Al-Munāfiqūn yra 63-ioji Korano sura, priklausanti mediniečių apreiškimams. Ji turi 11 ajatų. Pavadinimas reiškia „Veidmainiai“ ir paimtas iš pirmosios eilutės, kur kalbama apie tuos, kurie savo lūpomis liudija tikėjimą, bet jų širdyse slypi netikėjimas.
Sura yra viena aiškiausių vietų Korane, kurioje tiesiogiai apibūdinami veidmainiai – žmonės, apsimetantys tikinčiaisiais, bet iš tiesų priešiški islamui. Ji atskleidžia, kaip veidmainystė kenkia musulmonų bendruomenei iš vidaus labiau nei atviri priešai iš išorės.
Pradžioje sura vaizduoja, kaip veidmainiai ateina pas pranašą Mahometą ir sako: „Mes liudijame, kad tu esi Dievo pasiuntinys.“ Dievas patvirtina, kad pranašas tikrai yra Jo pasiuntinys, bet iškart pažymi, jog veidmainiai meluoja – jų žodžiai neatitinka širdžių. Jų ženklai apibūdinami taip: jie naudoja priesaikas kaip skydą, kad apsisaugotų, bet tuo pačiu trukdo žmonėms sekti Dievo keliu.
Toliau sura nurodo jų elgesį: jie atrodo gražūs ir stiprūs, bet yra kaip tušti rąstai, priglausti prie sienos – be gyvybės. Jie bijo kiekvieno šauksmo, galvodami, kad jis nukreiptas prieš juos. Tokia alegorija parodo jų vidinę baimę ir nesaugumą.
Svarbi vieta – veidmainiai sakė: „Kai sugrįšime į Mediną, stipresnieji išvarys silpnesniuosius.“ Jie laikėsi puikybės, manydami, kad jų turtas ir ryšiai suteiks jiems valdžią. Koranas pabrėžia, kad visa galia priklauso tik Dievui, Jo pasiuntiniui ir tikintiesiems.
Sura užbaigiama perspėjimu tikintiesiems. Juos įspėjama, kad jų turtas ir vaikai neturi atitraukti nuo Dievo atminimo, nes tai gali atvesti į tą pačią būseną kaip veidmainius. Kas apleidžia atminimą, praras savo sielą. Tikintiesiems liepiama dalytis iš to, ką Dievas suteikė, kol neateis mirtis ir nebebus galimybės nieko pakeisti.
Islamo tradicijoje Al-Munāfiqūn laikoma labai reikšminga sura, nes ji tiesiogiai aprašo požymius, pagal kuriuos galima atpažinti veidmainius bendruomenėje. Ji perspėja, kad pavojingiausia yra ne išoriniai priešai, o tie, kurie apsimeta draugais ir tikinčiaisiais, bet iš tiesų kenkia iš vidaus.
Ji taip pat nuolat primena tikintiesiems neįkristi į tą pačią spąstų būseną – nepasiduoti materializmui, tuštybei ir užmarščiai. Sura moko, kad tikra galia kyla ne iš turto ar socialinio statuso, bet iš tikėjimo, sąžiningumo ir ištikimybės Dievui.
Al-Munafiqun
1
„Kai pas tave ateina veidmainiai, jie sako: Mes liudijame, kad tu tikrai esi Dievo pasiuntinys. Dievas žino, kad tu tikrai esi Jo pasiuntinys, bet Dievas liudija, kad veidmainiai tikrai yra melagiai.“
Veidmainiai kalba tiesą žodžiais, bet jų širdys pilnos netikėjimo.
2
„Jie naudoja savo priesaikas kaip skydą ir atitraukia nuo Dievo kelio. Jų laukia gėdinga bausmė.“
Jie apsimeta tikinčiaisiais dėl naudos, bet stabdo kitus nuo tikėjimo.
3
„Tai todėl, kad jie tikėjo, o paskui netikėjo, tad jų širdys buvo užantspauduotos, ir jie nesupranta.“
Veidmainystė kyla iš širdies užkietėjimo – tikėjimas virsta neigimu.
4
„Kai tu juos pamatai, jų kūnai tau patinka. Jei jie kalba, tu klausaisi jų žodžių. Jie yra tarsi tušti rąstai, atremti prie sienos. Jie mano, kad kiekvienas šauksmas yra prieš juos. Jie yra priešai, todėl jų saugokis. Telaimina juos Dievas! Kaip jie yra atitraukti nuo tiesos!“
Jie atrodo įspūdingi išoriškai, bet viduje tušti ir nuolat kupini baimės.
5
„Kai jiems sakoma: Ateikite, kad Dievo pasiuntinys už jus pasimelstų, jie pasuka savo galvas, ir tu matai juos nusigręžusius, pilnus puikybės.“
Jie per didžiai išdidūs, kad priimtų pranašo maldą.
6
„Vienodai – ar tu už juos melsiesi, ar nemelsiesi, Dievas jiems neatleis. Dievas neveda nedorųjų.“
Jų nuodėmės tokios sunkios, kad malda už juos nebeturi poveikio.
7
„Jie yra tie, kurie sako: Neleiskite nieko tiems, kurie yra prie Dievo pasiuntinio, kol jie neišsiskirstys. Bet dangų ir žemės lobiai priklauso Dievui, bet veidmainiai to nesupranta.“
Veidmainiai bandė ekonomiškai silpninti musulmonų bendruomenę, bet viskas priklauso Dievui.
8
„Jie sako: Jei mes sugrįšime į Mediną, galingesnieji tikrai išvarys silpnesniuosius. Bet galia priklauso Dievui, Jo pasiuntiniui ir tikintiesiems. Bet veidmainiai to nežino.“
Jie puikavosi valdžia, bet tikroji galia priklauso Dievui ir tikintiesiems.
9
„O jūs, kurie tikite! Tegul jūsų turtai ir jūsų vaikai neatitraukia jūsų nuo Dievo atminimo. Kas tai daro – tie yra pralaimėję.“
Tikintieji įspėjami nesekti veidmainių keliu, kuriuos pražudo materializmas.
10
„Išleiskite iš to, ką Mes jums suteikėme, prieš ateinant mirčiai vienam iš jūsų, kai jis sakys: Viešpatie, jei tik būtum man davęs trumpą atidėjimą, aš būčiau davęs išmaldą ir būčiau buvęs tarp teisiųjų.“
Žmogus gailėsis tik tada, kai mirtis jau bus atėjusi.
11
„Bet Dievas niekada neatidės nė vienos sielos, kai ateis jos laikas. Dievas žino, ką jūs darote.“
Gyvenimas turi ribą – kai ateina laikas, atidėjimo nebėra.