Ateik, o Dvasia Šventoji
Ateik, o Dvasia Šventoji,
Ir širdis mūsų uždek.
Šventosios Dvasios malone,
Išmokyki sekti Tave.
Dvasia Šventoji,
Mus stiprink ir vesk.
O Dvasia amžinoji,
Užlieki meilės liepsna./2 k.
Krikščioniška giesmė, kurios žodžius ir muziką sukūrė lietuvių poetė ir kompozitorė Onė Abrutytė. Giesmė „Ateik, o Dvasia Šventoji“ yra kreipimasis į Šventąją Dvasią – trečiąją Švč. Trejybės asmenį, prašant jos veikti tikinčiųjų gyvenime, įžiebti širdyse meilę ir dvasinę ugnį.
Giesmė prašo Šventosios Dvasios malonės, kad ji padėtų žmonėms sekti Dievą, stiprintų tikėjimą ir vestų teisingu keliu. Šventoji Dvasia yra suprantama kaip jėga, kuri užlieja meilės ir užsidegimo liepsna, padeda augti dvasiniame gyvenime ir tikėjime.
Giesmė dažnai atliekama religinėse pamaldose, ypatingai sekant Šventosios Dvasios išsiliejimą, kuris simbolizuoja vidinį atsinaujinimą ir dvasingumą.
Senovės išminčiai sakydavo, kad Šventoji Dvasia yra tarsi nematomas menininkas, kuris mūsų širdyse tapo Dievo paveikslą. Mes patys esame tarsi drobė, o Dvasia savo malone šalina mūsų charakterio nelygumus ir suteikia spalvų ten, kur anksčiau buvo pilkuma. Ši giesmė yra tarsi kvietimas šiam menininkui pradėti darbą. Kai prašome uždegti širdis, mes iš tikrųjų prašome drąsos būti savimi ir nebijoti dalintis gerumu su kitais. Tai nėra vien rimtas religinis veiksmas, tai džiaugsmingas leidimas Dievui mus pakeisti į gera. Šventoji Dvasia veikia tyliai, todėl jos buvimą dažniausiai pajuntame per netikėtą ramybę ar staiga atsiradusį norą atleisti tiems, kurie mus įskaudino.