda – Abelis, trečia – Abraomas, šešta – Mozė ir t. t., o vienuolikta – visi krikščionys), šį panašumą galime pritaikyti ir atskiro žmogaus gyvenimo tarpsniams. Tarytum pirma valanda pašaukiami tie, kurie krikščionimis tampa vos išėję iš motinos įsčių; tarytum trečia – vaikai; tarsi šešta – jaunuoliai; devinta – žengiantys į senatvę; vienuolikta – visiški senoliai (karšinčiai): tačiau visi jie gaus tą patį vieną amžinojo gyvenimo denarą.
Tačiau, mano broliai, atidžiai klausykitės ir supraskite: tegul nė vienas neatidėlioja savo atėjimo į vynuogyną, naiviai galvodamas, kad, kad ir kada beatsilies, vis tiek gaus tą patį denarą. Jis išties gali neabejoti, kad jam pažadėtas tas pats denaras; tačiau atidėlioti – jam neįsakyta. Argi anie, rasti stoviniuojantys trečią valandą, atsakė šeimininkui: „Palauk, mes neisime, kol neateis šešta valanda“? Arba tie, kurie rasti šeštąją, argi sakė: „Neisime, kol neišmuš devinta“? Arba atrastieji devintąją, argi atšovė: „Neisime iki vienuoliktosios, juk vis tiek visiems gausime tiek pat, kam mums be reikalo vargti?“ Ne! Ką šeimininkas duos ir ką jis nuspręs daryti, tai jo reikalas: o tu, kai esi šaukiamas – ateik. Atlygis iš tiesų pažadėtas visiems vienodas, tačiau labai opus yra pačios darbo valandos klausimas. Tarkime, jei pašauktieji šeštą valandą, pačiame jaunystės žydėjime, kai metai verda kraujyje taip, kaip karščiu alsuoja šeštoji dienos valanda, pasakytų: „Palauk, juk girdėjome Evangelijoje, kad visi gausime tą patį atlygį; pasensime, tada ir ateisime vienuoliktą valandą; jei gausime tiek pat, kam dabar vargti?“. Jiems būtų atsakyta: Nori nedirbti, nors net nežinai, ar apskritai sulauksi tos senatvės? Esi šaukiamas šeštą valandą – eik. Šeimininkas pažadėjo tau denarą, net jei ateisi vienuoliktą valandą, tačiau ar išgyvensi bent iki septintos – tau nepažadėjo niekas. Sakau ne apie vienuoliktą, bet net ir iki septintos! Kodėl tada atidėlioji atsiliepti tave šaukiančiam, kai dėl atlygio esi tikras, bet dėl savo paties dienų – ne? Žiūrėk, kad tai, ką Jis tau duos per savo pažadą, pats iš savęs neatimtum per savo atidėliojimą. Jei tai teisingai sakoma apie vaikus (tarsi pašauktus trečią valandą) ar apie jaunuolius (šeštos valandos kaitroje), tai tuo labiau tai galioja senoliams! Štai, jau vienuolikta valanda, o tu vis dar stovi ir tau tingisi ateiti?
O gal šeimininkas neišėjo tavęs pakviesti? Jei neišėjo, tai apie ką mes čia apskritai kalbame? Juk mes esame tarnai iš Jo namiškių ir buvome pasiųsti pasamdyti darbininkų. Ko dar stovi? Jau baigei skaičiuoti savo gyvenimo metus – paskubėk prie denaro! „Šeimininko išėjimas“ reiškia Jo tapimą žinomu: juk kas yra namuose, tas paslėptas ir nematomas esantiems lauke; o kai jis išeina iš namų, jį pamato visi. Kristus, kai Jo nesupranta ir neatpažįsta, slepiasi; bet kai atpažįstamas – Jis išėjo samdyti darbininkų. Jis išėjo iš slaptumos ir tapo žinomas: Kristus yra žinomas, visur Kristus yra skelbiamas, visa kūrinija po dangumi skelbia Kristaus šlovę. Tarp žydų Jis atrodė lyg pajuokos objektas, buvo nuolankus ir paniekintas. Jis slėpė savo didybę ir demonstravo žmogišką silpnumą. Paniekinta tai, kas jame buvo akivaizdu, ir nepažinta tai, kas buvo paslėpta. Jei būtų Jį pažinę, niekuomet nebūtų nukryžiavę šlovės Viešpaties. Argi ir dabar Jį, sėdintį danguje, turime niekinti vien todėl, kad Jis buvo paniekintas kabantis ant medžio? Jį kryžiavusieji kraipė galvas, stovėdami prie kryžiaus tyčiojosi, tarsi mėgaudamiesi savo žiaurumo vaisiais, ir sakė: „Jei Jis Dievo Sūnus, tenužengia nuo kryžiaus! Kitus išgelbėdavo, o savęs išgelbėti negali? Nužengs nuo kryžiaus, tada ir mes Juo įtikėsime.“ Jis nenužengė, nes Jo šlovė liko paslėpta. Juk Jam buvo kur kas lengviau nužengti nuo kryžiaus – Jam, kuris sugebėjo prisikelti iš kapo. Tačiau, norėdamas mus pamokyti, Jis rodė kantrybę, slėpė savo galią ir todėl liko neatpažintas. Tuomet Jis dar nebuvo „išėjęs samdyti darbininkų“, dar nebuvo tapęs žinomas. Trečią dieną Jis prisikėlė, pasirodė mokiniams, įžengė į dangų ir atsiuntė Šventąją Dvasią penkiasdešimtą dieną po prisikėlimo. Atsiųstoji Dvasia pripildė visus, susirinkusius viename kambaryje, – šimtą dvidešimt žmonių. Kupini Šventosios Dvasios, jie ėmė kalbėti visų tautų kalbomis. Nuskambėjo šauksmas – Jis išėjo samdyti. Tiesos galia tapo žinoma visiems. Anksčiau net vienas asmuo, gavęs Šventąją Dvasią, galėjo kalbėti visų tautų kalbomis. Šiandien Bažnyčioje pati vienybė lyg vienas asmuo kalba visomis kalbomis. Kokios kalbos krikščionių religija nėra pasiekusi? Kokių ribų neperžengusi? Jau nėra kas galėtų pasislėpti nuo Jos karščio, tačiau vis dar atsiranda delsiantis vienuoliktoje valandoje.
Taigi, broliai, visiškai aiškiai žinokite ir būkite tikri: kai tik žmogus atsigręžia ir įtiki į mūsų Dievą Jėzų Kristų, nusigręždamas nuo savo tuščio ar nedoro kelio, viskas, kas buvo praeityje, jam yra atleidžiama; tarsi atleidus visas skolas, jam atverčiamas naujas, švarus lapas. Visiškai viskas atleidžiama! Tegul niekas nesibaimina, kad kažkas liks neatleista. Tačiau tegul niekas nesijaučia iškreiptai saugus. Dvi klaidos pražudo sielas: neviltis ir iškreipta (klaidinga) viltis. Paklausykite trumpai apie šiuos du blogius. Kaip išlaisvina gera ir teisinga viltis, taip apgauna iškreipta. Pirmiausia atkreipkite dėmesį, kaip apgauna neviltis. Yra žmonių, kurie, pradėję galvoti apie savo padarytą blogį, mano, kad jiems nebeįmanoma atleisti; ir, netikėdami gailestingumu, atiduoda savo sielas pražūčiai. Žūdami neviltyje, savo mintyse jie sako: „Mums nebėra jokios vilties; tai, ką padarėme, per didelio masto, kad būtų dovanota. Todėl tenkinkime savo geidulius! Mėgaukimės bent jau dabartimi, juk ateityje atlygio vis tiek neturėsime. Darykime, ką norime, nors tai ir uždrausta, kad patirtume bent laikiną malonumą, nes amžinojo džiaugsmo nesame verti.“ Taip mąstydami ir atiduodami save nevilčiai, jie žūsta – tiek tie, kurie dar nė nebuvo įtikėję, tiek tie krikščionys, kurie nuslydo į sunkias nuodėmes ir nusikaltimus. Prie jų prieina vynuogyno šeimininkas ir per pranašą Ezechielį šaukia nusivylusiems, atsukusiems jam nugaras: „Kurią tik dieną nedorėlis nusigręš nuo savo blogiausio kelio, Aš pamiršiu visus jo nedorumus.“ Išgirdę ir įtikėję šiuo balsu, jie pabunda iš nevilties ir išnyra iš tos gilios bedugnės, kurioje buvo paskendę.
Tačiau net ir šiems reikia pasisaugoti, kad išvengę nevilties bedugnės, neįkristų į kitą, ir nepražūtų per klaidingą viltį. Jie pakeičia savo mintis į visiškai kitokias, bet ne ką mažiau pragaištingas, širdyse sakydami: „Jei bet kurią dieną nusigręžus nuo blogio, gailestingasis Dievas pažada atleisti mano nedorumus, tai kam man atsiversti šiandien, o ne rytoj? Tegul ši diena praeina kaip vakarykštė, skendint nedoruose malonumuose ir nuodėmių sūkuryje; atsiversiu rytoj ir tuomet viskas bus baigta.“ Tau atsakoma: kas bus baigta? Tu sakai: mano nedorumai. Puiku, džiaukis, kad tavo nedorumai baigsis rytoj. Bet kas, jei tu pats baigsiesi dar prieš rytojų? Džiaugiesi, kad atsivertusiam Dievas pažadėjo atleidimą; bet rytdienos tau niekas nepažadėjo. O jei tau tai pažadėjo koks astrologas, jis – toli gražu ne Dievas. Astrologai daugelį apgavo, nes neretai žadėdami pelną, atnešdavo vien nuostolius. Būtent pas tokius – per daug pasitikinčius savimi ir klaidingai besiviliančius – ateina šeimininkas. Kaip jis grąžino viltį tiems, kurie anksčiau žuvo neviltyje, taip išeina ir pas tuos, kurie atidėliodami rizikuoja žūti klaidingoje viltyje, ir kitoje Rašto knygoje (Sir 5, 8) sako: „Nedelsk atsiversti į Viešpatį.“ Kaip anų neviltį Jis numalšino sakydamas: „Kurią dieną nusigręši, pamiršiu nuodėmes“, taip atidėliojančius Jis perspėja: „Nedelsk atsigręžti į Viešpatį ir neatidėliok iš dienos į dieną. Juk Jo rūstybė užgrius staiga, ir atpildo metu Jis tave sunaikins.“ Tad neatidėliok ir neužtrenk to, kas prieš tave atverta. Štai, atleidimo davėjas tau atidaro duris – ko belauki? Džiaugtumeisi, jei atidarytų tau, ilgai besibeldžiančiam, o dabar Jis atidaro, kai tu net nesibelsdei, o tu vis dar lieki lauke? Apie gailestingumo darbus Raštas sako: „Nesakyk: eik ir sugrįžk, rytoj aš duosiu; jei gali iškart padaryti gera.“ Juk nežinai, kas nutiks kitą dieną. Jei girdėjai įsakymą neatidėlioti, kai nori pasigailėti artimo, kodėl atidėliodamas esi toks žiaurus pačiam sau? Neatidėliotum paduoti duonos, o atidėlioji priimti atleidimą? Jei neatsakai prašančiam artimui, tai bent pasigailėk ir savo paties sielos, stengdamasis patikti Dievui. Parodyk gailestingumą savo sielai. Mes nesakome, kad tu pats jai galėtum duoti, mes tik sakome – neatstumk Dievo duodančiosios rankos.
Dažnai žmonės sau labiausiai pakenkia vien dėl to, kad bijo įžeisti kitus. Geri draugai stipriai patraukia į gera, bet lygiai taip pat blogi draugai įtraukia į bloga. Todėl Viešpats, norėdamas mus išgelbėti ir parodyti, jog neturime remtis galingųjų draugystėmis, savo mokiniais pirmiausiai išsirinko ne senatorius, o paprastus žvejus. Koks didis Kūrėjo gailestingumas! Jis žinojo, kad jei pirmiau pasirinktų senatorių, senatorius imtų girtis: „Aš išrinktas dėl savo aukšto rango.“ Jei pasirinktų turtuolį, šis sakytų: „Išrinktas dėl savo turtų.“ Jei imperatorių: „Dėl savo galios.“ Oratorius sakytų: „Dėl savo iškalbos“, o filosofas: „Dėl išminties.“ Viešpats tarsi sako: „Tebūnie kol kas atidėti šie išpuikėliai, jie per daug pasipūtę.“ Yra skirtumas tarp tikro dydžio ir tiesiog pūlinio, pasipūtimo – abu jie gali būti dideli, tačiau ne abu – sveiki. Jis sako: „Tebūnie atidėti tie pasipūtėliai, juos reikia išgydyti tvirtais vaistais. Duokite man geriau šitą žveją. Ateik, vargše, ir sek paskui mane; nieko neturi, nieko nežinai, tad sek paskui mane! Vargše bemoksli, sek mane. Tavyje nėra nieko, kas man keltų baimę, bet tavyje yra daug erdvės, kurią galiu užpildyti. Prie tokio didžiulio šaltinio reikia prinešti tuščią indą.“ Žvejys paliko tinklus, nusidėjėlis gavo malonę ir tapo dievišku oratoriumi! Štai ką padarė Viešpats. Apaštalas sako: „Dievas išsirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus; išsirinko pasaulio žemos kilmės žmones, tuos, kurių nėra, lyg jie būtų, kad paverstų niekais tuos, kurie yra.“ Ir iš tiesų: šiandien skaitomi žvejų žodžiai, o didžiausi oratoriai prieš juos lenkia savo sprandus. Tad tebūnie nupūsti visi tušti vėjai, išsklaidyti kylantys dūmai, tegul vardan jūsų sielų išganymo galingųjų draugystės būna paniekintos.
Įsivaizduokite, jei mieste kažkas sunkiai sirgtų, ir ten gyventų ypač patyręs gydytojas, tačiau – priešiškas galingiems to ligonio draugams. Ligonio draugai įkalbinėtų savo bičiulį, skatinami ne sveiko proto, o pavydo: „Nesikviesk jo, jis nieko neišmano!“ Argi ligonis, norėdamas atgauti sveikatą ir pagyventi bent keliomis dienomis ilgiau, neatmestų visų draugų plepalų ir nesusipyktų su jais, idant pasikviestų patyrusį gydytoją ir taip įveiktų ligą? Žmonija serga, tačiau ne kūno ligomis, bet nuodėmėmis. Visame pasaulyje – nuo Rytų iki Vakarų – guli vienas milžiniškas Ligonis. Kad Jį išgydytų, iš dangaus nužengė Visagalis Gydytojas. Jis nusižemino priimdamas mirtingą kūną, lyg pasilenkdamas prie sergančiojo lovos. Jis dalina išganymo nurodymus, tačiau yra niekinamas; visgi tie, kurie Jo klausosi – pasveiksta. Jis niekinamas tų, kurie klausosi savo galingų draugų, sakančių: „Jis nieko neišmano.“ Tačiau, jei Jis nieko neišmanytų, Jo galia nebūtų užpildžiusi visų tautų. Jei Jis nieko neišmanytų, Jis neegzistuotų dar prieš ateidamas pas mus. Jei nieko neišmanytų, prieš save nebūtų siuntęs pranašų. Argi dabar neišsipildo tai, kas buvo išpranašauta? Argi šis Gydytojas neįrodo savo mokslo galios pildydamas savo pažadus? Argi visame pasaulyje nesugriaunamos klaidatikystės ir pasaulio išbandymais nenumalšinami aistringi geismai? Tegul niekas nesako: „Anksčiau pasaulis buvo geresnis; nuo tada, kai šis Gydytojas ėmėsi savo amato, matome daug kančių ir baisybių.“ Nesistebėk. Prieš pradedant gydyti, gydytojo kabinetas atrodė švarus ir be kraujo. Tačiau matydami pasaulio ligą, atmeskite tuščius malonumus ir eikite pas Gydytoją – dabar laikas gydytis, o ne pramogauti.
Gydykimės, broliai. Net jei ir vis dar sunkiai atpažįstame Gydytoją, bent jau nesiautėkime prieš Jį lyg pamišėliai, ir nenusigręžkime nuo Jo mieguisti lyg letargikai. Daugelis pražuvo iš pykčio, o daugelis – miegodami. Pamišėliai, t. y. frenetikai, tai tie, kurie eina iš proto nemiegodami, o letargikai – slegiami nesiliaujančio miego. Tokie yra ir žmonės. Vieni niršta prieš Gydytoją; ir, kadangi Jis pats jau sėdi danguje, jie persekioja tikinčiuosius žemėje. Tačiau Jis gydo ir tokius. Daugelis tokių pamišėlių buvo atverti: iš priešų tapo draugais, iš persekiotojų – skelbėjais. Net ir pačius žydus Jis gydė kaip pamišėlius, meldėsi už juos kabėdamas ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Numalšinus jų pykčio įniršį, kaip praėjus kliedesiui, daugelis jų pažino Dievą ir Kristų. Jiems atsiuntus Šventąją Dvasią po Žengimo į dangų, jie atsivertė į Tą, kurį nukryžiavo, ir sakramente tikėdami gėrė Jo kraują, kurį patys praliejo per savo siautulį.
Turime ir kitų pavyzdžių. Saulius persekiojo Kristaus narius žemėje: siautėjo sunkios ligos apimtas, visiškai pametęs protą. Tačiau Kristus vienu iš dangaus nuskambėjusiu balsu: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“, partrenkė pamišėlį ir pakėlė jį visiškai sveiką; taip numarindamas persekiotoją ir atgaivindamas skelbėją. Išgydomi ir letargikai. Letargikais vadinu tuos, kurie nesiautėja ir nepersekioja krikščionių, tačiau lėtai vysta atidėliodami ir leisdami laiką tuščiose kalbose. Jie per daug tingi, kad atmerktų akis į šviesą, o tie, kurie stengiasi juos pažadinti, jiems atrodo tik baisiai įkyrūs. „Atstok nuo manęs, maldauju“, – murma išglebęs ligonis. Kodėl? „Aš noriu miegoti.“ „Betgi tu numirsi!“ Jis iš meilės miegui atsako: „Tegul! Aš noriu mirti.“ O Meilė iš aukštybių jam sako: „Aš nenoriu.“ Dažnai tokią didelę meilę parodo net ir sūnus senyvam tėvui, kuris, sulaukęs gyvenimo pabaigos, vis tiek po kelių dienų mirs. Pamatęs jį apimtą letargo miego, o gydytojui pasakius: „Žadink tėvą, neleisk jam užmigti, jei nori, kad dar pagyventų“, sūnus nuolat stovi šalia senolio. Jis jį krato, žnaibo, bado, yra be galo įkyrus iš didelės meilės, ir neleidžia greitai mirti tam, kuris natūraliai vis tiek mirtų; ir jei tėvas atgauna sąmonę, džiaugiasi kartu su juo net ir tomis keliomis papildomomis dienomis! Tad su kokia žymiai didesne meile mes turėtume būti įkyrūs, žadinti ir budinti savo draugus – tuos, su kuriais viliamės gyventi ne kelias papildomas dienas šiame pasaulyje, bet amžinai su Dievu danguje? Tegul jie mus myli, tegul klauso, ką sakome, ir tegul pradeda garbinti Tą, kurį garbiname mes, kad priimtų tą patį atlygį, kurio viliamės. Atsigręžkime į Viešpatį.
AUGUSTINO 72-ASIS PAMOKSLAS (LXXII)
(Sermo 72 – PL numeracija; Sermo 22 – Benediktinų numeracija)
Viešpats Jėzus Kristus mus perspėjo (pamokė), kad būtume geri medžiai ir galėtume nešti gerus vaisius. Juk Jis sako: „Arba padarykite medį gerą ir jo vaisių gerą, arba padarykite medį blogą ir jo vaisių blogą. Nes medis pažįstamas iš jo vaisių.“ Ten, kur Jis sako: „padarykite medį gerą ir jo vaisių gerą“, tai, be abejo, yra ne šiaip patarimas, bet išganingas įsakymas, kuriam paklusti yra būtina. O kai sako: „padarykite medį blogą ir jo vaisių blogą“, tai ne įsakymas taip daryti, o perspėjimas, kad to saugotumėtės. Juk Jis tai pasakė prieš tuos, kurie manė, jog būdami patys blogi gali kalbėti gerus dalykus ar turėti gerų darbų. Viešpats Jėzus sako, kad tai neįmanoma. Pirmiausia turi pasikeisti žmogus, kad pasikeistų ir jo darbai. Jei žmogus pasilieka toks, koks yra – blogas, jis negali daryti gerų darbų; jei pasilieka geras, negali daryti blogų darbų. Bet ką gi Viešpats rado gerą, jei Kristus numirė už bedievius? Vadinasi, visus medžius Jis rado blogus, bet „tiems, kurie tiki Jo vardą, Jis davė galią tapti Dievo vaikais“. Taigi, kiekvienas žmogus, kuris šiandien yra geras, tai yra geras medis, iš pradžių buvo rastas blogas ir tik paskui padarytas geru. O jei atėjęs Jis būtų norėjęs išrauti blogus medžius, koks medis būtų likęs, koks nebūtų buvęs vertas išrovimo? Tačiau Jis atėjo pirmiausia tam, kad suteiktų gailestingumą, ir tik vėliau įvykdytų teismą; Jam sakoma: „Gailestingumą ir teisingumą giedosiu Tau, Viešpatie.“ Taigi Jis davė tikintiesiems nuodėmių atleidimą, nenorėjo su jais suvedinėti sąskaitų už praeities skolas. Davė nuodėmių atleidimą – padarė medžius gerus. Jis atitraukė kirvį, suteikė saugumą. Apie šį kirvį kalba Jonas, sakydamas: „Štai kirvis jau prie medžių šaknų. Kiekvienas medis, kuris neneša gero vaisiaus, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.“ Šiuo kirviu grasina ir šeimininkas Evangelijoje, sakydamas: „Štai jau treji metai, kai ateidamas ieškau šitame medyje vaisių ir nerandu. Dabar man reikia atlaisvinti vietą: taigi, tebūnie jis nukirstas.“ Bet sodininkas užtaria jį, sakydamas: „Viešpatie, palik jį dar šiems metams; aš jį apkasiu ir apdėsiu mėšlu: jei duos vaisių – gerai; jei ne, ateisi ir jį nukirsi.“
Tarsi trejus metus Viešpats lankė žmoniją, tai yra, trimis laikotarpiais. Pirmasis laikas – prieš Įstatymą; antrasis – Įstatymo metu; trečiasis – dabar, ir tai yra malonės laikas. Juk jei Jis nebūtų lankęs žmonijos prieš Įstatymą, iš kur būtų atsiradęs Abelis? Iš kur Henochas? Iš kur Nojus? Iš kur Abraomas, Izaokas ir Jokūbas, kurių Viešpačiu Jis norėjo būti vadinamas? Nors Jis buvo visų tautų Viešpats, Jis prisistatė lyg būtų tų trijų vyrų Dievas: „Aš esu, – sako Jis, – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas.“ O Įstatymo metu, jei Jis nebūtų lankęs, nebūtų davęs ir paties Įstatymo. Po Įstatymo atėjo ir pats Šeimininkas: Jis kentėjo, numirė, prisikėlė, atsiuntė Šventąją Dvasią, pasirūpino, kad Evangelija būtų skelbiama visame pasaulyje, o vis dėlto kažkoks medis liko nevaisingas. Vis dar yra žmonijos dalis, kuri nepasitaiso. Sodininkas ją užtaria; už liaudį meldžiasi apaštalas: „Dėl to aš, – sako jis, – klaupiuosi prieš Tėvą (…), kad, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte kartu su visais šventaisiais suvokti, koks yra plotis ir ilgis, aukštis ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės.“ Klaupdamasis jis užtaria mus prieš Šeimininką, kad nebūtume išrauti. Taigi, kadangi Jis būtinai ateis, darykime taip, kad Jis rastų mus nešančius vaisių. Medžio apkasimas – tai atgailautojo nuolankumas. Juk kiekviena duobė yra žemai (nuolanki). Krepšys mėšlo – tai atgailos nešvarumai. Kas gali būti nešvariau už mėšlą? Ir vis dėlto, jei teisingai jį panaudosi, kas gali būti vaisingiau?
Taigi, tegul kiekvienas būna geras medis: tenemano jis turintis gerų vaisių, jei pats pasilieka blogu medžiu. Nebus gero vaisiaus, jei nebus gero medžio. Pakeisk širdį, ir pasikeis darbai. Išrauk godumą, pasodink artimo meilę. Nes kaip visų blogybių šaknis yra godumas, taip visų gėrybių šaknis yra meilė. Ką tad žmonės šnibždasi tarpusavyje ar ginčijasi sakydami: „Kas yra gėris?“ O, kad tu žinotum, kas yra gėris! Tai, ką tu nori turėti, nėra didžiausias gėris; gėris yra tai, kuo tu pats nenori būti. Juk nori turėti kūno sveikatą; tai yra gerai, bet nemanyk, kad tai didžiulis gėris, nes jį turi ir blogi žmonės. Nori turėti aukso ir sidabro; štai, sakau – tai gėris, bet tik tuomet, jei jį gerai panaudosi; o gerai jo nepanaudosi, jei pats būsi blogas. Dėl to auksas ir sidabras blogiems žmonėms yra blogis, o geriems – gėris: ne todėl, kad auksas ir sidabras padaro juos gerus, bet todėl, kad, atradęs juos gerus, paverčiamas geram tikslui. Nori turėti garbę – tai gėris, bet irgi tik tada, jei tinkamai ja naudosi. Kiek daugelio žmonių garbė tapo pražūties priežastimi? O kiek daugeliui garbė tapo gero darbo įrankiu? Tad atskirkime šias gėrybes, jei galime, nes juk kalbame apie gerus medžius. Čia nereikia nieko kito galvoti, tik kiekvienam atkreipti akis į save patį: savyje mokytis, save tirti, į save įsižiūrėti, savęs ieškoti ir save atrasti; ir tai, kas nepatinka – numarinti, o kas patinka – to trokšti ir tai sodinti.
Kai žmogus atranda save tuščią nuo geresnių dvasinių gėrybių, kam gi jis taip godžiai trokšta išorinių? Kokia nauda iš skrynios, pilnos turto, kai sąžinė yra tuščia? Nori turėti gėrybių, o pats nenori būti geras? Argi nematai, kad turėtum raudonuoti iš gėdos dėl savo turtų, jei tavo namai pilni gėrybių, o pats jų šeimininkas – blogas? Ką gi tu norėtum turėti blogo? Pasakyk man. Visiškai nieko: nei žmonos, nei sūnaus, nei dukters, nei tarno, nei tarnaitės, nei dvaro, nei tunikos, pagaliau – net batų. Ir vis dėlto nori turėti blogą gyvenimą! Prašau tavęs, iškelk savo gyvenimą aukščiau už savo batus. Visi gražūs ir puikūs dalykai, kuriuos regiš akimis, tau brangūs; tai kodėl tu pats sau esi toks pigus ir bjaurus? Jei tos gėrybės, kurių pilni tavo namai, kurių troškai turėti ir bijojai prarasti, galėtų tau atsakyti, argi jos nešauktų: „Kaip tu nori turėti mus geras, taip ir mes norime turėti gerą šeimininką!“ Bežadžiu balsu jos skundžiasi tavo Viešpačiui prieš tave: „Štai, Tu davei šiam žmogui tiek daug gėrybių, o jis pats yra blogas. Kokia jam nauda iš to, ką jis turi, jei jis neturi To, kuris jam visą tai davė?“
Taigi, koks nors žmogus, paragintas šių mano žodžių ir galbūt pajutęs sąžinės graužatį, klausia: kas yra tas gėris, koks tai gėris, iš kur jis atsiranda? Gerai supratai, kad būtent to ir turi ieškoti. Atsakysiu klausiančiajam ir tarsiu: gėris yra tai, ko negali prarasti prieš savo valią. Juk auksą gali prarasti ir nenorėdamas; gali prarasti namus, garbingus titulus, netgi pačią kūno sveikatą. Tačiau to gėrio, dėl kurio esi tikrai geras, nei prieš savo valią priimsi, nei prieš savo valią prarasi. Tad klausiu: koks tai gėris? Viena psalmė mums primena šį didį dalyką, kurio galbūt ir ieškome. Ji sako: „Žmonių sūnūs, ar ilgai dar būsite sunkios širdies?“ Kaip ilgai tas medis stovės tuos trejus metus? „Žmonių sūnūs, ar ilgai dar būsite sunkios širdies?“ Ką reiškia „sunkios širdies“? „Kam mylite tuštybę ir ieškote melo?“ Ir į tai psalmė nurodo, ko reikia ieškoti: „Žinokite, kad Viešpats išaukštino savo Šventąjį.“ Jau ir Kristus atėjo, jau išaukštintas, jau prisikėlė ir įžengė į dangų, jau Jo vardas skelbiamas visame pasaulyje: „Ar ilgai dar būsite sunkios širdies?“ Tebūnie gana praėjusio laiko: kai tas Šventasis jau išaukštintas, „ar ilgai dar būsite sunkios širdies?“ Kas gi lieka po tų trejų metų, jei ne kirvis? „Ar ilgai dar būsite sunkios širdies? Kam mylite tuštybę ir ieškote melo?“ Argi vis dar ieškosite tų tuščių, nenaudingų, išpūstų ir praeinančių dalykų, net kai šventasis Kristus jau yra išaukštintas? Jau šaukia Tiesa, o jūs vis dar ieškote tuštybės? „Ar ilgai dar būsite sunkios širdies?“ Ne be reikalo šis pasaulis taip stipriai plakamamas (baudžiamas): juk pasaulis jau sužinojo Viešpaties žodžius. „Tarnas, – sako Jis, – kuris nežinojo savo šeimininko valios ir darė tai, kas verta kirčių, gaus mažai lupti.“ Kodėl? Kad ieškotų savo šeimininko valios. Taigi, tarnas, nežinantis valios – tai buvo pasaulis prieš išaukštinant Jo Šventąjį; tai buvo tarnas, nežinantis savo šeimininko valios, ir todėl gavo mažai lupti. O tarnas, jau žinantis savo šeimininko valią – tai yra dabar, nuo tada, kai Dievybė išaukštino savo Šventąjį, – bet nevykdantis Jo valios, gaus daug lupti. Kas čia nuostabaus, jei pasaulis dabar gauna daug lupti? Jis yra tarnas, žinantis Šeimininko valią ir darantis tai, kas verta kirčių. Tad tenesipriešina gaudamas daug lupti: nes jei nenori teisėtai klausyti Mokytojo, teisėtai kentės nuo Keršytojo. Ir tegul nemurma prieš Baudėją, kai mato save vertą kirčių, idant nusipelnytų gailestingumo per Kristų, mūsų Viešpatį, kuris gyvena ir viešpatauja su Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia per amžių amžius. Amen.
AUGUSTINO 75-ASIS PAMOKSLAS (LXXV)
(Sermo 75 – PL numeracija; Sermo 25 – Benediktinų numeracija)
Evangelijos skaitinys, kurį ką tik girdėjome, primena mūsų visų nuolankumą, kad pamatytume ir pažintume, kur mes esame ir kur turime eiti bei skubėti. Ne be reikalo ta mokinius plukdžiusi valtis grūmėsi su priešingu vėju bangose. Ir ne be priežasties Viešpats, palikęs minias, užkopė į kalną, kad vienas pasimelstų; o paskui, atėjęs pas savo mokinius, rado juos pavojuje, žengdamas jūra, įlipo į valtį, juos sustiprino bei nuramino bangas. Kas čia nuostabaus, kad Jis, viską sukūręs, gali viską nuraminti? Tačiau po to, kai Jis įlipo į valtį, tie, kurie ten plaukė, prisiartino sakydami: „Tikrai Tu esi Dievo Sūnus.“ Bet prieš šį aiškų įrodymą jie išsigando, pamatę Jį virš jūros. Juk sakė: „Tai šmėkla.“ Tačiau Jis, įlipęs į valtį, atėmė sielos sumaištį iš jų širdžių, kai jie dėl dvejonių jau labiau skendo protu, nei kūnu bangose.
Vis dėlto, visuose dalykuose, kuriuos darė Viešpats, Jis mus moko, kaip mes turime gyventi čia. Iš tiesų šiame pasaulyje niekas nėra kas kita, kaip tik keleivis: nors ir ne visi trokšta grįžti į tėvynę. O pačioje kelionėje mes kenčiame nuo bangų ir audrų, bet privalome būti valtyje. Mat valtyje gresia pavojai, o be valties – tikra pražūtis. Kiek bebūtų jėgų plaukiančiojo jūroje raumenyse, galiausiai jūros didybė jį nugali, jis praryjamas ir nuskęsta. Taigi, mes turime būti valtyje, tai yra, nešami ant medžio, kad pajėgtume perplaukti šią jūrą. Šis medis, ant kurio nešamas mūsų silpnumas, yra Viešpaties Kryžius, kuriuo mes esame paženklinti ir išgelbėti nuo šio pasaulio paskendimų. Mes kenčiame bangas, bet Jis yra Dievas, kuris mums padeda.
Tai, kad Viešpats, palikęs minias, užkopė vienas į kalną melstis, reiškia dangaus aukštybes. Juk palikęs minias, Viešpats po prisikėlimo vienas įžengė į dangų ir ten, kaip sako apaštalas, mus užtaria. Tai turi savo prasmę: palikęs minias, užkopė į kalną vienas melstis. Nes tik Jis vienas iki šiol yra Pirmagimis iš numirusiųjų, po kūno prisikėlimo sėdintis Tėvo dešinėje, mūsų maldų Vyriausiasis Kunigas ir Užtarėjas. Bažnyčios Galva yra aukštybėse, kad kiti nariai galiausiai sektų paskui. Taigi, jei Jis mus užtaria, lyg kalno viršūnėje, virš visų kūrinių aukštybių, Jis vienas ten meldžiasi.
Tuo tarpu valtis, plukdanti mokinius, tai yra Bažnyčia, blaškoma ir purtoma pagundų audrų. Ir nenurimsta priešingas vėjas, tai yra, jai besipriešinantis velnias, kuris stengiasi trukdyti, kad ji nepasiektų ramybės. Bet Didesnis yra Tas, kuris mus užtaria. Juk šioje mūsų audroje, kurioje mes grumiamės, Jis suteikia mums pasitikėjimo, ateidamas pas mus ir mus sustiprindamas: svarbu tik, kad išsigandę valtyje nepradėtume blaškytis ir neišmestume savęs į jūrą. Nes nors valtis ir blaškoma, ji vis dar yra valtis. Tik ji plukdo mokinius ir priima Kristų. Ji išties patiria pavojus jūroje, bet be jos – pražūstama iškart. Tad tvirtai laikykis valtyje ir melskis Dievui. Juk kai žlunga visi planai, kai nebeužtenka vairo, o pačių burių išskleidimas kelia daugiau pavojaus nei naudos, tuomet, apleidus visas žmogiškas pagalbas ir jėgas, jūreiviams lieka tik viena išeitis – karštai melstis ir kelti balsus į Dievą. Taigi, ar Tas, kuris padeda jūreiviams pasiekti uostą, paliks savo Bažnyčią ir neatves jos į ramybę?
Tačiau, broliai, didžiausia sumaištis šioje valtyje kyla tik tada, kai Viešpaties joje nėra. Žmogus yra Bažnyčioje, o jo Viešpats jam nesantis? Kada Viešpaties nėra? Kai žmogų nugali koks nors netikęs troškimas. Kaip vienoje vietoje (Efeziečiams 4, 26) giliai dvasine prasme sakoma: „Tegu saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės ir neduokite vietos velniui.“ Tai suprantama ne apie tą saulę, kuri šviečia aukštybėse tarp matomų dangaus kūnų, kurią vienodai matome mes ir žvėrys, bet apie tą Šviesą, kurios nemato niekas kitas, tik tyros tikinčiųjų širdys, kaip parašyta: „Tai buvo tikroji Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį.“ Juk regimos saulės šviesa apšviečia net smulkiausius ir trumpiausiai gyvenančius gyvūnus. Tikroji Šviesa yra teisingumas ir išmintis; šios Šviesos protas nebemato, kai jį, lyg debesis, apgaubia pykčio sumaištis: ir tada žmogaus rūstybėje tarsi nusileidžia saulė. Taip ir toje valtyje: kai Kristaus nėra, kiekvienas blaškomas savo paties audrų, savo nedorybių ir savo geismų. Pavyzdžiui, Įstatymas tau sako: „Neliudyk melagingai.“ Jei supranti liudijimo tiesą, tavo prote šviečia šviesa. Bet jei, nugalėtas gėdingo pelno troškimo, nusprendi melagingai liudyti, – jau pradedi, nesant Kristaus, blaškytis audroje; tave grums tavo paties godumo bangos, pavojus grės nuo tavo geismų audros, ir, Kristui atsitraukus, tu kone nuskęsi.
Kaip reikia bijoti, kad valtis nenusigręžtų atgal ir nepradėtų žiūrėti praeitin! Taip nutinka, kai, palikęs dangiškų apdovanojimų viltį, žmogus, traukiamas geismo, atsigręžia į tai, kas regima ir praeinama. Juk net ir tas, kuris yra blaškomas aistrų pagundų, bet vis tiek žiūri į tai, kas yra viduje, nėra toks jau beviltiškas: jis prašo atleidimo už savo nuodėmes ir yra susitelkęs, kad nugalėtų ir perplauktų siautėjančios jūros įniršį. Tačiau tas, kuris taip nukrypsta nuo savęs, jog savo širdyje sako: „Dievas nemato; Jam nerūpi, ar aš nusidedu“, tas nusuka laivo priekį, nešamas audros ir genamas atgal ten, iš kur atplaukė. Daug yra visokių minčių žmonių širdyse: ir kai Kristaus nėra, valtį blaško šio pasaulio bangos bei daugybė audrų.
O ketvirtoji nakties sargyba – tai nakties pabaiga: juk viena sargyba trunka tris valandas. Tai reiškia, kad jau amžių pabaigoje Viešpats ateina į pagalbą ir yra matomas žengiantis vandeniu. Nors ši valtis ir blaškoma pagundų audrų, vis dėlto ji mato pašlovintą Dievą, žengiantį per visas jūros bangų keteras, tai yra, per visas šio pasaulio galybes. Nes anksčiau Jo kančios balsu buvo pasakyta, kai pagal kūną Jis rodė nuolankumo pavyzdį ir prieš Jį pakilo jūros bangos, kurioms Jis savo noru dėl mūsų nusileido, kad išsipildytų pranašystė: „Įžengiau į jūros gelmes, ir audra mane paskandino.“ Juk Jis neatstūmė melagingų liudytojų, nei siuntačio rėkiančiųjų „Nukryžiuoti jį!“. Įniršusių širdis ir burnas Jis užčiaupė ne jėga, o iškentė kantriai. Jie darė Jam, ką norėjo: nes Jis tapo klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Tačiau po to, kai Jis prisikėlė iš numirusiųjų, kad galėtų vienas pasimelsti už savo mokinius, esančius Bažnyčioje kaip valtyje ir nešamus Jo kryžiaus tikėjimo kaip medžio, ir patiriančius pavojus nuo šio pasaulio pagundų kaip nuo jūros bangų; Jo vardas pradėtas gerbti net ir šiame pasaulyje, kuriame Jis buvo paniekintas, apkaltintas ir nužudytas. Taigi Tas, kuris per kūno kančią buvo įžengęs į jūros gelmes ir kurį audra buvo paskandinusi, dabar savo vardo garbe lyg bangų putą trypia išpuikėlių sprandus. Taip ir dabar mes matome Viešpatį, tarsi žengiantį jūra, po kurio kojomis regima paklota visa šio pasaulio tūžmastis.
Tačiau prie audrų pavojų prisideda ir eretikų klystkeliai; netrūksta ir tokių, kurie taip gundo esančiųjų valtyje sielas, sakydami, kad Kristus negimė iš Mergelės, neturėjo tikro kūno, bet tik akims atrodė tai, ko išties nebuvo. Ir tokios eretikų nuomonės atsirado tuomet, kai Kristaus vardas jau šlovinamas visose tautose, lyg Kristui jau žengiant jūra. Gundomi mokiniai tada sakė, kad „tai šmėkla“. Bet Jis mus sustiprina prieš šias dvasines ligas savo balsu, sakydamas: „Būkite drąsūs, tai Aš; nebijokite.“ Juk žmonės iš tuščios baimės taip pamanė apie Kristų, atsižvelgdami į Jo garbę ir didybę: jie tarsi išsigandę jūros paviršiumi žengiančiojo, nepatikėjo, kad Taip gimti galėjo Tas, kuris nusipelnė tokios šlovės. Todėl, vertindami Jo garbės iškilumą, jie ir įsivaizduoja, kad Jis buvo šmėkla. Bet kai Jis sako: „Tai Aš“, ką gi kita Jis sako, jei ne tai, kad Jame nėra to, ko išties nėra? Taigi, jei parodė kūną – tai buvo kūnas; jei kaulus – tai buvo kaulai; jei randus – tai buvo randai. „Jame, – kaip sako apaštalas, – nebuvo ‘taip’ ir ‘ne’, bet Jame buvo ‘taip’.“ Iš čia ir tie žodžiai: „Būkite drąsūs, tai Aš; nebijokite.“ Tai yra: „Neišsigąskite mano kilnumo taip, kad norėtumėte iš manęs atimti tiesą. Nors ir žengiu jūra, nors šio pasaulio išdidumą ir puikybę lyg siautėjančias bangas paminu po kojomis, vis dėlto Aš pasirodžiau kaip tikras žmogus, vis dėlto mano Evangelija skelbia apie mane tiesą: kad gimiau iš Mergelės, kad Aš, Žodis, tapau kūnu. Aš sakiau tiesą: ‘Palieskite ir pamatykite, nes dvasia neturi kaulų, kaip matote mane turint’; dvejojančiojo rankos palietė tikrus mano žaizdų pėdsakus.“ Todėl: „Tai Aš; nebijokite.“
Tačiau tai, kad mokiniai palaikė Jį šmėkla, nurodo ne tik į anuos, kurie neigia Viešpatį turėjus žmogišką kūną ir kartais aklu iškrypimu kelia sumaištį tarp esančiųjų valtyje; tai taip pat nurodo ir į tuos, kurie mano, kad Viešpats kai kur sumelavo, ir netiki, jog išsipildys tai, kuo Jis grasino bedieviams. Tarsi Jis iš dalies sakytų tiesą, iš dalies meluotų, kaip žodžiuose pasirodanti šmėkla – tarytum Jis yra, ir Jo nėra. Tačiau tie, kurie gerai supranta žodžius: „Tai Aš; nebijokite“, jau dabar tiki visais Viešpaties žodžiais: kaip jie viliasi pažadėtų atlygių, taip bijo ir gresiančių bausmių. Juk kaip tiesa yra tai, ką Jis pasakys dešinėje esantiems: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę“, taip pat tiesa ir tai, ką išgirs esantys kairėje: „Eikite į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams.“ Nes ir ta nuomonė, jog Kristus lyg ir negrasino nedorėliams bei pražuvusiems iš tikrųjų, kyla iš to, kad žmonės mato daugybę tautų ir nesuskaičiuojamas minias, paklūstančias Jo vardui: taip jiems pasirodo, kad Kristus yra šmėkla, nes žengia jūra; tai yra, atrodo, kad Jis meluoja grasindamas bausmėmis, nes esą negali pražudyti tokios galybės tautų, kurios pasidavė Jo vardui ir garbei. Bet tegul išgirsta sakantį: „Tai Aš.“ Tad tenesibijo tie, kurie tiki, jog Kristus visame kame teisingas; tegul jie ne tik siekia to, ką Jis pažadėjo, bet ir bėga nuo to, kuo Jis grasino. Nes nors Jis ir žengia jūra, tai yra, visų rūšių žmonės šiame pasaulyje Jam pavaldūs, vis dėlto Jis nėra šmėkla, ir todėl nemeluoja sakydamas: „Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie’, įeis į dangaus karalystę.“
Ką tad dar reiškia ir tai, kad Petras išdrįso eiti pas Jį vandeniu? Juk Petras dažniausiai atstovauja Bažnyčios asmeniui. Tad kaip kitaip turėtume suprasti jo žodžius: „Viešpatie, jei tai Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu“, jei ne: „Viešpatie, jei Tu esi teisus ir niekuomet nemeluoji, tebūnie tavo Bažnyčia pašlovinta ir šiame pasaulyje, nes taip apie Tave skelbė pranašystė“? Tegul ji žengia vandeniu ir taip teateina pas Tave ta, kuriai pasakyta: „Tavo veido maldaus tautos turtuoliai“ (Ps 45, 13). Tačiau, kadangi Viešpaties žmogaus gyrius negundo, o žmonės Bažnyčioje dažnai susierzina ir kone nuskęsta dėl žmogiškų pagyrų ir pagarbos, todėl ir Petras išsigando jūroje, pasibaisėjęs didžiule audros jėga. Kas gi nesibijo šių žodžių: „Tie, kurie jus vadina laimingais, klaidina jus ir sumaišo jūsų pėdų takus“ (Iz 3, 12)? Ir kadangi siela nuolat grumiasi su žmogaus šlovės geismu, labai gerai tokio pavojaus metu atsigręžti į maldą ir prašymą: idant tas, kurį pagyros vilioja, nebūtų papeikimų sugriautas ir nepaskęstų. Bangose skęstantis Petras tešaukia ir tesako: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuomet Viešpats ištiesia ranką: ir nors pabara, sakydamas: „Mažatiki, ko suabejojai? Kodėl nežiūrėjai tiesiai į Tą, link kurio ėjai, kodėl nesigyrei vien tik Viešpatyje?“, vis dėlto Jis išplėšia jį iš bangų ir, kai šis išpažįsta savo silpnumą bei prašo Jo pagalbos, neleidžia jam pražūti. O priėmus Viešpatį į valtį, kai tikėjimas sutvirtėja, visos abejonės pašalinamos, o jūros audros nurimsta, kad pagaliau būtų pasiektas sausumos stabilumas ir saugumas, – visi pagarbina Jį, sakydami: „Tikrai Tu esi Dievo Sūnus.“ Tai ir yra amžinasis džiaugsmas, kuriame aiškioji Tiesa, Dievo Žodis ir Išmintis, per kurią viskas sukurta, bei Jo gailestingumo didybė yra ir pažįstama, ir mylima.