Šv. Augustino veikalo „Apie tikėjimą ir simbolį“ (De fide et symbolo) vertimas. Tai yra Augustino kalba, pasakyta Hipono sinode 393 m., kurioje jis išaiškina Tikėjimo simbolio (kredos) turinį, gindamas jį nuo įvairių erezijų, ypač manicheizmo ir arijonizmo.
Šv. Augustino veikalas „Apie tikėjimą ir simbolį“ (De fide et symbolo) buvo parašytas 393 m. kaip kalba, pasakyta Hipono sinode, kur Augustinas, tuomet dar neseniai tapęs kunigu, siekė aiškiai ir prieinamai išdėstyti Apaštalų tikėjimo simbolio (kredos) esmę vyskupams ir dvasininkams. Šis veikalas atsirado dėl būtinybės stiprinti krikščionių tikėjimą ir ginti jį nuo to meto erezijų, ypač manicheizmo, kurį Augustinas pats kadaise išpažino, ir arijonizmo, neigusio Kristaus dieviškumą. Augustinas ne tik paaiškino pagrindines krikščionybės tiesas – Dievo vienybę, Trejybę, įsikūnijimą, prisikėlimą – bet ir pabrėžė, kaip svarbu šias tiesas perteikti paprastai, kad tikintieji, ypač mažiau išsilavinę, galėtų jas suprasti ir atmintinai išmokti per krikštą. Tekstas buvo reikalingas, nes sinodas siekė vienodinti mokymą besiplečiančioje krikščionių bendruomenėje, kur klaidingos idėjos galėjo lengvai įsišaknyti. Įdomu, kad Augustinas savo kalboje naudojo retorinį triuką, lygindamas Tikėjimo simbolį su „dvasiniu ginklu“, kurį krikščionys nešiojasi širdyje, ir net užsiminė apie savo praeitį kaip manicheistą, parodydamas, kaip giliai jis permąstė savo klaidas.
AUGUSTINO VEIKALAS „APIE TIKĖJIMĄ IR SIMBOLĮ“
I SKYRIUS
1. Šio veikalo priežastis ir tikslas. Kadangi parašyta ir patvirtinta tvirčiausiu apaštališkosios disciplinos autoritetu, kad „teisusis gyvens iš tikėjimo“ (Hab 2, 4; Gal 3, 11), ir tas tikėjimas reikalauja iš mūsų ir širdies, ir liežuvio pareigos (nes Apaštalas sako: „Širdimi tikima į teisumą, o lūpomis daromas išpažinimas į išganymą“ (Rom 10, 10)), mes turime prisiminti ir teisumą, ir išganymą. Kadangi, karaliausiantys amžinajame teisingume, mes negalime būti išgelbėti iš šio pikto amžiaus, nebent, stengdamiesi dėl artimųjų išganymo, ir lūpomis išpažintume tikėjimą, kurį nešiojamės širdyje. O kad šis tikėjimas nebūtų kaip nors pažeistas apgaulingomis eretikų klastomis, reikia rūpintis pamaldžiu ir atsargiu budrumu.
Katalikų tikėjimas yra žinomas tikintiesiems Simbolyje ir įsimintas, kiek tai leido reikalo trumpumas, kalbos glaustumu. Kad pradedantiesiems ir žindomiems, tiems, kurie atgimė Kristuje, dar nesustiprintiems kruopščiausiu ir dvasiškiausiu dieviškųjų Raštų nagrinėjimu ir pažinimu, keliais žodžiais būtų nustatyta tai, ką reikia tikėti, o kas vėliau, tobulėjantiems ir su tvirtu nuolankumu bei meile kylantiems į dieviškąjį mokymą, būtų aiškinama daugybe žodžių. Po šiais keliais žodžiais, nustatytais Simbolyje, daugelis eretikų bandė slėpti savo nuodus. Jiems pasipriešino ir priešinasi dieviškasis gailestingumas per dvasinius vyrus, kurie nusipelnė ne tik priimti ir tikėti katalikų tikėjimą tais žodžiais, bet ir, Viešpačiui apreiškiant, jį suprasti ir pažinti. Juk parašyta: „Jei netikėsite, nesuprasite“ (Iz 7, 9 pagal Septuagintą). Tačiau tikėjimo nagrinėjimas yra naudingas Simboliui sustiprinti – ne tam, kad jis pats, vietoj Simbolio, būtų duodamas įsiminti ir kartoti tiems, kurie gauna Dievo malonę, bet kad tai, kas laikoma Simbolyje, būtų saugoma nuo eretikų pinklių katalikišku autoritetu ir tvirtesne gynyba.
II SKYRIUS
2. Kad nebuvo jokios Dievui amžinai lygios prigimties, iš kurios Jis būtų sukūręs pasaulį. Kaip pasaulis buvo sukurtas iš nieko, jei buvo sukurtas iš beformės materijos. Kai kurie bandė įtikinti, kad Dievas Tėvas nėra visagalis – ne todėl, kad jie tai drįso sakyti, bet todėl, kad savo tradicijose jie yra įrodomi taip manantys ir tikintys. Juk kai jie sako, kad yra prigimtis, kurios visagalis Dievas nesukūrė, bet iš kurios Jis vis dėlto sukonstravo šį pasaulį, kurį jie pripažįsta esant gražiai sutvarkytą, jie taip neigia visagalį Dievą, kad netiki, jog Jis būtų galėjęs sukurti pasaulį, jei, jį konstruodamas, nebūtų naudojęsis kita, jau buvusia ir Jo paties nesukurta, prigimtimi. Jie vadovaujasi kūnišku įpročiu matyti amatininkus, namų statytojus ir bet kokius kitus meistrus, kurie, jei jiems nepadeda paruošta medžiaga, negali pasiekti savo meno tikslo. Taip jie ir supranta, kad pasaulio kūrėjas nėra visagalis, jei Jis negalėtų sukurti pasaulio, nebent Jam padėtų kokia nors Jo paties nesukurta prigimtis, kaip materija.
O jei jie sutinka, kad visagalis Dievas yra pasaulio kūrėjas, jie būtinai turi pripažinti, kad Jis sukūrė tai, ką sukūrė, iš nieko. Juk negali būti nieko, ko Jis nebūtų kūrėjas, būdamas visagalis. Nes net jei Jis ką nors sukūrė iš ko nors, kaip žmogų iš molio, Jis tikrai nesukūrė jo iš to, ko pats nebuvo sukūręs, nes žemę, iš kurios yra molis, Jis buvo sukūręs iš nieko. Ir jei Jis patį dangų ir žemę, tai yra, pasaulį ir visa, kas jame yra, sukūrė iš kokios nors materijos, kaip parašyta: „Tu, kuris sukūrei pasaulį iš nematomos materijos“ (Išm 11, 18), arba net iš beformės, kaip teigia kai kurie rankraščiai, jokiu būdu negalima tikėti, kad ta pati materija, iš kurios buvo sukurtas pasaulis, nors ir beformė, nors ir nematoma, kad ir kokia ji būtų, galėjo egzistuoti pati savaime, lyg būdama amžinai lygi ir bendraamžė Dievui. Bet bet kokį savo būdą, kurį ji turėjo, kad kaip nors būtų ir galėtų priimti atskirų daiktų formas, ji turėjo ne iš ko kito, o iš visagalio Dievo, kurio malone yra ne tik bet koks suformuotas daiktas, bet ir bet koks formuojamas. Tarp suformuoto ir formuojamo yra toks skirtumas, kad suformuotas jau gavo formą, o formuojamas – gali ją gauti. Bet tas, kuris suteikia daiktams formą, tas pats suteikia ir galimybę būti formuojamiems. Juk iš Jo ir Jame yra visų gražiausia nekintama forma. Ir todėl Jis vienas yra Tas, kuris bet kuriam daiktui suteikia ne tik tai, kad jis būtų gražus, bet ir tai, kad jis galėtų būti gražus. Todėl teisingiausiai tikime, kad Dievas viską sukūrė iš nieko. Nes net jei pasaulis buvo sukurtas iš kokios nors materijos, ta pati materija buvo sukurta iš nieko, kad, pagal tvarkingiausią Dievo dovaną, pirma atsirastų formų talpa, o paskui būtų suformuoti visi suformuoti dalykai. Tai pasakėme, kad kas nors nemanytų, jog dieviškųjų Raštų teiginiai yra prieštaringi, nes parašyta ir kad Dievas viską sukūrė iš nieko, ir kad pasaulis buvo sukurtas iš beformės materijos.
3. Taigi, tikėdami į Dievą Tėvą visagalį, mes turime manyti, kad nėra jokios kūrinijos, kuri nebūtų sukurta visagalio. Ir kadangi Jis viską sukūrė per Žodį, kuris vadinamas ir Tiesa (Jn 14, 6), ir Dievo Galia, ir Išmintimi (1 Kor 1, 24), ir daugeliu kitų vardų, kuriais mūsų tikėjimui yra pristatomas Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, būtent, mūsų išlaisvintojas ir valdovas, Dievo Sūnus, juk to Žodžio, per kurį visa buvo sukurta, negalėjo pagimdyti niekas kitas, o tik Tas, kuris per Jį viską sukūrė.
III SKYRIUS
Kodėl Dievo Sūnus vadinamas Žodžiu. Kad Žodis yra tas pats, kas Tėvas. Mes taip pat tikime į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, Tėvo viengimį, tai yra, vienintelį, mūsų Viešpatį. Vis dėlto, to Žodžio mes neturime suprasti kaip mūsų žodžių, kurie, ištarti balsu ir lūpomis, praeina per orą ir neišlieka ilgiau, nei skamba. Juk anas Žodis išlieka nekintamai. Nes apie Jį patį buvo pasakyta, kai buvo kalbama apie Išmintį: „Išlikdama savyje, ji viską atnaujina“ (Išm 7, 27). O Tėvo Žodžiu Jis pavadintas todėl, kad per Jį Tėvas tampa žinomas. Kaip mes savo žodžiais, kai kalbame tiesą, siekiame, kad mūsų dvasia taptų žinoma klausytojui, ir viską, ką slapta laikome širdyje, per tokį ženklą atveriame kito pažinimui, taip ir ta Išmintis, kurią Dievas Tėvas pagimdė, kadangi per ją slapčiausias Tėvas tampa žinomas vertoms sieloms, labai tinkamai yra vadinama Jo Žodžiu.
4. Tarp mūsų dvasios ir mūsų žodžių, kuriais stengiamės parodyti tą pačią dvasią, yra didelis skirtumas. Juk mes negimdome skambančių žodžių, bet juos darome. Ir juos darant, materija yra kūnas. O tarp dvasios ir kūno yra didžiulis skirtumas. Dievas gi, gimdydamas Žodį, pagimdė tai, kas Jis pats yra. Ne iš nieko, nei iš kokios nors jau sukurtos ir sutvarkytos materijos, bet iš savęs paties tai, kas Jis pats yra. Mes irgi to siekiame, kai kalbame, jei atidžiai apsvarstome savo valios troškimą – ne kai meluojame, bet kai kalbame tiesą. Juk ką kita mes stengiamės padaryti, jei ne pačią savo dvasią, jei įmanoma, pateikti klausytojo dvasiai pažinti ir įžvelgti? Kad mes patys išliktume savyje ir neatsitrauktume nuo savęs, ir vis dėlto išreikštume tokį sprendimą, kuriuo kitame atsirastų mūsų pažinimas. Kad, kiek leidžia galimybės, lyg kita dvasia būtų išreikšta iš dvasios, per kurią ji save parodo. Mes tai darome, stengdamiesi ir žodžiais, ir pačiu balso garsu, ir veidu, ir kūno judesiais, tiek daug mašinų, trokšdami parodyti tai, kas yra viduje. Kadangi mes negalime išreikšti kažko tokio, ir todėl kalbančiojo dvasia negali būti visiškai pažinta, iš to atsiranda ir vieta melui. O Dievas Tėvas, kuris tikriausiai norėjo ir galėjo save atskleisti pažinsiančioms sieloms, tam, kad save parodytų, pagimdė tai, kas Jis pats yra, kuris pagimdė. Jis taip pat vadinamas Jo Galia ir Išmintimi, nes per Jį Jis viską padarė ir sutvarkė. Apie Jį todėl ir sakoma: „Ji siekia nuo vieno galo iki kito galingai ir viską tvarko švelniai“ (Išm 8, 1).
IV SKYRIUS
5. Dievo Sūnus nėra sukurtas ir nėra menkesnis už Tėvą. Kurti ir sudaryti yra tas pats. Kodėl Dievo Sūnus tapo žmogumi. Prieš manichėjų ereziją. Žodis prisiėmė visą žmogų. Kristaus gimimas iš moters. Todėl viengimis Dievo Sūnus nėra sukurtas Tėvo, nes, kaip sako evangelistas, „viskas per Jį atsirado“ (Jn 1, 3). Jis nėra gimęs laike, nes amžinai išmintingas Dievas amžinai su savimi turi savo išmintį. Jis nėra nelygus Tėvui, tai yra, kuo nors menkesnis, nes ir Apaštalas sako: „Jis, esybe būdamas Dievas, nelaikė grobiu būti lygiu Dievui“ (Fil 2, 6). Šiuo katalikų tikėjimu yra atmetami ir tie, kurie sako, kad Sūnus yra tas pats, kas Tėvas, nes šis Žodis negali būti „pas Dievą“, nebent pas Dievą Tėvą, ir niekam nėra lygus tas, kuris yra vienas. Atmetami ir tie, kurie sako, kad Sūnus yra kūrinys, nors ir ne toks, kaip kiti kūriniai. Kad ir kaip dideliu kūriniu jie jį vadintų, jei jis yra kūrinys, jis yra sudarytas ir padarytas. Juk „sudaryti“ yra tas pats, kas „kurti“, nors lotynų kalbos vartosenoje kartais sakoma „kurti“ vietoj „gimdyti“, bet graikų kalba skiria. Tai, ką mes vadiname kūriniu, jie vadina ktisma arba ktisin. Ir kai norime kalbėti be dviprasmybių, sakome ne „kurti“, bet „sudaryti“. Taigi, jei Sūnus yra kūrinys, kad ir koks didis jis būtų, jis yra padarytas. O mes tikime į Tą, per kurį visa buvo padaryta, o ne į tą, per kurį buvo padaryti kiti dalykai. Juk čia „visa“ negalime suprasti kitaip, nebent kaip visa, kas buvo padaryta.
6. Bet kadangi „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14), ta pati Išmintis, kuri gimė iš Dievo, teikėsi būti sukurta ir žmonėse. Tam tinka posakis: „Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje“ (Pat 8, 22). Juk Jo kelių pradžia yra Bažnyčios galva, kuri yra Kristus, apsivilkęs žmogumi, per kurį mums būtų duotas gyvenimo pavyzdys, tai yra, tiesus kelias, kuriuo mes pasiektume Dievą. Juk mes negalėjome grįžti nebent per nuolankumą, mes, kurie puolėme per išdidumą, kaip buvo pasakyta mūsų pirmajai kūrinijai: „Paragaukite, ir būsite kaip dievai“ (Pr 3, 5). Šio nuolankumo pavyzdį, tai yra, kelią, kuriuo reikėjo grįžti, pats mūsų Atnaujintojas teikėsi parodyti savyje, Jis, kuris „nelaikė grobiu būti lygiu Dievui, bet apiplėšė save, priimdamas tarno išvaizdą“, kad būtų sukurtas žmogus Jo kelių pradžioje – Žodis, per kurį visa buvo padaryta. Todėl, kiek Jis yra viengimis, Jis neturi brolių. O kiek Jis yra pirmagimis, Jis teikėsi vadinti broliais visus, kurie po Jo ir per Jo pirmagimystę atgimsta Dievo malonėje per įsūnystę, kaip rekomenduoja apaštališkoji disciplina. Taigi, prigimtinis Sūnus, vienintelis, gimė iš pačios Tėvo substancijos, būdamas tas pats, kas yra Tėvas – Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos. O mes nesame šviesa iš prigimties, bet esame apšviesti tos Šviesos, kad galėtume šviesti išmintimi. Juk „buvo tikroji Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį“ (Jn 1, 9).
Todėl prie amžinųjų dalykų tikėjimo mes pridedame ir laikiną mūsų Viešpaties tvarką, kurią Jis teikėsi vykdyti ir mums teikti dėl mūsų išgelbėjimo. Nes kiek Jis yra viengimis Dievo Sūnus, negalima sakyti „buvo“ ir „bus“, bet tik „yra“. Juk tai, kas „buvo“, jau nebėra, o tai, kas „bus“, dar nėra. Todėl Jis yra nekintamas, be laiko sąlygų ir kaitos. Ir aš nemanau, kad iš kitur kyla tai, ką Jis savo tarnui Mozei atskleidė kaip savo vardą. Juk kai Mozei buvo klausiama, jei tauta, pas kurią jis siunčiamas, jį paniekintų, kieno vardu jis sakytųsi esąs siųstas, jis gavo atsakymą iš Sakančiojo: „Aš esu, kuris esu.“ Tada Jis pridūrė: „Tai sakyk Izraelio sūnums: ‘Tas, kuris yra, mane siuntė pas jus’“ (Iš 3, 14).
7. Iš to, aš tikiu, dvasinėms sieloms jau aišku, kad jokia prigimtis negali būti priešinga Dievui. Jei Jis „yra“, ir šis žodis teisingai gali būti taikomas tik Dievui (nes tai, kas tikrai yra, išlieka nekintamai; juk tai, kas kinta, buvo kažkas, ko jau nebėra, ir bus kažkas, ko dar nėra), tai Dievas neturi nieko priešingo. Jei mūsų būtų klausiama, kas yra priešinga baltai, atsakytume – juoda. Jei būtų klausiama, kas yra priešinga karštai – šalta. Jei būtų klausiama, kas yra priešinga greitai – lėta; ir visi panašūs dalykai. O kai klausiama, kas yra priešinga tam, kas „yra“, teisingai atsakoma – tai, kas „nėra“.
8. Bet kadangi per laikiną tvarką, kaip sakiau, dėl mūsų išgelbėjimo ir atnaujinimo, veikiant Dievo gerumui, ta nekintama Dievo Išmintis prisiėmė mūsų kintančią prigimtį, mes pridedame tikėjimą į laikinai, bet išganingai dėl mūsų įvykusius dalykus, tikėdami į tą Dievo Sūnų, kuris gimė per Šventąją Dvasią iš Mergelės Marijos. Juk Dievo dovana, tai yra, Šventąja Dvasia, mums buvo suteikta tokia didžio Dievo nuolankybė, kad Jis teikėsi prisiimti visą žmogų mergelės įsčiose, gyvendamas motinos kūne, palikdamas jį nepažeistą.
Šiai laikinai tvarkai įvairiais būdais tyko eretikai. Bet jei kas nors laikysis katalikų tikėjimo, kad tikėtų, jog Žodis prisiėmė visą žmogų, tai yra, kūną, sielą ir dvasią, jis bus pakankamai apsaugotas nuo jų. Juk kadangi šis prisiėmimas buvo įvykdytas dėl mūsų išgelbėjimo, reikia saugotis, kad, patikėjus, jog kažkas mūsų nepriklauso šiam prisiėmimui, tai nepriklausytų ir išgelbėjimui. Ir kadangi žmogus, išskyrus narių formą, kuri įvairioms gyvūnų rūšims yra suteikta skirtingai, nuo gyvulio skiriasi ne kuo kitu, o racionalia dvasia, kuri vadinama ir protu, kaip gali būti sveikas tikėjimas, kuriuo tikima, kad Dievo Išmintis prisiėmė tai, ką mes turime bendro su gyvuliu, o neprisiėmė to, kas yra apšviesta išminties šviesa ir kas yra būdinga žmogui?
9. Taip pat reikia pasibjaurėti tais, kurie neigia, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus turėjo motiną Mariją žemėje, kai ta tvarka pagerbė abi lytis – ir vyrišką, ir moterišką, ir parodė, kad Dievui priklauso ne tik tas, kurį Jis prisiėmė, bet ir ta, per kurią Jis prisiėmė, tapdamas vyru, gimdamas iš moters. Ir mus neneigti Kristaus motinos verčia ne tai, ką Jis pasakė: „Kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda“ (Jn 2, 4). Bet verčiau tai ragina mus suprasti, kad pagal dievystę Jis neturėjo motinos, kurios didybės asmenį Jis ruošėsi parodyti, paversdamas vandenį vynu. O tai, kad Jis buvo nukryžiuotas, Jis buvo nukryžiuotas pagal žmogystę. Ir tai buvo ta valanda, kuri dar nebuvo atėjusi, kai buvo pasakyta: „Kas man ir tau? Dar neatėjo mano valanda“, tai yra, valanda, kurioje aš tave pažinsiu. Tada, kaip žmogus, nukryžiuotas, Jis pažino žmogų motiną ir mylimiausiam mokiniui ją labai žmogiškai patikėjo. Ir tegu mūsų nejaudina tai, kad, kai Jam buvo pranešta apie Jo motiną ir brolius, Jis atsakė: „Kas man motina, ar broliai?“ ir t. t. Bet verčiau tegu tai moko mūsų tarnystę, kuria mes teikiame Dievo žodį broliams, kad, kai tėvai trukdo, jų nereikia pripažinti. Juk jei kas nors dėl to manytų, kad Jis neturėjo motinos žemėje, nes pasakė: „Kas man motina?“, jis būtinai bus priverstas ir Apaštalus neigti turėjus tėvus žemėje, nes Jis jiems įsakė sakydamas: „Nevadinkite sau tėvu žemėje, nes vienas yra jūsų Tėvas, kuris yra danguje.“
10. Ir mūsų tikėjimo nemažina mintis apie moteriškas įsčias, kad dėl to atrodytų atmestinas toks mūsų Viešpaties gimimas, nes purvini jį laiko purvinu. Juk ir tai, kad „Dievo kvailystė yra išmintingesnė už žmones“, ir tai, kad „švariems viskas švaru“, Apaštalas sako labai teisingai. Todėl tie, kurie taip mano, turėtų pažvelgti į šios saulės spindulius, kurią jie tikrai garbina ne kaip Dievo kūrinį, bet kaip Dievą {manichėjai}. Jie sklinda per kanalizacijos smarvę ir visokius baisius dalykus, ir juose veikia pagal savo prigimtį, bet vis dėlto dėl to nesusitepa jokiu purvu, nors matoma šviesa yra prigimtimi artimesnė matomiems purvams. Kiek mažiau tada galėjo būti suterštas Dievo Žodis, ne kūniškas ir ne matomas, iš moters kūno, kur Jis prisiėmė žmogaus kūną su siela ir dvasia, kuriems tarpininkaujant Žodžio didybė gyvena slapčiau nuo žmogaus kūno trapumo? Iš to akivaizdu, kad jokiu būdu Dievo Žodis negalėjo būti suterštas žmogaus kūnu, kuriuo net pati žmogaus siela nėra suteršta. Juk ne tada, kai ji valdo ir gaivina kūną, bet kai ji trokšta jo mirtingų gėrybių, siela yra suteršiama iš kūno. O jei jie norėtų vengti sielos dėmių, jie verčiau bijotų šių melų ir šventvagysčių.
V SKYRIUS
11. Kristaus kančia ir palaidojimas. Kristaus prisikėlimas. Bet maža buvo mums mūsų Viešpaties nuolankybė gimime: prisidėjo ir tai, kad Jis teikėsi mirti už mirtinguosius. Juk Jis „nusižemino, tapdamas pavaldus iki mirties, iki kryžiaus mirties“, kad niekas iš mūsų, net jei ir sugebėtų nebijoti mirties, nebūtų pasibjaurėjęs kokia nors mirties rūšimi, kurią žmonės laiko gėdingiausia. Taigi, mes tikime į Jį, kuris po Poncijumi Pilotu buvo nukryžiuotas ir palaidotas. Reikėjo pridėti teisėjo vardą dėl laiko pažinimo. O kai tikima į tą palaidojimą, prisimenamas naujas kapas, kuris prisikelsiančiam į naują gyvenimą turėjo duoti liudijimą, kaip gimstančiam – mergelės įsčios. Juk kaip tame kape joks kitas mirusysis nebuvo palaidotas, nei prieš tai, nei po to, taip ir tose įsčiose, nei prieš tai, nei po to, niekas mirtingo nebuvo pradėta.
12. Mes taip pat tikime, kad Jis trečią dieną prisikėlė iš mirusiųjų, būdamas pirmagimis broliams, kurie seks paskui Jį, kuriuos Jis pašaukė į Dievo sūnų įsūnystę, kuriuos teikėsi padaryti savo bendrapaveldėtojais ir bendrininkais.
VI SKYRIUS
13. Įžengimas į dangų. Mes tikime, kad Jis įžengė į dangų, kurį kaip palaimos vietą Jis pažadėjo ir mums, sakydamas: „Jie bus kaip angelai danguje“, toje valstybėje, kuri yra visų mūsų motina, amžinoji Jeruzalė danguose. Kai kuriuos, ar tai būtų bedieviai pagonys, ar eretikai, paprastai piktina tai, kad mes tikime, jog žemiškas kūnas buvo paimtas į dangų. Bet pagonys dažnai, remdamiesi filosofų argumentais, stengiasi mums prieštarauti, sakydami, kad nieko žemiško negali būti danguje. Jie nežino mūsų Raštų ir nežino, kaip buvo pasakyta: „Sėjamas kūnas gyvuliškas, prisikelia kūnas dvasiškas.“ Juk tai buvo pasakyta ne taip, lyg kūnas pavirstų į dvasią ir taptų dvasia, nes ir dabar mūsų kūnas, kuris vadinamas gyvulišku, nepavirto į sielą ir netapo siela. Bet dvasišku kūnu yra suprantamas tas, kuris yra taip pajungtas dvasiai, kad tinka dangiškai buveinei, kai visas trapumas ir žemiškas purvas yra pakeistas ir paverstas dangišku tyrumu ir stabilumu. Tai yra tas pasikeitimas, apie kurį ir vėl sako Apaštalas: „Mes visi prisikelsime, bet ne visi būsime pakeisti.“ O kad šis pasikeitimas vyksta ne į blogesnį, bet į geresnį, tas pats moko, sakydamas: „Ir mes būsime pakeisti.“ Bet kur ir kaip yra Viešpaties kūnas danguje, yra labai smalsu ir nereikalinga klausti. Reikia tik tikėti, kad jis yra danguje. Juk ne mūsų trapumui priklauso tirti dangaus paslaptis, bet mūsų tikėjimui priklauso jausti aukštus ir garbingus dalykus apie Viešpaties kūno didybę.
VII SKYRIUS
14. Sėdėjimas Tėvo dešinėje. Mes taip pat tikime, kad Jis sėdi Tėvo dešinėje. Ir vis dėlto, dėl to nereikia manyti, kad Dievas Tėvas yra apribotas žmogaus forma, kad, galvojant apie Jį, protui ateitų dešinė ar kairė pusė. Arba kad tai, jog sakoma, jog Tėvas sėdi, vyksta sulenkus kelius, kad nepatektume į tą šventvagystę, kurioje Apaštalas smerkia tuos, kurie „pakeitė negendančio Dievo šlovę į panašų į gendančio žmogaus atvaizdą“. Tokį atvaizdą krikščioniui yra nusikaltimas statyti Dievui šventykloje, o dar didesnis nusikaltimas yra tai daryti širdyje, kur yra tikroji Dievo šventykla, jei ji yra apvalyta nuo žemiško geismo ir klaidos. Taigi, „dešinėje“ reikia suprasti kaip posakį, reiškiantį aukščiausią palaimą, kur yra teisingumas, ramybė ir džiaugsmas. Kaip „kairėje“ yra statomi ožiai, tai yra, kančioje, dėl neteisybių, vargų ir kankinimų. Taigi, tai, kad sakoma, jog Dievas „sėdi“, reiškia ne narių padėtį, bet teisėjo galią, kurios ta didybė niekada netrūksta, visada skirianti vertiems tai, kas verta. Nors paskutiniame teisme daug aiškiau tarp žmonių bus neginčijama viengimio Dievo Sūnaus, gyvųjų ir mirusiųjų teisėjo, šlovė.
VIII SKYRIUS
15. Atėjimas teisti. Mes taip pat tikime, kad Jis ateis iš ten tinkamiausiu laiku ir teis gyvuosius ir mirusiuosius. Ar šiais vardais yra reiškiama teisuoliai ir nusidėjėliai, ar tie, kuriuos Jis ras žemėje dar nemirusius, vadinami gyvaisiais, o mirusiaisiais – tie, kurie prisikels Jo atėjimo metu. Ši laikina tvarka ne tik yra, kaip ta gimtis pagal Dievą, bet ir buvo, ir bus. Juk mūsų Viešpats buvo žemėje, ir dabar yra danguje, ir bus šlovėje kaip gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Juk Jis ateis taip, kaip įžengė, pagal autoritetą, kuris yra Apaštalų darbuose. Iš šios laikinos tvarkos Jis kalba Apreiškime, kur parašyta: „Tai sako Tas, kuris yra, ir kuris buvo, ir kuris ateis.“
IX SKYRIUS
16. Apie tikėjimą į Šventąją Dvasią. Trejybės slėpinys. Paaiškinimai per panašumus. Krikščioniškojo tikėjimo išpažinimas. Apie kai kurių nuomonę, kad Šventoji Dvasia yra pati Tėvo ir Sūnaus dievystė. Šventumas nuo pašventinimo. Išdėsčius ir patikėjus tikėjimui dieviškąjį mūsų Viešpaties gimimą ir žmogiškąją tvarką, prie mūsų išpažinimo pridedama Šventoji Dvasia, kad būtų ištobulintas tikėjimas, kurį mes turime į Dievą. Ji nėra menkesnės prigimties nei Tėvas ir Sūnus, bet, taip sakant, yra vienesmė ir amžinai lygi. Nes ši Trejybė yra vienas Dievas. Ne taip, kad Tėvas būtų tas pats, kas Sūnus ir Šventoji Dvasia, bet kad Tėvas būtų Tėvas, Sūnus – Sūnus, ir Šventoji Dvasia – Šventoji Dvasia, ir ši Trejybė – vienas Dievas, kaip parašyta: „Klausykis, Izraeli, Viešpats, tavo Dievas, yra vienas Dievas“ (Įst 6, 4). Vis dėlto, jei mūsų būtų klausiama apie kiekvieną atskirai, ir būtų sakoma: „Ar Tėvas yra Dievas?“, atsakytume: „Dievas.“ Jei klaustų, ar Sūnus yra Dievas, atsakytume tą patį. Ir jei būtų toks klausimas apie Šventąją Dvasią, turėtume atsakyti ne ką kitą, o kad Ji yra Dievas. Tačiau labai saugokimės suprasti tai taip, kaip pasakyta apie žmones: „Jūs esate dievai“ (Ps 81, 6). Juk tie, kurie yra padaryti ir sukurti Tėvo per Sūnų Šventosios Dvasios dovana, nėra dievai iš prigimties. Pati Trejybė yra reiškiama, kai Apaštalas sako: „Nes iš Jo, ir per Jį, ir Jame yra viskas“ (Rom 11, 36). Nors tada, kai mūsų klausiama apie kiekvieną atskirai, atsakome, kad Dievas yra tas, apie kurį klausiama, ar tai būtų Tėvas, ar Sūnus, ar Šventoji Dvasia, vis dėlto tegu niekas nemano, kad mes garbiname tris dievus.
Ir nenuostabu, kad tai sakoma apie neapsakomą prigimtį, kai net ir tuose dalykuose, kuriuos matome kūno akimis ir sprendžiame kūno jutimu, nutinka kažkas panašaus. Juk kai mūsų klausiama apie šaltinį, mes negalime pasakyti, kad jis yra upė. Nei, kai klausiama apie upę, negalime jos vadinti šaltiniu. Ir vėl, gėrimo, kuris yra iš šaltinio ar upės, negalime vadinti nei upe, nei šaltiniu. Vis dėlto, šioje trejybėje, kurią minime, ir kai klausiama apie kiekvieną atskirai, mes atskirai atsakome „vanduo“. Juk jei aš klausiu, ar upėje yra vanduo, nieko kito neatsakoma. Ir tame gėrime negali būti kito atsakymo. Ir vis dėlto, mes nesakome, kad tai yra trys vandenys, bet vienas. Žinoma, reikia saugotis, kad kas nors neįsivaizduotų tos didybės neapsakomos substancijos kaip šio matomo ir kūniško šaltinio, ar upės, ar gėrimo. Juk juose tas vanduo, kuris dabar yra šaltinyje, išeina į upę ir savyje neišlieka. Ir kai jis iš upės ar šaltinio pereina į gėrimą, jis neišlieka ten, iš kur yra paimtas. Taigi, gali būti, kad tas pats vanduo dabar priklauso šaltinio pavadinimui, dabar – upės, dabar – gėrimo. O mes sakėme, kad toje Trejybėje negali būti, jog Tėvas kartais būtų Sūnus, o kartais – Šventoji Dvasia. Kaip medyje nėra šaknis, nebent šaknis, nei kamienas nėra kas kita, nei kamienas, nei šakų negalime vadinti kitaip, nei šakomis. Juk tai, kas vadinama šaknimi, negali būti vadinama kamienu ir šakomis. Nei medis, kuris priklauso šakniai, negali, praėjus laikui, dabar būti šaknyje, dabar – kamiene, dabar – šakose, bet tik šaknyje. Nors išlieka ta vardo taisyklė, kad šaknis yra medis, ir kamienas yra medis, ir šakos yra medis, bet vis dėlto nesakoma „trys medžiai“, bet „vienas“. Arba jei šie dalykai turi kokį nors skirtumą, kad juos būtų galima ne absurdiškai vadinti trimis medžiais dėl tvirtumo skirtumo, tai tikrai visi sutinka, kad, jei iš vieno šaltinio pripildomi trys puodeliai, galima sakyti „trys puodeliai“, bet negalima sakyti „trys vandenys“, o tik „vienas vanduo“. Nors, jei klausiama apie kiekvieną puodelį atskirai, bet kuriame iš jų atsakytum, kad yra vanduo. Nors čia nevyksta jokio perėjimo, kaip sakėme apie šaltinį ir upę. Bet šie kūniški pavyzdžiai buvo duoti ne dėl tos dieviškos prigimties panašumo, bet dėl matomų dalykų vienybės, kad būtų suprantama, jog gali būti, kad kokie nors trys dalykai ne tik atskirai, bet ir kartu gali turėti vieną bendrą vardą. Ir tegu niekas nesistebi ir nemano esant absurdiška, kad mes vadiname Tėvą Dievu, Sūnų – Dievu, Šventąją Dvasią – Dievu, bet vis dėlto šioje Trejybėje ne tris dievus, o vieną Dievą ir vieną substanciją.
Apie Tėvą ir Sūnų mokyti ir dvasiniai vyrai daugelyje knygų diskutavo, kuriose, kiek žmonės žmonėms galėjo, jie stengėsi įteigti, kaip Tėvas ir Sūnus nėra vienas asmuo, bet yra viena esmė; ir kas yra būdinga Tėvui, ir kas – Sūnui: kad anas yra gimdytojas, o šis – gimęs; anas – ne iš Sūnaus, šis – iš Tėvo; šio anas yra pradžia, iš kur ir sakoma, kad Jis yra Kristaus galva, nors ir Kristus yra pradžia, bet ne Tėvo; šis gi yra ano atvaizdas, nors jokioje dalyje nepanašus ir visiškai be skirtumo lygus. Tai plačiau nagrinėja tie, kurie nori išdėstyti visą krikščioniškojo tikėjimo išpažinimą ne taip trumpai kaip mes. Taigi, kiek Jis yra Sūnus, Jis gavo iš Tėvo, kad būtų, o anas iš Sūnaus to negavo. Ir kiek Jis, neapsakomu gailestingumu, per laikiną tvarką prisiėmė žmogų, būtent, kintančią kūriniją, kad ją pakeistų į geresnę, Raštuose randama daug taip pasakytų dalykų, kurie bedieviškas eretikų sielas, norinčias mokyti prieš pažindamos, įvedė į klaidą, kad jie manytų, jog Jis nėra lygus Tėvui, nei yra tos pačios substancijos. Tokie yra posakiai: „Nes Tėvas yra didesnis už mane“; ir „Moters galva yra vyras, vyro galva – Kristus, o Kristaus galva – Dievas“; ir „Tada Jis pats bus pajungtas Tam, kuris Jam viską pajungė“; ir „Aš einu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, savo Dievą ir jūsų Dievą“; ir nemažai panašių. Visa tai yra parašyta ne tam, kad reikštų prigimties ir substancijos nelygybę (kad nebūtų melagingi tie posakiai: „Aš ir Tėvas esame viena“; ir „Kas matė mane, matė ir Tėvą“; ir „Dievas buvo Žodis; juk Jis nebuvo sukurtas, kai viskas per Jį buvo sukurta“; ir „Nelaikė grobiu būti lygiu Dievui“; ir kiti panašūs), bet tie posakiai yra parašyti iš dalies dėl prisiimto žmogaus tvarkos, apie kurią sakoma: „Jis apiplėšė save“ – ne todėl, kad ta Išmintis pasikeitė, kai ji yra visiškai nekintama, bet todėl, kad Jis taip nuolankiai norėjo pasirodyti žmonėms. Taigi, iš dalies dėl šios tvarkos yra taip parašyta, dėl ko eretikai šmeižia. Iš dalies dėl to, kad Sūnus yra skolingas Tėvui už tai, kas Jis yra, taip pat, žinoma, skolingas Tėvui už tai, kad Jis yra lygus ar lygiavertis tam pačiam Tėvui. O Tėvas niekam nėra skolingas už tai, kas Jis yra.
O apie Šventąją Dvasią dar nebuvo taip išsamiai ir kruopščiai diskutuota išsilavinusių ir didžių dieviškųjų Raštų aiškintojų, kad būtų galima lengvai suprasti ir Jos ypatumą, dėl kurio mes Jos negalime vadinti nei Sūnumi, nei Tėvu, bet tik Šventąja Dvasia. Nebent tai, kad jie Ją skelbia esant Dievo dovana, kad tikėtume, jog Dievas neduoda dovanos, menkesnės už save. Jie vis dėlto laikosi to, kad neskelbtų Šventosios Dvasios gimusios kaip Sūnaus iš Tėvo, nes Kristus yra vienintelis. Nei iš Sūnaus, lyg anūko aukščiausiojo Tėvo. Nei kad Ji niekam nėra skolinga už tai, kas yra, bet Tėvui, iš kurio yra viskas. Kad nesudarytume dviejų pradžių be pradžios, kas yra melagingiausia ir absurdiškiausia, ir būdinga ne katalikų tikėjimui, bet kai kurių eretikų klaidai.
Vis dėlto, kai kurie drįso tikėti, kad pati Tėvo ir Sūnaus bendrystė, ir, taip sakant, dievystė, kurią graikai vadina theotes, yra Šventoji Dvasia. Kad, kadangi Tėvas yra Dievas ir Sūnus yra Dievas, pati dievystė, kuria jie yra susijungę – anas gimdydamas Sūnų, o šis prisirišdamas prie Tėvo – būtų lygi Tam, iš kurio ji yra gimusi. Šią dievystę, kurią jie taip pat nori suprasti kaip abiejų meilę vienas kitam ir gerumą, jie sako esant pavadinta Šventąja Dvasia, ir šiai savo nuomonei jie remiasi daugeliu Raštų įrodymų. Ar tai būtų tas posakis: „Nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota“; ar kitais daugeliu panašių liudijimų. Ir tuo pačiu, kad per Šventąją Dvasią mes esame sutaikinti su Dievu, iš ko, kai Ji vadinama Dievo dovana, jie nori, kad būtų pakankamai reiškiama, jog Dievo meilė yra Šventoji Dvasia. Juk mes nesame sutaikinti su Juo, nebent per meilę, kuria mes taip pat esame vadinami Dievo sūnumis. Jau nebe po baime kaip vergai, nes „tobula meilė išveja baimę“; ir mes gavome laisvės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir kadangi, sutaikinti ir sugrąžinti į draugystę per meilę, mes galėsime pažinti visas Dievo paslaptis, todėl apie Šventąją Dvasią sakoma: „Ji jus įves į visą tiesą.“ Todėl ir drąsa skelbti tiesą, kuria buvo pripildyti apaštalai Jos atėjimo metu, teisingai priskiriama meilei. Nes nepasitikėjimas yra duodamas baimei, kurią tobulos meilės išbaigimas išveja. Todėl Ji taip pat vadinama Dievo dovana, nes tuo, ką kas nors žino, jis nesinaudoja, nebent tai ir mylėtų. O mėgautis Dievo išmintimi yra ne kas kita, kaip prisirišti prie Jos meile. Ir niekas neišlieka tame, ką suvokia, nebent per meilę. Ir todėl Ji vadinama Šventąja Dvasia, nes viskas, kas yra pašventinta, yra pašventinta, kad išliktų, ir neabejojama, kad šventumas yra pavadintas nuo pašventinimo (sanciendo).
Labiausiai šios nuomonės šalininkai remiasi tuo liudijimu, kas parašyta: „Kas gimė iš kūno, yra kūnas; ir kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“, nes „Dievas yra Dvasia“. Čia, sako jie, kalbama apie mūsų atgimimą, kuris yra ne pagal Adomą iš kūno, bet pagal Kristų iš Šventosios Dvasios. Todėl, jei Šventosios Dvasios paminėjimas šioje vietoje buvo padarytas, kai buvo pasakyta: „Nes Dievas yra Dvasia“, jie atkreipia dėmesį, kad nebuvo pasakyta: „Nes Dvasia yra Dievas“, bet: „Nes Dievas yra Dvasia“. Kad pati Tėvo ir Sūnaus dievystė šioje vietoje būtų pavadinta Dievu, kuris yra Šventoji Dvasia. Prie to prisideda kitas liudijimas, kurį sako apaštalas Jonas: „Nes Dievas yra meilė.“ Ir čia jis nesako: „Meilė yra Dievas“, bet „Dievas yra meilė“, kad pati dievystė būtų suprantama kaip meilė. Ir tai, kad toje išvardytų susijusių dalykų eilėje, kur sakoma: „Viskas yra jūsų, o jūs – Kristaus, o Kristus – Dievo“; ir „Moters galva yra vyras, vyro galva – Kristus, o Kristaus galva – Dievas“, nėra jokio Šventosios Dvasios paminėjimo, jie sako, kad tai susiję su tuo, jog pati jungtis paprastai nebūna skaičiuojama tarp susijusių dalykų. Iš to jie, atrodo, atpažįsta pačią Trejybę ir toje vietoje, kur sakoma: „Nes iš Jo, ir per Jį, ir Jame yra viskas.“ „Iš Jo“ – lyg iš To, kuris niekam nėra skolingas už tai, kas Jis yra. „Per Jį“ – lyg per tarpininką. „Jame“ – lyg Tame, kuris apima, tai yra, jungia sujungimu.
Šiai nuomonei prieštarauja tie, kurie mano, kad ši bendrystė, kurią mes vadiname ar dievyste, ar meile, ar gerumu, nėra substancija. Jie prašo, kad Šventoji Dvasia jiems būtų paaiškinta pagal substanciją, ir nesupranta, kad negalima būtų pasakyti „Dievas yra meilė“, nebent meilė būtų substancija. Juos, žinoma, veda kūniškų dalykų įprotis. Juk jei du kūnai būtų sujungti taip, kad būtų padėti vienas šalia kito, pati jungtis nėra kūnas. Juk, atskyrus tuos kūnus, kurie buvo sujungti, nieko nerandama. Ir vis dėlto, nesuprantama, lyg ji būtų pasitraukusi ir išėjusi, kaip tie kūnai. Bet tokie tegu apvalo savo širdį, kiek gali, kad galėtų matyti, jog Dievo substancijoje nėra nieko tokio, lyg ten viena būtų substancija, o kita – tai, kas atsitinka substancijai, ir nėra substancija. Bet viskas, ką ten galima suprasti, yra substancija. Tiesa, tai galima lengvai pasakyti ir patikėti. Bet matyti, kaip tai yra, be tyros širdies, visai negalima. Todėl, ar ši nuomonė yra teisinga, ar yra kas nors kita, reikia laikytis nepajudinamo tikėjimo, kad mes vadiname Tėvą Dievu, Sūnų – Dievu, Šventąją Dvasią – Dievu. Ir ne tris dievus, bet šią Trejybę – vienu Dievu. Ir ne skirtingos prigimties, bet tos pačios substancijos. Ir ne taip, kad Tėvas kartais būtų Sūnus, o kartais – Šventoji Dvasia, bet Tėvas visada yra Tėvas, Sūnus visada yra Sūnus, ir Šventoji Dvasia visada yra Šventoji Dvasia. Ir neapgalvotai netvirtinkime nieko apie nematomus dalykus, lyg žinodami, bet lyg tikėdami. Nes jų negalima matyti nebent apvalyta širdimi. Ir tas, kuris juos mato šiame gyvenime iš dalies, kaip sakyta, ir mįslingai, negali padaryti, kad ir tas, kuriam jis kalba, matytų, jei jis yra trukdomas širdies purvo. O „palaiminti tyraširdžiai, nes jie matys Dievą“. Tai yra tikėjimas apie Dievą, mūsų kūrėją ir atnaujintoją.
Bet kadangi meilė mums įsakyta ne tik į Dievą, kai pasakyta: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu“, bet ir į artimą, nes „mylėk, – sako Jis, – savo artimą kaip save patį“, jei šis tikėjimas nelaikytų žmonių susirinkimo ir visuomenės, kurioje veiktų broliška meilė, jis būtų mažiau vaisingas.
X SKYRIUS
Katalikų Bažnyčia. Nuodėmių atleidimas. Viso žmogaus pakeitimas į geresnį, kuris bus ištobulintas prisikėlimu. Kūno prisikėlimas. Būsimo prisikėlimo tiesa yra patvirtinama. Mes tikime į šventąją Bažnyčią, be abejo, katalikišką. Juk ir eretikai, ir schizmatikai savo susirinkimus vadina bažnyčiomis. Bet eretikai, klaidingai manydami apie Dievą, pažeidžia patį tikėjimą. O schizmatikai, neteisingais atsiskyrimais, atsiplėšia nuo broliškos meilės, nors ir tiki tuo, kuo mes tikime. Todėl nei eretikai nepriklauso katalikų Bažnyčiai, kuri myli Dievą, nei schizmatikai, nes ji myli artimą. Ir todėl ji lengvai atleidžia artimo nuodėmes, nes meldžiasi, kad jai būtų atleista To, kuris mus sutaikino su savimi, ištrynęs visą praeitį ir pašaukęs mus į naują gyvenimą. O kol mes pasieksime tobulą šį gyvenimą, negalime būti be nuodėmių. Svarbu vis dėlto, kokios jos yra.
Ir kadangi žmogus susideda iš trijų dalių – dvasios, sielos ir kūno (kurios vėl vadinamos dviem, nes dažnai siela minima kartu su dvasia; juk tam tikra jos racionalioji dalis, kurios neturi gyvūnai, vadinama dvasia), mūsų pagrindinė dalis yra dvasia. Tada gyvenimas, kuriuo mes esame sujungti su kūnu, vadinamas siela. Galiausiai, pats kūnas, kadangi jis yra matomas, yra mūsų paskutinė dalis. Visa ši kūrinija „dejuoja ir kenčia gimdymo skausmus iki šiol“. Vis dėlto, ji davė dvasios pirmienas, nes patikėjo Dievu ir jau yra geros valios. Ši dvasia taip pat vadinama protu, apie kurį sako Apaštalas: „Protu aš tarnauju Dievo įstatymui.“ Jis taip pat kitoje vietoje sako: „Juk Dievas, kuriam aš tarnauju savo dvasioje, yra man liudininkas.“ O siela, kai ji dar trokšta kūniškų gėrybių, vadinama kūnu. Juk tam tikra jos dalis priešinasi dvasiai – ne prigimtimi, bet nuodėmių įpročiu. Iš čia sakoma: „Protu aš tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.“ Šis įprotis virto prigimtimi pagal mirtingą gimimą dėl pirmojo žmogaus nuodėmės. Todėl parašyta: „Ir mes kažkada buvome iš prigimties pykčio vaikai“, tai yra, bausmės, per kurią atsitiko, kad mes tarnavome nuodėmės įstatymui. O sielos prigimtis yra tobula, kai ji yra pajungta savo dvasiai ir kai ji seka sekantį Dievą. Todėl „gyvuliškas žmogus nesuvokia to, kas yra iš Dievo Dvasios“. Bet mums siela taip greitai pajungiama dvasiai geram veikimui, kaip greitai dvasia – Dievui tikram tikėjimui ir gerai valiai. Bet kartais lėčiau yra sutramdomas jos impulsas, kuriuo ji nuteka į kūniškus ir laikinus dalykus. Bet kadangi ir ji yra apvaloma, gaudama savo prigimties stabilumą, kai dominuoja dvasia, kuri yra jos galva, o jos galvos galva yra Kristus, nereikia prarasti vilties, kad ir kūnas bus grąžintas į savo prigimtį. Bet, žinoma, ne taip greitai kaip siela, kaip ir siela ne taip greitai kaip dvasia. Bet tinkamu laiku, paskutiniu trimitu, kai mirusieji prisikels negendantys, ir mes būsime pakeisti. Ir todėl mes tikime ir kūno prisikėlimu. Ne tik todėl, kad atnaujinama siela, kuri dabar dėl kūniškų jausmų vadinama kūnu, bet ir šis matomas kūnas, kuris iš prigimties yra kūnas, kurio vardą siela gavo ne dėl prigimties, bet dėl kūniškų jausmų. Taigi, šis matomas, kuris teisingai vadinamas kūnu, be abejonės, turi būti tikimas prisikelsiantis. Atrodo, kad apaštalas Paulius jį lyg pirštu rodo, kai sako: „Reikia, kad šis gendantis apsivilktų negendamybe.“ Juk kai jis sako „šis“, jis lyg pirštą į jį nukreipia. O tai, kas matoma, gali būti rodoma pirštu. Juk ir siela galėtų būti vadinama gendančia, nes ji genda dėl moralinių ydų. Ir „šis mirtingas apsivilks nemirtingumu“, kai skaitoma, reiškiama ta pati matoma mėsa, nes į ją vėl ir vėl lyg pirštas nukreipiamas. Juk ir siela, kaip ir gendanti dėl moralinių ydų, taip pat gali būti vadinama mirtinga. Juk sielos būdas yra atsimesti nuo Dievo, kas yra pirmoji jos nuodėmė, aprašyta Šventajame Rašte rojuje.
Taigi, kūnas prisikels pagal krikščioniškąjį tikėjimą, kuris negali apgauti. Kam tai atrodo neįtikėtina, tegu atkreipia dėmesį, koks yra kūnas dabar, o ne svarsto, koks jis bus ateityje. Juk tuo angeliško pasikeitimo metu jis jau nebebus kūnas ir kraujas, bet tik kūnas. Kai Apaštalas kalbėjo apie kūną, jis sakė: „Kita yra gyvulių mėsa, kita – paukščių, kita – žuvų, kita – roplių; ir yra dangiški kūnai, ir žemiški kūnai.“ Jis nesakė „ir dangiška mėsa“, bet sakė „ir dangiški, ir žemiški kūnai“. Juk visa mėsa yra ir kūnas, bet ne visas kūnas yra ir mėsa. Pirmiausia šiuose žemiškuose, nes medis yra kūnas, bet ne mėsa. O žmogaus ar gyvulio yra ir kūnas, ir mėsa. O dangiškuose nėra jokios mėsos, bet paprasti ir švytintys kūnai, kuriuos Apaštalas vadina dvasiškais, o kai kurie – eteriniais. Ir todėl tai, kas sakoma: „Kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės“, neprieštarauja kūno prisikėlimui, bet skelbia, koks bus tas, kas dabar yra kūnas ir kraujas. Kas netiki, kad šis kūnas gali būti paverstas į tokią prigimtį, tas turi būti laipsniškai vedamas į tikėjimą. Jei jo paklaustume, ar žemė gali būti paversta į vandenį, dėl artumo tai neatrodo neįtikėtina. Vėl, jei paklaustume, ar vanduo gali būti paverstas į orą, jis atsakytų, kad ir tai nėra absurdiška, nes jie yra arti vienas kito. Ir jei būtų klausiama apie orą, ar jis gali būti pakeistas į eterinį kūną, tai yra, dangišką, jau pats artumas įtikina. Tad tai, kas, kaip jis sutinka, gali įvykti per šiuos laipsnius, kad žemė būtų paversta į eterinį kūną, kodėl jis netiki, kad, prisidėjus Dievo valiai, kuria žmogaus kūnas galėjo vaikščioti virš vandenų, tai gali įvykti labai greitai, kaip sakyta, akimirksniu, be jokių tokių laipsnių, kaip dažnai dūmai nuostabiu greičiu virsta liepsna? Juk mūsų kūnas tikrai yra iš žemės. O filosofai, kurių argumentais dažniausiai prieštaraujama kūno prisikėlimui, kuriais jie tvirtina, kad joks žemiškas kūnas negali būti danguje, sutinka, kad bet koks kūnas gali būti paverstas ir pakeistas į bet kokį kūną. Po šio kūno prisikėlimo, išlaisvinti iš laiko sąlygų, mes mėgausimės amžinuoju gyvenimu neapsakoma meile ir stabilumu be sugedimo. Tada išsipildys tai, kas parašyta: „Mirtis praryta pergalėje. Kur, mirtie, tavo geluonis? Kur, mirtie, tavo kova?“
Tai yra tikėjimas, kurį, laikomą keliais žodžiais Simbolyje, reikia duoti naujiems krikščionims. Šie keli žodžiai yra žinomi tikintiesiems, kad, tikėdami, jie paklustų Dievui, paklusdami teisingai gyventų, teisingai gyvendami apvalytų širdį, o apvalyta širdimi suprastų tai, ką tiki.