Filono veikalas „Alegorinis Įstatymų aiškinimas“ (Allegoriae Legum) – kartais verčiamas ir kaip „Alegoriniai aiškinimai“ ar net „Alegorinis Pradžios knygos aiškinimas“, nes pats originalus graikiškas pavadinimas leidžia kelias lygiavertes interpretacijas – yra gilus nėrimas į žmogaus sielos psichologiją. Šiame daugiatomį sudarančiame darbe Filonas Aleksandrietis nustoja žiūrėti į dangų ir žvaigždes, nukreipdamas savo žvilgsnį į vidinį žmogaus pasaulį. Jam Pradžios knygos pasakojimas apie Edeno sodą nėra tiesiog senovinė legenda – tai dramatiškas žemėlapis, rodantis, kaip veikia mūsų protas, jausmai ir aistros.
Biblija kaip sielos veidrodis
Filonas pirmasis taip meistriškai išplėtojo alegorinį metodą. Jis manė, kad pažodinis Biblijos supratimas yra tik „kūnas“, o tikroji „siela“ slepiasi po metaforomis. Allegoriae Legum jis detaliai analizuoja antrąjį ir trečiąjį Pradžios knygos skyrius, paversdamas biblinius personažus psichologinėmis funkcijomis.
Štai kaip atrodo pagrindinis Filono „sielos teatras“:
- Adomas simbolizuoja Protą (Nous). Jis yra ta sielos dalis, kuri gali pažinti Dievą, tačiau ji yra pasyvi, kol nesusiduria su išoriniu pasauliu.
- Ieva simbolizuoja Juslinį suvokimą (Aisthesis). Ji yra tarpininkė tarp proto ir materialaus pasaulio. Per ją protas gauna informaciją, tačiau per ją į sielą sėlina ir pavojai.
- Žaltys simbolizuoja Malonumą (Hedone). Tai jėga, kuri nesiūlo tiesos, o tik gundo pojūčius, kad šie apgautų protą.
Edeno sodas – dorybių laboratorija
Filonas teigia, kad Rojaus sodas nėra geografinė vieta Artimuosiuose Rytuose. Tai yra Dorybė arba pats Dieviškasis Žodis (Logos), kuriame pasodinti „augalai“ – tai konkrečios dorybės, tokios kaip išmintis, teisingumas ir drąsa.
Keturios upės, tekančios iš Edeno, Filonui primena keturias pagrindines antikines dorybes: protingumą, saiką, vyriškumą ir teisingumą. Kai žmogus gyvena dorybingai, jo „sielos sodas“ klesti, o upės jį drėkina. Tačiau kai balansas sutrinka, prasideda vidinis nuosmukis, kurį Biblija vadina „išvarymu iš rojaus“.
Nuopolio psichologija: Kaip mes prarandame save?
Skaitydamas apie Adomo ir Ievos nuodėmę, Filonas pateikia genialią įžvalgą apie tai, kaip žmogus priima blogus sprendimus. Nuopolis įvyksta ne tada, kai kažkas suvalgo obuolį, o tada, kai Malonumas (žaltys) įtikina Pojūčius (Ievą), kad fizinis malonumas yra svarbiau už tiesą. Pojūčiai savo ruožtu „pakeri“ Protą (Adomą), ir šis, užuot valdęs sielą, tampa aistrų tarno.
Pasak Filono, išvarymas iš Edeno yra būsena, kai žmogus tampa „skilu“ – jis nebeturi dvasinės vienybės, jo protas tampa kūno vergu, o siela pasineria į rūpesčius ir baimes.
Citatos
- „Yra dvi žmonių rūšys: vienas yra dangiškasis žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, o kitas – žemiškasis, suformuotas iš dulkių.“ (Allegoriae Legum I.31). Filonas skiria grynąjį intelektą nuo materialaus žmogaus, turinčio kūną ir instinktus.
- „Rojus yra dorybės simbolis, kurį Dievas pasodino žmogaus sieloje kaip dvasinį sodą.“ (Allegoriae Legum I.43). Edenas suvokiamas ne kaip geografinė vieta, o kaip vidinė siela, kurioje auga moralinės vertybės.
- „Adomas simbolizuoja Protą, kuris yra sielos kapitonas ir visų jos galių valdovas.“ (Allegoriae Legum I.91). Protas laikomas aukščiausia žmogaus dalimi, atsakinga už sprendimus ir santykį su Dievu.
- „Ieva yra Juslinis suvokimas, nes per ją Protas susiliečia su materialiuoju pasauliu.“ (Allegoriae Legum II.38). Pojūčiai veikia kaip tarpininkai, teikiantys informaciją protui, tačiau jie yra ir gundymų šaltinis.
- „Žaltys yra Malonumas, kuris šliaužia pilvu ir minta tik žemės dulkėmis, t. y. kūniškais daiktais.“ (Allegoriae Legum II.71). Malonumas vaizduojamas kaip žemiausia jėga, kuri tempia sielą žemyn, tolyn nuo dvasinių idealų.
- „Kai tik Juslinis suvokimas susiduria su Malonumu, Protas akimirksniu tampa aistrų tarno.“ (Allegoriae Legum III.48). Nuodėmė įvyksta ne fiziškai, o tada, kai intelektas pasiduoda pojūčių sukeltam pasitenkinimui.
- „Keturios Edeno upės yra keturios pagrindinės dorybės: Išmintis, Saikas, Drąsa ir Teisingumas.“ (Allegoriae Legum I.63). Bibliniai vaizdiniai naudojami paaiškinti graikų etikos sistemą, kurią Filonas laikė kylančia iš Dievo Žodžio.
- „Dievas sukūrė Juslinį suvokimą kaip pagalbininką Protui, nes be jo Protas negalėtų suvokti jokio matomo daikto.“ (Allegoriae Legum II.5). Pojūčiai yra būtini žmogaus egzistencijai, tačiau jie reikalauja nuolatinės proto priežiūros.
- „Gyvybės medis yra didžiausia iš visų dorybių – Dievobaimingumas, kuris sielą daro nemirtingą.“ (Allegoriae Legum I.59). Tikrasis dvasinis saugumas kyla iš pamaldumo, kuris orientuoja sielą į amžinybę.
- „Būti išvarytam iš Rojaus reiškia būti atskirtam nuo dorybės ir pasinerti į nuolatinius sielos rūpesčius.“ (Allegoriae Legum III.1). Bausmė už nuopolį yra vidinės ramybės praradimas ir sielos sklaida materialiuose dalykuose.
- „Būtų didelis ir neišgydomas kvailumas manyti, kad Dievas iš tiesų užveisė sodą ir jame pasodino vaismedžius… Tokius pasakojimus turime suprasti alegoriškai, ieškodami juose paslėptos sielos tiesos.“ (Allegoriae Legum I.43). Čia Filonas tiesiogiai teigia, kad pažodinis teksto supratimas (Dievas kaip sodininkas) yra neprotingas, todėl tekstas pats reikalauja dvasinės interpretacijos.
- „Dievo žodžiai nėra tiesiog garsai, bet tikri ir gyvi darbai; todėl kiekvienas Rašto skiemuo turi būti vertinamas pagal jo dvasinę galią.“ (Allegoriae Legum I.21). Autorius pabrėžia, kad Biblija nėra paprasta knyga – kiekvienas jos elementas turi „veikiantį“ dvasinį krūvį, kurį reikia pajusti.
- „Šventieji įstatymai mums pateikiami per simbolius, nes tik per juos mūsų ribotas protas gali prisiliesti prie bekūnių ir dvasinių idėjų.“ (Allegoriae Legum III.60). Filonas aiškina, kad Biblija naudoja „kūniškus“ vaizdus tik kaip būtiną įrankį, padedantį žmogui suprasti tai, kas nematoma.
- „Kai Raštas kalba apie upes, tekančias iš Edeno, jis nurodo ne į žemiškus vandenis, bet į dorybes, kurios iš Dievo Žodžio išteka į žmogaus sielą.“ (Allegoriae Legum I.63). Tai pavyzdys, kaip Filonas moko Biblijos geografiją paversti sielos psichologija.
- „Pranašo žodžiai yra lyg paslėpti lobiai; tik tas, kuris nusigręžia nuo juslinio pasaulio, gali rasti raktą į jų tikrąją, vidinę prasmę.“ (Allegoriae Legum III.209). Pabrėžiama, kad tikroji Biblijos prasmė atsiveria tik tiems, kurie ieško dvasinio, o ne materialaus patenkinimo.