Klausimas atrodo paprastas tik tol, kol nesusimąstome, kas iš tikrųjų yra „tuštuma“. Fizika sako, kad erdvė nėra visiškai tuščia: joje pulsuoja kvantinės svyravimo jūros, egzistuoja nematoma tamsioji materija, tamsioji energija, kurios sudaro beveik visą Visatos turinį. Tai reiškia, kad tai, ką žmogus vadina tuštuma, iš tiesų yra pilnatvė, tik mūsų akiai nematoma. Bet jei erdvė pilna nematomos medžiagos ir energijos, ar negalime jos suvokti ir kaip Dievo buvimo pėdsako?
Religiniu požiūriu erdvė visada buvo daugiau nei fonas. Senojo Testamento Dievas apsireiškia ne tik konkrečiose vietose – degančiame krūme, Sinajaus kalne – bet ir pačioje būties visumoje. Apaštalas Paulius Atėnuose sakė: „Jame mes gyvename, judame ir esame.“ Tai reiškia, kad Dievas yra ne kažkur šalia erdvės, o pati tikrovė, kurioje mūsų gyvenimas vyksta. Taigi erdvė, kurią vadiname tuštuma, gali būti suprantama kaip Dievo buvimo forma, kaip nematomas audinys, kuriame mezgasi mūsų būtis.
Bet čia kyla paradoksas. Jei erdvė yra Dievo buvimo forma, kodėl tada joje tiek daug tylos, šalčio, vakuumo, milijardų metų tamsos? Kodėl Visata atrodo tokia didžiulė ir, iš pirmo žvilgsnio, abejinga žmogui? Galbūt todėl, kad Dievo buvimas nėra prievartinis – jis neužgožia kūrinijos. Jis palieka erdvę laisvei, kad gyvybė galėtų skleistis savaip. Tuštuma tada tampa ne nebūtimi, bet galimybe, laukimu, į kurį žmogus kviečiamas atsakyti.
Juodoji materija ir juodoji energija, apie kurias kalba fizikai, gali būti puikus simbolis. Jos nematome, bet be jų Visata subyrėtų. Tai primena ir religinę patirtį: Dievo tiesiogiai nematome, bet be jo pasaulis neturėtų atramos. Juodoji energija stumia galaktikas viena nuo kitos, tarsi nematoma ranka praplečia kosmosą. Argi tai neprimena Dievo, kuris plečia mūsų širdis, kviesdamas į didesnę laisvę, nei galime įsivaizduoti?
Jei erdvė būtų tik tuštuma, ar ji galėtų pagimdyti tokį turtingą pasaulį? Argi iš nieko galėtų atsirasti gyvybė, sąmonė, meilė? Filosofiškai žiūrint, tikra tuštuma būtų negalimybė, nebūtis. Bet mes gyvename pasaulyje, kuris kupinas tvarkos ir dėsnių, kuriame net chaosas paklūsta struktūrai. Tai leidžia daryti prielaidą, kad erdvė nėra neutrali scena, o veikiau gyvas santykis su šaltiniu, kurį teologija vadina Dievu.
Žinoma, galima kelti ir priešingą klausimą: ar nesupainiojame Dievo su pačia kūrinija? Ar nepadarome klaidos, jei sakome, kad erdvė yra Dievas? Teologija aiškiai skiria kūrinį nuo Kūrėjo. Bet kartu ji moko, kad Kūrėjas yra visur ir viską persmelkia. Galbūt erdvė yra ne pats Dievas, bet langas į Jo buvimą, vieta, kurioje galime patirti Jo artumą, net jeigu žvelgiame tik į tylą tarp žvaigždžių.
Žmogus dažnai bijo tuštumos – ir kosminės, ir vidinės. Tyloje, vienatvėje, tuštumoje jis jaučiasi mažas. Bet galbūt tuštuma yra kvietimas atrasti pilnatvę. Kaip juodoji materija neleidžia galaktikoms subyrėti, taip Dievo nematomas buvimas laiko mūsų pasaulį. Ir net jei mokslas atskleidžia vis daugiau apie kosmosą, jis neatsako į pagrindinį klausimą: kodėl apskritai yra kažkas, o ne niekas?
Todėl erdvė gali būti suvokiama dvejopai. Viena vertus, ji yra mokslinis fenomenas, kuriame tamsioji energija ir materija užtikrina struktūrą. Kita vertus, ji yra dvasinė tikrovė – ne tuštuma, bet dieviškojo buvimo forma, kurioje mes gyvename. Ir galbūt kiekviena naktis, kai pakeliame akis į žvaigždes, yra tylus priminimas, kad tuštuma nėra tuščia – ji pilna Dievo paslapties.