Giovanni Francesco Pico della Mirandola, dažnai vadinamas Gianfrancesco, gimė apie 1469 metus Mirandoloje (Italija) ir mirė 1533 metais, nužudytas savo sūnėno per šeimyninį konfliktą. Jis buvo Mirandolos ir Konkordijos valdovas, garsaus Renesanso humanisto Giovanni Pico della Mirandolos sūnėnas. Skirtingai nuo dėdės, kuris siekė suderinti įvairias filosofijas ir religijas, Gianfrancesco tapo uoliu Girolamo Savonarolos sekėju – griežto Florencijos pamokslininko, kritikuojusio prabangą ir pagoniškas idėjas. Ši įtaka nulėmė jo raštus: jis gynė krikščionybę, kritikuodamas antikos filosofus, ypač Aristotelį, ir laikydamas tik Bibliją tikru tiesos šaltiniu.
Traktatas parašytas 1506–1507 metais, o pirmą kartą išspausdintas 1507-aisiais Strasbūre (dabar Prancūzija), spaustuvininko Johanneso Knoblocho. Originalus lotyniškas pavadinimas – „De rerum praenotione libri novem. Pro veritate religionis, contra superstitiosas vanitates editi“. Lietuviškai verčiamas kaip „Apie daiktų išankstinį žinojimą. Devynios knygos, išleistos tikrosios religijos tiesai ginti prieš prietaringas tuštybes“. Pavadinimas nurodo į „praenotio“ – išankstinį ateities numatymą per ženklus, kaip astrologiją ar būrimą.
Knyga sudaryta iš devynių dalių, kur autorius sistemingai ardo argumentus už ateities spėjimą. Jis kritikuoja astrologiją, magiją, demonų šaukimą ir pagoniškas pranašystes, vadindamas jas tuštybėmis ar velnio apgaulėmis. Remdamasis Biblija ir teologija, Pico teigia, kad tikras žinojimas ateina iš Dievo, o žmogaus laisva valia prieštarauja fatalizmui – idėjai, jog žvaigždės lemia likimą. Jis mini įvairius būrimus: kaulų metimą, kortas, sapnus. Knygoje taip pat yra autobiografinių elementų ir poleminių išpuolių prieš antikos autoritetus kaip Ptolemėją ar Aristotelį.
Šis veikalas pratęsia dėdės Giovanni Pico „Disputationes adversus astrologiam divinatricem“ (1496), parašytą prieš būrimą iš žvaigždžių. Tačiau Gianfrancesco darbas labiau teologiškas, mažiau humanistinis – jis radikaliau atmeta ne krikščioniškas idėjas, įtakoje Savonarolos. Tai vienas ankstyvųjų Renesanso tekstų, griežtai atskiriančių mokslą nuo prietarų, ir jis prisidėjo prie skepticizmo filosofijoje. Vėliau Pico rašė dar radikalesnius kūrinius, kaip „Examen vanitatis doctrinae gentium“ (1520), kur abejodavo visos pagoniškos filosofijos verte.
Traktatas reikšmingas Renesanso minties istorijoje: rodo perėjimą nuo humanizmo prie griežtesnės krikščioniškos ortodoksijos, įtakojo diskusijas apie laisvą valią ir mokslą. Jis primena, kaip to meto intelektualai kovojo su senais prietarais, ginant tikėjimą logika ir Šventuoju Raštu. Nors mažiau žinomas nei dėdės darbai, jis padėjo pagrindus vėlesnei kritikai astrologijos atžvilgiu Europoje.
Ištraukos
- Iš I knygos (pradžia, apibrėžimas):
„Išankstinę žiną pirmiausia siejame su tikros dieviškos šviesos spindėjimu, tada platiname į įgimtą proto švytėjimą, o galiausiai, nors ir neteisėtai, praplečiame iki prietaringo šešėlio sutemos.“
- Ištrauka iš I knygos (apie klaidingus būrėjus):
„Daugelis drįsta numatyti ateitį ne dieviškos ar natūralios šviesos pagalba, o demono jėga ir prietaro tamsa. Todėl magai pamiša, nekromantai siautėja, astrologai meluoja ir apgaudinėja, geomantai kliedina, delnų aiškintojai švaistosi tuščiai, o visi kiti, paveldėję šią beprotybės klaidą – ar gimimo teise, ar įsivaikinimu – grimzta į kvailystės bedugnes. Visi jie sakosi numatyti ateitį, bet teisėtai tai daro tik tie, kurie pranašauja dieviška šviesa arba spėja natūraliai. Likusieji – ar astrologai, ar pranašautojai, ar paukščių skrydžio stebėtojai, ar žarnų aiškintojai, ar ženklų skaitytojai, ar pitonai, ar fanatikai, ar kaip kitaip vadinami – geriau vadinami buriančiais, o ne tikrais pranašautojais. Jų spėjimai klaidingi, o pranašystės dar klaidingesnės, nes kyla iš paties melo tėvo – apgaviko demono.“
- Iš V knygos (citata iš šv. Tomo Akviniečio):
„Šventasis Tomas, aiškindamas Tikėjimo išpažinimą, teigia, kad politeistais laikomi ne tik tie, kurie tiki, jog dangaus kūnai gali veikti žmogaus valią, bet ir tie, kurie savo veiksmuose laikosi tam tikrų laikų ir skaito ženklus.“
- Iš VII knygos (apie magijos priežastis):
„Šios priežastys negali sukelti tų poveikių, kuriuos žada magai. Jei tai vadinama ženklais, jie nėra dieviškai įsteigti – priešingai, dieviškai atmesti ir prieštaraujantys gamtai, tad lieka, kad jie prietaringi, sukurti demono, kuris arba atvirai veikia, arba slapta šnabžda prietaringųjų vaizduotėje, įkvėpdamas ar siūlydamas idėjas. Jei magija sumaišyta su kažkuo kitu, ji neabejotinai remiasi vienu ar kitu demono sandoriu.“