Apie krikščionišką mokymą (De doctrina Christiana) yra vienas svarbiausių Hipono Augustino teologinių veikalų, parašytas tarp 397 ir 426 metų. Šis tekstas buvo kuriamas etapais, todėl jame matomi tiek ankstyvosios, tiek brandžiosios Augustino minties bruožai. Veikalas skirtas tam, kad krikščionys galėtų tinkamai suprasti Šventąjį Raštą, jį aiškinti ir taikyti praktiniame tikėjimo gyvenime. Augustinas siekė sukurti aiškią metodiką, kuri padėtų išvengti klaidų ir suteiktų tvirtą pagrindą mokymui bei pastoracinei veiklai.
Veikalą sudaro keturios knygos, kurių kiekviena turi savitą teminį akcentą. Pirmose dviejose knygose Augustinas nagrinėja ženklų ir daiktų santykį, aiškina, kaip suprasti Šventojo Rašto kalbą, metaforas ir simbolius. Trečiojoje knygoje jis aptaria interpretavimo taisykles, ypač tas, kurios padeda išvengti klaidų dėl istorinio ar kultūrinio konteksto nežinojimo. Ketvirtoji knyga skirta pamokslavimui ir retorikai, tačiau Augustinas pabrėžia, kad retoriniai gebėjimai turi tarnauti tiesai, o ne įspūdžiui. Šis derinys tarp teorijos ir praktikos padarė veikalą itin reikšmingą tiek viduramžiais, tiek vėlesniais laikais.
Augustinas rašė šį tekstą tuo metu, kai krikščionybė jau buvo tapusi reikšminga Romos imperijos religine jėga, tačiau dar nebuvo susiformavusi vieninga hermeneutinė tradicija. Dėl to šis veikalas tapo vienu pirmųjų bandymų sukurti sistemingą Šventojo Rašto aiškinimo metodiką. Autorius siekė, kad tikintieji ne tik skaitytų tekstą, bet ir suprastų jo prasmę, atskirtų pažodinį ir perkeltinį lygmenis, suvoktų moralinius ir dvasinius mokymus. Šis veikalas padėjo suformuoti ilgalaikę krikščioniškosios egzegezės tradiciją.
ŠVENTOJO RAŠTO SUPRATIMO PRINCIPAI
Augustinas pabrėžia, kad Šventasis Raštas turi būti aiškinamas remiantis meile Dievui ir artimui. Tai pagrindinis kriterijus, padedantis atskirti teisingą interpretaciją nuo klaidingos. Jei aiškinimas skatina teisingumą, gailestingumą ir bendrą gėrį, jis laikomas tinkamu. Jei aiškinimas veda į susipriešinimą ar klaidą, būtina grįžti prie teksto ir ieškoti kitos prasmės. Šis principas tapo vienu iš kertinių krikščioniškosios hermeneutikos elementų.
Kitas svarbus aspektas – gebėjimas atskirti ženklus nuo daiktų. Augustinas teigia, kad ženklai yra tai, kas nurodo į kitą tikrovę, o daiktai yra tai, kas turi savarankišką vertę. Šventajame Rašte gausu ženklų, todėl skaitytojas turi mokėti juos atpažinti ir suprasti, kokią prasmę jie perteikia. Tai ypač aktualu kalbant apie metaforas, alegorijas ir simbolius.
KLAIDŲ PRIEŽASTYS IR JŲ VENGIMAS
Augustinas išskiria kelias pagrindines klaidų priežastis, kurios gali trukdyti tinkamai suprasti Šventąjį Raštą. Pirmoji – istorinio, kultūrinio ar lingvistinio konteksto nežinojimas. Antroji – pernelyg pažodinis skaitymas, kai simboliai suprantami kaip tiesioginiai teiginiai. Trečioji – moralinis skaitytojo pasirengimas, nes netinkamos nuostatos gali lemti klaidingą supratimą. Šios priežastys aktualios ir šiuolaikiniams skaitytojams, todėl Augustino įžvalgos išlieka vertingos.
Norėdamas padėti išvengti klaidų, Augustinas siūlo kelis praktinius orientyrus:
- Gilintis į kalbos, istorijos ir kultūros žinias.
- Vertinti teksto prasmę platesniame tikėjimo kontekste.
RETORIKOS VAIDMUO PAMOKSLAVIME
Ketvirtoji veikalo knyga skirta retorikai, tačiau Augustinas aiškiai pabrėžia, kad retorika nėra savitikslė. Ji turi padėti perteikti tiesą, o ne sukurti įspūdį. Pamokslininkas turi gebėti kalbėti aiškiai, suprantamai ir įtikinamai, tačiau svarbiausia – išlikti ištikimam Evangelijos mokymui. Šis požiūris suformavo ilgalaikę krikščioniškojo pamokslavimo tradiciją.
Augustinas taip pat nurodo, kad geras pamokslininkas turi derinti tris dalykus: mokymą, įtikinimą ir paskatinimą veikti. Šie elementai turi būti subalansuoti, kad klausytojas ne tik suprastų žinią, bet ir būtų motyvuotas ją taikyti. Tokia struktūra padėjo sukurti aiškų ir praktišką pamokslavimo modelį, kuris buvo naudojamas per visą viduramžių laikotarpį.
VEIKALO REIKŠMĖ VĖLESNEI TRADICIJAI
Apie krikščionišką mokymą tapo vienu iš kertinių tekstų, formavusių viduramžių teologiją ir egzegezę. Jis buvo naudojamas vienuolynuose, mokyklose ir universitetuose, o jo principai persmelkė daugelį vėlesnių teologinių traktatų. Augustino sukurta sistema padėjo sukurti bendrą hermeneutinį pagrindą, kuris išliko aktualus iki pat modernių laikų.
Šiandien veikalas vertinamas kaip vienas iš pirmųjų bandymų sujungti teologiją, lingvistiką ir retoriką į nuoseklią metodiką. Jo įtaka matoma tiek akademiniuose tyrimuose, tiek praktiniame pastoraciniame darbe. Dėl šios priežasties Apie krikščionišką mokymą išlieka vienu svarbiausių tekstų, padedančių suprasti krikščioniškosios tradicijos raidą ir jos hermeneutinius pagrindus.
Apie krikščionišką mokymą (De doctrina Christiana)
Aurelijus Augustinas
426 metai
I
PROLOGAS
Augustino tikslas rašant šį kūrinį.
(1) Yra tam tikros Šventojo Rašto aiškinimo (traktavimo) taisyklės, kurias, kaip matau, galima be didelio vargo perduoti tiems, kurie uoliai jį studijuoja; idant jie tobulėtų ne tik skaitydami tuos, kurie atskleidė dieviškųjų Raštų paslaptis, bet ir patys aiškindami jas kitiems. Šias taisykles aš nusprendžiau perduoti tiems, kurie nori ir sugeba mokytis, – jeigu tik mūsų Viešpats ir Dievas neatsisakys man (tai rašančiam) įteigti to, ką Jis paprastai įteigia man mąstančiam apie šį dalyką. Tačiau prieš pradedant, man atrodo, jog reikia atsakyti tiems, kurie ruošiasi šiuos dalykus peikti (ar bent jau peiktų, jeigu mes jų iš anksto nenuramintume). O jeigu kai kurie net ir po to ims peikti, tai bent jau jie nesuklaidins ir neatitrauks nuo naudingo mokymosi į neišmanymo tinginystę tų žmonių, kuriuos galėtų paveikti, jeigu šie nebūtų iš anksto apsaugoti ir paruošti.
Augustinas išvardija kritikus.
(2) Juk vieni peiks šį mūsų kūrinį dėl to, kad nesupras to, ko mes mokysime. Kiti gi, kai norės pasinaudoti tuo, ką suprato, ir bandys aiškinti dieviškuosius Raštus pagal šias taisykles, bet nesugebės atskleisti ir išaiškinti to, ko trokšta – jie manys, kad aš dirbau veltui; ir kadangi jiems patiems šis kūrinys nepadės, jie nuspręs, kad jis negali padėti niekam. Trečioji peikėjų grupė yra tie, kurie dieviškuosius Raštus arba iš tiesų gerai aiškina, arba bent patys sau atrodo, kad gerai aiškina. Šie, kadangi – neperskaitę jokių tokių taisyklių, kokias dabar nusprendžiau perduoti – jie mato (arba mano), jog jau pasiekė sugebėjimą aiškinti šventąsias Knygas, jie šauks, kad niekam nėra reikalingos šios taisyklės; bet greičiau visa tai, kas girtinai atskleidžiama apie tų raštų neaiškumus, gali būti atliekama vien tik per dieviškąją dovaną.
Atsakymas kritikams.
(3) Visiems jiems trumpai atsakydamas, tiems, kurie nesupranta to, ką mes rašome, aš sakau taip: manęs nereikia peikti dėl to, kad jie šito nesupranta. Tai tas pats, lyg jie norėtų pamatyti seną ar jauną mėnulį, arba kokią nors labai blankią žvaigždę, kurią aš rodyčiau ištiestu pirštu, bet jų akių regėjimas būtų per silpnas pamatyti net ir patį mano pirštą; vis dėlto, dėl to jie neturėtų ant manęs pykti.
O anie, kurie net ir susipažinę bei perpratę šias taisykles nesugebės įžvelgti to, kas dieviškuosiuose Raštuose yra tamsu (neaišku), tegu jie mano taip, lyg jie patį mano pirštą matyti gali, tačiau tų žvaigždžių, į kurias jis rodo, pamatyti negali. Taigi, ir vieni, ir kiti tegul nustoja mane peikę, bet verčiau tegul meldžia (Dievą), idant jiems iš aukštybių būtų suteikta akių šviesa. Juk nors aš ir galiu pajudinti savo kūno narį, kad kažką parodyčiau, tačiau aš negaliu uždegti akių (suteikti regėjimo), kuriomis būtų matomas pats mano rodymas, ar bent jau tai, ką aš noriu parodyti.
(4) Dabar pereikime prie tų, kurie džiūgauja dėl dieviškos dovanos ir didžiuojasi, jog šventąsias Knygas jie supranta ir aiškina be jokių tokių taisyklių, kokias aš dabar nusprendžiau perduoti, ir todėl mano, kad aš norėjau parašyti nereikalingus (dalykus). Jų pasipiktinimą reikia sušvelninti taip: kad nors jie ir teisėtai džiaugiasi didele Dievo dovana, tegul jie vis dėlto prisimena, jog bent jau skaityti jie išmoko per žmones. Ir visgi dėl to neturėtų jaustis įžeisti (nepelnytai užpulti) dėl to švento ir tobulo Egipto vienuolio Antano, kuris, kaip skelbiama, be jokio rašto pažinimo, vien tik klausydamas įsiminė dieviškuosius Raštus ir išmintingai mąstydamas juos suprato; arba dėl to krikščionio brolio – barbaro vergo, apie kurį neseniai girdėjome iš pačių rimčiausių ir patikimiausių vyrų – kuris lygiai taip pat ne iš jokio mokančio žmogaus, bet melsdamasis, kad jam būtų apreikšta, po trijų dienų maldų gavo pilną raidžių (rašto) pažinimą; taip kad, visų aplinkinių nuostabai, jis galėjo laisvai perskaityti jam paduotą knygą.
(5) O jei kas nors mano, kad tai yra netiesa, aš nesiginčysiu. Juk bet kokiu atveju, kadangi mes turime reikalų su krikščionimis, kurie džiaugiasi pažįstantys šventuosius Raštus be jokio žmogaus-vedlio (ir jeigu taip yra iš tiesų, jie džiaugiasi tikru ir nemažu gėriu); vis dėlto jiems būtina pripažinti, kad kiekvienas iš mūsų savo gimtąją kalbą išmoko dar ankstyvoje vaikystėje tiesiog iš įpročio klausytis, o bet kokią kitą kalbą – ar tai būtų graikų, ar hebrajų, ar bet kuri kita – išmokome arba panašiai klausydamiesi, arba per žmogų mokytoją. Jei jau taip, tai galbūt perspėkime visus brolius, kad jie nemokytų savo vaikų šių dalykų, nes juk (kaip rašoma) per vieną akimirką, pripildyti Šventosios Dvasios, Apaštalai prabilo visų tautų kalbomis; arba tegu tas, kuriam tokie dalykai nenutiko, nemano esąs krikščionis, ar tegul abejoja, ar išvis gavo Šventąją Dvasią? Anaiptol, tai, kas turi būti išmokta per žmogų, tegu žmogus mokosi be puikybės; ir per kurį mokomas kitas, tegu tas perduoda tai, ką gavo, be puikybės ir be pavydo; ir tegul mes negundome To, kuriuo įtikėjome. Idant, apgauti tokių velnio gudrybių ir iškrypimų, mes netaptume tokie, jog net norėdami išgirsti ir išmokti pačią Evangeliją atsisakytume eiti į bažnyčias, ar skaityti knygą, ar klausytis skaitančio bei pamokslaujančio žmogaus; ir vietoj to mes lauktume, kol būsime „pagauti iki trečiojo dangaus, ar kūne, ar be kūno“, kaip sako Apaštalas, ir ten „išgirstume neapsakomus žodžius, kurių žmogui nevalia ištarti“, arba kad ten pamatytume patį Viešpatį Jėzų Kristų, ir verčiau iš Jo, nei iš žmonių išgirstume Evangeliją.
Pateikiami pavyzdžiai, įrodantys darbo (pastangų) naudą.
(6) Saugokimės tokių pačių išdidžiausių ir pavojingiausių pagundų, ir geriau pagalvokime, kad net pats apaštalas Paulius – nors jį parklupdė ir pamokė dieviškas bei dangiškas balsas – vis dėlto buvo pasiųstas pas žmogų, idant per jį priimtų sakramentus ir būtų prijungtas prie Bažnyčios; ir kad šimtininkas Kornelijus – nors angelas jam ir pranešė, kad jo maldos išklausytos, o jo išmaldos pastebėtos – vis dėlto buvo perduotas mokytis Petrui, per kurį jis ne tik priėmė sakramentus, bet ir išgirdo, kuo reikia tikėti, ko reikia viltis ir ką reikia mylėti. Ir žinoma, visa tai galėjo būti padaryta per angelą, bet žmogiškoji būklė būtų buvusi pažeminta (laikoma niekine), jeigu atrodytų, kad Dievas nenori Savo žodžio žmonėms perduoti per žmones. Juk kaipgi būtų tiesa tai, kas pasakyta: „Dievo šventykla yra šventa, ir ta šventykla esate jūs“; jeigu Dievas iš šios žmogiškosios šventyklos neduotų atsakymų, bet viską, ką žmonėms reikia išmokti ir perduoti, Jis skelbtų iš dangaus ir per angelus? Toliau, pati meilė, kuri sujungia žmones vienus su kitais vienybės mazgu, neturėtų galimybės sugrąžinti ir tarsi sumaišyti (sujungti) sielas tarpusavyje, jeigu žmonės nieko nesimokytų per žmones.
(7) Ir tikrai anas eunuchas, kuris skaitydamas pranašą Izaiją jo nesuprato, nebuvo Apaštalo pasiųstas pas angelą, ir jam per angelą nebuvo paaiškinta tai, ko jis nesuprato; ir tai nebuvo jam dieviškai apreikšta galvoje be jokio žmogaus tarpininkavimo. Bet, priešingai, dievišku paraginimu pas jį buvo pasiųstas Pilypas (kuris pažinojo pranašą Izaiją), ir jis, atsisėdęs kartu su juo, žmogiškais žodžiais ir kalba jam atvėrė tai, kas buvo paslėpta tame Rašte. Argi Dievas nekalbėjo su Moze? Tačiau ir šis, kad valdytų ir administruotų tokią didelę tautą, patarimą priėmė iš savo uošvio – tai yra svetimšalio žmogaus – būdamas itin apdairus ir visai neišdidus. Juk tas vyras žinojo, kad iš kokios sielos tikras patarimas beišeitų, jis turi būti priskiriamas ne tai sielai, bet Jam, kuris yra tiesa – nekintamam Dievui.
(8) Galiausiai, kas bebūtų tas, kuris giriasi (nors ir nebūdamas pamokytas jokių taisyklių), jog jis per dievišką dovaną supranta viską, kas Raštuose yra tamsu; jis tikrai teisingai tiki, ir tai yra tiesa, kad jo sugebėjimas atsiranda ne iš jo paties, bet yra duotas iš Dievo; nes taip jis ieško Dievo šlovės, o ne savo. Bet jei jis skaito ir supranta niekam iš žmonių jam neaiškinant, kodėl gi jis pats bando aiškinti kitiems, užuot tiesiog nusiuntęs juos pas Dievą, idant ir jie patys suprastų (Raštą) ne per žmogų, bet per Jo vidinį mokymą? Tačiau akivaizdu, jog jis bijo išgirsti iš Viešpaties (žodžius): „Nedoreli tarne, turėjai atiduoti mano pinigus pinigų keitėjams.“ Todėl, kaip jie tai, ką supranta, perduoda kitiems – ar kalbėdami, ar rašydami – taip ir aš, jeigu perduosiu ne tik tai, ką suprantu, bet dar ir tas taisykles, kurių jie turi laikytis siekdami suprasti, tikrai neturėčiau būti jų peikiamas. Nors niekas neturėtų turėti nieko taip, tarytum tai būtų jo paties nuosavybė – nebent tik melą. Nes kiekviena tiesa yra iš To, Kuris sako: „Aš esu Tiesa.“ Juk ką gi mes turime, ko nebūtume gavę? O jei gavome, kodėl giriamės taip, tarsi nebūtume gavę?
(9) Tas, kuris skaito klausytojams raides (knygą), žinoma, skelbia tas (raides), kurias atpažįsta; o tas, kuris perduoda pačias raides (moko skaityti), jis daro taip, idant ir kiti mokėtų skaityti; ir vis dėlto abudu perduoda tai, ką gavo. Taip ir tas, kuris aiškina klausytojams tai, ką jis supranta Šventajame Rašte, atlieka lyg ir skaitovo pareigą, tardamas tas raides, kurias atpažįsta. O tas, kuris moko, kaip reikia suprasti (aiškinti), jis panašus į tą, kuris moko raidžių, tai yra, kuris moko, kaip reikia skaityti; ir kaip tas, kuris moka skaityti, kai randa knygą, jam nebereikia kito skaitovo, iš kurio išgirstų, kas ten parašyta; lygiai taip pat ir tas, kuris priims taisykles, kurias mes bandome perduoti – kai knygose (Rašte) suras kokį nors neaiškumą, turėdamas tam tikras taisykles, lyg žinodamas raides, jis nebeieškos kito supratėjo, per kurį jam būtų atidengta tai, kas paslėpta; bet susekęs tam tikrus pėdsakus, jis pats be jokios klaidos prieis prie paslėptos prasmės, arba bent jau neįkris į neteisingos nuomonės absurdą.
Todėl, nors ir pačiame kūrinyje galės pakankamai išryškėti, kad niekas negali teisingai prieštarauti šiam mūsų naudingam darbui, vis dėlto, jeigu tokioje įžangoje atrodo tinkamai atsakyta visiems, kurie galėtų prieštarauti, tai tokia išeina mūsų pradžia šio kelio, kuriuo norime žengti šioje knygoje.
PIRMOJI KNYGA
Šventojo Rašto nagrinėjimas remiasi atradimu ir atskleidimu, to reikia imtis su Dievo pagalba.
(1. 1.) Yra du dalykai, kuriais remiasi kiekvienas Šventojo Rašto nagrinėjimas: būdas atrasti tai, ką reikia suprasti, ir būdas išreikšti tai, kas suprasta. Pirmiausia aptarsime atradimą, o vėliau – išreiškimą. Tai didelis ir sunkus darbas, ir jei jį pakelti sunku, bijau, kad jo imtis būtų įžūlu, jei pasikliautume tik savimi. Bet dabar, kai šio darbo užbaigimo viltis glūdi Tame, iš kurio jau esame gavę daug minčių šia tema, nereikia bijoti, kad Jis liausis davęs visa kita, kai pradėsime dalinti tai, kas jau duota. Nes kiekvienas dalykas, kuris duodant nesenka, kol yra turimas, bet neduodamas, dar nėra turimas taip, kaip turėtų būti turimas. Juk Jis sako: Kas turi, tam bus duota. Taigi Jis duos turintiems, tai yra, geranoriškai naudojantiems tai, ką gavo, papildys ir padaugins tai, ką davė. Tie penki ir tie septyni duonos kepalai buvo dar prieš pradedant juos dalinti alkaniems; kai tai pradėta daryti, pamaitinus tūkstančius žmonių, pintinės ir krepšiai tapo sklidini. Taigi, kaip toji duona laužoma dauginosi, taip ir tai, ką Viešpats jau suteikė šiam darbui pradėti, pradėjus dalinti ir Jam pačiam įkvepiant padaugės taip, kad šiame savo tarnavime mes ne tik nekęsime jokio nepritekliaus, bet džiaugsimės nuostabia gausa.
Kas yra dalykai, kas – ženklai.
(2. 2.) Kiekvienas mokymas yra arba apie dalykus, arba apie ženklus, tačiau dalykai pažįstami per ženklus. Tačiau čia dalykais tikrąja prasme pavadinau tai, kas nenaudojama kam nors kitam žymėti, kaip antai medis, akmuo, gyvulys ir kiti panašūs; bet ne tas medis, kurį, kaip skaitome, Mozė įmetė į kartų vandenį, kad išnyktų kartumas, nei tas akmuo, kurį Jokūbas pasidėjo po galva, nei tas gyvulys, kurį Abraomas paaukojo vietoj sūnaus. Nes šie dalykai yra tokie, kad kartu jie yra ir kitų dalykų ženklai. Yra ir kitų ženklų, kurių visa paskirtis skirta žymėjimui, kaip antai žodžiai. Juk niekas nevartoja žodžių ne tam, kad kažką pažymėtų. Iš to aišku, ką aš vadinu ženklais: tai tie dalykai, kurie naudojami kam nors žymėti. Todėl kiekvienas ženklas kartu yra ir koks nors dalykas, nes tai, kas nėra joks dalykas, yra visiškas niekas. Tačiau ne kiekvienas dalykas yra ir ženklas. Todėl šiame padalijime į dalykus ir ženklus, kalbėdami apie dalykus, kalbėsime taip, kad net jei kai kurie iš jų galėtų būti naudojami žymėjimui, tai netrukdytų skirstymui, pagal kurį pirmiausia aptarsime dalykus, o vėliau – ženklus. Ir atminkime, kad dabar dalykuose turime nagrinėti tai, kas jie yra, o ne tai, ką jie reiškia be savęs pačių.
Dalykų skirstymas.
(3. 3.) Taigi vieni dalykai yra tie, kuriais reikia mėgautis, kiti – kuriais reikia naudotis, dar kiti – kurie mėgaujasi ir naudojasi. Tie, kuriais reikia mėgautis, daro mus laimingus; tais, kuriais reikia naudotis, mes remiamės ir tarytum atsispiriame siekdami laimės, kad galėtume pasiekti tuos dalykus, kurie daro mus laimingus, ir prie jų prilipti. O mes, kurie mėgaujamės ir naudojamės, būdami tarp vienų ir kitų, jei norėsime mėgautis tais dalykais, kuriais reikia naudotis, mūsų kelias bus trukdomas ir kartais net nukreipiamas klystkeliais, ir dėl meilės menkesniems dalykams mes būsime atitolinti ar net atitraukti nuo pasiekimo to, kuo reikia mėgautis.
Ką reiškia mėgautis ir naudotis.
(4. 4.) Mėgautis reiškia iš meilės prilipti prie kokio nors dalyko dėl jo paties. O naudotis reiškia tai, kas patenka į apyvartą, nukreipti tam, kad gautum tai, ką myli, jei tik tai išvis verta mylėti. Nes neteisėtas naudojimas greičiau turėtų būti vadinamas piktnaudžiavimu. Taigi, įsivaizduokime, jog esame piligrimai, negalintys laimingai gyventi niekur kitur, tik tėvynėje, ir būdami tos kelionės metu nelaimingi bei trokšdami pabaigti savo vargą, norime grįžti į tėvynę. Mums reikėtų sausumos ar jūrų transporto priemonių, kuriomis turėtume pasinaudoti, kad galėtume pasiekti tėvynę, kuria turėtume mėgautis. Bet jeigu mus suviliotų kelionės malonumai ir pats važiavimas tomis priemonėmis, ir atsigręžę į mėgavimąsi tuo, kuo privalėjome tik naudotis, nebenorėtume greitai baigti kelionės ir, įsipainioję į iškreiptą malonumą, taptume svetimi savo tėvynei, kurios grožis būtų padaręs mus laimingus. Taip ir šio mirtingo gyvenimo kelionėje, būdami toli nuo Viešpaties, jei norime grįžti į tėvynę, kurioje galėtume būti laimingi, šiuo pasauliu turime naudotis, o ne juo mėgautis, kad neregimi Dievo dalykai būtų suvokiami iš Jo kūrinių, tai yra, kad per kūniškus ir laikinus dalykus mes pasiektume amžinuosius ir dvasinius.
Dievas Trejybė – dalykas, kuriuo reikia mėgautis.
(5. 5.) Taigi dalykas, kuriuo reikia mėgautis, yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ta pati Trejybė, vienas Aukščiausiasis Dalykas, bendras visiems, kurie juo mėgaujasi; jei apskritai tai galima vadinti dalyku, o ne visų dalykų priežastimi, bet galbūt ir priežastimi. Nes nelengva rasti žodį, kuris tiktų tokiai didybei, nebent geriau pasakyti, kad ši Trejybė yra vienas Dievas, iš kurio yra viskas, per kurį yra viskas, kuriame yra viskas. Taigi Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – kiekvienas iš Jų atskirai yra Dievas, ir kartu Jie visi yra vienas Dievas; kiekvienas iš Jų yra pilna substancija, ir kartu visi jie yra viena substancija. Tėvas nėra nei Sūnus, nei Šventoji Dvasia, Sūnus nėra nei Tėvas, nei Šventoji Dvasia, Šventoji Dvasia nėra nei Tėvas, nei Sūnus, bet Tėvas yra tik Tėvas, Sūnus yra tik Sūnus, Šventoji Dvasia yra tik Šventoji Dvasia. Visiems trims ta pati amžinybė, ta pati nekintamybė, ta pati didybė, ta pati galia. Tėve – vienybė, Sūnuje – lygybė, Šventojoje Dvasioje – vienybės ir lygybės dermė. Ir visi šie trys yra viena dėl Tėvo, lygūs dėl Sūnaus, sujungti dėl Šventosios Dvasios.
Kaip Dievas yra nenusakomas.
(6. 6.) Ar pasakėme ar ištarėme ką nors, kas verta Dievo? Priešingai, jaučiu, kad aš tik norėjau pasakyti, bet jei pasakiau, tai nėra tai, ką norėjau pasakyti. Iš kur tai žinau, jei ne dėl to, kad Dievas yra nenusakomas, o tai, ką aš pasakiau, jei Jis būtų nenusakomas, nebūtų buvę pasakyta? Dėl to Dievo net negalima vadinti nenusakomu, nes net kai tai pasakoma, jau kažkas yra pasakoma. Ir kyla kažkoks žodžių konfliktas, nes jei nenusakoma yra tai, ko negalima pasakyti, vadinasi, nėra nenusakoma tai, ką galima pavadinti nenusakomu. Šio žodžių konflikto geriau išvengti tylint, nei bandyti jį išspręsti kalbant. Ir vis dėlto Dievas, nors apie Jį negalima pasakyti nieko oraus, priėmė žmogaus balso paslaugą ir norėjo, kad mes džiaugtumėmės šlovindami Jį savais žodžiais. Juk iš to atsiranda ir tai, kad Jis vadinamas Dievu. Nors Jis iš tiesų nepažįstamas pačiame šių dviejų skiemenų skambesyje, tačiau kiekvienas mokantis lotynų kalbą, kai tas garsas paliečia jo ausis, yra paskatinamas galvoti apie kažkokią pačią tobuliausią ir nemirtingiausią prigimtį.
Visi supranta Dievą kaip tai, už ką nėra nieko geresnio.
(7. 7.) Nes kai galvojama apie tą vienatinį dievų Dievą, net ir tų, kurie įtaria, vadina ir garbina kitus dievus danguje ar žemėje, apie Jį galvojama taip, kad mintis stengiasi pasiekti kažką, už ką nėra nieko geresnio ir didingesnio. Žinoma, kadangi juos skatina įvairūs gėriai – vienus tie, kurie susiję su kūno pojūčiais, kitus tie, kurie susiję su proto supratimu – tie, kurie yra atsidavę kūno pojūčiams, laiko dievų Dievu patį dangų arba tai, ką danguje mato patį šviesiausią, arba patį pasaulį. Arba, jei jie bando išeiti už pasaulio ribų, įsivaizduoja kažką šviesaus ir bergždžiais spėjimais nustato, kad tai yra begalinis ar turi formą, kuri jiems atrodo geriausia; arba jie galvoja apie žmogaus kūno pavidalą, jei jį iškelia aukščiau už kitus. O jei jie nemano, kad yra vienas dievų Dievas, ir verčiau tiki, kad yra daug ar nesuskaičiuojamai lygiaverčių dievų, jie vis tiek įsivaizduoja juos turinčius tokią formą, kokia, pagal kiekvieno supratimą, atrodo tobuliausia kūnui. Tačiau tie, kurie intelektu stengiasi pamatyti, kas yra Dievas, iškelia Jį aukščiau visų matomų ir kūniškų prigimčių, taip pat aukščiau visų suprantamų ir dvasinių prigimčių bei visų kintančių dalykų. Tačiau visi varžydamiesi kovoja dėl Dievo tobulumo, ir neįmanoma rasti nė vieno, kuris manytų, kad Dievas yra tai, už ką atsirastų kažkas geresnio. Todėl visi sutinka, kad Dievas yra tai, ką jie iškelia aukščiau už visus kitus dalykus.
Dievas, būdamas nekintanti Išmintis, turi būti iškeltas aukščiau visų dalykų.
(8. 8.) Ir kadangi visi, galvojantys apie Dievą, galvoja apie kažką gyvo, tik tie gali neturėti absurdiškų ir neorių minčių apie Dievą, kurie galvoja apie patį Gyvenimą. Ir kokia bekiltų jiems kūno forma, jie nusprendžia, kad ji gyvena per gyvybę arba negyvena, ir gyvą iškelia aukščiau už negyvą; o pačią tą gyvą kūno formą, nesvarbu, kokia šviesa ji spindėtų, kokiu dydžiu išsiskirtų, kokiu grožiu būtų papuošta, jie supranta, kad ji pati yra viena, o gyvybė, kuri ją gaivina – visai kas kita, ir šią gyvybę jie nepalyginamu orumu iškelia virš tos masės, kurią ji gaivina ir dvasina. Paskui jie imasi nagrinėti pačią gyvybę, ir jei randa ją gaivinančią be pojūčių, kaip, pavyzdžiui, medžių, jie iškelia aukščiau už ją jaučiančiąją, kaip gyvulių; o virš pastarosios – mąstančiąją, kaip žmonių. Bet kadangi mato, kad ir ši yra kintanti, jie yra priversti net ir už ją iškelti kažkokią nekintančią gyvybę, tą gyvybę, kuri ne kartais būna kvaila, o kartais išmintinga, bet veikiau yra pati Išmintis. Nes išmintingas protas, tai yra, įgijęs išmintį, prieš ją įgydamas nebuvo išmintingas; tuo tarpu pati Išmintis niekada nebuvo neišmintinga ir niekada tokia negali būti. Jei jie jos nematytų, jokiu būdu su visišku pasitikėjimu neiškeltų nekintamai išmintingos gyvybės virš kintančios gyvybės. Tą pačią tiesos taisyklę, pagal kurią jie tvirtina, kad toji yra geresnė, jie mato kaip nekintamą; ir niekur kitur jos nemato, kaip tik virš savo prigimties, kadangi patys mato esą kintantys.
Nekintančiai išminčiai turi būti teikiama pirmenybė prieš kintančią.
(9. 9.) Nėra nieko tokio įžūliai paiko, kas pasakytų: Iš kur žinai, kad nekintamai išmintingai gyvybei turi būti teikiama pirmenybė prieš kintančią? Nes pats tas dalykas, apie kurį klausiama, iš kur aš žinau, visiems stebėjimui yra prieinamas bendrai ir nekintamai. Ir kas to nemato, tas yra lyg neregys saulėkaitoje, kuriam neduoda jokios naudos pačiose jo akių vietose besiliejantis tokios skaisčios ir esamos šviesos spindesys. O tas, kuris mato, bet nusigręžia, dėl kūniškų šešėlių įpročio turi silpną proto regėjimą. Taigi, sugedusių įpročių, tarsi priešingų vėjų, žmonės yra atblokškiami nuo paties savo tėvynės, siekdami to, kas yra žemiau ir atsilieka nuo to, ką patys pripažįsta esant geresniu ir pranašesniu.
Norint pamatyti Dievą, reikia apvalyti sielą.
(10. 10.) Todėl, kadangi turime mėgautis ta tiesa, kuri nekintamai gyvuoja, ir joje Dievas Trejybė, visatos Kūrėjas ir Autorius, rūpinasi savo sukurtais daiktais, siela turi būti apvalyta, kad galėtų išvysti tą šviesą ir prilipti prie jos išvystos. Šį apvalymą turėtume laikyti lyg kokiu žygiavimu ar plaukimu į tėvynę. Juk link To, kuris visur yra esantis, judame ne per erdvės vietas, o per gerą uolumą ir gerus papročius.
Išmintis mums tapo keliu.
(11. 11.) Ko mes negalėtume padaryti, jei pati Išmintis nesiteiktų nusileisti iki tokio mūsų silpnumo ir nesuteiktų mums gyvenimo pavyzdžio ne kitaip kaip žmoguje, nes ir mes esame žmonės. Bet kadangi mes, kai ateiname prie Jos, elgiamės išmintingai; Ji, kai atėjo pas mus, išdidžių žmonių buvo palaikyta pasielgusi tartum kvailai. Ir kadangi mes, kai ateiname prie Jos, sustiprėjame; Ji, kai atėjo pas mus, buvo laikyta lyg ir silpna. Bet kas Dievo požiūriu kvaila, yra išmintingiau už žmones, ir kas Dievo požiūriu silpna, yra stipriau už žmones. Taigi, nors Ji pati yra tėvynė, Ji padarė save mums ir keliu į tėvynę.
(12. 11.) Ir nors vidinei, sveikai ir tyrai akiai Ji visur yra esanti, tiems, kurių ši akis yra silpna ir nešvari, Ji teikėsi pasirodyti netgi per kūno akis. Kadangi Dievo Išmintyje pasaulis per Išmintį nepažino Dievo, Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki.
Dievo Išmintis atsiskleidžia skelbimo kvailumu.
(12. 12.) Taigi sakoma, kad Ji atėjo pas mus ne persikeldama per erdvės vietas, o pasirodydama mirtingiesiems mirtingame kūne. Taigi Ji atėjo ten, kur ir buvo, nes Ji buvo šiame pasaulyje ir pasaulis per Ją padarytas. Bet kadangi žmonės, dėl troškimo mėgautis kūrinija vietoj paties Kūrėjo, prisitaikė prie šio pasaulio ir labai teisingai buvo vadinami pasaulio vardu, Jos nepažino; todėl Evangelistas pasakė: Ir pasaulis Jos nepažino. Taigi, Dievo Išmintyje pasaulis negalėjo per Išmintį pažinti Dievo. Kodėl tad Ji atėjo, būdama čia, jei ne todėl, kad Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki?
Žodis tapo kūnu.
(13. 12.) Kaip Jis atėjo, jei ne taip, kad Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų? Taip, kaip mes kalbame: tam, kad tai, ką nešiojamės savo mintyse, per kūno ausis įsilietų į klausytojo protą, garsas tampa žodžiu, kurį nešiojamės širdyje, ir tai vadinama kalbėjimu. Tačiau mūsų mintis nepavirsta į patį tą garsą, o, likdama nepaliesta savyje, priima balso formą, per kurią pasiekia ausis, nepatirdama jokio išsigimimo ar pasikeitimo. Taip ir Dievo Žodis, nepasikeitęs, vis dėlto tapo kūnu, kad gyventų tarp mūsų.
Dievo Išmintis, stebėtinai gydanti žmogų.
(14. 13.) Kaip gydymas yra kelias į sveikatą, taip ir šis gydymas prisiėmė nusidėjėlius, kad juos išgydytų ir atstatytų. Ir kaip gydytojai, sutvarstydami žaizdas, daro tai ne netvarkingai, o sumaniai, kad tvarstis kartu atrodytų ir kažkiek gražiai; taip ir Išminties vaistas, per žmogaus prigimties priėmimą, yra pritaikytas mūsų žaizdoms, gydydamas kai kuriuos dalykus priešingybėmis, o kai kuriuos – panašumais. Kaip ir tas, kuris gydo kūno žaizdą, taiko kai kuriuos priešingus dalykus, pavyzdžiui, šaltą – karštam, drėgną – sausam ar panašiai; jis taiko ir kai kuriuos panašius dalykus, pavyzdžiui, drobelę, ir apvaliai žaizdai pritaiko apvalų tvarstį, pailgai – pailgą, ir paties tvarsčio neriša vienodo visiems nariams, bet pritaiko panašų panašiems; taip Dievo Išmintis, gydydama žmogų, pati pasiaukojo dėl jo išgijimo – ji pati yra gydytojas, ji pati yra vaistas. Kadangi dėl puikybės žmogus puolė, gydymui Ji pritaikė nuolankumą. Gyvatės išmintimi mes buvome apgauti, Dievo kvailumu esame išlaisvinami. Bet taip, kaip anas dalykas buvo vadinamas išmintimi, nors iš tiesų buvo kvailystė niekinantiems Dievą, taip šis dalykas, kuris vadinamas kvailyste, yra Išmintis tiems, kurie nugalės velnią. Mes netinkamai pasinaudojome nemirtingumu, kad mirtume, Kristus tinkamai pasinaudojo mirtingumu, kad mes gyventume. Per suterštą moters sielą įžengė liga, iš nepažeisto moters kūno išėjo išganymas. Tarp tų pačių priešingybių yra ir tai, kad Jo dorybių pavyzdžiu gydomos mūsų ydos. O panašumai, kurie lyg tvarsčiai yra pritaikyti mūsų nariams ir žaizdoms, yra tai, kad per moterį apgautus išlaisvino per moterį gimęs, žmogus – žmones, mirtingasis – mirtinguosius, per mirtį – mirusiuosius. Ir daug kitų dalykų krikščioniško gydymo sistemoje iškyla priešingybių arba panašumų pavidalu tiems, kurie juos atidžiau apmąsto ir kurių neskuba būtinybė pabaigti pradėtą darbą.
Kristaus prisikėlimas ir žengimas į dangų palaiko tikėjimą, o Jo teismas žadina.
(15. 14.) Tikėjimas Viešpaties prisikėlimu iš numirusiųjų ir Jo įžengimu į dangų didžia viltimi palaiko mūsų tikėjimą. Nes Jis aiškiai parodė, kaip laisva valia atidavė už mus savo gyvybę Tas, kuris turėjo galią vėl ją atsiimti. Su kokiu didžiu pasitikėjimu guodžiasi tikinčiųjų viltis, mąstydama, koks didis asmuo ir kiek daug kentėjo už dar netikinčius! O laukiant Jo sugrįžtant iš dangaus kaip gyvųjų ir mirusiųjų teisėjo, apsileidėlius apima didžiulė baimė, kad jie atsigręžtų į uolumą ir labiau trokštų Jo darydami gera, nei bijotų darydami bloga. Kokie žodžiai gali išreikšti ar kokia mintis suvokti tą atlygį, kurį Jis duos pabaigoje; kai šios kelionės paguodai Jis davė tiek daug savo Dvasios, kad šio gyvenimo sunkumuose turėtume tokį pasitikėjimą ir meilę Jam, kurio dar nematome, ir išdalino kiekvienam atskiras dovanas savo Bažnyčios ugdymui, kad tai, ką Jis nurodo daryti, vykdytume ne tik be murmėjimo, bet ir su malonumu!
**
Bažnyčia – Kristaus Kūnas ir Sužadėtinė.
(16. 15.) Nes Bažnyčia yra Jo Kūnas, kaip skelbia apaštališkas mokymas, ir ji taip pat vadinama Jo sužadėtine. Todėl savo Kūną su daugybe narių, atliekančių įvairias pareigas, Jis susieja vienybės ir meilės mazgu kaip sveikata. Jis mankština ir apvalo Ją šiuo metu per tam tikrus gydomuosius vargus, kad išgelbėtą iš šio amžiaus sujungtų su savimi amžiams kaip sužadėtinę Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės ar raukšlės, ar ko nors panašaus.
Atleisdamas nuodėmes Kristus atveria kelią į tėvynę.
(17. 16.) Kadangi vis dar esame kelyje, ir šis kelias yra ne vietos, o jausmų, kurį užkirsdavo tartum kažkokia dygliuota tvora – praeities nuodėmių pyktis, ką dosnesnio ir gailestingesnio galėjo padaryti Tas, kuris pats norėjo mums pasikloti, kad mes galėtume sugrįžti, jei ne atleisti atsivertusiems visas nuodėmes ir, būdamas už mus nukryžiuotas, išrauti giliai įsmeigtus draudimus mums sugrįžti?
Karalystės raktai patikimi Bažnyčiai.
(18. 17.) Taigi šiuos raktus Jis davė savo Bažnyčiai, kad tai, ką ji atleistų žemėje, būtų atleista ir danguje, o tai, ką ji surištų žemėje, būtų surišta ir danguje; tai yra, kad kiekvienam, kuris netikėtų, kad Jo Bažnyčioje jam atleidžiamos nuodėmės, jos nebūtų atleistos; o kiekvienas, kuris tikėtų ir, pasitaisęs nuo jų nusigręžtų, būdamas tos pačios Bažnyčios prieglobstyje, tuo pačiu tikėjimu ir pasitaisymu būtų išgydytas. Nes tas, kuris netiki, kad jo nuodėmės gali būti atleistos, tapdamas vis labiau nusivylusiu, tampa blogesnis, tarytum jam nebeliktų nieko geresnio, kaip tik būti blogam, kai jis nebetiki savo atsivertimo vaisiumi.
Kūno ir sielos mirtis bei prisikėlimas.
(19. 18.) Be to, kaip tam tikra sielos mirtis yra ankstesnio gyvenimo ir papročių palikimas, kuris įvyksta atgailaujant, taip ir kūno mirtis yra ankstesnio gaivinimo iširimas. Ir kaip siela po atgailos, kuria sunaikino ankstesnius sugedusius papročius, yra atnaujinama į gerąją pusę, taip ir kūnas po šios mirties, kurią mes visi privalome mirti dėl nuodėmės ryšio, turime tikėti ir viltis, kad prisikėlimo metu pasikeis į gerąją pusę, taip, kad ne kūnas ir kraujas paveldėtų dangaus karalystę, kas yra neįmanoma, bet kad šis gendantis apsivilktų negendamybe ir šis mirtingas apsivilktų nemirtingumu, ir, nekeldamas jokių sunkumų, nes nebepatirs jokio trūkumo, laimingos ir tobulos sielos bus gaivinamas aukščiausioje ramybėje.
Tie, kurie atgimsta ne gyvenimui, o bausmėms.
(20. 19.) Tačiau tas, kurio siela nenumiršta šiam amžiui ir nepradeda prisitaikyti prie tiesos, mirus kūnui, yra patraukiamas į sunkesnę mirtį; ir atgyja ne dangiškosios būsenos pasikeitimui, bet bausmių kentėjimui.
Vėl apie kūno prisikėlimą.
(21. 19.) Taigi taip moko tikėjimas, ir taip reikia tikėti, kad nei žmogaus siela, nei kūnas nepatiria visiško sunaikinimo, bet bedieviai prisikelia neįvertinamoms bausmėms, o pamaldieji – amžinajam gyvenimui.
Mėgautis reikia Dievu, o ne žmogumi.
(22. 20.) Taigi iš visų šių dalykų tie, kuriais reikia mėgautis, yra tik tie, kuriuos mes paminėjome kaip amžinus ir nekintamus; o visais kitais reikia naudotis, kad galėtume pasiekti mėgavimąsi anais. Taigi mes, kurie mėgaujamės ir naudojamės kitais dalykais, patys esame kažkokie dalykai. Nes žmogus yra didis dalykas, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, ne tuo, kad yra įkalintas mirtingame kūne, bet tuo, kad lenkia gyvulius protingos sielos kilnumu. Taigi iškyla svarbus klausimas: ar žmonės turi mėgautis savimi, ar naudotis, ar ir viena, ir kita. Nes mums įsakyta mylėti vienas kitą, tačiau klausiama, ar žmogus turi mylėti žmogų dėl jo paties, ar dėl ko nors kito. Jei dėl jo paties, mes juo mėgaujamės; jei dėl ko nors kito, mes juo naudojamės. Man atrodo, kad jis turi būti mylimas dėl ko nors kito. Nes laimingas gyvenimas remiasi tuo, kas turi būti mylima dėl savęs, kurio mus jau dabar guodžia viltis, net jei pats tas dalykas dar neturimas. O prakeiktas tas, kuris sudeda savo viltį į žmogų.
Į Dievą krypsta visas meilės srautas.
(22. 21.) Tačiau aiškiai žiūrint, nė vienas neturi mėgautis ir pats savimi, nes neturi mylėti savęs dėl paties savęs, bet dėl To, kuriuo turi mėgautis. Nes tada žmogus yra geriausias, kai visą savo gyvenimą nukreipia į nekintantį gyvenimą ir visa širdimi prie Jo prisiriša. Bet jei jis myli save dėl savęs paties, jis nenukreipia savęs į Dievą, bet atsigręžęs į save, neatsigręžia į ką nors nekintamo. Ir dėl to jis jau su tam tikru trūkumu mėgaujasi savimi, nes jis yra geresnis, kai visas priglunda ir prisiriša prie nekintamo gėrio, nei tada, kai nuo Jo atsitraukia į patį save. Taigi, jei tu neturi mylėti savęs dėl savęs, o dėl To, kur yra teisingiausias tavo meilės tikslas, tegul kitas žmogus nepyksta, jei tu ir jį myli dėl Dievo. Nes iš Dievo nustatyta ši meilės taisyklė: Jis sako: mylėk savo artimą kaip save patį, o Dievą iš visos savo širdies, iš visos savo sielos, iš viso savo proto, idant visas savo mintis, visą savo gyvenimą ir visą savo supratimą atiduotum Tam, iš kurio turi visa tai, ką atiduodi. Kai Jis sako: iš visos širdies, iš visos sielos, iš viso proto, Jis nepalieka jokios mūsų gyvenimo dalies tuščios ir lyg suteikiančios vietos norėti mėgautis kuo nors kitu; bet kas kita ateitų į protą, ką reikia mylėti, tebūnie nunešta ten, kur krypsta visas meilės proveržis. Taigi tas, kuris teisingai myli savo artimą, turi su juo elgtis taip, kad ir jis taip pat iš visos širdies, iš visos sielos, iš viso proto mylėtų Dievą. Nes šitaip mylėdamas jį kaip patį save, visą savo ir jo meilę jis nukreipia į meilę Dievui, kuri neleidžia jokiam upeliui nuo savęs nutekėti į šalį, idant jos tėkmė nesumažėtų.
Atskirk, kaip turi mylėti kiekvieną dalyką.
(23. 22.) Tačiau ne visi dalykai, kuriais reikia naudotis, turi būti mylimi, bet tik tie, kurie arba su mumis palaiko kokią nors bendrystę su Dievu, kaip žmogus ar angelas, arba susiję su mumis per Dievo malonę ir kuriems mūsų reikia, kaip kūnas. Juk kankiniai tikrai nemylėjo juos persekiojančiųjų piktadarystės, kuria jie visgi pasinaudojo norėdami pelnyti Dievo malonę. Taigi, kadangi yra keturi dalykai, kuriuos reikia mylėti: vienas, kuris yra aukščiau mūsų, antras – mes patys, trečias – šalia mūsų, ketvirtas – žemiau mūsų, dėl antrojo ir ketvirtojo nereikėjo duoti jokių įsakymų. Nes, kad ir kiek žmogus atkristų nuo tiesos, jam vis tiek lieka meilė sau ir meilė savo kūnui. Juk siela, bėganti nuo nekintamos šviesos, visų Valdovo, siekia vieno: pati viešpatauti sau ir savo kūnui, todėl ji negali nemylėti savęs ir savo kūno.
Apie meilės tvarką.
(23. 23.) Be to, ji mano pasiekusi kažką didelio, jei gali viešpatauti ir savo bendražygiams, tai yra, kitiems žmonėms. Nes ydingai sielai būdinga labiau geisti ir savintis sau kaip priklausantį tai, kas iš tikrųjų priklauso vienam Dievui. Tačiau tokia meilė sau greičiau vadintina neapykanta. Juk ji yra neteisinga, nes nori, kad jai tarnautų tai, kas už ją žemiau, nors pati nenori tarnauti Aukštesniajam; ir labai teisingai pasakyta: Kas myli neteisybę, tas nekenčia savo sielos. Ir dėl to siela tampa silpna ir yra kankinama mirtingo kūno. Nes jai būtina jį mylėti ir būti prislegtai jo gendamybės. Juk kūno nemirtingumas ir negendamybė kyla iš sielos sveikatos, o sielos sveikata – tai tvirčiausias prisirišimas prie to, kas galingesnis, tai yra prie nekintamo Dievo. O kai ji dar siekia valdyti ir tuos, kurie jai iš prigimties lygūs, tai yra žmones, tai yra visiškai nepakeliama puikybė.
Niekas nekenčia savo kūno, net ir tie, kurie jį baudžia.
(24. 24.) Taigi niekas savęs nekenčia. Dėl to nebuvo ginčo nė su jokia sekta. Bet niekas nekenčia ir savo kūno. Iš tiesų yra taip, kaip sako Apaštalas: Niekas niekada nėra nekentęs savo kūno. O tie, kurie sako norį verčiau visiškai būti be kūno, labai klysta. Nes jie nekenčia ne savo kūno, bet jo gedimo ir jo naštos. Todėl jie nori turėti ne „jokį kūną“, bet negendantį ir kuo greičiausią kūną; tačiau jie mano, kad tai jau nebūtų kūnas, jei jis taptų toks, nes mano, kad toks dalykas yra siela. O kad kai kas susilaikymu ir vargais, atrodo, lyg ir persekioja savo kūnus; tie, kurie tai daro teisingai, daro ne tam, kad neturėtų kūno, bet kad jį pajungtų ir paruoštų būtiniems darbams. Nes per tokį sunkų savo paties kūno kariavimą jie siekia nuslopinti kūno geismus, kurie netinkamai naudojasi kūnu, tai yra sielos įpročius ir polinkius mėgautis žemesniais dalykais. Nes jie nežudo savęs, bet rūpinasi savo sveikata.
Dvasia ir kūnas kovoja tarpusavyje.
(24. 25.) O tie, kurie tai daro iškrypusiai, tarsi kariauja su savo kūnu kaip su prigimtiniu priešu. Juos klaidina tai, ką jie skaito: „Kūnas geidžia prieš dvasią, o dvasia prieš kūną; nes jie vienas kitam prieštarauja“. Juk tai pasakyta dėl nesuvaldytų kūniškų įpročių, prieš kuriuos geidžia dvasia; ne tam, kad sunaikintų kūną, bet kad, sutramdžiusi jo geismą, tai yra blogą įprotį, padarytų jį pavaldų dvasiai, ko reikalauja prigimtinė tvarka. Kadangi po prisikėlimo bus taip, kad kūnas, visapusiškai didžiausioje ramybėje pavaldus dvasiai, gyvuos nemirtingai, to paties reikia siekti ir šiame gyvenime, kad kūniškas įprotis pasikeistų į gerąją pusę ir netvarkingais judesiais nesipriešintų dvasiai. Kol tai įvyks, kūnas geidžia prieš dvasią, o dvasia prieš kūną: dvasia priešinasi ne iš neapykantos, o dėl viršenybės, nes ji nori, kad tai, ką ji labiau myli, būtų pajungta tam, kas geresnis. Kūnas taip pat priešinasi ne iš neapykantos, bet dėl įpročio ryšio, kuris įsišaknijo iš tėvų giminės kaip įsisenėjęs gamtos dėsnis. Taigi dvasia, tramdydama kūną, veikia tam, kad nutrauktų tarsi iškreiptas blogo įpročio sutartis ir įsivyrautų gero įpročio taika. Tačiau net ir tie, kurie, klaidingos nuomonės sugadinti, bjaurisi savo kūnais, nebūtų pasirengę net ir be skausmo netekti vienos akies, net jei kitoje liktų tiek pat regėjimo jėgos, kiek buvo abiejose, nebent juos verstų koks nors dalykas, kuriam teiktina pirmenybė. Šiuo ir panašiais įrodymais tiems, kurie be užsispyrimo ieško tiesos, pakankamai parodoma, koks tikras yra Apaštalo posakis, kai jis sako: „Niekas niekada nėra nekentęs savo kūno“. Jis taip pat pridūrė: „Bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią“.
Nors kažkas mylima labiau už kūną, tačiau kūno nekenčiama.
(25. 26.) Taigi žmogui turi būti nurodytas meilės būdas, tai yra, kaip mylėti save, kad tai būtų jam į naudą – nes abejoti tuo, kad jis myli save ir nori sau naudos, būtų beprotybė – taip pat turi būti nurodyta, kaip jis turi mylėti savo kūną, kad tvarkingai ir išmintingai juo rūpintųsi. Nes tai, kad jis myli ir savo kūną bei nori jį išlaikyti sveiką ir nepažeistą, yra lygiai taip pat akivaizdu. Taigi kas nors gali labiau mylėti ką nors kita, nei savo kūno sveikatą ir nepažeistumą. Juk randama daug tokių, kurie savanoriškai prisiėmė ir skausmus, ir kai kurių narių praradimą, bet tam, kad pasiektų kitus dalykus, kuriuos mylėjo labiau. Todėl nereikia sakyti, kad kas nors nemyli savo kūno sveikatos ir saugumo vien dėl to, kad kažką myli labiau. Juk ir šykštuolis, nors myli pinigus, vis dėlto nusiperka sau duonos; o tai darydamas jis atiduoda pinigus, kuriuos labai myli ir trokšta padauginti, bet tik todėl, kad labiau vertina savo kūno sveikatą, kuri palaikoma ta duona. Būtų tuščias reikalas ilgiau ginčytis dėl visiškai aiškaus dalyko, ką vis dėlto dažnai mus verčia daryti bedievių klaidos.
Įsakyme apie Dievo ir artimo meilę glūdi ir meilė sau pačiam.
(26. 27.) Taigi, kadangi nereikia įsakymo, jog kiekvienas mylėtų save ir savo kūną – tai yra, kadangi iš nepalaužiamo gamtos dėsnio, kuris paskelbtas net gyvūnams (nes ir gyvūnai myli save bei savo kūnus), mylime tai, kas esame, ir tai, kas yra žemiau mūsų, bet vis dėlto priklauso mums – teliko priimti įsakymus apie tai, kas yra aukščiau mūsų, ir tai, kas yra šalia mūsų. „Mylėk, – sako Jis, – Viešpatį, savo Dievą, iš visos savo širdies, iš visos savo sielos ir iš viso savo proto; ir mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir visi Pranašai“. Taigi įsakymo tikslas yra meilė, ir ji dviguba – tai yra Dievo ir artimo meilė. Bet jei tu po savimi pačiu supranti visą save – tai yra savo sielą ir savo kūną, ir po artimu – visą jo sielą ir kūną (nes žmogus susideda iš sielos ir kūno), tuomet nė viena mylėtinų dalykų rūšis šiuose dviejuose įsakymuose nėra praleista. Nes kai Dievo meilė eina priekyje ir aiškiai nurodomas šios meilės būdas taip, kad visa kita suteka į Jį, atrodo, jog apie tavo paties meilę nieko nepasakyta. Bet kai pasakyta: „Mylėk savo artimą kaip save patį“, kartu nėra praleista ir tavo meilė sau pačiam.
Dievas mylėtinas dėl Jo paties, o žmogus – dėl Dievo.
(27. 28.) Tas teisingai ir šventai gyvena, kuris nešališkai vertina dalykus. Tai tas, kurio meilė yra tvarkinga, kad jis nemylėtų to, ko nereikia mylėti, arba nenustotų mylėti to, ką reikia mylėti, arba labiau mylėtų tai, ką reikia mylėti mažiau, arba vienodai mylėtų tai, ką reikia mylėti mažiau ar daugiau. Nė vienas nusidėjėlis, kiek jis yra nusidėjėlis, nėra mylėtinas, ir kiekvienas žmogus, kiek jis yra žmogus, yra mylėtinas dėl Dievo, o Dievas – dėl Jo paties. Ir jei Dievą reikia mylėti labiau už kiekvieną žmogų, tai kiekvienas turi mylėti Dievą labiau už save patį. Taip pat kitą žmogų reikia mylėti labiau nei savo kūną, nes visa tai turi būti mylima dėl Dievo, o kitas žmogus kartu su mumis gali mėgautis Dievu, ko negali kūnas, nes kūnas gyvena per sielą, kuria mes mėgaujamės Dievu.
Kam padėti, kai negali padėti visiems.
(28. 29.) Tačiau visus reikia mylėti vienodai. Bet kadangi negali būti naudingas visiems, pirmiausia turi rūpintis tais, kurie dėl vietos ir laiko aplinkybių ar kitų patogių progų yra su tavimi glaudžiau susieti tarsi kokio burtų lėmimo. Juk jei tu turėtum ko nors perteklių ir jį reikėtų duoti tam, kas neturi, bet nepakaktų padalinti dviems, ir jeigu tau pasitaikytų du žmonės, iš kurių nė vienas nepralenktų kito nei savo skurdu, nei kokiu nors ryšiu su tavimi, tu nepadarytum nieko teisingiau, kaip tik burtų keliu išrinktum, kam turi būti duota tai, ko abiem duoti neįmanoma; taip ir tarp žmonių, kuriais visais negali pasirūpinti, tartum burtų lemtį turi priimti tai, kiek kiekvienas tau yra glaudžiau susietas laike.
Reikia trokšti ir veikti, kad visi mylėtų Dievą.
(29. 30.) Iš visų tų, kurie kartu su mumis gali mėgautis Dievu, vienus mes mylime, nes patys jiems padedame; kitus – nes jie padeda mums; trečius – kurių pagalbos mums reikia ir kurių nepritekliams mes patys padedame; ketvirtus – kuriems mes nesuteikiame jokios naudos ir nesitikime, kad jie mums jos suteiks. Vis dėlto mes privalome norėti, kad visi jie kartu su mumis mylėtų Dievą, ir visa, kuo mes jiems padedame ar patys iš jų gauname pagalbą, turi būti nukreipta į tą vieną tikslą. Nes jei nedorybių teatruose tas, kuris myli kokį nors aktorių ir mėgaujasi jo menu kaip dideliu ar net didžiausiu gėriu, myli visus, kurie kartu su juo tą aktorių myli, ne dėl jų pačių, o dėl to, kurį jie visi kartu myli; ir kuo karščiau jis jį myli, tuo labiau visokiais įmanomais būdais stengiasi, kad tas aktorius būtų dar daugiau žmonių mylimas, ir kuo didesniam skaičiui žmonių nori jį parodyti, o ką mato šaltesnį, tą kiek išgali ragina jo liaupsėmis; bet jeigu randa kam nors besipriešinantį, jame stipriai nekenčia tos neapykantos savo mylimajam ir visokeriopai stengiasi ją pašalinti. Tad ką mes turėtume daryti Dievo meilės bendrijoje, kai mėgautis Juo reiškia gyventi laimingai? Iš Jo visi, kurie Jį myli, gauna ir tai, kas jie yra, ir tai, kad Jį myli, o mes nė kiek nesibaiminame, kad Jis, pažintas, kam nors galėtų nepatikti; ir kuris nori būti mylimas ne tam, kad pats gautų kokios nors naudos, bet kad tiems, kurie myli, būtų suteiktas amžinasis atlygis – tai yra Jis pats, kurį jie myli. Iš to kyla ir tai, kad mes mylime net ir savo priešus. Juk mes jų nebijome, nes jie negali iš mūsų atimti to, ką mylime, bet verčiau jų gailimės, nes jie tuo labiau mūsų nekenčia, kuo labiau yra atskirti nuo To, kurį mes mylime. O jei jie atsigręš į Jį, tuomet neišvengiamai mylės ir Jį kaip palaimingą gėrį, ir mus kaip tokio gėrio bendrininkus.
Mūsų artimai – visi žmonės ir patys angelai.
(30. 31.) Tačiau šioje vietoje kyla tam tikras klausimas apie angelus. Nes jie patys yra palaiminti mėgaudamiesi Tuo, kuriuo ir mes trokštame mėgautis; ir kiek šiame gyvenime Juo mėgaujamės tartum veidrodyje ar mįslėje, tiek savo kelionę pakenčiamiau ištveriame ir karščiau trokštame ją užbaigti. Tačiau, ar tiems dviems įsakymams priklauso ir angelų meilė, galima ne be pagrindo klausti. Juk tai, kad Jis nepadarė išimties jokiam žmogui, kai įsakė mylėti artimą, parodė pats Viešpats Evangelijoje ir apaštalas Paulius. Nes tam, kuriam buvo išsakęs šiuos du įsakymus ir pasakęs, kad jais remiasi visas Įstatymas ir visi Pranašai, kai šis paklausė Jo, sakydamas: „O kas gi mano artimas?“, Jis pateikė pavyzdį apie žmogų, kuris, leisdamasis iš Jeruzalės į Jerichą, pakliuvo į plėšikų rankas, buvo jų sunkiai sužeistas ir paliktas pusgyvis. Jis pamokė, kad jo artimas buvo ne kas kitas, kaip tas, kuris parodė gailestingumą, jį atgaivindamas ir slaugydamas, taip, kad pats klausėjas, paklaustas, tai pripažino. Jam Viešpats tarė: „Eik ir tu taip daryk“, kad mes akivaizdžiai suprastume, jog artimas yra tas, kuriam reikia parodyti gailestingumo pareigą, jei jam jos reikia, arba reikėtų parodyti, jei prireiktų. Iš to išplaukia, kad ir tas, kuris mums savo ruožtu tai turi parodyti, yra mūsų artimas. Nes artimo vardas nurodo santykį su kitu, ir niekas negali būti artimas kitaip, kaip tik artimui. O kad nėra jokios išimties tam, kam galėtų būti atsisakyta gailestingumo pareigos, kas gi to nemato, kai ji išplečiama net iki priešų, pačiam Viešpačiui sakant: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“?
Įstatymo pilnatvė yra meilė.
(30. 32.) Taip pat ir apaštalas Paulius moko, sakydamas: „Juk įsakymai: nesvetimausiu, nežudysi, nevoksi, negeisi ir visi kiti, susiveda į šį posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Artimo meilė nedaro pikto“. Taigi kiekvienas, manantis, kad Apaštalas įsakė ne apie kiekvieną žmogų, yra priverstas pripažinti tai, kas absurdiškiausia ir nusikalstamiausia – esą Apaštalui atrodė, jog nėra nuodėmė, jei kas nors svetimaus su nekrikščionio ar priešo žmona, jį nužudys ar geis jo turto. Bet jeigu taip sakyti yra beprotybė, akivaizdu, kad kiekvienas žmogus laikytinas artimu, nes niekam negalima daryti blogo.
Būkime pagauti neregimųjų dalykų meilės.
(30. 33.) Be to, jeigu teisingai artimu vadinamas tas, kuriam reikia parodyti gailestingumo pareigą, arba tas, iš kurio mums ji turi būti parodyta, akivaizdu, kad šis įsakymas, kuriuo liepiama mylėti artimą, apima ir šventuosius angelus, iš kurių mums rodoma tiek daug gailestingumo pareigų, ką nesunku pastebėti daugelyje Šventojo Rašto vietų. Iš to ir pats Dievas, ir mūsų Viešpats norėjo, kad Jį vadintų mūsų artimu. Juk Viešpats Jėzus Kristus duoda suprasti, kad Jis pats atėjo į pagalbą kelyje gulinčiam pusgyviam, plėšikų užpultam ir paliktam. Ir Pranašas maldoje sako: „Tarsi artimam, tarsi savo broliui, taip aš stengiausi įtikti.“ Tačiau kadangi Dievo prigimtis yra pranašesnė ir aukščiau mūsų prigimties, įsakymas, kuriuo mylime Dievą, yra atskirtas nuo artimo meilės. Nes Jis mums parodo gailestingumą dėl savo paties gerumo, o mes vieni kitiems – dėl Jo; tai yra, Jis mūsų pasigaili, kad mes Juo mėgautumėmės, o mes vieni kitų gailimės, kad Juo mėgautumėmės.
Dievas mumis ne mėgaujasi, o naudojasi.
(31. 34.) Todėl dar gali atrodyti neaišku, kai sakome, kad mes mėgaujamės tuo dalyku, kurį mylime dėl jo paties, ir kad turime mėgautis tik tuo, kas daro mus laimingus, o viskuo kitu turime naudotis. Juk Dievas mus myli, ir Šventasis Raštas mums dažnai pabrėžia Jo meilę mums. Kaip gi Jis mus myli? Kad mumis naudotųsi ar kad mumis mėgautųsi? Bet jei mėgaujasi, vadinasi, Jam reikia mūsų gėrio, ko nė vienas sveiko proto žmogus nepasakytų. Nes visas mūsų gėris yra arba Jis pats, arba iš Jo. Kam gi būtų neaišku ar abejotina, kad šviesai nereikia spindesio tų daiktų, kuriuos ji pati apšvietė? Taip pat Pranašas labai aiškiai sako: „Sakiau Viešpačiui: Tu esi mano Viešpats, nes tau nereikia mano gėrybių.“ Vadinasi, Jis mumis ne mėgaujasi, bet naudojasi. Nes jei nei mėgaujasi, nei naudojasi, aš nerandu jokio kito būdo, kaip Jis galėtų mylėti.
Dievas – mūsų atlygis.
(32. 35.) Tačiau ir naudojasi Jis ne taip, kaip mes; nes mes dalykus, kuriais naudojamės, nukreipiame tam, kad mėgautumėmės Dievo gerumu; o Dievas naudojimąsi mumis nukreipia į savo paties gerumą. Juk mes esame todėl, kad Jis yra geras; ir kiek esame, tiek esame geri. Be to, kadangi Jis dar ir teisingas, mes nesame blogi nebaudžiamai; ir kiek esame blogi, tiek mes esame mažiau. Nes Jis yra aukščiausiu laipsniu ir pirminiai – Tas, kuris yra visiškai nekintamas ir kuris galėjo pilniausiai pasakyti: „Aš esu, kuris esu“, ir: „Sakysi jiems: Tas, kuris yra, atsiuntė mane pas jus.“ Kad kiti dalykai, kurie yra, be Jo apskritai negalėtų būti, ir būtų tiek geri, kiek yra gavę iš Jo buvimą. Todėl tas vadinamasis Dievo naudojimasis, kuriuo Jis mumis naudojasi, yra nukreiptas ne į Jo, bet į mūsų naudą, o Jo atžvilgiu – tik į Jo gerumą. Bet kai mes kieno nors gailimės ir kuo nors rūpinamės, mes tai darome dėl jo naudos ir turime ją omenyje, tačiau kažkokiu būdu iš to kyla ir mūsų pačių nauda, nes Dievas nepalieka be atlygio to gailestingumo, kurį parodome stokojančiam. O šis didžiausias atlygis yra tai, kad mes Juo pačiu mėgautumėmės, ir visi, kurie Juo mėgaujamės, taip pat Jame mėgautumėmės ir vieni kitais.
Nesudėkime palaimos vilties į kūrinius.
(33. 36.) Nes jeigu mes tai darome sau pačiuose, mes pasiliekame kelyje ir savo palaimos viltį sudedame į žmogų arba į angelą. O būtent to ir savinasi išdidus žmogus bei išdidus angelas, ir džiaugiasi, kai kitų viltis sudedama į juos. Šventas žmogus ir šventas angelas mus, net ir pavargusius bei trokštančius juose nurimti ir pasilikti, veikiau atgaivina tuo aprūpinimu, kurį gavo dėl mūsų ar dėl savęs pačių, bet vis dėlto gavo iš Jo. Ir taip atgaivintus verčia eiti link To, kuriuo mėgaudamiesi mes visi kartu esame palaiminti. Juk ir Apaštalas šaukia: „Argi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Argi Pauliaus vardu buvote pakrikštyti?“ ir: „Niekas yra tas, kuris sodina, ir niekas tas, kuris laisto, bet viskas Dievas, kuris augina.“ Ir angelas perspėja jį garbinantį žmogų, kad šis veikiau garbintų Tą, kuriam Viešpataujant, jis pats yra jo tarnybos draugas.
Žmogumi reikia mėgautis Dieve ir dėl Dievo.
(33. 37.) Bet kai tu mėgaujiesi žmogumi Dieve, tu greičiau mėgaujiesi Dievu nei žmogumi. Nes tu mėgaujiesi Tuo, kuris tave daro palaimintą, ir džiaugsiesi atėjęs prie To, į kurį sudedi viltį atkeliauti. Todėl Paulius Filemonui sako: „Taip, broli, leisk man pasidžiaugti tavimi Viešpatyje.“ Bet jeigu jis nebūtų pridūręs „Viešpatyje“ ir pasakęs tik „pasidžiaugti tavimi“, jis būtų jame sudėjęs savo palaimos viltį. Nors sakyti „mėgautis“ taip pat yra labai artima sakymui „naudotis su meile“. Nes kai šalia yra tai, kas mylima, neišvengiamai kartu atneša ir malonumą. Jei tu per jį praeisi ir nukreipsi į tai, kur reikia pasilikti amžinai, tu juo naudosis, ir tik netikslia prasme bus sakoma, kad juo mėgaujiesi. Tačiau jeigu tu prisiriši ir pasiliksi, padarydamas jame savo džiaugsmo tikslą, tuomet išties ir tiesiogine to žodžio prasme bus galima sakyti, kad tu juo mėgaujiesi. O to negalima daryti su niekuo kitu, kaip tik su ta Trejybe, tai yra aukščiausiu ir nekintamu gėriu.
Pirmasis kelias į Dievą – Kristus.
(34. 38.) Pažiūrėk, kaip yra: nors pati Tiesa ir Žodis, per kurį visa padaryta, tapo kūnu, kad gyventų tarp mūsų, Apaštalas vis dėlto sako: „Nors mes ir pažinome Kristų pagal kūną, dabar taip Jo nebepažįstame“. Jis juk norėjo prisiimti kūną tam, kad tiems, kurie atkeliauja prie kelių pradžios, Jis pats norėjo būti ne tik valda, bet ir pačiu keliu. Iš čia yra ir tai: „Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje“, kad nuo ten pradėtų tie, kurie nori ateiti. Todėl Apaštalas, nors dar keliavo kelyje ir siekdamas aukštojo pašaukimo pergalės vainiko sekė šaukiančiuoju Dievu, tačiau pamiršdamas, kas už nugaros, ir tiesdamasis į tai, kas priekyje, jau buvo perėjęs kelių pradžią, tai yra, jam nebereikėjo to, nuo ko vis dėlto privalo pradėti ir leistis į kelionę visi, trokštantys pasiekti tiesą ir išlikti amžinajame gyvenime. Nes taip Jis sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, tai yra, per mane ateinama, prie manęs prieinama, manyje pasiliekama. Nes kai prieinama prie Jo paties, prieinama ir prie Tėvo, nes per Lygųjį atpažįstamas Tas, kuriam Jis yra lygus; Šventajai Dvasiai mus surišant ir tartum sulipdant, kad galėtume pasilikti aukščiausiame ir nekintančiame gėryje. Iš to suprantama, kad joks dalykas neturėtų mūsų sulaikyti kelyje, kai net ir pats Viešpats, kiek Jis teikėsi būti mūsų keliu, nenorėjo mūsų sulaikyti, bet norėjo, kad pereitume – idant mes silpnadvasiškai neprisirištume prie laikinų dalykų, net jei juos Jis priėmė ir atliko dėl mūsų išganymo, bet verčiau per juos greitai prabėgtume, kad būtume verti būti nuvesti bei pristatyti prie Jo paties, kuris mūsų prigimtį išlaisvino nuo laikinų dalykų ir pasodino Tėvo dešinėje.
Atskleidžiamas žmogaus išganymo planas.
(5. 39.) Taigi visų dalykų, kurie buvo pasakyti nuo tada, kai pradėjome nagrinėti dalykus, esmė yra tokia: reikia suprasti, kad Įstatymo ir visų Šventųjų Raštų pilnatvė bei tikslas yra meilė tam Dalykui, kuriuo reikia mėgautis, ir meilė tam dalykui, kuris kartu su mumis gali tuo pačiu Dalyku mėgautis, nes nėra jokio reikalo duoti įsakymą, kad kiekvienas mylėtų save patį. Taigi, kad tai pažintume ir galėtume, Dievo apvaizda dėl mūsų išganymo visą laikinąjį išganymo planą sutvarkė taip, kad juo turime naudotis ne kokia nors pasiliekančia meile ar pasimėgavimu, bet veikiau praeinamai, tartum keliu, tartum transporto priemonėmis ar kitokiais įrankiais, arba kuo nors, ką galima būtų taikliau pasakyti; kad tai, kuo esame nešami, mylėtume dėl to, į kur esame nešami.
Rašto aiškinimas neturi būti klaidinantis, bet naudingas meilės ugdymui.
(36. 40.) Taigi kiekvienas, kuriam atrodo, kad suprato Šventąjį Raštą ar bet kurią jo dalį, tačiau tuo savo supratimu neugdo tos dvigubos meilės Dievui ir artimui, tas dar jo nesuprato. Bet kas iš ten išves tokią prasmę, kuri būtų naudinga šios meilės ugdymui, nors ir nepasakys to, ką perskaitytasis autorius bus įrodyta turėjęs galvoje toje vietoje, tas nėra pražūtingai suklaidinamas ir anaiptol nemeluoja. Juk melagiui būdinga valia sakyti neteisybę, todėl randame daug tokių, kurie nori meluoti; o tų, kurie norėtų būti apgauti – nė vieno. Taigi, kai žmogus pirmąjį daro sąmoningai, o antrąjį patiria nežinodamas, pakankamai aišku, kad tame pačiame dalyke tas, kuris yra suklaidinamas, yra geresnis už tą, kuris meluoja, kadangi patirti neteisybę yra geriau, nei ją daryti. O kiekvienas, kuris meluoja, daro neteisybę, ir jei kam nors atrodo, kad kartais melas yra naudingas, tai gali pasirodyti, jog ir neteisybė kartais yra naudinga. Nes nė vienas, kuris meluoja, tame, ką meluoja, neišlaiko ištikimybės. Juk jis neabejotinai nori, kad tas, kuriam jis meluoja, juo tikėtų, nors pats meluodamas jam ištikimybės neišlaiko. O kiekvienas ištikimybės laužytojas yra neteisingas. Taigi, arba neteisybė kartais yra naudinga, kas yra neįmanoma, arba melas visada yra nenaudingas.
Pirmiausia reikia ieškoti šventojo autoriaus minties.
(36. 41.) Bet kas Raštuose įžvelgia kitokią prasmę nei tas, kuris juos parašė, tas yra klaidinamas, nors patys Raštai nemeluoja. Vis dėlto, kaip jau buvau pradėjęs sakyti, jei jis suklysta vedamas prasmės, kuri ugdo meilę, o ji yra įsakymo tikslas, jis suklysta taip, tarsi kas nors per klaidą nuklydęs nuo kelio, per lauką eitų ten pat, kur nuveda ir pats kelias. Tačiau jį reikia pataisyti ir parodyti, kaip kur kas naudingiau yra nenukrypti nuo kelio, kad dėl įpročio klystkeliuoti jis nebūtų priverstas nueiti šunkeliais ar išvis priešinga kryptimi.
Šventasis Raštas, jei skaitomas pamaldžiai, maitina tikėjimą, viltį ir meilę.
(37. 41.) Nes skubotai tvirtindamas tai, ko skaitomas autorius neturėjo omenyje, jis dažnai susiduria su kitomis vietomis, kurių negali susieti su savo išgalvota prasme. O jei jis sutinka, kad tos vietos yra teisingos ir tikros, tuomet tai, ką jis buvo supratęs, negali būti tiesa; ir jam nutinka taip, kad mylėdamas savo paties prasmą jis, pats nežinia kaip, pradeda labiau piktintis Raštu nei savimi. Ir jei jis leis šiam blogiui plisti, jis nuo to pražus. Nes mes vaikščiojame tikėjimu, o ne regėjimu; o tikėjimas svyruos, jei svyruos Šventojo Raštų autoritetas; o svyruojant tikėjimui, pati meilė taip pat silpsta. Juk jei kas atkrenta nuo tikėjimo, neišvengiamai atkrinta ir nuo meilės. Nes negali mylėti to, kuo netiki esant. O jei jis ir tiki, ir myli, tuomet gerai elgdamasis ir paklusdamas gerų papročių nurodymams pasiekia, kad pradeda ir viltis, jog pasieks tai, ką myli. Todėl yra trys dalykai, kuriems tarnauja visas pažinimas ir pranašavimas: tikėjimas, viltis, meilė.
Meilė išlieka amžinai.
(38. 42.) Tačiau tikėjimą pakeis regėjimas, kurį pamatysime, viltį pakeis pati palaima, kurią pasieksime, o meilė, tiems išnykus, tik dar labiau išaugs. Nes jeigu tikėdami mes mylime tai, ko dar nematome, kiek gi labiau mylėsime, kai pradėsime matyti? Ir jei besivildami mylime tai, ko dar nepasiekėme, kiek gi labiau mylėsime pasiekę? Nes tarp laikinų ir amžinų dalykų yra toks skirtumas, kad laikinas dalykas labiau mylimas prieš jį gaunant, o kai atsiranda – nuvertėja. Juk jis nepasotina sielos, kurios tikroji ir tikra buveinė yra amžinybė. O amžinasis dalykas labiau mylimas jau gautas, negu tik trokštamas. Nes jokiam jo trokštančiam neduota įsivaizduoti apie jį daugiau nei jis iš tikrųjų savyje turi, kad jis nuvertėtų radus mažiau; atvirkščiai, kiek tik besiartinantis pajėgs jį įsivaizduoti, atėjęs ras dar daugiau.
Rašto aiškintojas turi būti ginkluotas tikėjimu, viltimi ir meile.
(39. 43.) Taigi žmogus, besiremiantis tikėjimu, viltimi ir meile ir nepalaužiamai jų besilaikantis, nebeturi Raštų poreikio niekam kitam, išskyrus kitiems mokyti. Dėl to daugelis per šiuos tris dalykus gyvena netgi vienumoje be knygų. Todėl manau, kad juose jau išsipildė tai, kas pasakyta: „Ar pranašystės – jos išnyks, ar kalbos – jos nutils, ar pažinimas – jis išnyks“. Tačiau lyg kokiais įrankiais juose iškilo toks tikėjimo, vilties ir meilės statinys, kad, laikydamiesi kažko tobulo, jie nebeieško to, kas yra tik iš dalies – tiksliau sakant, tobulo tiek, kiek įmanoma šiame gyvenime. Juk lyginant su būsimuoju gyvenimu, nė vieno teisiojo ar šventojo gyvenimas nėra tobulas. Todėl jis sako: „Pasilieka tikėjimas, viltis, meilė – šie trys. Tačiau didžiausia iš jų yra meilė“, nes kai kiekvienas pasieks amžinuosius dalykus, išnykus tiems dviem, meilė išliks dar didesnė ir tvirtesnė.
Kokio skaitytojo reikalauja Raštas.
(40. 44.) Todėl, kai kas nors sužino, jog įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo, ketindamas visą Šventojo Rašto supratimą susieti su šiais trimis dalykais, tegul drąsiai eina nagrinėti anų Knygų. Nes pasakęs „meilė“, jis pridūrė: „iš tyros širdies“, kad nebūtų mylima niekas kita, išskyrus tai, kas mylėtina. O gerą sąžinę jis ten pridūrė dėl vilties. Juk tas, kurį graužia bloga sąžinė, praranda viltį pasiekti tai, kuo tiki ir ką myli. Trečia, jis sako: „ir nuoširdaus tikėjimo.“ Nes jei mūsų tikėjimas bus laisvas nuo melo, tuomet mes nemylėsime to, ko nereikia mylėti, ir teisingai gyvendami vilsimės to, kad mūsų viltis jokiu būdu nebūtų apgauta. Todėl apie dalykus, apimančius tikėjimą, norėjau pasakyti tiek, kiek, mano manymu, šiam metui pakanka, nes kituose tomuose – tiek kitų autorių, tiek mūsų pačių – jau daug kas pasakyta. Taigi toks tebus šios knygos saikas. O visa kita apie ženklus aptarsime, kiek Viešpats duos.
<II-IV knygų vertimo nėra>