„Apie aštuntąją ir devintąją sferas“ arba tiesiog „Apie aštuntąją ir devintąją” (The Discourse on the Eighth and Ninth, NHC VI,6) yra vienas iš ryškiausių hermetinių tekstų Nag Hamadžio bibliotekoje. Jis priklauso Hermio Trismegisto tradicijai ir perteikia iniciacijos dialogą, kuriame mokytojas Hermis veda savo mokinį — dažniausiai tapatinamą su Tatu — per dvasinį pakilimą į aukščiausias kosmoso sferas. Tai ne teorinis traktatas, o gyvas mistinis ritualas, skirtas patirti dieviškąjį protą (Nous) ir įžengti į aukščiausią pažinimo būseną.
Hermetinėje kosmologijoje žmogaus siela keliauja per kelias dangaus sferas, kol pasiekia Aštuntąją, kurioje atsiveria dieviškasis protas ir kosminė harmonija. Tačiau tik aukščiausia iniciacija leidžia įžengti į Devintąją sferą — visiškos vienybės, tylos ir šviesos sritį, kurioje siela susilieja su dieviškąja tikrove. Ši būsena hermetinėje tradicijoje laikoma nemirtingumo slenksčiu ir aukščiausiu žmogaus dvasinio kelio tikslu.
Traktatas pateiktas kaip intymus dialogas tarp mokytojo ir mokinio. Hermis ragina Tatą ištuštinti protą, atsisakyti juslinio pasaulio ir pasiruošti priimti dieviškąjį žodį. Dvasinis pakilimas čia vyksta per vidinę tylą, kvėpavimą, susitelkimą ir proto apsivalymą. Kai mokinys pasiekia reikiamą būseną, prasideda ekstazė: jis regi šviesą, girdi kosminį himną ir patiria vienybę su viskuo, kas yra.
Vienas iš įspūdingiausių teksto elementų — kosminis himnas, kurį mokytojas ir mokinys gieda kartu. Tai iniciacinė formulė, skirta pakylėti sielą į aukštesnį lygmenį. Himnas išreiškia dėkingumą, džiaugsmą ir nuostabą dėl dieviškosios tvarkos, kuri atsiskleidžia tik tiems, kurie yra pasirengę ją priimti. Šis himnas yra tarsi vartai į Devintąją sferą — vietą, kurioje nėra nei formos, nei laiko, tik gryna šviesa ir protas.
Tekstas taip pat pabrėžia mokytojo ir mokinio ryšį. Hermis ne tik perduoda žinias, bet ir pats dalyvauja mokinio pakilime. Tai rodo, kad hermetinė iniciacija yra bendras veiksmas, kuriame abu dalyviai susivienija dvasinėje patirtyje. Mokinys tampa Hermio „sūnumi“, o Hermis — jo dvasiniu tėvu, vedančiu į nemirtingumą.
„Apie aštuntąją ir devintąją sferas“ yra vienas iš nedaugelio Nag Hamadžio tekstų, kuriame nėra nei gnostinės kosmogonijos, nei archontų, nei polemikos su krikščionybe. Tai grynai hermetinis kūrinys, atspindintis senovės Egipto, graikų filosofijos ir helenistinės mistikos sintezę. Jis parodo, kad Nag Hamadžio biblioteka nėra vien gnostinė — joje slypi ir platesnės dvasinės tradicijos, kurios siekia žmogaus vidinį atsinaujinimą ir vienybę su dieviškąja tikrove.
Šis traktatas leidžia pažvelgti į hermetinę tradiciją kaip į praktinę mistinę filosofiją, kurioje svarbiausia — ne tikėti, bet patirti. Pakilimas į Aštuntąją ir Devintąją sferas yra metafora žmogaus dvasinei brandai, kai protas išsilaisvina iš juslinio pasaulio ir atranda savo tikrąją vietą kosminėje tvarkoje. Tai vienas iš gražiausių tekstų, perteikiančių senovės mistikų įsitikinimą, kad žmogaus siela gali pakilti iki pat dieviškosios šviesos.
Apie aštuntąją ir devintąją sferas
Nag Hammadi biblioteka
Archyvo pastabos: Nag Hammadi kolekcijoje yra anksčiau nežinomas ir itin svarbus hermetinis dokumentas „Diskusija apie Aštuntąją ir Devintąją“. Tikėtina, kad šis tekstas, datuojamas II ar III a., yra inicijavimo apeiga vizionieriškai kelionei. Dokumentas suteikia unikalų įrodymą apie liturginius ir patyriminius elementus hermetinėje tradicijoje. Jis liudija egzistavus anksčiau nežinomą ir dabar prarastą hermetinių raštų ritualinį žanrą.
Tekste pateikiamos ritualinės balsemės yra meditacinės vokalinės išraiškos (panašios į mantras), pagrįstos šventuoju vardu: IAO.
Diskusija apie Aštuntąją ir Devintąją
„Mano tėve, vakar žadėjai man, kad nuvesi mano protą į aštuntąją dangaus sferą, o po to nuvesi mane į devintąją. Sakei, kad tokia yra tradicijos seka.“
„Taip, mano vaike, tokia yra seka, bet pažadas buvo duotas dėl žmogaus prigimties. Kai pirmą kartą daviau pažadą, sakiau tau: „Jei prisiminsi kiekvieną iš etapų“. Gavęs dvasią per galią, aš nustačiau tau veiksmą. Aiškus supratimas gyvena tavyje. Manyje tai tarsi galia būtų nėščia, nes kai pastojau iš šaltinio, kuris teka pas mane, aš pagimdžiau.“
„Tėve, kiekvieną žodį man ištarei teisingai, bet stebiuosi tuo, ką sakai. Sakei: „Galia manyje“.“
Jis tarė: „Aš ją pagimdžiau taip, kaip gimsta vaikai.“
„Tuomet, tėve, turiu daug brolių ir seserų, jei turiu būti skaičiuojamas tarp kartų.“
„Teisingai, vaike. Šis geras dalykas skaičiuojamas… visada. Tad, vaike, privalai pažinti savo brolius ir seseris bei tinkamai juos gerbti, nes jie kilę iš to paties tėvo. Kiekvienai iš kartų aš kreipiausi. Pavadinau jas, nes jos yra palikuonys kaip šie vaikai.“
„Tada, tėve, ar jie turi dieną?“
„Vaike, jie yra dvasiniai, nes egzistuoja kaip jėgos, puoselėjančios kitas sielas. Štai kodėl sakau, kad jie nemirtingi.“
„Tavo žodis tiesa. Nuo šiol jis negali būti paneigtas. Tėve, pradedame diskusiją apie aštuntąją ir devintąją, ir įskaičiuok mane kartu su mano broliais ir seserimis.“
„Pasimelskime, vaike, visatos tėvui kartu su tavo broliais ir seserimis, kurie yra mano vaikai, kad tėvas suteiktų kalbos dvasią.“
„Kaip jie meldžiasi, tėve, kai yra suvienyti su kartomis? Tėve, noriu paklusti.“
„… Tau dera prisiminti pažangą, kurią patyrei kaip išmintį knygose. Vaike, prisimink savo ankstyvą vaikystę. Tu kėlei, kaip vaikai daro, beprasmius ir kvailus klausimus.“
„Tėve, patyriau pažangą ir numatymą iš knygų, ir jie didesni už tai, ko trūksta – šie reikalai yra mano didžiausias rūpestis.“
„Vaike, kai suprasi savo teiginio tiesą, rasime tavo brolius ir seseris, mano vaikus, besimeldžiančius kartu su tavimi.“
„Tėve, nesuprantu nieko kito, išskyrus grožį, kurį patyriau knygose.“
„Tai tu vadini sielos grožiu – ugdymu, kurį patyrei etapais. Tegul supratimas ateina pas tave, ir tu mokysi.“
„Supratau, tėve, kiekvieną iš knygų, o ypač…“
„Vaike, … šlovinimuose iš tų, kurie juos augina.“
„Tėve, aš gausiu iš tavęs diskusijos galią, kurią tu ištarsi. Kaip buvo pasakyta mums abiem, pasimelskime, tėve.“
„Vaike, mums dera melstis dievui visu protu, visa širdimi ir savo siela, ir prašyti dievo, kad aštuntosios dovana mus pasiektų, ir kad kiekvienas gautų iš dievo tai, kas priklauso dievui. Tavo užduotis – suprasti, mano – sugebėti ištarti diskursą iš šaltinio, kuris teka pas mane.“
MALDA UŽ PAKILIMĄ Į AŠTUNTĄJĄ IR DEVINTĄJĄ
„Pasimelskime, tėve:
Šaukiuosi tavęs,
kurs valdai galios karalystę,
kurio žodis yra šviesos palikuonis,
kurio žodžiai nemirtingi,
amžini, nekintantys,
kurio valia kuria gyvybę atvaizdams visur,
kurio prigimtis suteikia pavidalą substancijai,
kurio judinamos aštuntosios sielos ir angelai… ,
kurio žodis pasiekia visus esančius,
kurio numatymas pasiekia kiekvieną čia,
kurs sukuri visus,
kurs padalinai amžinąją karalystę tarp dvasių,
kurs sukūrei viską,
kurs, būdamas pats savyje, palaikai viską,
būdamas tobulas,
nematomas dievas, į kurį kreipiamasi tyloje,
kurio atvaizdas pajuda jam paliepus,
ir tai yra įsakyta,
galingasis galioje,
kurs esi išaukštintas virš didybės,
kurs esi pranašesnis už gerbiamuosius,
ZOXATHAZO
A
OO EE
OOO EEE
OOOO EE
OOOOOO OOOOO
OOOOOO UUUUUU
OOOOOOOOOOOOOOO
ZOZAZOTH
Viešpatie, suteik mums išminties iš savo galios, kuri mus pasiekia,
kad galėtume susieti su savimi aštuntosios ir devintosios viziją.
Jau pakilome iki septintosios,
nes esame ištikimi
ir laikomės tavo įstatymo.
Tavo valią vykdome visada,
vaikščiojome tavo keliu
ir išsižadėjome…
kad tavo vizija ateitų.
Viešpatie, suteik mums tiesą atvaizde.
Suteik, kad per dvasią matytume
atvaizdo pavidalą, kuriam nieko netrūksta,
ir priimtume pilnatvės atspindį
iš mūsų per mūsų šlovinimą.
Ir atpažink dvasią mumyse.
Iš tavęs visata gavo sielą.
Iš tavęs, nepradėtojo,
atsirado tas, kuris buvo pradėtas.
Savaime pradėtojo gimimas yra per tave,
visų pradėtų dalykų, kurie egzistuoja, gimimas.
Priimk šias dvasines aukas iš mūsų,
kurias kreipiame į tave
visa širdimi, siela ir jėga.
Išgelbėk tai, kas yra mumyse,
ir suteik mums nemirtingą išmintį.“
AŠTUNTOSIOS IR DEVINTOSIOS VIZIJA
„Vaike, apsikabinkime su meile. Būk laimingas. Jau galia, šviesa, ateina pas mus iš jų. Matau, matau neišsakomas gelmes. Kaip tau pasakyti, vaike? … Kaip papasakoti tau apie visatą? Aš esu protas ir matau kitą protą, tą, kuris judina sielą. Matau tą, kuris judina mane iš gryno užmaršties. Tu suteikei man galios. Matau save. Noriu kalbėti. Baimė mane apima. Radau galios, kuri virš visų galių, pradžią be pradžios. Matau trykštantį gyvybės šaltinį. Sakiau, vaike, kad esu protas. Mačiau. Kalba negali to atskleisti. Mat visa aštuntoji, vaike, ir sielos joje, ir angelai dainuoja giesmę tyloje. Aš, protas, suprantu.“
„Kaip dainuojama giesmė per tylą?“
„Ar niekas negali tau kalbėti?“
„Tyliu, tėve. Noriu dainuoti tau giesmę, kol tyliu.“
„Dainuok ją. Aš esu protas.“
„Suprantu protą, Hermi (Hermes). Negali būti pažintas, nes pasilieki savyje. Esu laimingas, tėve. Matau tave besijuokiantį. Visata laiminga. Jokia būtybė nestokos tavo gyvybės, nes tu esi gyventojų viešpats visur. Tavo numatymas budi. Vadinu tave tėvu, amžinųjų karalysčių amžinoji karalyste, didžioji dieviška dvasia, kuri per dvasią siunčia drėgmę kiekvienam. Ką man sakai, tėve Hermi?“
„Vaike, nieko apie tai nesakau. Prieš dievą mums dera tylėti apie tai, kas paslėpta.“
„Trismegiste (Trismegistos), neleisk mano sielai netekti didžios, dieviškos vizijos. Tau, kaip visatos valdovui, viskas įmanoma.“
„Šlovink vėl, vaike, ir dainuok, kol tyli. Prašyk tyloje to, ko nori.“
Baigęs šlovinti, jis sušuko: „Tėve Trismegiste, ką man sakyti? Gavome šią šviesą, ir aš pats matau tą pačią viziją tavyje. Matau aštuntąją ir sielas joje, ir angelus, dainuojančius giesmę devintajai bei jos galioms. Matau tą, kuris turi jų visų galią, kuriantį tuos dvasioje.“
„Nuo šiol mums dera tylėti nuleidus galvas. Nuo šiol nekalbėk apie viziją. Derama dainuoti giesmę tėvui iki dienos, kai paliksime kūną.“
„Ką dainuoji tu, tėve, noriu dainuoti ir aš.“
„Dainuoju giesmę savyje. Kol ilsiesi, šlovink. Radai tai, ko ieškojai.“
„Bet ar teisinga, tėve, man šlovinti, kai mano širdis pilna?“
„Teisinga yra dainuoti šlovę dievui, kad ji būtų įrašyta į šią nenykstančią knygą.“
„Aukosiu šlovę savo širdyje, šaukdamasis visatos pabaigos ir pradžios pradžios, žmogaus paieškų dievo, nemirtingo atradimo, šviesos ir tiesos kūrėjo, proto sėjėjo, nemirtingo gyvenimo meilės. Jokio paslėpto žodžio negalima ištarti apie tave, Viešpatie. Mano protas nori dainuoti tau giesmę kasdien. Aš esu tavo dvasios instrumentas, protas yra tavo plektas, o tavo vedimas muzikuoja su mumis. Matau save. Tu mane sustiprinai, nes tavo meilė mus pasiekė.“
„Taip, mano vaike.“
„O malone! Po šito dėkoju tau savo giesme. Suteikei man gyvybę, kai padarei mane išmintingą. Šlovinu tave. Šaukiuosi tavo vardo, paslėpto manyje,
A
O EE
O EEE
OOO III
OOOO OOOOO
OOOOO UUUUUU
OOOOOOOOOOO
OOOOOOOOOOO.
Tu egzistuoji su dvasia. Dainuoju tau pamaldžiai.“
INSTRUKCIJOS TEKSTO IŠSAUGOJIMUI
„Vaike, nukopijuok šią knygą Diospolio (Diospolis) šventyklai hieroglifų rašmenimis ir pavadink ją „Aštuntoji atskleidžia devintąją“.“
„Padarysiu tai, tėve, kaip liepi.“
„Vaike, nukopijuok knygos turinį ant turkio stelų. Vaike, derama nukopijuoti šią knygą ant turkio stelų hieroglifų rašmenimis, nes pats protas tapo šių dalykų prižiūrėtoju. Tad įsakau šią diskusiją iškalti akmenyje ir padėti mano šventykloje. Aštuoni sargybiniai saugo ją su… saule: patinai dešinėje yra varlių veidais, o patelės kairėje – kačių veidais. Prie turkio lentelių pagrindo padėk kvadratinį pienišką akmenį ir nukopijuok vardą ant žydro akmens lentelės hieroglifų rašmenimis. Vaike, privalai tai padaryti, kai būsiu Mergelės ženkle, saulė bus pirmoje dienos pusėje ir pro mane bus praėję penkiolika laipsnių.“
„Tėve, viską, ką sakai, džiaugsmingai padarysiu.“
„Įrašyk į knygą priesaiką, kad tie, kurie skaitys knygą, nenaudotų žodžių piktiems tikslams ar likimo sugriovimui. Verčiau jie turėtų paklusti dievo įstatymui ir niekaip nenusižengti, bet tyrai prašyti dievo išminties ir žinių. O kas nebus iš pradžių dievo pradėtas, tas vystosi per bendrąsias ir mokomąsias diskusijas. Toks asmuo negalės perskaityti to, kas parašyta šioje knygoje, net jei asmens sąžinė viduje yra tyra ir asmuo nedaro nieko gėdingo bei tam nepritaria. Verčiau toks asmuo tobulėja etapais ir juda į priekį nemirtingumo keliu, taip darydamas pažangą suprantant aštuntąją, kuri atskleidžia devintąją.“
„Padarysiu tai, tėve.“
„Štai priesaika: prisiekiu tave, kuris skaitysi šią šventą knygą, dangumi ir žeme, ugnimi ir vandeniu bei septyniais substancijos valdovais ir kūrybine dvasia juose bei dievu nepradėtuoju ir savaime pradėtuoju bei tuo, kurs buvo pradėtas, kad saugotum tai, ką Hermis perdavė. Dievas bus vienybėje su tais, kurie laikysis priesaikos ir visais, kuriuos įvardijome, bet rūstybė užgrius kiekvieną, kuris priesaiką sulaužys. Tai yra tobulasis, kuris yra, vaike.“