An-Najm yra 53-oji Korano sura, turinti 62 ajatų. Pavadinimas reiškia „Žvaigždė“ ir paimtas iš pirmosios eilutės – „Prisiekiau žvaigžde, kai ji krenta.“ Šis pavadinimas simbolizuoja dievišką ženklą, dangaus liudijimą tiesos, kurią atneša Apreiškimas. Tai viena iš pirmųjų mekiečių suros, apreikšta pranašo Mahometo veiklos pradžioje, kai jis dar skelbė monoteizmo žinią politeistinėje Mekos visuomenėje.
Sura prasideda iškilminga priesaika žvaigžde – tai reiškia dieviškojo įstatymo tvirtumą ir Apreiškimo tikrumą. „Jūsų draugas (Mahometas) nepaklydo ir nenuklydo. Jis nekalba iš savo geismo; tai tik apreiškimas, kuris jam perduotas.“ Šios eilutės gina pranašo autoritetą ir parodo, kad Koranas nėra žmogaus kūrinys, bet Dievo žodis, perduotas per angelą Gabrielių.
Toliau sura aprašo pranašo regėjimą dangaus kelionėje – vieną iš giliausių mistinių akimirkų visame Korane. „Jį išmokė didelės galios būtybė, turinti grožį. Jis pasirodė aukščiausioje horizonte, paskui priartėjo ir nusileido, kol buvo per du lankus ar dar arčiau.“ Čia kalbama apie susitikimą su Gabrieliu, o vėliau – apie dvasinę kelionę iki pat Dievo artumo. Šis įvykis vėliau islamiškoje tradicijoje susijęs su Mi‘radž – pranašo pakilimu per dangus.
Vidurinėje dalyje sura kritikuoja Mekos pagonių stabus: „Ar matėte al-Lāt, al-‘Uzzā ir Manāt – trečiąją?“ Tai trys pagrindinės dievybės, kurias garbino arabai. Koranas aiškiai sako, kad jos neturi jokios galios, o jų garbintojai vadovaujasi tik spėlionėmis. Šie stabai pavadinami beverčiais pavyzdžiais žmogaus išdidumo ir dvasinės aklumo.
Toliau aiškinama, kad žmogaus siela atsako tik už savo darbus: „Žmogui priklauso tik tai, ko jis pats siekia, ir jo pastangos bus pamatytos.“ Tai viena svarbiausių etinių eilučių visame Korane – ji nustato asmeninės atsakomybės principą. Niekas negali išpirkti kito kaltės, kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus.
Vėliau sura pateikia trumpą istorinę panoramą: primenamos ankstesnės tautos – Adas, Samūdas, Nojaus tauta, Loto ir Faraono žmonės – visi jie atmetė pranašus ir buvo sunaikinti. Tai įspėjimas Mekos gyventojams: jei jie atmes Mahometo žinią, jų laukia toks pat likimas.
Sura taip pat kalba apie Dievo visagalybę: Jis juokina ir pravirkdo, Jis sukelia gyvybę ir mirtį, Jis kuria poras, Jis valdo žvaigždes ir likimą. Šie vaizdai primena, kad visata nėra chaotiška, o paklūsta tvarkai, kurią nustatė Dievas.
Artėjant pabaigai, sura pasiekia retorinį kulminacijos tašką. Dievas klausia: „Ar jūs stebitės šiuo pasakojimu, juokiatės ir neverkiate, būdami abejingi?“ – tai moralinis sukrėtimas, kviečiantis į atgailą ir dvasinį pabudimą.
Sura baigiasi stipriu įsakymu:
„Tad pulkite ant žemės ir garbinkite Viešpatį!“
Tai vienintelė vieta Korane, kur pranašas ir jo sekėjai Mekos centre, išgirdę šiuos žodžius, visi nusilenkė (padarė sujūdą). Net kai kurie netikintieji tą akimirką buvo sujaudinti ir taip pat pasilenkė kartu. Šis įvykis islamiškoje tradicijoje žinomas kaip „Pirmasis kolektyvinis nusilenkimas“, kai net oponentai pajuto Korano galybę.
An-Najm
1
„Prisiekiau žvaigžde, kai ji krenta,“
Priesaika dangaus kūnu pabrėžia Apreiškimo tikrumą ir dievišką tvarką.
2
„Jūsų draugas (Mahometas) nepaklydo ir nenuklydo,“
Pranašas vadinamas „draugu“, nes jis kilęs iš jų pačių; jo kelias yra teisingas.
3
„Ir jis nekalba iš savo geismo.“
Korano žodžiai – ne žmogaus mintys, o Apreiškimas.
4
„Tai tik apreiškimas, kuris jam perduotas.“
Mahometas perduoda tai, ką jam apreikšdavo Gabrielius.
5
„Jį išmokė galinga būtybė,“
Kalbama apie angelą Gabrielių – Dievo pasiuntinį.
6
„Turintis jėgą, grožį ir tobulą formą.“
Gabrielis apibūdinamas kaip didybės ir šviesos simbolis.
7
„Jis pasirodė aukščiausiame horizonte,“
Tai regėjimas pranašo dvasinės kelionės pradžioje.
8
„Paskui priartėjo ir nusileido,“
Gabrielis artėja prie Mahometo apreiškimo metu.
9
„Kol buvo per du lankus ar dar arčiau.“
Simbolinis artumo su Dievu vaizdas – dvasinis ryšys.
10
„Tada Jis apreiškė Savo tarnui tai, ką apreiškė.“
Dievas per Gabrielių perdavė Mahometui dievišką žinią.
11
„Širdis (Mahometo) nemelavo apie tai, ką jis matė.“
Jo regėjimas buvo tikras, ne sapnas ar iliuzija.
12
„Ar jūs ginčijatės su juo dėl to, ką jis matė?“
Dievas gina pranašą nuo netikinčiųjų abejonių.
13
„Jis tikrai jį matė antrą kartą,“
Antrasis Gabrielius regėjimas – dvasinėje kelionėje.
14
„Prie Lotos medžio paskutinės ribos.“
„Sidrat al-Muntahā“ – vieta, kur baigiasi kūrinijos pasaulis.
15
„Šalia jos yra Rojaus buveinė.“
Tai dvasinės artumos vieta, kur tik išrinktieji priartėja.
16
„Kai Lotos medį dengė tai, kas jį dengė,“
Neapibūdintas reginys perteikia dangiškos paslapties didybę.
17
„Jo žvilgsnis nenukrypo ir neperžengė ribų.“
Pranašas liko nuolankus ir klusnus Dievo akivaizdoje.
18
„Jis matė didžiausius savo Viešpaties ženklus.“
Mahometas patyrė dieviškus regėjimus, kurių esmės žmogus negali suvokti.
19
„Ar matėte al-Lāt ir al-‘Uzzā,“
Prasideda kritika pagoniškoms dievybėms.
20
„Ir Manāt – trečiąją?“
Tai trys svarbiausi arabų stabai, garbinti Mekos šventyklose.
21
„Ar jums bus sūnūs, o Jam – dukros?“
Išjuokiama logiškai prieštaringa pagonių mintis.
22
„Tai neteisingas pasidalijimas!“
Žmogus sau priskiria tai, ką laiko geru, o Dievui – menkesnį.
23
„Tai tik vardai, kuriuos jūs ir jūsų tėvai sugalvojote. Dievas nesuteikė jiems jokio įgaliojimo.“
Stabmeldystė paremta tradicija, o ne tiesa.
24
„Ar žmogus gauna viską, ko trokšta?“
Klausimas, pabrėžiantis žmogaus ribotumą.
25
„Dievui priklauso tiek šis pasaulis, tiek Anapusis.“
Vien tik Dievas valdo likimą.
26
„Kiek angelų danguje, kurių užtarimas nieko nereiškia, jei tik Dievas neleidžia, kam Jis nori ir kuo Jis patenkintas.“
Net angelai neturi nepriklausomos galios – tik Dievo leidimu.
27
„Tie, kurie netiki Anapusiu, angelus vadina Dievo dukromis.“
Pagoniška klaida aiškinama kaip žmogaus nežinojimo pasekmė.
28
„Bet jie neturi apie tai jokio žinojimo – jie seka tik spėliones, o spėlionės nepadeda prieš tiesą.“
Tikėjimas turi remtis pažinimu, o ne mitais.
29
„Tad nusigręžk nuo tų, kurie nusisuka nuo Mūsų priminimo ir geidžia tik šio pasaulio gyvenimo.“
Pranašui liepiama nešvaistyti laiko tiems, kurie sąmoningai atmeta tiesą.
30
„Tai yra jų žinojimo riba. Iš tiesų, tavo Viešpats geriausiai žino, kas nuklydo nuo Jo kelio ir kas vadovaujasi tiesa.“
Dievas vienintelis žino širdžių būsenas.
31
„Dievui priklauso, kas yra danguje ir kas žemėje, kad Jis atlygintų tiems, kurie daro bloga, pagal tai, ką jie darė, ir apdovanotų tuos, kurie daro gera.“
Kiekvienas žmogus gaus pagal savo veiksmus.
32
„Tiems, kurie vengia didžiųjų nuodėmių ir nepadorumų, išskyrus smulkius nusižengimus – tavo Viešpats atlaidus. Jis jus geriausiai pažino, kai Jis jus sukūrė iš žemės ir kai jūs buvote embrionai savo motinų įsčiose. Tad neapsiskelbkite esą švarūs – Jis geriausiai žino, kas bijo Jo.“
Dievas kviečia į nuolankumą ir savęs pažinimą – ne į pasigyrimą dorove.
33
„Ar matei tą, kuris nusisuko?“
Dievas kreipiasi į pranašą apie žmogų, kuris atmetė tikėjimą po to, kai jį pažino.
34
„Kur jis davė truputį, o paskui nustojo?“
Kalbama apie veidmainį, kuris iš pradžių aukojo, bet vėliau pasitraukė iš baimės ar išdidumo.
35
„Ar jis turi žinojimą apie paslaptis, kad matytų?“
Retorinis klausimas – žmogus nežino savo likimo, tad kaip gali atmesti Apreiškimą?
36
„Ar jis negirdėjo, kas buvo atskleista Mozės raštuose,“
Primenamos ankstesnės Dievo Knygos.
37
„Ir Abraomo, kuris ištesėjo?“
Abraomas pavaizduotas kaip paklusnumo ir tikėjimo pavyzdys.
38
„Kad nė viena siela neneš kitos naštos,“
Kiekvienas žmogus atsakingas tik už savo veiksmus – tai pagrindinis Korano moralės principas.
39
„Ir kad žmogui priklauso tik tai, ko jis pats siekia,“
Darbas ir pastangos yra tikroji žmogaus vertė.
40
„Ir kad jo pastangos bus pamatytos,“
Dievas mato ir įvertina kiekvieną pastangą.
41
„Paskui jam bus atlyginta už tai pilnai,“
Teisingumas įvykdomas iki galo – nei daugiau, nei mažiau.
42
„Ir kad tavo Viešpats yra paskutinė stotelė,“
Visi keliai veda pas Dievą – Jis yra galutinis teismas ir prieglobstis.
43
„Jis yra tas, kuris juokina ir pravirkdo,“
Dievas valdo žmogaus emocijas ir likimą.
44
„Ir Jis yra tas, kuris sukelia mirtį ir suteikia gyvybę,“
Gyvenimo ir mirties ciklas yra Jo rankose.
45
„Ir Jis sukūrė poras – vyrą ir moterį,“
Žmogiškoji prigimtis yra dalis Dievo tvarkos.
46
„Iš lašo, kai jis išsiskiria.“
Priminta žmogaus menka fizinė pradžia.
47
„Ir Jis prisiima antrąjį sukūrimą (prisikėlimą).“
Dievas ne tik sukūrė, bet ir prikels žmones po mirties.
48
„Ir Jis suteikė turtą ir pasitenkinimą,“
Dievas yra tikrasis pragyvenimo davėjas.
49
„Ir kad Jis yra žvaigždės Ši‘ros Viešpats.“
Arabams žinoma ryškiausia žvaigždė (Sirius) minima kaip priminimas, kad net ji paklūsta Dievui.
50
„Ir Jis sunaikino senovės Ad tautą,“
Priminta viena iš pasipūtusių tautų, pražuvusių dėl netikėjimo.
51
„Ir Samūdo, Jis jų nepaliko,“
Samūdo tauta buvo sunaikinta dėl pranašo atmetimo.
52
„Ir prieš juos Nojaus tautą – ji buvo dar neteisingesnė ir labiau nusidėjusi.“
Visi, kurie atmetė pranašus, patyrė tą patį likimą.
53
„Ir sugriautą miestą Jis sugriovė,“
Tai nuoroda į Loto miestus – Sodomos ir Gomoros sunaikinimą.
54
„Ir uždengė jį tuo, kas jį uždengė.“
Dievo bausmė buvo visapusiška – nėra pabėgimo nuo Jo teismo.
55
„Tad kuriuo iš tavo Viešpaties palaiminimų tu abejoji?“
Retorinis klausimas, kviečiantis į dėkingumą.
56
„Tai yra įspėjimas iš ankstesnių įspėjimų.“
Koranas tęsia tą pačią dvasinę žinią kaip ir ankstesni Apreiškimai.
57
„Artėjanti (Paskutinė diena) yra arti.“
Teismo diena nėra toli – ji neišvengiama.
58
„Niekas negali jos sulaikyti, tik Dievas.“
Nė viena jėga visatoje negali sustabdyti nustatyto laiko.
59
„Ar jūs stebitės šiuo pasakojimu?“
Žmonių reakcija į Apreiškimą – netikėjimas ir pašaipa.
60
„Juokiatės ir neverkiate,“
Žmonės šaiposi iš to, kas turėtų kelti rimtį.
61
„Būdami abejingi?“
Abujojimas tampa moraliniu aklumu.
62
„Tad pulkite ant žemės ir garbinkite savo Viešpatį!“
Sura baigiasi įsakymu nusilenkti Dievui – ir istoriniu momentu, kai net Mekos netikintieji išgirdę šiuos žodžius, instinktyviai puolė kniūbsčiomis kartu su musulmonais.