Antuanas Augustinas Kalmetas (Antoine Augustin Calmet, 1672–1757) – prancūzų benediktinų vienuolis, biblijos tyrinėtojas, istorikas ir teologas, kurio vardas šiandien dažniausiai minimas ne dėl didžiulių Šventojo Rašto komentarų, o dėl knygos apie dvasias ir vampyrus. Jis buvo vienas žymiausių XVIII a. pradžios katalikiškų mokslininkų, bandžiusių suderinti tikėjimą, istoriją ir proto kritiškumą.
Gimė 1672 m. vasario 26 d. Ménil-la-Horgne kaime (tuometinėje Baro kunigaikštystėje, dabartinėje Lotaringijoje, Prancūzijoje). Tėvas buvo kalvis, šeima – paprasta. Būdamas vos penkiolikos, įstojo į benediktinų vienuolyną Breuilyje. 1688 m. tapo Šventojo Vano kongregacijos nariu, o 1696 m. kovo 17 d. buvo įšventintas kunigu. Didžiąją gyvenimo dalį praleido įvairiuose Lotaringijos vienuolynuose – Moyenmoutier, Munster, Senones ir kituose. Galiausiai tapo Senones abatijos abatu ir ten mirė 1757 m. spalio 25 d., sulaukęs 85 metų.
Kalmetas buvo nepaprastai darbštus. Jo pagrindinis mokslinis nuopelnas – milžiniškas Commentaire littéral sur tous les livres de l’Ancien et du Nouveau Testament („Pažodinis komentaras visoms Senojo ir Naujojo Testamento knygoms“). 23 tomai pasirodė 1707–1716 m. Tai buvo vienas išsamiausių to meto bandymų aiškinti Bibliją daugiausia pažodine prasme, remiantis istorija, geografija, kalbomis ir senovės papročiais, o ne vien alegorijomis. Jis taip pat parengė Biblijos žodyną, rašė Lotaringijos istoriją, garsiųjų vyrų biografijas ir kitus darbus. Voltaire’as, kuris kelis kartus lankėsi pas jį Senones abatijoje, vertino Kalmeto erudiciją, nors ir šaipėsi iš kai kurių jo pažiūrų.
Tačiau plačiajai publikai Kalmetas labiausiai žinomas dėl knygos, kurią pats greičiausiai laikė greta pagrindinių darbų. 1746 m. pasirodė Dissertations sur les apparitions des anges, des démons et des esprits, et sur les revenants et vampires de Hongrie, de Bohême, de Moravie et de Silésie. Vėliau ji buvo išplėsta ir išleista pavadinimu Traité sur les apparitions des esprits et sur les vampires ou les revenans de Hongrie, de Moravie, &c. Lietuviškai ši knyga žinoma kaip „Traktatas apie dvasių ir vampyrų pasirodymus“.
Tai buvo rimtas, nors ir keistas savo tema, mokslinis veikalas. Kalmetas surinko dešimtis liudijimų iš Vengrijos, Bohemijos, Moravijos, Silezijos ir kitų Rytų Europos kraštų apie „vampyrus“ ar „sugrįžėlius“ – mirusiuosius, kurie esą išeina iš kapų, siurbia kraują, platina marą ar kitaip kenkia gyviesiems. Jis citavo karo gydytojų, valdininkų ir dvasininkų ataskaitas, aprašė, kaip žmonės atkasdavo kapus, rasdavo „šviežius“ kūnus ir juos badydavo kuolais ar degindavo. Kartu jis nagrinėjo angelų, demonų ir sielų pasirodymus, bandė atskirti tikrus stebuklus nuo prietarų, haliucinacijų ar apgavysčių.
Kalmetas rašė kaip teologas ir istorikas, o ne kaip prietaringas pasakotojas. Jis pripažino, kad daugelis atvejų gali turėti natūralų paaiškinimą (pvz., neteisingas mirties konstatavimas, ligos, panika), tačiau neatmetė ir antgamtinės galimybės. Jo požiūris buvo atsargus: jis nenorėjo skatinti prietarų, bet ir neatmetė to, kas, jo manymu, galėjo būti tikra. Knyga greitai išpopuliarėjo, buvo verčiama į kitas kalbas (įskaitant anglų – The Phantom World), sukėlė diskusijas ir tapo vienu svarbiausių šaltinių, per kurį „vampyrų“ tema iš Rytų Europos folkloro pateko į Vakarų intelektualinę kultūrą.
Ironiška, kad būtent šis veikalas, o ne didžiuliai Biblijos komentarai, padarė Kalmetą žinomą ir vėlesnėms kartoms. Jis netyčia padėjo suformuoti tą vampyro įvaizdį, kuris vėliau įkvėpė romantizmo rašytojus, o galiausiai – ir šiuolaikinę popkultūrą. Tuo pačiu jo knyga išlieka įdomiu dokumentas apie tai, kaip Apšvietos amžiaus žmogus bandė protu suvokti tai, kas atrodė anapus proto.
Kalmetas mirė gerbiamas kaip mokslininkas ir vienuolis. Jo Biblijos darbai ilgainiui buvo pralenkti naujesnių tyrimų, tačiau „Traktatas apie dvasių ir vampyrų pasirodymus“ išliko unikalus: rimto dvasininko bandymas sąžiningai pažvelgti į tai, kuo tiki paprasti žmonės, ir paklausti – o kas, jei kažkas iš to vis dėlto tiesa?