Aš garbinu Tave, mano Dieve, su nuolankumu, kurį man įkvepia Tavo didybė. Tikiu į Tave, nes Tu esi pati tiesa. Viliuosi Tavimi, nes Tu esi be galo geras. Myliu Tave iš visos širdies, nes Tu esi be galo vertas meilės, ir dėl Tavo meilės myliu savo artimą kaip save patį.
Skaitykite daugiau..
Ši trumpa malda iš tikrųjų yra tradicinė keturių pagrindinių dorybių išraiška, kurias Bažnyčios istorijoje vadina tikėjimu, viltimi, meile bei nusižeminimu. Įdomu tai, kad XVII amžiuje Prancūzijos popiežius Klemensas XI oficialiai patvirtino šį tekstą, norėdamas suteikti tikintiesiems paprastą būdą kasdieninėje patirtyje atnaujinti savo santykį su Aukščiausiuoju. Teologijos tyrinėtojai pastebi, kad frazė apie artimo meilę čia pridėta neatsitiktinai. Senovės Rytų krikščionių tradicijoje buvo tikima, jog tikrasis nuolankumas atsiranda tik tuomet, kai žmogus nustoja statyti save į pasaulio centrą ir pamato šalia esantį vargšą. Viduramžių mistikai dažnai kartodavo, kad meilė artimui veikia kaip savotiškas lakmuso popierėlis, parodantis, kiek iš tikrųjų žmogus pasitiki Dievo gerumu. Retesnis faktas yra tas, kad šioje maldoje paslėptas gilus filosofinis raktas: tiesa ir gėris čia susijungia į vieną nedalomą visumą. Dievas vadinama tiesa todėl, kad Jis yra visų daiktų pradžia, o begaliniu gėriu vadinamas dėl to, jog traukia mūsų širdis prie savęs be jokių prievartos ginklų. Toks šiltas ir draugiškas priartėjimas prie Kūrėjo padeda suprasti, kad malda nėra tik pareiga, bet gyvas pokalbis su tuo, kuris mus pažįsta geriau nei mes patys.