Ar sąmonė yra siela? Šis klausimas atrodo paprastas, bet jis slypi pačioje žmogaus esmėje. Vieni sako, kad sąmonė – tai tik smegenų veikla, chemija ir elektros impulsai, o siela – religijos išrastas mitas. Kiti tiki, kad sąmonė ir yra siela – tik kita jos forma, matoma materialiame kūne. Kur tiesa?
Sąmonė yra gebėjimas patirti save. Tai akimirka, kai suvoki, kad esi. Gali stebėti mintis, jausmus, garsus, skausmą, džiaugsmą – ir žinoti, kad jie vyksta tavyje. Tai nėra paprasta biologinė funkcija, nes ji turi vidinį „aš“. Nėra jokio atomo, kuris „žinotų“, kad egzistuoja. Tačiau žmogus žino. Ir būtent čia prasideda mįslė, kurią žmonija bando įminti tūkstantmečius – ar tas „žinojimas“ yra siela?
Neuromokslas teigia, kad sąmonė kyla iš neuronų veiklos – tai sudėtingas signalų tinklas, kurio pusiausvyra sukuria suvokimo jausmą. Kai kurių smegenų dalių pažeidimai keičia asmenybę, atmintį, net meilės jausmą. Tai rodo, kad sąmonė susieta su kūnu. Tačiau net ir mokslininkai pripažįsta – niekas iki šiol negali paaiškinti, kaip iš medžiagos atsiranda patyrimas. Kaip iš elektros impulsų gimsta mintis apie save? Tai vadinama „kietąja sąmonės problema“ – ir ji išlieka viena iš didžiausių mokslo paslapčių.
Yra ir kitų teorijų. Kai kurie fizikai ir filosofai, tarp jų Roger Penrose ir Stuart Hameroff, siūlo vadinamąją kvantinės sąmonės hipotezę – Quantum Mind Hypothesis. Ji teigia, kad sąmonė kyla iš kvantinių procesų smegenų mikrotubulėse – vietose, kur subatominiame lygmenyje materija elgiasi neprognozuojamai. Kvantinėje erdvėje dalelė gali būti keliose vietose vienu metu, egzistuoja susietumas, kai dvi dalelės veikia viena kitą net per atstumą. Tokia kvantinė logika primena sielos sampratą – kažką, kas yra, bet neapsiriboja fiziniu kūnu.
Jei sąmonė išties kyla iš kvantinių būsenų, tuomet žmogaus „aš“ galėtų būti visatos dalis – kaip vibracija, kvantinis laukas, informacija, kuri niekada neišnyksta. Kvantinė fizika rodo, kad energija negali būti sunaikinta – tik pakeičia formą. Gal siela yra būtent ta forma, kuri išlieka, kai kūnas miršta, o sąmonė tarsi langas, pro kurį ji trumpam žvelgia į pasaulį?
Religijos nuo seniausių laikų kalbėjo apie sielą kaip apie nemirtingą esmę. Krikščionybėje ji siejama su dievišku įkvėpimu, budizme – su sąmonės srautu, kuris pereina iš vieno gyvenimo į kitą. Net senovės graikai tikėjo, kad siela – tai kvėpavimas, gyvybės vėjas. Šiandien tie žodžiai galėtų būti interpretuojami moksliškai – gal tas „kvėpavimas“ yra energija, kvantinis virpėjimas, iš kurio gimsta suvokimas?
Tad ar sąmonė yra siela? Galima sakyti taip: sąmonė – tai sielos paviršius, jos laikinas buvimas kūne. Kai siela veikia per biologiją, ji tampa sąmone. Kai biologija išnyksta, sąmonė pranyksta iš mūsų pasaulio, bet pati siela – informacija, energija, prasmė – gali išlikti kitame lygmenyje, kurio dar nesuprantame.
Mokslas dar neturi įrankių išmatuoti sielos, kaip neturi įrankių išmatuoti meilės ar prasmės. Bet kiekvienas žmogus jaučia, kad jame kažkas daugiau nei smegenys. Galbūt sąmonė – tai tiltas tarp fizikos ir amžinybės, o siela – šviesa, kuri per jį pereina.
Vis dažniau mokslas imasi klausimo, kuris ilgą laiką priklausė tik religijai – ar tai, ką vadiname sąmone, gali būti sielos forma. Šiuolaikiniai tyrimai siekia suprasti ne tik kaip veikia smegenys, bet ir kodėl jos sukuria vidinį „aš“. Kai neuromokslininkai ieško sąmonės neuroninių šaltinių, o fizikai – kvantinių procesų, jie iš esmės ieško to paties, ką teologai vadino siela: nematomo principo, kuris suteikia gyvybei savimonę ir prasmę.
Kai kurie tyrėjai, kaip Giulio Tononi ar Christof Koch, atvirai sako, kad jų kuriamos sąmonės teorijos artimos dvasinėms idėjoms. Tononi integruotos informacijos teorija teigia, kad sąmonė atsiranda, kai informacija tampa vientisa ir pati save suvokia. Toks apibrėžimas primena sielos sampratą kaip visumą, kuri žino save. Koch net yra pavadinęs sąmonę „moderniu sielos apibrėžimu“ – tik vietoj religinių sąvokų čia vartojami fizikos ir informacijos terminai.
Kiti žvelgia dar giliau – į kvantinį mikropasaulį. Roger Penrose ir Stuart Hameroff, aiškindami sąmonės kilmę, kalba apie kvantines būsenas smegenų mikrotubulėse, kurios galėtų būti tarsi sielos „vartai“ į materialų pasaulį. Jie teigia, kad sąmonės momentai atsiranda tada, kai kvantinė būsena „sugriūva“, ir ši akimirka gali būti pati sielos patirties esmė – tarsi kvantinis atodūsis, kai energija virsta savęs suvokimu.
Įdomu tai, kad kai kurie šiuolaikiniai fizikai kalba apie informacijos nemirtingumą. Energija ir informacija Visatoje niekur nedingsta – tik keičia formą. Jei sąmonė yra informacijos būsena, vadinasi, siela, kaip tos informacijos šerdis, galėtų tęstis ir po kūno mirties. Tokios mintys artimos senajai religinei idėjai, kad siela neišnyksta, o pereina į kitą būvį. Mokslas čia nesiūlo dogmos, bet užsimena apie tai, kad sąmonė gali būti platesnė nei fizinė biologija.
Net psichologijoje ir medicinoje pasirodo duomenų, kurie leidžia svarstyti apie sąmonės tęstinumą. Kai kuriuose klinikinės mirties tyrimuose fiksuojama, kad žmogaus smegenys rodė aktyvumą net keliasdešimt sekundžių po širdies sustojimo. Tokios akimirkos – kai kūnas jau tyli, o sąmonė dar „dega“ – skatina galvoti, kad siela gali būti paskutinė kibirkštis, paliekanti kūną.