At-Takwir yra aštuoniasdešimt pirmoji Korano sura, turinti dvidešimt devynias eilutes. Jos pavadinimas reiškia „Suvyniojimas“ arba „Saulės užtemimas“, nes pirmoje eilutėje aprašoma, kaip Paskutinio teismo dieną saulė bus „suvyniota“ – tarsi jos šviesa būtų užgesinta. Tai viena iš mekiečių surų, apreikštų ankstyvuoju laikotarpiu, kai pranašas Muhammedas dar gyveno Mekoje ir skelbė apie būsimą teismą, tikėjimo grynumą bei pasaulio pabaigos ženklus.
Ši sura priklauso vadinamosioms „apokaliptinėms suroms“, kuriose aprašoma visatos griūtis ir dvasinis atskyrimas tarp tiesos ir melo. Ji pasižymi labai stipriu poetiniu ritmu – kiekviena eilutė trumpa, vaizdinga ir garsiškai įtaigi, todėl ją giedant susidaro jausmas, tarsi visata pulsuoja ir griūva prieš akis. Tokia kalba turėjo sukrėsti klausytojus, priversti juos išgirsti, kad tikėjimo klausimas nėra teorinis, o gyvybiškai svarbus.
Pirmosios kelios eilutės aprašo pasaulio pabaigos ženklus. Saulė praranda šviesą, žvaigždės krenta, kalnai pajuda iš vietos, kupranugariai – vertingiausias to meto turtas – paliekami, jūrų vanduo užverda, sielos susivienija su savo likimu, ir mirusieji iškyla iš kapų. Šie vaizdai sukuria kosminio sukrėtimo pojūtį: visa, kas žmogui atrodė tvirta, subyra į nieką. Dievas čia ne tiek gąsdina, kiek primena, kad kūrinija turi savo ribą – akimirką, kai viskas sugrįžta į pirminę tylą.
Vidurinė dalis pereina prie moralinio klausimo. Kalbama apie kūdikius, kurie buvo nužudyti – mergaites, užkastas gyvas, kaip buvo įprasta kai kuriose to meto giminėse. Dievas klausia: „Už kokią nuodėmę ji buvo nužudyta?“ Tai vienas giliausių humanistinių momentų Korane – tiesioginis pasmerkimas prievartai ir nelygybei. Tokiu būdu sura ne tik aprašo pasaulio pabaigą, bet ir iškelia teisingumą kaip esminę dieviškos tvarkos dalį.
Toliau aprašoma, kaip kiekvienas žmogus išvys savo darbus. Dangus bus atidengtas, pragaras įžiebtas, o rojus priartės prie tų, kurie buvo teisūs. Šie vaizdai atspindi ne tik fizinį, bet ir dvasinį atvėrimą – tą akimirką, kai niekas nebegali slėpti tiesos apie savo gyvenimą. Tai – dvasinės atskaitomybės scena, kurioje niekas nebeklausia, kas teisinga, nes visa tampa akivaizdu.
Paskutinėse eilutėse sura pereina prie paties apreiškimo temos. Sakoma, kad Koranas yra kilęs iš garbingo pasiuntinio – angelo Gabrieliaus, galingo, patikimo, kurį Dievas įgaliojo perduoti žinią pranašui. Tuo metu buvo daug kaltinimų, kad Muhammedas yra burtininkas ar poetinis melagis, todėl ši sura tiesiogiai patvirtina, kad tai, ką jis perduoda, nėra žmogaus kūrinys. Dievo žodis neša tiesą, o ne sapną ar fantaziją.
Sura baigiasi klausimu, kuris nukreiptas į kiekvieną klausytoją: „Kur jūs einate?“ Tai viena įtaigiausių Korano eilučių. Po visų apokaliptinių vaizdų, po visatos griūties ir sąžinės pabudimo, lieka tik šis klausimas – paprastas, bet giliai kertantis į žmogaus vidų. Jis kviečia susimąstyti ne apie pasaulio pabaigą, o apie savo gyvenimo kryptį.
At-Takwir dažnai skaitoma maldose, ypač naktinėse, nes jos eilutės primena viso pasaulio trapumą ir dvasinės tiesos ilgaamžiškumą. Tai sura, kuri skatina vidinį prabudimą – suvokimą, kad tikroji šviesa yra ne saulėje, o žmogaus sieloje, jei ji atsiveria Dievui.
At-Takwir su paaiškinimais
- Kai saulė bus suvyniota, šviesa išnyks ir prasidės pasaulio pabaigos akimirka.
- Kai žvaigždės praras švytėjimą, visatos tvarka subyrės, ir dangaus kūnai taps tylūs.
- Kai kalnai bus pajudinti, tvirtas žemės pagrindas praras atramą, viskas virs dulke.
- Kai vertingiausi kupranugariai bus palikti be priežiūros, žmonės pamirš net didžiausius turtus, nes baimė užgoš viską.
- Kai laukiniai žvėrys bus sujungti, net gamta praras savo natūralią tvarką, viskas suirs.
- Kai jūros užvirs, vanduo, gyvybės simbolis, taps chaoso ženklu.
- Kai sielos bus sujungtos, kiekviena dvasia susitiks su savo likimu – gėriu ar blogiu.
- Kai gyva palaidota mergaitė bus paklausta, Dievas privers kalbėti tuos, kuriems buvo atimta teisė į gyvenimą.
- Už kokią nuodėmę ji buvo nužudyta, pasaulis bus priverstas pripažinti savo neteisybę prieš nekaltuosius.
- Kai ritiniai bus atskleisti, visų darbų įrašai taps matomi ir nebus ką nuslėpti.
- Kai dangus bus nuplėštas, uždanga tarp regimojo ir nematomojo pasaulio išnyks.
- Kai pragaras bus įžiebtas, atsivers teisingumo ugnis, skirta tiems, kurie atmetė tiesą.
- Kai rojus bus priartintas, ištikimieji pajus džiaugsmą ir ramybę amžinybėje.
- Tada kiekviena siela sužinos, ką ji padarė, bus akivaizdu, kokia buvo kiekvieno gyvenimo kryptis.
- Tad prisiekiu žvaigždėmis, kurios pasitraukia, dangus pats liudys tiesą per savo tvarkos griūtį.
- Kurios juda ir slepiasi, visata turi savo ritmą, kuris taip pat paklūsta Dievo valiai.
- Ir naktimi, kai ji apima, tamsa tampa Dievo galios ženklu, ne baimės šaltiniu.
- Ir aušra, kai ji pradeda alsuoti, šviesa grįžta kaip vilties pažadas po sunaikinimo.
- Iš tiesų tai yra garbingo pasiuntinio žodis, Koranas kyla iš dieviško šaltinio, ne iš žmogaus.
- Stipraus, turinčio vietą pas Sosto Valdovą, tai apie Gabrielių – angelas, pasiųstas perduoti apreiškimą.
- Paklusnaus ir patikimo, Gabrielius vykdo užduotį be klaidų ir be savų tikslų.
- Jūsų bičiulis nėra beprotis, Pranašas nėra pamišęs – jis perduoda tiesą, o ne sapną.
- Iš tiesų jis jį matė aiškiame horizonte, Muhammedas matė Gabrielių savo akimis, ne vizijoje.
- Ir jis nėra šykštus skelbiant paslaptis, jis nepasilaiko žinios sau, bet perduoda ją žmonėms.
- Tai nėra šėtono žodis, kuris buvo išmestas, Koranas nėra magija ar apgaulė, o Dievo žodis.
- Tad kur jūs einate? Klausimas, verčiantis žmogų pažvelgti į savo gyvenimo kryptį.
- Tai tik priminimas visiems pasauliams, Koranas skirtas visiems laikams, ne tik vienai tautai.
- Tiems, kurie nori eiti tiesiu keliu, žinia pasiekia tik tuos, kurie atveria širdį.
- O jūs nepanorėsite, nebent to panorės Dievas, pasaulių Viešpats. Galutinė valia priklauso ne žmogui, o Kūrėjui, kuris veda kiekvieną pagal Jo planą.