Aristido apologija (gr. Ἀπολογία τοῦ Ἀριστείδου; lot. Apologia Aristidis; angl. Apology of Aristides) yra vienas ankstyviausių krikščionių apologetikos paminklų, parašytas II a. pirmoje pusėje, maždaug 125 m. po Kr. Atėnų filosofas Aristidas, atsivertęs į krikščionybę, šį raštą skyrė imperatoriui Hadrianui (kai kuriais šaltiniais – Antoninui Pijui), siekdamas racionaliai paaiškinti ir apginti krikščionių tikėjimą. Šis kūrinys žymi istorinį lūžį, kai krikščionybė iš žydų sektos ėmė virsti intelektualiu judėjimu, gebančiu diskutuoti su antikos filosofija ir valstybės valdžia. Aristidas buvo vienas pirmųjų, kuris bandė moksliškai klasifikuoti žmonijos religijas ir įrodyti, kad krikščionių etika bei Dievo suvokimas yra pranašesni už visas kitas egzistuojančias sistemas.
Ilgą laiką buvo manoma, kad visas šio kūrinio tekstas yra negrįžtamai prarastas, o žinios apie jį apsiribojo tik trumpais paminėjimais Eusebijaus Cezariėčio raštuose. Tačiau 1889 metais vienuolyne ant Sinajaus kalno mokslininkas Rendelis Harrisas rado pilną apologijos tekstą sirų kalba, o vėliau paaiškėjo, kad graikiškas originalas visą laiką buvo „paslėptas“ populiariame viduramžių pasakojime apie Barlaamą ir Juozapatą. Šie atradimai leido biblistams išsamiai išanalizuoti Aristido argumentaciją ir pamatyti, kaip II a. krikščionys save pozicionavo pagoniškoje visuomenėje, pabrėždami savo dorybes, socialinį solidarumą ir aukštą moralę.
Aristidas savo raštą pradeda nuo filosofinio Dievo apibrėžimo, teigdamas, kad Dievas yra amžinas, nekintantis, neturintis pradžios nei pabaigos ir viską valdantis Kūrėjas. Jis nenaudoja sudėtingų mitologinių įvaizdžių, o remiasi loginiu mąstymu, būdingu to meto filosofams. Autorius imperatoriui dėsto, kad norint suprasti krikščionybę, pirmiausia reikia suprasti tiesą apie patį Dievą, kuris nereikalauja aukų ar materialių gėrybių, bet trokšta, kad žmonės gyventų pagal tiesą ir teisingumą. Šis požiūris buvo tiesioginis iššūkis pagoniškam ritualizmui, kuris rėmėsi išorinėmis apeigomis ir antropomorfiniais dievų vaizdiniais.
Žmonijos klasifikacija ir religijų analizė
Pagrindinė apologijos dalis yra skirta keturioms žmonių grupėms analizuoti: barbarams (arba chaldėjams), graikams, žydams ir krikščionims. Aristidas metodiškai kritikuoja pirmąsias tris grupes, nurodydamas jų klaidas suvokiant dievybę. Barbarai, pasak jo, klysta garbindami gamtos elementus – ugnį, vandenį ar žemę, kurie patys yra sukurti ir kintantys. Graikai susikūrė dievus pagal savo ydas, priskirdami jiems svetimavimą, vagystes ir pyktį, o tai, Aristido nuomone, rodo visišką dvasinį aklumą ir moralinį nuosmukį, kuris negali būti dieviškumo šaltiniu.
Analizuodamas žydus, Aristidas pripažįsta, kad jie yra arčiausiai tiesos, nes garbina vieną Dievą ir laikosi dorovės įstatymų. Tačiau jis priekaištauja, kad jie labiau tarnauja angelams ir ritualams (šventėms, pasninkams) nei pačiam Dievui, todėl jų pažinimas lieka nepilnas. Ši klasifikacija leidžia autoriui pereiti prie „ketvirtosios giminės“ – krikščionių, kurie, jo teigimu, vieninteliai surado tikrąjį kelią, nes jie ne tik pažino tiesą apie Dievą, bet ir įgyvendino ją savo gyvenime per besąlygišką meilę ir gailestingumą.
Krikščionių etika kaip įrodymas
Aristidas imperatoriui pateikia ne tik teologinius argumentus, bet ir praktinį bendruomenės gyvenimo aprašymą, kuris tarnauja kaip stipriausias apologetinis įrodymas. Jis rašo, kad krikščionys nesvetimauja, nevagia, nemeluoja ir gerbia savo kaimynus. Jie padeda našlėms, siunčia maistą kaliniams, o jei mato mirusį vargšą, pasirūpina jo palaidojimu. Jei krikščionių bendruomenėje atsiranda žmogus, kuriam reikia pagalbos, kiti nariai gali net pasninkauti kelias dienas, kad sutaupytų maisto alkstančiajam.
Šis bendruomeninis solidarumas Aristido tekste pateikiamas kaip tiesioginė Kristaus mokymo pasekmė. Autorius pabrėžia, kad krikščionys gyvena šventai ne dėl baimės, o dėl dėkingumo Dievui, kuris jiems apreiškė tiesą. Jis kviečia imperatorių perskaityti krikščionių raštus, kuriuose užfiksuotas šis mokymas, tikėdamas, kad pažinusi tiesą, romėnų valdžia nustos persekioti tuos, kurie iš tiesų palaiko pasaulio stabilumą savo maldomis ir doru gyvenimu.
Apologijos reikšmė ir atradimo istorija
Aristido apologija padėjo pamatus visai vėlesnei krikščionių literatūrai. Joje pirmą kartą suformuluotas argumentas, kad krikščionys yra „pasaulio siela“, palaikanti tvarką savo moraliniu tyrumu. Nors veikalas ilgą laiką buvo žinomas tik specialistams, jo „atsigavimas“ XIX a. pabaigoje sukėlė tikrą revoliuciją biblistikoje. Paaiškėjo, kad viduramžių autoriai, perrašinėdami istoriją apie indų princą Juozapatą (kuris yra krikščioniška Budos istorijos versija), į išmintingo senolio lūpas įdėjo beveik visą Aristido apologijos tekstą, taip išsaugodami jį ateities kartoms.
Štai pagrindiniai Aristido apologijos akcentai:
- Dievo apibrėžimas per loginę ir filosofinę prizmę.
- Griežta stabmeldystės ir graikų mitologijos kritika.
- Krikščionių bendruomenės aukštinimas dėl jų socialinės atsakomybės.
- Tikėjimas, kad pasaulis vis dar stovi tik dėl krikščionių maldų.
Šis kūrinys išlieka svarbus priminimas apie laikmetį, kai krikščionybė turėjo būti drąsi ir intelektualiai pajėgi konkuruoti su didingiausiomis antikos minties sistemomis. Aristidas parodė, kad krikščionių Dievas nėra tik privatus kultas, o visuotinė Tiesa, kurios atspindžiai matomi dorame žmogaus elgesyje. Jo apologija iki šiol cituojama kaip pavyzdys, kaip tikėjimas gali būti ginamas ramiai, pagarbiai, bet kartu su nepalaužiamu įsitikinimu savo moraliniu pranašumu.
Aristido apologija
Čia pateikiama gynyba, kurią filosofas Aristidas išsakė karaliui Adrianui dėl Dievo garbinimo.
…Visagaliam Cezariui Titui Adrianui Antoninui, garbingajam ir gailestingajam, nuo Marciano Aristido, Atėnų filosofo.
1. Aš, o Karaliau, Dievo malone atėjau į šį pasaulį; ir kai apmąsčiau dangų, žemę bei jūras, ir kai apžvelgiau saulę bei likusią kūriniją, aš stebėjausi pasaulio grožiu. Ir aš suvokiau, kad pasaulį ir visa, kas jame yra, judina kito jėga; ir supratau, kad tas, kuris juos judina, yra Dievas, kuris yra paslėptas juose ir jų uždengtas. Ir akivaizdu, kad tas, kuris sukelia judėjimą, yra galingesnis už tą, kuris yra judinamas. Tačiau tyrinėti patį visko judintoją, kokia yra jo prigimtis (nes man atrodo, kad savo prigimtimi jis iš tiesų yra neištyrinėjamas), ir ginčytis dėl jo valdymo pastovumo, norint tai visiškai perprasti – man tai būtų tuščios pastangos; nes neįmanoma, kad žmogus tai visiškai suvoktų. Tačiau apie šį pasaulio judintoją sakau, kad jis yra visų Dievas, sukūręs visus dalykus žmonijos labui. Ir man atrodo protinga, kad žmogus bijotų Dievo ir nespaustų (neišnaudotų) kito žmogaus.
Taigi sakau, kad Dievas yra negimęs, nesukurtas, amžinai egzistuojanti prigimtis be pradžios ir be pabaigos, nemirtingas, tobulas ir nesuvokiamas. Kai sakau, kad jis yra „tobulas“, tai reiškia, kad jame nėra jokio trūkumo ir jam nieko nereikia, bet viskam reikia jo. Ir kai sakau, kad jis yra „be pradžios“, tai reiškia, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą, ir tai, kas turi pabaigą, gali būti užbaigta. Jis neturi vardo, nes viskas, kas turi vardą, yra gimininga sukurtiems dalykams. Formos jis neturi, nei kūno dalių sąrangos; nes viskas, kas tai turi, yra gimininga suformuotiems dalykams. Jis nėra nei vyras, nei moteris. Dangūs jo neapriboja, bet dangūs ir visi dalykai, regimi ir neregimi, iš jo gauna savo ribas. Priešininko jis neturi, nes nėra nieko stipresnio už jį. Pykčio ir pasipiktinimo jis neturi, nes nėra nieko, kas galėtų jam pasipriešinti. Nežinojimo ir užmaršumo jo prigimtyje nėra, nes jis yra visa išmintis ir supratimas; ir Jame laikosi viskas, kas egzistuoja. Jis nereikalauja aukų ir liejamųjų atnašų, nei jokių regimų dalykų; Jis nieko iš nieko nereikalauja, bet visi gyvi kūriniai jaučia jo poreikį.
2. Taigi, kadangi kreipėmės į tave dėl Dievo tiek, kiek mūsų kalba gali jį paliesti, dabar pereikime prie žmonių giminės, kad sužinotume, kurie iš jų dalyvauja tiesoje, apie kurią kalbėjome, o kurie nuo jos nuklysta.
Tau aišku, o Karaliau, kad šiame pasaulyje yra keturios žmonių grupės: barbarai ir graikai, žydai ir krikščionys. Barbarai savo religijos kilmę kildina iš Krono ir Rėjos bei kitų savo dievų; graikai – iš Heleno, kuris, sakoma, kilo iš Dzeuso. Iš Heleno gimė Eolas ir Ksutas; kiti kilo iš Inacho ir Foronėjo, ir galiausiai iš egiptiečio Danajo, iš Kadmo ir iš Dioniso.
Žydai savo giminės kilmę kildina iš Abraomo, kuriam gimė Izaokas, o šiam gimė Jokūbas. Jis susilaukė dvylikos sūnų, kurie persikėlė iš Sirijos į Egiptą; ten, to, kuris davė jiems įstatymus, jie buvo pavadinti hebrajų tauta; ir galiausiai jie buvo pavadinti žydais.
Krikščionys savo religijos pradžią kildina iš Jėzaus Mesijo; ir jis vadinamas Aukščiausiojo Dievo Sūnumi. Sakoma, kad Dievas nužengė iš dangaus ir iš hebrajų mergelės prisiėmė kūną bei juo apsivilko; ir Dievo Sūnus gyveno žmogaus dukterje. To mokoma Evangelijoje, kaip ji vadinama, kuri neseniai buvo paskelbta tarp jų; jei joje skaitysi, ir tu galėsi suvokti jai priklausančią galią. Taigi šis Jėzus gimė iš hebrajų giminės; ir jis turėjo dvylika mokinių, kad jo įsikūnijimo tikslas laikui bėgant būtų įgyvendintas. Bet jis pats buvo žydų perdurtas, mirė ir buvo palaidotas; ir jie sako, kad po trijų dienų jis prisikėlė ir įžengė į dangų. Tuomet šie dvylika mokinių pasklido po žinomas pasaulio dalis ir su visu kuklumu bei dorumu rodė jo didybę. Todėl ir tie, kurie šiandien tiki tuo skelbimu, vadinami krikščionimis, ir jie tapo garsūs.
Taigi, kaip minėjau aukščiau, yra keturios žmonių grupės: barbarai ir graikai, žydai ir krikščionys.
Be to, vėjas paklusnus Dievui, ugnis – angelams, vandenys – demonams, o žemė – žmonių sūnums.
3. Tad pradėkime nuo barbarų ir eikime prie kitų tautų viena po kitos, kad pamatytume, kurios iš jų laikosi tiesos apie Dievą, o kurios klysta.
Barbarai, nesuvokę Dievo, paklydo tarp stichijų (elementų) ir pradėjo garbinti sukurtus dalykus vietoj Kūrėjo; tuo tikslu jie pasidarė atvaizdus ir uždarė juos šventyklose, ir štai! Jie garbina juos, tuo pačiu metu labai rūpestingai saugodami, kad plėšikai nepavogtų jų dievų. Barbarai nepastebėjo, kad tas, kuris saugo, yra didesnis už tą, kuris saugomas, ir kad kiekvienas, kuris kuria, yra didesnis už tą, kas sukurta. Jei tad jų dievai yra per silpni pasirūpinti savo pačių saugumu, kaip jie pasirūpins žmonių saugumu? Didelė tad yra klaida, į kurią nuklydo barbarai, garbindami negyvus atvaizdus, kurie niekuo negali jiems padėti. Ir aš stebiuosi, o Karaliau, jų filosofais, kaip net ir jie paklydo ir suteikė dievų vardą atvaizdams, pagamintiems stichijų garbei; ir kad jų išminčiai nesuprato, jog stichijos taip pat yra suardomos ir gendančios. Juk jei maža stichijos dalis ištirpsta ar sunyksta, visa ji gali būti ištirpdyta ir sunaikinta. Jei tad pačios stichijos ištirpsta ir sunyksta bei yra priverstos paklusti kitam, kuris yra tvirtesnis už jas, ir jei jos savo prigimtimi nėra dievai, kodėl gi, tiesą sakant, jie vadina Dievu atvaizdus, padarytus jų garbei? Didelė tad yra klaida, kurią jų filosofai užtraukė savo pasekėjams.
4. Dabar, o Karaliau, atsigręžkime į pačias stichijas, kad paaiškintume, jog jos nėra dievai, bet sukurtas dalykas, linkęs į pražūtį ir kaitą, tos pačios prigimties kaip ir žmogus; tuo tarpu Dievas yra negendantis, nekintantis ir nematomas, nors Jis mato, valdo ir keičia visus dalykus.
Tie, kurie tiki, kad žemė yra dievas, iki šiol save apgaudinėjo, nes ji yra ariama, apsodinama augalais ir kasinėjama; ji priima bjaurias žmonių, žvėrių ir gyvulių atliekas. Kartais ji tampa nevaisinga, nes jei ji sudega iki pelenų, ji tampa negyvybinga, juk niekas nedygsta iš molinio ąsočio. Be to, jei ant jos susirenka vanduo, ji ištirpsta kartu su savo vaisiais. Ji yra mindžiojama žmonių ir žvėrių kojomis, ji priima nužudytųjų kraujo dėmes; ji yra atkasama ir užpildoma mirusiaisiais, tapdama lavonų kapu. Tačiau neįmanoma, kad prigimtis, kuri yra šventa, verta pagarbos, palaiminta ir nemirtinga, leistų bet kurį iš šių dalykų. Todėl mums atrodo, kad žemė nėra dievas, bet Dievo kūrinys.
5. Lygiai taip pat klydo tie, kurie tikėjo vandenis esant dievais. Juk vandenys buvo sukurti žmogaus naudojimui ir daugeliu būdų yra jam pavaldūs. Jie patiria pokyčius, priima nešvarumus, yra sunaikinami ir praranda savo prigimtį, kai yra išverdami į daugelį substancijų. Jie įgauna spalvas, kurios jiems nepriklauso; jie taip pat šalčio sušaldomi, sumaišomi ir persmelkiami žmonių bei žvėrių purvo ir nužudytųjų kraujo. Sulaikomi įgudusių darbininkų vandentiekiais, jie teka ir yra nukreipiami prieš savo polinkį, ir atteka į sodus bei kitas vietas, kad būtų surinkti ir pasitarnautų žmogaus derlingumui, ir kad nuplautų visus nešvarumus bei atliktų tarnystę, kurios žmogus iš jų reikalauja. Todėl neįmanoma, kad vandenys būtų dievas – jie yra Dievo darbas ir pasaulio dalis.
Panašiai klydo ir tie, kurie tikėjo, kad ugnis yra dievas – ir ne menkai klydo. Nes ir ji buvo sukurta tarnauti žmonėms ir daugeliu būdų yra jiems pavaldi: ruošiant mėsą, lydant metalus ir kitiems tikslams, kurie tavo Didenybei žinomi. Tuo pačiu metu ji daugeliu būdų yra numalšinama ir užgesinama.
Vėlgi klydo ir tie, kurie tikėjo vėjų judėjimą esant dievu. Juk mums gerai žinoma, kad tie vėjai yra pavaldūs kito valdžiai: kartais jų judėjimas sustiprėja, o kartais susilpnėja ir liaujasi įsakius tam, kuris juos valdo. Jie buvo sukurti Dievo žmonių labui, kad tenkintų medžių, vaisių ir sėklų poreikius; kad plukdytų jūra laivus, gabenančius žmonėms būtinybes ir prekes iš vietų, kur jų yra, į vietas, kur jų nėra; ir kad valdytų pasaulio kraštus. O pats savaime vėjas kartais sustiprėja, o kartais nurimsta; vienoje vietoje atneša pagalbą, o kitoje sukelia nelaimę, paliepus tam, kuris jį valdo. Žmonija taip pat žinomomis priemonėmis gali jį apriboti ir suvaldyti, kad jis atliktų jiems reikalingą tarnystę. Pats iš savęs jis neturi jokios valdžios. Todėl neįmanoma vėjų vadinti dievais, veikiau – Dievo sukurtu dalyku.
6. Taip pat klydo tie, kurie tikėjo, kad saulė yra dievas. Nes mes matome, kad ji juda verčiama kito, sukasi ir atlieka savo kelionę, pereidama nuo ženklo prie ženklo, kasdien tekėdama ir nusileisdama, kad suteiktų šilumos augalų ir medžių augimui, ir iškeltų į orą, kur su ja (saulės šviesa) susimaišo, visa, kas auga žemėje. Savo eigoje ji turi bendrumo su kitomis žvaigždėmis; ir nors savo prigimtimi ji yra viena, ji susijusi su daugeliu dalių tenkinant žmonių poreikius; ir tai vyksta ne pagal jos pačios valią, bet pagal valią to, kuris ją valdo. Todėl neįmanoma, kad saulė būtų dievas, ji – Dievo darbas; lygiai taip pat ir mėnulis, ir žvaigždės.
7. Ir tie, kurie tikėjo apie praeities žmones, kad kai kurie iš jų buvo dievai, taip pat labai klydo. Juk kaip pats pripažįsti, o Karaliau, žmogus sudarytas iš keturių stichijų, sielos ir dvasios (todėl jis vadinamas mikrokosmosu), ir be bet kurios iš šių dalių jis negalėtų egzistuoti. Jis turi pradžią ir pabaigą, jis gimsta ir miršta. Tačiau Dievas, kaip sakiau, savo prigimtyje neturi nė vieno iš šių dalykų, bet yra nesukurtas ir negendantis. Todėl neįmanoma, kad mes laikytume žmogų turint Dievo prigimtį: žmogų, kurį, kai jis tikisi džiaugsmo, ištinka bėda, ir kai jis tikisi juoko, jį aplanko verksmas; kuris yra rūstus, godus ir pavydus, bei turi kitų trūkumų. Ir jis daugeliu būdų yra sunaikinamas stichijų bei gyvūnų.
Todėl, o Karaliau, privalome pripažinti barbarų klaidą: kadangi jie nerado tikrojo Dievo pėdsakų, jie nuklydo nuo tiesos ir nusekė paskui savo vaizduotės troškimus, tarnaudami gendančioms stichijoms ir negyviems atvaizdams, ir dėl savo klaidos nesuvokė, kas yra tikrasis Dievas.
8. Atsigręžkime dabar į graikus, kad sužinotume, kokios nuomonės apie tikrąjį Dievą laikosi jie. Graikai, būdami subtilesni už barbarus, nuklydo dar toliau nei barbarai; mat jie įsivedė daugybę išgalvotų dievų ir vienus iš jų pavaizdavo kaip vyrus, kitus – kaip moteris. Kai kurie jų dievai pasirodė esą svetimautojai, žudikai, suklaidinti, pavydūs, rūstūs, aistringi, tėvžudžiai, vagys ir plėšikai. Kai kurie iš jų, pasak graikų, buvo luoši ir šlubi, kai kurie buvo burtininkai, kai kurie tiesiog išprotėjo, kai kurie grojo lyromis, kai kurie klajojo kalnais, kai kurie net mirė, kai kurie buvo nutrenkti žaibo, kai kurie tapo net žmonių tarnais, kai kurie išsigelbėjo pabėgdami, kai kurie buvo pagrobti žmonių, o kai kurie iš tiesų buvo žmonių apraudoti ir apgailėti. Kai kurie, sakoma, nužengė į Šeolą (požeminį pasaulį), kai kurie buvo sunkiai sužeisti, kai kurie pasivertė į gyvūnus, kad suvedžiotų mirtingų moterų giminę, o kai kurie susitepė santykiaudami su vyrais. Kai kurie, sakoma, susituokė su savo motinomis, seserimis ir dukterimis. Jie sako apie savo dievus, kad šie svetimavo su žmonių dukterimis; ir iš jų gimė tam tikra giminė, kuri taip pat buvo mirtinga. Jie sako, kad kai kurios moteriškos lyties dievybės ginčijosi dėl grožio ir stojo prieš žmones teismui. Taip, o Karaliau, graikai pateikė bjaurastį, absurdą ir kvailystę apie savo dievus ir apie save pačius, vadindami dievais tuos, kurie yra tokios prigimties ir nėra jokie dievai. Iš to žmonija gavo paskatų svetimauti, ištvirkauti, vogti ir daryti viską, kas yra koktu, nekenčiama ir bjauru. Juk jei tie, kurie vadinami jų dievais, darė visus aukščiau aprašytus dalykus, kiek labiau juos turėtų daryti žmonės – žmonės, kurie tiki, kad patys jų dievai taip elgėsi. Dėl šios klaidos bjaurumo žmoniją ištiko varginantys karai, didelis badas, karti nelaisvė ir visiškas nuniokojimas. Ir štai! Vien tik dėl to jie kentėjo, ir visi šie dalykai juos užgriuvo; ir kęsdami tuos dalykus jie savo protu nesuvokė, kad tai jiems nutiko dėl jų paklydimo.
9. Panagrinėkime toliau jų pasakojimus apie dievus, kad kruopščiai įrodytume visa, kas pasakyta aukščiau. Pirmiausia graikai kaip dievą pristato Kroną, tai yra Čiuną (Saturną). Jo garbintojai aukoja jam savo vaikus, o kai kuriuos jų sudegina gyvus jo garbei. Jie sako, kad jis paėmė į žmonas Rėją ir su ja susilaukė daug vaikų. Su ja jis taip pat susilaukė Dijo, kuris vadinamas Dzeusu. Galiausiai jis (Kronas) išprotėjo ir, bijodamas orakulo pranašystės, kuri jam buvo atskleista, pradėjo ryti savo sūnus. Dzeusas buvo pavogtas iš jo jam nežinant; galiausiai Dzeusas jį surišo, išpjovė jo vyriškumo požymius ir įmetė juos į jūrą. Iš to, kaip sakoma mite, gimė Afroditė, vadinama Astarte. O surištą Kroną jis (Dzeusas) įmetė į tamsą. Didelė tad yra klaida ir gėda, kurią graikai iškėlė apie pirmąjį iš savo dievų, pasakodami visa tai apie jį, o Karaliau. Neįmanoma, kad dievas būtų surištas ar sužalotas; o jei yra kitaip, jis iš tiesų yra apgailėtinas.
Po Krono jie pristato kitą dievą – Dzeusą. Jie sako apie jį, kad jis perėmė valdžią ir buvo visų dievų karalius. Jie sako, kad jis pasiversdavo žvėrimi ir kitais pavidalais, kad suvedžiotų mirtingas moteris ir susilauktų su jomis vaikų sau. Kartą, sako jie, jis pasivertė jaučiu dėl meilės Europai ir Pasifaei. Vėlgi jis pasivertė auksu dėl meilės Danajai, gulbe dėl meilės Ledai, žmogumi dėl meilės Antiopei ir žaibu dėl meilės Lunai (Mėnuliui), ir taip su jomis susilaukė daug vaikų. Sako, kad su Antiope jis susilaukė Zeto ir Amfiono, su Luna – Dioniso, su Alkmenu – Heraklio, su Leto – Apolono ir Artemidės, su Danaja – Persėjo, su Leda – Kastoro ir Polideuko, ir Helenės bei Paludo, o su Mnemosine jis susilaukė devynių dukterų, kurias jie pavadino Mūzomis, ir su Europa – Mino, Radamanto ir Sarpedono. Galiausiai jis pasivertė ereliu dėl aistros piemeniui Ganimedui.
Dėl šių pasakų, o Karaliau, tarp žmonių kilo daug blogio; jie iki pat šios dienos mėgdžioja savo dievus, svetimauja ir susitepa su savo motinomis bei seserimis, santykiauja su vyrais, o kai kurie išdrįsta net nužudyti savo tėvus. Juk jei tas, kuris vadinamas jų dievų vadu ir karaliumi, daro tokius dalykus, kiek labiau jo garbintojai turėtų jį mėgdžioti? Didelė yra kvailystė, kurią graikai pateikė savo pasakojime apie jį. Juk neįmanoma, kad dievas svetimautų, ištvirkautų, santykiautų su vyrais ar žudytų savo tėvus; o jei yra kitaip, jis yra daug blogesnis už naikinantį demoną.
10. Vėlgi jie pristato kitą dievą – Hefaistą. Apie jį sako, kad jis luošas, ant galvos užsidėjęs kepurę, rankose laiko reples ir kūjį; jis verčiasi geležies kalvyste, kad taip apsirūpintų pragyvenimui būtinais dalykais. Argi šis dievas toks stokojantis? Tačiau negali būti, kad dievas stokotų ar būtų luošas, kitaip jis yra visiškai nevertingas.
Toliau jie įveda dar vieną dievą ir vadina jį Hermiu. Apie jį sako, kad jis yra vagis, godumo mylėtojas, trokštantis pelno, burtininkas, sužalotas, atletas ir kalbų aiškintojas. Tačiau neįmanoma, kad dievas būtų burtininkas, godus, suluošintas, trokštantis to, kas ne jo, ar atletas. O jei yra kitaip, jis pasirodo esąs nenaudingas.
Po jo jie pristato dar vieną dievą – Asklepiją. Ir sako, kad jis yra gydytojas, ruošiantis vaistus ir pleistrus, kad apsirūpintų pragyvenimui būtinais dalykais. Argi tad šis dievas stokoja? Galiausiai Dzeusas jį nutrenkė žaibu dėl Tindarėjo iš Lakedemono, ir taip jis mirė. Jei tad Asklepijas būtų dievas, ir nutrenktas žaibo negalėjo padėti pats sau, kaip jis galėtų suteikti pagalbą kitiems? Tačiau neįmanoma, kad dieviška prigimtis stokotų arba būtų sunaikinta žaibo.
Ir vėl jie pristato kitą kaip dievą ir vadina jį Arėju. Sako, kad jis yra karys, pavydus, trokštantis avių ir daiktų, kurie jam nepriklauso. Ir jis pelnosi ginklais. Jie sako, kad galiausiai jis svetimavo su Afrodite ir buvo sugautas mažo berniuko Eroto bei Afroditės vyro Hefaisto. Tačiau neįmanoma, kad dievas būtų karys, surištas ar svetimautojas.
Ir vėl jie sako apie Dionisą, kad jis, tiesą sakant, yra dievas, kuris rengia naktines puotas, moko girtuokliauti ir pagrobia moteris, kurios jam nepriklauso. Galiausiai, sako jie, jis išprotėjo, paleido savo tarnaites ir pabėgo į dykumą; o savo beprotybės metu valgė gyvates. Galiausiai jį nužudė Titanas. Jei tad Dionisas būtų dievas, ir būdamas žudomas negalėjo padėti pats sau, kaip įmanoma, kad jis padėtų kitiems?
Toliau jie pristato Heraklį ir sako, kad jis yra dievas, kuris nekenčia bjaurių dalykų, tironas, karys ir marų naikintojas. Ir apie jį taip pat sako, kad galiausiai jis išprotėjo, nužudė savo paties vaikus, metėsi į ugnį ir mirė. Jei tad Heraklis yra dievas, ir visose šiose nelaimėse negalėjo išgelbėti savęs, kaip kiti turėtų prašyti jo pagalbos? Tačiau neįmanoma, kad dievas būtų beprotis, girtuoklis, savo vaikų žudikas ar suvartotas ugnies.
11. Po jo jie pristato kitą dievą ir vadina jį Apolonu. Sako, kad jis yra pavydus ir nepastovus, kartais laiko lanką ir strėlinę, o kartais – lyrą ir plektrą. Ir jis skelbia pranašystes žmonėms, kad gautų iš jų atlygį. Argi šiam dievui reikia atlygio? Tačiau tai įžeidimas, kad visi šie dalykai būtų randami pas dievą.
Po jo jie kaip deivę pristato Artemidę, Apolono seserį; ir sako, kad ji buvo medžiotoja, pati nešiojosi lanką bei strėles ir klajojo kalnais, vedžiodama šunis medžioti elnių ar laukinių šernų. Tačiau gėdinga mergelei vienai klajoti kalnais ar medžioti gyvūnus. Todėl neįmanoma, kad Artemidė būtų deivė.
Vėlgi jie sako apie Afroditę, kad ji tikrai yra deivė. Kartais ji gyvena su jų dievais, bet kartais ji yra žmonių kaimynė. Kartą ji turėjo meilužį Arėją, o vėlgi – Adonį, kuris yra Tamuzas. Kartą Afroditė raudojo ir verkė dėl Tamuzo mirties, ir sakoma, kad ji nužengė į Šeolą (požeminį pasaulį), kad išpirktų Adonį iš Persefonės, kuri yra Šeolo (Hado) dukra. Jei tad Afroditė yra deivė ir negalėjo padėti savo meilužiui jo mirties valandą, kaip ji ras galimybių padėti kitiems? Ir negalima to klausytis, kad dieviška prigimtis prieitų iki raudojimo, verkimo ir svetimavimo.
Ir vėl jie sako apie Tamuzą, kad jis yra dievas. Ir jis, tiesą sakant, yra medžiotojas ir svetimautojas. Sako, kad jis buvo nužudytas laukinio šerno padarytos žaizdos, negalėdamas sau padėti. Ir jei jis negalėjo padėti sau, kaip jis gali rūpintis žmonių gimine? Tačiau neįmanoma, kad dievas būtų svetimautojas, medžiotojas ar mirtų nuo smurto.
Vėlgi jie sako apie Rėją, kad ji yra jų dievų motina. Ir sako, kad ji kartą turėjo meilužį Atį ir mėgavosi ištvirkusiais vyrais. Galiausiai ji sukėlė raudą ir gedėjo savo meilužio Ačio. Jei tad jų dievų motina negalėjo padėti savo meilužiui ir išgelbėti jo nuo mirties, kaip ji gali padėti kitiems? Taigi gėdinga, kad deivė raudotų, verktų ir mėgautųsi ištvirkusiais vyrais.
Vėlgi jie įveda Korę ir sako, kad ji yra deivė, kurią pagrobė Plutonas, ir ji negalėjo sau padėti. Jei tad ji yra deivė ir negalėjo sau padėti, kaip ji ras būdų padėti kitiems? Juk dievas, kuris yra pagrobiamas, yra labai bejėgis.
Visa tai, o Karaliau, graikai pateikė apie savo dievus, tai jie išrado ir paskelbė apie juos. Todėl visi žmonės gavo impulsą daryti visas piktžodžiavimo ir susitepimo nuodėmes; ir per tai visa žemė buvo sugadinta.
12. Be to, egiptiečiai, kadangi yra žemesni ir kvailesni už bet kurią tautą žemėje, patys klydo labiau už visus. Mat barbarų ir graikų dievybių (ar religijos) jiems neužteko, bet jie įsivedė kai kuriuos gyvūnų prigimties dievus ir sakė apie juos, kad jie yra dievai, taip pat ir apie šliaužiančius padarus, randamus sausumoje ir vandenyje. Ir apie augalus bei žoleles jie sakė, kad kai kurie iš jų yra dievai. Ir jie buvo sugadinti visokių kliedesių ir susitepimų labiau nei bet kuri tauta žemėje. Nes nuo senų laikų jie garbino Izidę ir sako, kad ji yra deivė, kurios vyras buvo Ozyris, jos brolis. Ir kai Ozyrį nužudė jo brolis Tifonas, Izidė su sūnumi Horu pabėgo į Biblą Sirijoje ir buvo ten tam tikrą laiką, kol jos sūnus užaugo. Jis kovojo su savo dėde Tifonu ir jį nužudė. Tada Izidė sugrįžo ir keliavo su sūnumi Horu, ieškodama mirusio Ozyrio, savo valdovo, kūno, graudžiai raudodama dėl jo mirties. Jei tad Izidė yra deivė ir negalėjo padėti Ozyriui, savo broliui ir valdovui, kaip ji gali padėti kitam? Tačiau neįmanoma, kad dieviška prigimtis bijotų ir bėgtų slėptis, ar verktų ir raudotų; kitaip ji yra labai apgailėtina.
Ir apie Ozyrį jie taip pat sako, kad jis yra paslaugus dievas. Ir jį nužudė Tifonas, ir jis negalėjo sau padėti. Tačiau gerai žinoma, kad to negalima teigti apie dievybę. Be to, jie sako apie jo brolį Tifoną, kad jis yra dievas, kuris nužudė brolį ir buvo nužudytas brolio sūnaus bei jo nuotakos, negalėdamas sau padėti. Ir kaip gi, meldžiu, jis yra dievas, kuris pats saves neišgelbsti?
Kadangi egiptiečiai buvo kvailesni už kitas tautas, šių ir panašių dievų jiems neužteko. Ne, jie netgi vadina dievais gyvūnus, kuriuose visai nėra sielos. Kai kurie iš jų garbina avį, kiti – veršį; vieni kiaulę, kiti – perpelę; vieni krokodilą, vanagą, žuvį, ibį, grifą, erelį ir varną. Kai kurie iš jų garbina katę, kiti – plekšnę, vieni šunį, vieni angį, vieni aspį, kiti liūtą; kiti česnakus, svogūnus ir erškėčius, kiti tigrą ir kitus panašius dalykus. Ir vargšai padarai nemato, kad visi šie dalykai yra niekas, nors kasdien mato savo dievus valgomus ir sunaudojamus žmonių bei jų pačių gentainių; tuo tarpu kai kurie iš jų yra sudeginami, kai kurie miršta, supūva ir virsta dulkėmis, jiems nepastebint, kad jie žūva daugybe būdų. Taigi egiptiečiai nepastebėjo, kad tokie dalykai, kurie nepajėgūs patys savęs išgelbėti, nėra dievai. Ir jei, tiesą sakant, jie yra silpni gelbėdami save, iš kur jie turės galios padėti išgelbėti savo garbintojus? Didelė tad yra klaida, į kurią nuklydo egiptiečiai – iš tiesų didesnė nei bet kurios tautos žemės paviršiuje.
13. Tačiau nuostabu, o Karaliau, dėl graikų, kurie savo gyvenimo būdu ir mąstymu pranoksta visas kitas tautas, kaip jie nuklydo paskui negyvus stabus ir bejėgius atvaizdus. Ir visgi jie mato savo dievus amatininkų rankose: pjaustomus, obliuojamus, trumpinamus, kapojamus, deginamus, puošiamus ir visaip keičiamus. Ir kai jie pasensta, ir laikui bėgant nusidėvi, ir kai jie išlydomi bei sutrinami į miltus, kaip, aš stebiuosi, jie nesuvokė apie juos, kad jie nėra dievai? O kaip dėl tų, kurie nerado išsigelbėjimo patys sau – kaip jie gali patarnauti žmonių varguose?
Bet net jų rašytojai ir filosofai klaidingai teigė, kad dievai yra tokie, kokie sukurti Visagalio Dievo garbei. Ir jie klysta siekdami prilyginti (juos) Dievui, kurio žmogus niekada nematė ir negali matyti, koks Jis yra. Čia taip pat jie (klysta) teigdami apie dievybę, kad jai gali būti būdingas koks nors trūkumas; pavyzdžiui, kai sako, kad Jis priima aukas ir reikalauja deginamųjų atnašų, liejamųjų aukų, žmonių aukojimo ir šventyklų. Tačiau Dievas nestokoja, ir nė vieno iš šių dalykų Jam nereikia; aišku, kad žmonės klysta įsivaizduodami šiuos dalykus.
Be to, jų rašytojai ir filosofai vaizduoja ir skelbia, kad visų jų dievų prigimtis yra viena. Ir jie nesuvokė Dievo, mūsų Viešpaties, kuris, būdamas vienas, yra visame. Todėl jie klysta. Juk jei žmogaus kūnas, nors ir turėdamas daug dalių, nebijo vienas narys kito, bet, būdamas vieningas kūnas, visiškai sutaria pats su savimi; lygiai taip pat ir Dievas yra vienas savo prigimtimi. Jam būdinga viena esybė, nes Jis yra vientisas savo prigimtimi ir esybe; ir Jis nebijo Savęs. Jei tad dievų prigimtis yra viena, nedera, kad dievas persekiotų, žudytų ar žalotų dievą. Jei tad dievai yra persekiojami ir sužeidžiami dievų, kai kurie pagrobiami, o kai kurie nutrenkiami žaibo, akivaizdu, kad jų dievų prigimtis nėra viena. Iš to žinoma, o Karaliau, kad tai klaida, kai jie laiko ir suveda dievų prigimtis į vieną prigimtį. Jei tad mums dera žavėtis dievu, kuris yra matomas, bet nemato, kiek labiau verta šlovinti tikėjimą prigimtimi, kuri yra nematoma ir viską matanti? Ir jei toliau dera pritarti amatininko rankų darbams, kiek labiau dera šlovinti amatininko Kūrėją?
Nes štai! Kai graikai kūrė įstatymus, jie nesuvokė, kad savo įstatymais pasmerkia savo dievus. Juk jei jų įstatymai teisingi, jų dievai neteisingi, nes jie nusižengė įstatymui žudydami vienas kitą, užsiimdami burtininkavimu, svetimaudami, plėšdami ir vogdami, santykiaudami su vyrais ir darydami kitus dalykus. Juk jei jų dievai elgėsi teisingai darydami visus šiuos aprašytus dalykus, tuomet graikų įstatymai yra neteisingi, nes sukurti ne pagal jų dievų valią. Ir tokiu atveju visas pasaulis paklydo.
Nes pasakojimai apie jų dievus yra iš dalies mitai, iš dalies gamtinės poemos (gr. physika), iš dalies himnai ir elegijos. Himnai ir elegijos iš tiesų yra tušti žodžiai ir triukšmas. O šios gamtinės poemos, net jei jos sukurtos taip, kaip sakoma, vis tiek tie nėra dievai, kurie daro tokius dalykus ir kenčia tokius dalykus. Ir tie mitai yra lėkštos pasakos be jokio gylio.
14. Dabar, o Karaliau, pereikime prie žydų istorijos ir pažiūrėkime, kokią nuomonę apie Dievą turi jie. Žydai sako, kad Dievas yra vienas, visko Kūrėjas ir visagalis; ir kad nedera garbinti jokio kito, išskyrus vien tik šį Dievą. Ir čia jie atrodo priartėję prie tiesos labiau už visas tautas, ypač tuo, kad garbina Dievą, o ne Jo darbus. Ir jie imituoja Dievą filantropija (meile žmogui), kuri vyrauja tarp jų; nes jie užjaučia vargšus, išlaisvina belaisvius, laidoja mirusius ir daro kitus panašius dalykus, kurie priimtini Dievui ir taip pat patinka žmonėms – šiuos (papročius) jie gavo iš savo protėvių.
Vis dėlto ir jie nuklydo nuo tikrojo pažinimo. Savo vaizduotėje jie mano, kad tarnauja Dievui, tuo tarpu dėl savo laikymosi būdo jų tarnystė atitenka angelams, o ne Dievui: pavyzdžiui, kai jie švenčia šabus ir mėnesių pradžias, neraugintos duonos šventes ir didįjį pasninką; pasninką, apipjaustymą ir maisto apvalymą – dalykus, kurių visgi jie nesilaiko tobulai.
15. Tačiau krikščionys, o Karaliau, keliaudami ir ieškodami, rado tiesą; ir, kaip sužinojome iš jų raštų, jie priartėjo prie tiesos ir tikrojo pažinimo labiau nei kitos tautos. Nes jie pažįsta ir pasitiki Dievu, dangaus ir žemės Kūrėju, kuriame ir iš kurio yra visi dalykai, kuriam nėra kito dievo kaip draugo, iš kurio jie gavo įsakymus, kuriuos įsirėžė į savo protus ir kurių laikosi su viltimi ir lūkesčiu pasaulio, kuris ateis. Todėl jie nesvetimauja, neištvirkauja, melagingai neliudija, nepasisavina to, kas duota kaip užstatas, ir netrokšta to, kas ne jų. Jie gerbia tėvą ir motiną, rodo gerumą savo artimui; ir kai būna teisėjai, jie teisia teisingai. Jie negarbina stabų, (padarytų) pagal žmogaus atvaizdą; ir ko nenorėtų, kad kiti jiems darytų, to jie nedaro kitiems; ir nevalgo maisto, paaukoto stabams, nes jie yra tyri. Ir savo engėjus jie nuramina (pažodžiui: paguodžia) ir paverčia savo draugais; jie daro gera savo priešams; jų moterys, o Karaliau, tyros kaip mergelės, o jų dukterys kuklios; jų vyrai susilaiko nuo bet kokios neteisėtos sąjungos ir nuo bet kokio netyrumo, vildamiesi atlygio, ateisiančio kitame pasaulyje. Be to, jei kuris nors iš jų turi vergų ar vergių, ar vaikų, iš meilės jiems įtikina juos tapti krikščionimis, ir kai šie tampa, vadina juos broliais be skirtumo. Jie negarbina svetimų dievų ir eina savo keliu su visu kuklumu ir džiugesiu. Melo tarp jų nerandama; jie myli vienas kitą ir nenusigręžia nuo našlių; jie gelbsti našlaitį nuo to, kuris su juo elgiasi šiurkščiai. Ir tas, kuris turi, duoda tam, kuris neturi, nesigirdamas. Pamatę svetimšalį, jie priima jį į savo namus ir džiaugiasi juo kaip tikru broliu; nes jie nevadina vienas kito broliais pagal kūną, bet broliais dvasioje ir Dieve. Ir kai vienas iš jų vargšų iškeliauja iš pasaulio, kiekvienas pagal savo išgales pasirūpina juo ir atidžiai prižiūri jo laidotuves. Ir jei išgirsta, kad vienas iš jų skaičiaus yra įkalintas ar kankinamas dėl jų Mesijo vardo, visi jie rūpestingai patenkina jo poreikius, ir jei įmanoma jį išpirkti, jie jį išlaisvina. Ir jei tarp jų yra kas nors vargšas ar stokojantis, ir jei jie neturi atliekamo maisto, jie pasninkauja dvi ar tris dienas, kad aprūpintų stokojantį trūkstamu maistu. Jie su dideliu kruopštumu laikosi savo Mesijo priesakų, gyvendami teisingai ir blaiviai, kaip jiems įsakė Viešpats jų Dievas. Kiekvieną rytą ir kiekvieną valandą jie dėkoja ir šlovina Dievą už Jo malones jiems; ir už savo maistą bei gėrimą aukoja Jam padėką. Ir jei koks teisus žmogus tarp jų iškeliauja iš pasaulio, jie džiaugiasi ir dėkoja Dievui; ir lydi jo kūną taip, lyg jis keliautų iš vienos vietos į kitą netoliese. Ir kai kuriam nors iš jų gimsta vaikas, jie dėkoja Dievui; ir jei nutinka, kad jis miršta vaikystėje, jie dar labiau dėkoja Dievui, kaip už tą, kuris perėjo pasaulį be nuodėmių. Ir toliau, jei jie mato, kad kas nors iš jų miršta savo bedievystėje ar nuodėmėse, dėl jo jie graudžiai sielvartauja ir gedi kaip dėl to, kuris eina pasitikti savo pasmerkimo.
16. Toks, o Karaliau, yra krikščionių įstatymo įsakymas ir toks jų gyvenimo būdas. Kaip žmonės, pažįstantys Dievą, jie prašo Jo dalykų, kuriuos Jam dera suteikti, o jiems gauti. Ir taip jie praleidžia visą savo gyvenimą. Ir kadangi jie žino Dievo malones jiems, štai! Dėl jų pasaulyje esantys šlovingi dalykai iškyla aikštėn. Ir iš tiesų, tai tie, kurie rado tiesą, kai keliavo ir jos ieškojo; ir iš to, ką apsvarstėme, supratome, kad jie vieninteliai priartėja prie tiesos pažinimo. Ir jie neskelbia minios ausims gerų darbų, kuriuos daro, bet stengiasi, kad niekas jų nepastebėtų; ir jie slepia savo davimą, kaip tas, kuris randa lobį ir jį slepia. Ir jie stengiasi būti teisūs kaip tie, kurie tikisi išvysti savo Mesiją ir gauti iš Jo su didele šlove apie juos duotus pažadus. O dėl jų žodžių ir priesakų, o Karaliau, ir jų šlovinimo garbinant, ir vilties gauti atlygį kitame pasaulyje pagal kiekvieno darbus – apie tai gali sužinoti iš jų raštų. Mums pakanka trumpai informuoti Jūsų Didenybę apie krikščionių elgesį ir tiesą. Nes didinga ir nuostabi yra jų doktrina tam, kuris ją tyrinės ir apmąstys. Ir iš tiesų, tai nauja tauta, ir tarp jų yra kažkas dieviško (pažodžiui: dieviškas priemaišas).
Paimk tad jų raštus ir skaityk juose, ir štai! Rasi, kad aš nepateikiau šių dalykų savo paties autoritetu ir nekalbėjau taip kaip jų advokatas; bet skaitydamas jų raštus buvau visiškai įtikintas šiais dalykais, taip pat ir tais, kurie ateis. Ir dėl šios priežasties buvau priverstas paskelbti tiesą tiems, kuriems ji rūpi ir kurie ieško būsimo pasaulio. Ir man nėra abejonių, kad žemė laikosi dėl krikščionių maldavimų. O kitos tautos klysta ir sukelia paklydimą, voliodamosi priešais pasaulio stichijas, nes toliau jų dvasinis regėjimas nesiekia. Ir jie grabaliojasi aplinkui tarsi tamsoje, nes nenori pripažinti tiesos; ir kaip girti žmonės svirduliuoja, stumdosi ir griūva.
17. Iki čia, o Karaliau, aš kalbėjau; nes dėl to, kas lieka, kaip sakyta aukščiau, jų kituose raštuose randama dalykų, kuriuos sunku ištarti ir sunku papasakoti – kurie ne tik išsakomi žodžiais, bet ir įgyvendinami darbais.
Dabar graikai, o Karaliau, kadangi patys užsiima žemais veiksmais santykiaudami su vyrais, motina, seserimi ir dukterimi, savo siaubingą netyrumą savo ruožtu primeta krikščionims. Bet krikščionys yra teisingi ir geri, tiesa yra prieš jų akis, o jų dvasia kantri; todėl, nors jie žino šitų (graikų) klaidą ir yra jų persekiojami, jie tai pakenčia ir ištveria; ir dažniausiai jie jų pasigaili kaip žmonių, stokojančių pažinimo. O iš savo pusės jie meldžiasi, kad šie atgailautų dėl savo klaidos; ir kai atsitinka, kad vienas iš jų atgailauja, jam prieš krikščionis būna gėda dėl darbų, kuriuos jis darė; ir jis išpažįsta Dievui, sakydamas: „Aš dariau šiuos dalykus nežinojime“. Ir jis apvalo savo širdį, ir nuodėmės jam atleidžiamos, nes jis padarė jas nežinojime praeityje, kai piktžodžiavo ir piktai kalbėjo apie tikrąjį krikščionių pažinimą. Ir iš tiesų krikščionių giminė yra labiau palaiminta nei visi žmonės, esantys žemės paviršiuje.
Nuo šiol tenutyla liežuviai tų, kurie kalba tuštybę ir vargina krikščionis; ir nuo šiol tekalba jie tiesą. Nes jiems labai svarbu, kad jie garbintų tikrąjį Dievą, o ne beprasmį garsą. Ir iš tiesų viskas, kas kalbama krikščionių lūpomis, yra iš Dievo; ir jų doktrina yra šviesos vartai. Todėl tegul visi, kurie neturi Dievo pažinimo, prisiartina prie jos; ir jie gaus negendančius žodžius, kurie yra iš visų laikų ir iš amžinybės. Taip jie stos prieš baisųjį teismą, kuris per Jėzų Mesiją skirtas užgriūti visą žmonių giminę.
Filosofo Aristido apologija baigta.