„De Virginitate“ („Apie mergelystę“) – tai Šv. Ambraziejaus veikalas, parašytas IV amžiuje, kuriame iškeliama Mergelės Marijos figūra kaip tobuliausias mergelystės pavyzdys. Šį rašinį Ambraziejus parašė kaip pamokymą jaunoms moterims, kurios siekė gyventi skaistų, Dievui pašvęstą gyvenimą. Tai ne tik teologinis, bet ir giliai pastoracinis tekstas, kviečiantis skaistumą suprasti ne kaip griežtą atsisakymą, bet kaip laisvą meilės Dievui pilnatvės kelią.
Ambraziejus iš Milano (†397) buvo vienas iš įtakingiausių Vakarų Bažnyčios Tėvų, Milano vyskupas, puikus oratorius, rašytojas ir dvasinis vadovas. Jo tekstai formavo ne tik Bažnyčios liturgiją, bet ir krikščioniškąją moralę bei dvasingumą.
Veikalas skirtas skaistybę pasirengusioms saugoti mergelėms – ne tik vienuolėms, bet ir pasaulietėms moterims, kurios Dievo artumą rinkosi vietoj santuokinio gyvenimo. Ambraziejus žvelgia į skaistybę kaip į dvasinį nuotykį, reikalaujantį drąsos, tikėjimo ir meilės.
Veikalas parašytas apie 377 m., Milano mieste, kur Ambraziejus vadovavo Bažnyčiai ir rūpinosi jos dvasiniu gyvenimu. Tuo metu krikščionybė jau buvo pripažinta, tačiau pasaulietiškumas ir pagoniški papročiai dar turėjo stiprią įtaką. Ambraziejus siekė formuoti naują krikščionišką moters tapatybę, kuri būtų grindžiama Marijos – ne mitų ar imperatorių moterų – pavyzdžiu.
Pagrindinė žinia – skaistybė nėra trūkumas, bet pilnatvė. Ji yra sąmoningas meilės pasirinkimas, per kurį žmogus tampa visiškai atviras Dievui. Ir šio kelio šviesiausias pavyzdys – Mergelė Marija. Ambraziejus ją vadina ne tik moterų, bet visų krikščionių mokytoja, nes jos gyvenime atsiskleidžia tobulas klusnumas, nuolankumas, tikėjimas ir meilė.
Citatos iš veikalo De Virginitate:
„Marijos gyvenimas yra taisyklė visiems.“ (Vita Mariae disciplina est omnibus.)
„Ji išlieka motina ir likdama mergaite. Toks yra Dievo stebuklas – suteikti vaisingumą skaistumui ir skaistybę motinystei.“
„Kur gimsta Kristus, ten saugoma skaistybė. Kur gyvena Evangelija, ten klesti tyrumas.“
„Tas, kuris yra Amžinasis, pasirinko gimti iš Mergelės, kad parodytų, jog dvasinis tyrumas vertas Dievo buveinės.“
„Dievas ieško ne garbės, bet širdies, ir skaisti širdis Jam yra brangiausias altorius.“
„Tas, kuris nori būti Kristaus sužadėtinis, tegu gyvena, kaip gyveno Marija – tyliai, maldoje, klusnume, meilėje.“
Ambraziejaus De Virginitate, tai pakvietimas gyventi Dievui per meilę, kurią įkūnija tyra širdis. Mergelė Marija šiame veikale tampa ne šiaip idealu, bet gyvu kvietimu – eiti tuo pačiu keliu, kuriuo ji ėjo, ne savo jėga, o Dievo malone.
Ambraziejus veikale „De Virginitate“ kviečia skaistybę suprasti ne kaip atsitraukimą nuo pasaulio, o kaip radikalų atsidavimą Dievui, kuris pasauliui tampa šviesos ir vilties ženklu. Jis akcentuoja, kad mergelystė nėra tik fizinė būsena, bet pirmiausia – vidinė širdies laikysena, kuri leidžia žmogui išlikti laisvam, nepriklausomam nuo žemiškųjų prisirišimų ir pilnai atviram Dievo veikimui. Ambraziejus čia gina ne asketišką atsisakymą, bet meilę, kuri peržengia įprastą žmogišką ribą ir virsta Dievo artumu bei dvasiniu vaisingumu, pasiekiamu tik per šią visiškai atiduotą gyvenimo formą. Mergelė Marija, anot jo, ne tik parodo, kaip reikia gyventi, bet ir atskleidžia gilią tiesą, kad pats Dievas trokšta gyventi tyrose širdyse, kurios tampa Jo gyvuoju tabernakuliu žemėje. Šio veikalo grožis ir unikalumas yra tame, kad jis kalba apie skaistybę ne kaip apie sunkų apribojimą, bet kaip apie amžinybės skonį, pasiekiamą jau šiame gyvenime.
„Kas išsaugo skaistumą, jau šiame gyvenime ragauja to, kas laukia danguje.“ (Ambrosius, De Virginitate)
„Apie mergelystę“ nėra vien tik teologinis traktatas, bet ir savotiškas dvasingumo vadovas, atspindintis ankstyvosios Bažnyčios požiūrį į celibato ir skaistybės idealą. Ambroziejus, remdamasis Šventuoju Raštu, ypač Evangelijomis, pabrėžia, kad mergelystė nėra savitikslis tikslas, o meilės Dievui išraiška, aukščiausia pašventimo forma. Jis lygina mergelę su Kristumi, kuris „ištekėjo“ už Bažnyčios, simbolizuodamas dvasinę sąjungą, viršijančią žemišką santuoką. Šiame kontekste Marijos figūra tampa ne tik pavyzdžiu, bet ir įkvėpimo šaltiniu. Ambroziejus ne smerkia santuoką, bet pabrėžia, kad mergelystė suteikia daugiau laisvės tarnauti Dievui ir artimui be šeimyninių rūpesčių.Įdomu, kad „Apie mergelystę“ buvo rašyta konkrečiai jaunoms moterims, siekusioms pašventimo. Tai rodo, jog jau IV amžiuje egzistavo aktyvi moterų bendruomenė, siekusi gyventi pagal krikščioniškus idealus. Ambroziejaus rašiniai, įskaitant „Apie mergelystę“, turėjo didelę įtaką vėlesnei Bažnyčios teologijai ir dvasingumui, formuojant požiūrį į celibato ir santuokos klausimus. Jo argumentai, paremti Šventojo Rašto aiškinimu ir patirtimi, skatina skaitytoją apmąstyti savo pašaukimo prasmę ir siekti tobulo ryšio su Dievu, nepriklausomai nuo pasirinkto gyvenimo kelio. Šis veikalas iki šiol aktualus, nes kviečia kiekvieną žmogų ieškoti savo pašaukimo ir gyventi jį pilnatviškai, atsidavus Dievo valiai.