Al-Kahf

Sura Al-Kahf („Ola“) yra 18-asis Korano skyrius, turintis 110 eilučių. Ji apreikšta Mekos laikotarpiu, kai musulmonų bendruomenė dar buvo silpna ir patyrė didelį spaudimą. Šis skyrius yra vienas iš dažniausiai skaitomų ir prisimenamų, ypač penktadieniais, nes pranašas Muhammadas yra pasakęs, kad tas, kuris penktadienį perskaito Al-Kahf, bus apsaugotas nuo dvasinių pagundų ir ypatingai nuo „Daddžalo“ – apgaulingojo, kuris paskutiniais laikais bandys suklaidinti žmones.

Sura pavadinta pagal vieną iš pagrindinių joje esančių istorijų – jaunuolius, kurie pabėgo į olą ir užmigo daugybei metų. Ši istorija vadinama „Miegantieji oloje“ arba „Septyni mieguoliai“, ir ji turi paralelių krikščioniškoje bei žydų tradicijose. Pasakojama, kad jauni vyrai, persekiojami už tikėjimą, pasitraukė į olą, kur Dievas juos užmigdė šimtams metų. Atsibudę jie tapo ženklu visuomenei, kad Dievas turi galią prikelti mirusiuosius, o tikėjimas yra svarbesnis už gyvenimo trukmę.

Kita svarbi dalis yra pasakojimas apie du vyrus ir jų sodus. Vienas turėjo prabangų sodą, pilną vaisių ir vandens, ir manė, kad niekada nepraras savo turto. Jis net abejojo Prisikėlimo diena. Tačiau jo sodas buvo sunaikintas, ir tai tapo pamoka, kad materialinė gerovė yra laikina, o tikėjimas ir geri darbai yra tikrasis žmogaus turtas. Ši istorija glaudžiai susijusi su religiniu įspėjimu neprisirišti prie laikino pasaulio blizgesio.

Al-Kahf taip pat pasakojama istorija apie Mozę (Mūsą) ir Kchidrą (islamišką mistinį mokytoją). Mozė išėjo ieškoti žinių ir sutiko žmogų, turintį ypatingą Dievo suteiktą išmintį. Kchidras atliko keistus veiksmus – sugadino laivą, nužudė berniuką ir pastatė griūvančią sieną. Mozė nesuprato jo veiksmų, bet vėliau Kchidras paaiškino, kad už šių įvykių slypi gilesnė Dievo valia, kurios žmogus iš pirmo žvilgsnio negali suprasti. Tai moko nuolankumo ir pasitikėjimo Dievo išmintimi.

Dar viena reikšminga istorija yra apie Dhu al-Qarnainą – valdovą, kuris keliavo po pasaulį ir pastatė užtvarą prieš barbarų tautą, vadinamą Gogą ir Magogą (Jadžūdž ir Madžūdž). Tai simbolinė istorija apie tvarką, teisingumą ir žmonijos išbandymus ateityje.

Šio skyriaus religinių sąsajų yra daug. Jis moko apie tikėjimo išbandymus, materializmo apgaulę, žinojimo ribotumą ir laikų pabaigos ženklus. Musulmonai tiki, kad ši sura padeda apsisaugoti nuo apgaulės ir netikro mokslo, nes joje nuolat pabrėžiama, kad tik Dievas turi galutinę tiesą.

Al-Kahf naudojama tiek individualiai maldai, tiek bendruomeniniam skaitymui. Ji dažnai skaitoma penktadieniais, nes tai laikoma dvasiniu šviesos šaltiniu, apšviečiančiu kelią nuo vieno penktadienio iki kito.

Al-Kahf

  1. Šlovė ir dėkojimas priklauso Allahui, kuris pasiuntė savo tarnui (Muhammadui) Knygą (Korano apreiškimą) ir neįdėjo į ją jokio iškraipymo.
  2. Jis padarė ją tiesią, kad perspėtų netikinčiuosius apie griežtą Jo bausmę ir suteiktų džiugią žinią tikintiesiems, kurie daro gerus darbus, kad jie sulauks teisingo atlygio – Rojuje.
  3. Jie ten gyvens amžinai.
  4. Ir kad įspėtų tuos, kurie sako: „Allahas turėjo sūnų.“
  5. Jie neturi jokio žinojimo apie tai, taip pat jo neturėjo ir jų tėvai. Sunkus žodis išeina iš jų burnų. Jie kalba tik melą.
  6. Galbūt tu, Muhammad, save pražudytum iš sielvarto, matydamas, kad jie nepatiki šiuo pasakojimu (Koranu).
  7. Iš tiesų Mes padarėme tai, kas yra žemėje, jos puošmena, kad išbandytume, kuris iš jų yra geresnis darbais.
  8. Ir tikrai Mes paversime visa, kas joje, sausa dykros žeme.
  9. Ar manai, kad Urvos žmonės ir užrašas buvo stebuklingiausias iš Mūsų ženklų?
  10. Kai jaunuoliai pabėgo į urvą ieškoti prieglobsčio nuo savo tautos, jie sakė: „Mūsų Viešpatie, suteik mums iš Savęs gailestingumo ir palengvink mūsų kelią.“
  11. Ir Mes uždengėme jų klausą (panardinome į gilų miegą) urve daugeliui metų.
  12. Paskui Mes juos prikėlėme, kad patikrintume, kuri iš dviejų grupių tiksliau apskaičiuos, kiek laiko jie ten praleido.
  13. Mes papasakosime tau jų istoriją tikrai. Jie buvo jaunuoliai, kurie tikėjo savo Viešpačiu, ir Mes dar labiau juos sustiprinome tikėjime.
  14. Mes sutvirtinome jų širdis, kai jie atsistojo ir pasakė: „Mūsų Viešpats yra dangaus ir žemės Viešpats. Mes niekada nešauksime jokio dievo šalia Jo, nes tai būtų baisus netikėjimo žodis.“
  15. „Mūsų žmonės priėmė garbinti dievus be Jo. Kodėl jie neatneša aiškaus įrodymo? Kas gali būti labiau neteisingas už tą, kuris priskiria melą Allahui?“
  16. Jie sakė vieni kitiems: „Kai pasitrauksite nuo jų ir nuo to, ką jie garbina be Allaho, eikite į urvą – jūsų Viešpats suteiks jums savo gailestingumo ir palengvins jūsų reikalus.“
  17. Tu būtum matęs, kaip saulė, patekėjusi, pasislenka dešinėn nuo jų urvo, o nusileidusi – pasuka kairėn, o jie gulėjo jo viduryje. Tai yra vienas iš Allaho ženklų. Ką Allahas veda, tas yra tikrai vedamas, o ką Jis palieka klaidžioti – tam nerasite jokio globėjo.
  18. Tu būtum manęs, kad jie nemiega, nors jie miegojo. Mes juos vartėme į dešinę ir į kairę, o jų šuo ištiesęs priekines letenas gulėjo prie įėjimo. Jei būtum pažvelgęs į juos, būtum pasukęs bėgti ir užpildytas baimės.
  19. Paskui Mes juos pažadinome, kad jie tarpusavyje pasikalbėtų. Vienas iš jų paklausė: „Kiek laiko mes čia buvome?“ Jie atsakė: „Gal dieną arba jos dalį.“ Kiti sakė: „Jūsų Viešpats geriau žino, kiek laiko mes čia buvome. Tad pasiųskite vieną iš mūsų į miestą su sidabro moneta, tegu pažiūri, koks maistas yra leistinas ir geras, ir atneša mums. Bet tebūna atsargus ir niekam neatskleidžia apie mus.“
  20. „Jei jie jus aptiks, užmėtys akmenimis arba privers sugrįžti prie savo religijos, ir tuomet jūs niekada nebūsite sėkmingi.“
  21. Taip Mes paviešinome jų istoriją, kad žmonės suprastų, jog Allaho pažadas yra tiesa ir dėl Paskutinės valandos nėra abejonių. Miesto gyventojai ginčijosi dėl jų, sakydami: „Pastatykite virš jų statinį.“ Tačiau tie, kurie nugalėjo ginče, sakė: „Mes tikrai pastatysime virš jų maldos vietą.“
  22. Kai kurie sakys: „Jų buvo trys, ketvirtasis jų šuo.“ Kiti sakys: „Jų buvo penki, šeštasis jų šuo.“ Dar kiti sakys: „Jų buvo septyni, o aštuntasis jų šuo.“ Sakyk: „Mano Viešpats geriausiai žino jų skaičių. Jį težino tik nedaugelis.“ Tad nesiginčyk apie juos, išskyrus tai, ką tau apreikšta, ir nesikreipk į Kitabą turinčius apie šią istoriją.
  23. Ir niekada nesakyk apie ką nors: „Rytoj tikrai tai padarysiu.“
  24. Jei tik pridėsi: „Jei Allahas panorės.“ Ir prisimink savo Viešpatį, jei pamiršai, ir sakyk: „Gal mano Viešpats mane atves į dar arčiau tiesos kelią.“
  25. Jie savo urve praleido tris šimtus metų, pridėk dar devynerius.
  26. Sakyk: „Allahas geriausiai žino, kiek jie ten prabuvo. Jam priklauso dangaus ir žemės paslaptis. Kaip aiškiai Jis mato ir girdi! Be Jo jie neturi jokio globėjo, ir Jis nesidalija savo sprendimu su niekuo.“
  27. Skaityk tai, kas tau apreikšta iš tavo Viešpaties Knygos. Niekas negali pakeisti Jo žodžių, ir tu neras kitur jokios prieglaudos.
  28. Būk kantrus su tais, kurie šaukiasi savo Viešpaties rytą ir vakarą, trokšdami Jo artumo, ir nenukreipk nuo jų akių, ieškodamas pasaulio blizgesio. Neklausyk to, kurio širdį Mes padarėme abejingą Mūsų prisiminimui, kuris seka savo aistras ir kurio kelias pasimetęs.
  29. Sakyk: „Tiesa yra iš jūsų Viešpaties.“ Kas nori – tegu tiki, kas nori – tegu netiki. Iš tiesų Mes paruošėme neteisingiesiems Ugnį, kurios sienos juos apsups. Jei jie prašys pagalbos, jiems bus duota vandens kaip verdantis aliejus, deginantis veidus. Koks baisus gėrimas ir kokia siaubinga vieta!
  30. Tie, kurie tiki ir daro gerus darbus – jų atlygis neprapuls. Mes tikrai neatimsime nieko iš to, kas atlikta dėl gėrio.
  31. Jiems skirta Edeno rojus – sodai, po kuriais teka upės. Ten jie bus papuošti auksinėmis apyrankėmis, vilkės žalias drabužių puošmenas iš švelnaus ir storo šilko, ilsėsis ant iškilmingų sostų. Koks nuostabus atlygis ir kokia puiki vieta poilsiui!
  32. Pateik jiems pavyzdį apie du vyrus. Vienam iš jų Mes davėme du vynuogynų sodus, juos apjuosėme palmėmis ir tarp jų pasėjome derlingus laukus.
  33. Abu sodai davė vaisių be jokio trūkumo, o per jų vidurį Mes praleidome tekančią upę.
  34. Jis turėjo daug turto, ir, kalbėdamasis su savo draugu, pasakė: „Aš turtingesnis už tave ir turiu daugiau pasekėjų.“
  35. Jis, būdamas savimi patenkintas ir neteisingas, įėjo į savo sodą ir tarė: „Aš nemanau, kad šis kada nors sunyks.
  36. Ir nemanau, kad ateis Valanda. Bet jei ir būčiau sugrąžintas pas savo Viešpatį, aš tikrai rasčiau geresnę vietą pas Jį.“
  37. Jo draugas jam atsakė: „Argi tu netiki Tuo, kuris tave sukūrė iš dulkių, paskui iš lašo, ir galiausiai padarė žmogumi?
  38. O aš tikiu: Jis yra Allahas, mano Viešpats, ir aš nieko Jam neprilyginu.
  39. Verčiau būtum pasakęs, įeidamas į savo sodą: „Kas tik Dievo valia! Nėra jokios galios, tik su Allahu.“ Jei matai mane neturtingesnį už tave turtais ir vaikais,
  40. galbūt mano Viešpats man duos geresnį sodą nei tavo, o ant tavojo atsiųs iš dangaus bausmę, ir jis taps sausa žeme.
  41. Arba jo vanduo nugrimztų taip giliai, kad tu jo daugiau nepasiektum.“
  42. Taigi jo derlius buvo sunaikintas. Jis grūmėsi rankomis, apgailestaudamas dėl to, ką buvo investavęs, ir visa tai sugriuvo. Jis galėjo tik sakyti: „Kad tik nebūčiau priskyręs savo Viešpačiui partnerių!“
  43. Jis neturėjo nei draugų, nei galios, kurie jį apgintų nuo Allaho, ir pats negalėjo išsigelbėti.
  44. Tą dieną valdžia priklausys vien tik Allahui, Tikrajam Dievui. Jis geriausias atlygį skiriantis ir geriausias galutinei baigčiai.
  45. Pateik jiems pavyzdį apie šį gyvenimą: jis panašus į lietų, kurį Mes siunčiame iš dangaus, ir žemė sužaliuoja. Bet vėliau ji tampa sausa šiaudų krūva, kurią išsklaido vėjas. Allahas turi galią viskam.
  46. Turtai ir vaikai – tai tik šio gyvenimo puošmena. O gerieji darbai, kurie lieka, yra geresni tavo Viešpaties akyse atlygį ir suteikia didesnę viltį.
  47. Atsimink tą dieną, kai Mes pašalinsime kalnus ir pamatysi žemę išlygintą, o Mes surinksime visus žmones, nepalikdami nė vieno.
  48. Jie bus pastatyti prieš tavo Viešpatį eilėmis, ir bus pasakyta: „Štai jūs atėjote pas Mus tokie, kokius sukūrėme jus pirmą kartą. Bet jūs manėte, kad tokio susitikimo su Mumis nebus.“
  49. Bus padėta Knyga (darbų įrašas). Nusikaltėliai jos bijos ir sakys: „Vargas mums! Kas tai per knyga? Ji nieko nepraleido – nei mažo, nei didelio – viską suskaičiavo.“ Jie ras visus savo darbus prieš akis, o tavo Viešpats niekam nepadarys neteisybės.
  50. Atsimink, kai Mes sakėme angelams: „Pagarbiai nusilenkite Adomui.“ Jie nusilenkė, tik Iblisas atsisakė. Jis buvo iš džinų ir nepakluso savo Viešpačiui. Argi imsite jį ir jo palikuonis globėjais vietoj Manęs, nors jie yra jūsų priešai? Koks blogas pasirinkimas neteisiesiems!
  51. Aš jų (Ibliso ir jo palikuonių) nepadariau liudininkais kuriant dangų ir žemę ar net juos pačius, ir Aš niekada nesirinkau klaidintojų pagalbininkais.
  52. Tą dieną Jis sakys: „Šaukite tuos, kuriuos laikėte Mano partneriais.“ Jie šauksis, bet šie jiems neatsilieps, o Mes pastatysime tarp jų užtvarą.
  53. Nusikaltėliai matys Ugnį ir supras, kad jiems teks į ją kristi. Bet jie neras jokios išeities.
  54. Mes įvairiais būdais parodėme žmonėms pavyzdžius šiame Korane. Tačiau žmogus yra linkęs labiausiai ginčytis.
  55. Kas trukdo žmonėms patikėti, kai jiems atėjo vadovavimas, ir prašyti atleidimo iš savo Viešpaties, jei ne tai, kad juos ištiktų tai, kas ištiko senąsias tautas, ar kad bausmė ateitų tiesiai jų akivaizdoje?
  56. Mes siunčiame pasiuntinius tik kaip gerų žinių skelbėjus ir įspėtojus. Bet netikintieji ginčijasi tuščiais žodžiais, norėdami paneigti tiesą, ir laiko Mano ženklus bei perspėjimus pajuoka.
  57. Kas gali būti labiau neteisingas už tą, kuris yra primenamas apie savo Viešpaties ženklus, bet nusigręžia ir pamiršta, ką jo rankos padarė? Mes uždengiame jų širdis, kad jie nesuprastų, ir apkurtiname jų ausis. Net jei tu, Muhammad, kviestum juos į teisingą kelią, jie niekada nepriimtų vadovavimo.
  58. Tavo Viešpats yra Atleidžiantis ir Gailestingas. Jei Jis nedelsiant baustų už jų darbus, bausmė ateitų iš karto. Tačiau jiems paskirtas laikas, kurio jie negalės išvengti.
  59. O tas tautas, kurias Mes sunaikinome, kai jos nusidėjo, Mes sunaikinome pagal nustatytą laiką.
  60. Atsimink, kai Mozė tarė savo tarnui: „Aš nesustosiu keliauti, kol nepasieksiu dviejų jūrų santakos, arba keliausiu metų metus.“
  61. Kai jie pasiekė dviejų jūrų santaką, jie pamiršo savo žuvį, ir ji prasiskynė kelią į jūrą lyg per tunelį.
  62. Kai jie nuėjo toliau, Mozė tarė savo tarnui: „Atnešk mums mūsų rytmetinį valgį, nes šioje kelionėje tikrai pavargome.“
  63. Tarnas atsakė: „Ar prisimeni, kai sustojome prie uolos? Aš pamiršau žuvį. Tik Šėtonas manęs privertė ją užmiršti. Ji paėmė kelią į jūrą labai keistu būdu.“
  64. Mozė tarė: „Tai ir yra tai, ko mes ieškojome.“ Tad jie sugrįžo sekdami savo pėdsakais.
  65. Jie rado vieną iš Mūsų tarnų, kuriam Mes buvome suteikę gailestingumą iš Savęs ir kurį buvome išmokę žinojimo iš Savęs.
  66. Mozė jam tarė: „Ar galėčiau sekti paskui tave, kad pamokytum manęs to, ko tave išmokė Allahas – tiesos kelio?“
  67. Jis atsakė: „Tu tikrai negalėsi būti kantrus su manimi.
  68. Kaipgi tu galėtum būti kantrus dėl to, ko pats nežinai?“
  69. Mozė tarė: „Jei Allahas panorės, mane rasi kantrų, ir aš tau niekuo nepaklusiu nepaklusnumu.“
  70. Jis atsakė: „Jei seksi paskui mane, neklausk manęs nieko, kol pats tau to nepaaiškinsiu.“
  71. Jie abu nuėjo, kol įlipo į laivą, ir jis (Chidras) pradūrė jį. Mozė tarė: „Ar tu sugadinai jį tam, kad paskandintum jo žmones? Tikrai padarei baisų darbą.“
  72. Jis atsakė: „Argi nesakiau, kad tu negalėsi būti kantrus su manimi?“
  73. Mozė tarė: „Nepulk manęs kaltinti už tai, ką pamiršau, ir nebūk man per sunkus šiuo klausimu.“
  74. Jie abu nuėjo toliau, kol sutiko berniuką, ir jis jį nužudė. Mozė tarė: „Ar tu nužudei nekaltą žmogų, kuris nieko nebuvo nužudęs? Tikrai padarei siaubingą darbą!“
  75. Jis atsakė: „Argi nesakiau tau, kad negalėsi būti kantrus su manimi?“
  76. Mozė tarė: „Jei dar kartą paklausiu tavęs, tada nebesilaikyk manęs draugijoje. Tu jau turėsi pasiteisinimą.“
  77. Jie abu nuėjo toliau, kol atėjo į vieną miestą. Jie paprašė žmonių maisto, bet šie atsisakė juos priimti. Ten jie rado sieną, kuri jau griuvo, ir jis ją pastatė. Mozė tarė: „Jei būtum panorėjęs, būtum galėjęs paimti už tai atlygį.“
  78. Jis atsakė: „Štai čia mūsų keliai išsiskiria. Aš tau paaiškinsiu tai, ko negalėjai ištverti su kantrybe.
  79. Kalbant apie laivą, jis priklausė vargšams, dirbusiems jūroje. Aš norėjau jį šiek tiek sugadinti, nes už jų buvo karalius, kuris grobė kiekvieną gerą laivą jėga.
  80. Kalbant apie berniuką, jo tėvai buvo tikintieji, ir mes bijojome, kad jis neprivers jų nusižengti maištui ir netikėjimui.
  81. Mes norėjome, kad jų Viešpats pakeistų jį kitu – geresniu teisumu ir artimesniu gailestingumui.
  82. Kalbant apie sieną, ji priklausė dviem našlaičiams mieste. Po ja buvo paslėptas lobis, priklausęs jiems, ir jų tėvas buvo teisus žmogus. Tavo Viešpats norėjo, kad jie pasiektų brandą ir patys atsiimtų savo lobį kaip gailestingumą iš Viešpaties. Aš to nedariau iš savęs. Tai yra paaiškinimas tų dalykų, dėl kurių tu neturėjai kantrybės.“
  83. Jie klausia tavęs apie Dviejų Ragių turėtoją (Dhul-Qarnain). Sakyk: „Aš jums papasakosiu kai ką iš jo istorijos.“
  84. Mes įtvirtinome jį žemėje ir suteikėme jam priemones viskam.
  85. Jis sekė vienu keliu.
  86. Kol pasiekė vietą, kur leidžiasi saulė, ir pamatė, kad ji leidžiasi į šaltinį tamsaus dumblo (arba karšto vandens). Šalia jis rado žmones. Mes jam sakėme: „O Dviejų Ragių turėtojau, bausk juos arba parodyk jiems gailestingumą.“
  87. Jis tarė: „Kas nusideda, tą mes nubausime, o paskui jis bus sugrąžintas pas savo Viešpatį, kuris nubaustų jį dar skaudesne kančia.
  88. O kas tiki ir daro gerus darbus, tam bus geriausias atlygis, ir mes kalbėsime su juo švelniai.“
  89. Tada jis sekė kitu keliu.
  90. Kol pasiekė vietą, kur teka saulė, ir pamatė, kad ji kyla virš žmonių, kuriems Mes nebuvome suteikę jokios apsaugos nuo jos.
  91. Taip buvo! Mes žinojome viską apie jį (Dhul-Qarnain).
  92. Paskui jis sekė kitu keliu.
  93. Kol pasiekė vietą tarp dviejų kalnų, ten rado žmonių, kurie vos temokėjo suprasti žodžius.
  94. Jie sakė: „O Dviejų Ragių valdove! Tikrai Jādžudai ir Mādžudai (Gogas ir Magogas) daro didžiulę sumaištį žemėje. Ar galėtume tau sumokėti duoklę, kad pastatytum tarp mūsų ir jų užtvarą?“
  95. Jis atsakė: „Tas turtas ir galia, kuriais mano Viešpats mane sutvirtino, yra geresni už jūsų duoklę. Tad padėkite man savo jėgomis, ir aš pastatysiu tarp jūsų ir jų barjerą.
  96. Atneškite man geležies luitų.“ Kai jis užpildė tarpus tarp dviejų kalnų šlaitų, jis tarė: „Pūskite.“ Kai visa tapo įkaitinta kaip ugnis, jis tarė: „Atneškite lydyto vario, kurį užliesiu ant viršaus.“
  97. Taip Gogas ir Magogas nebegalėjo nei įkopti, nei iškasti perėjimo.
  98. Jis tarė: „Tai yra gailestingumas iš mano Viešpaties. Bet kai ateis mano Viešpaties pažadas, Jis padarys šią sieną lygia su žeme. Mano Viešpaties pažadas visada tikras.“
  99. Tą dieną (kai pasirodys Gogas ir Magogas) Mes leisime jiems veržtis vieniems į kitus kaip bangoms, bus pūsta į Ragą, ir Mes visus juos surinksime draugėn.
  100. Tą dieną Mes parodysime Pragarą netikintiesiems, aiškiai matomą.
  101. Tiems, kurių akys buvo apdengtos nuo Mano priminimo (Korano) ir kurie negalėjo pakęsti jo klausytis.
  102. Argi netikintieji mano, kad jie gali pasiimti Mano tarnus [angelus, pranašus, Jėzų, Marijos sūnų] kaip globėjus ir dievus vietoje Manęs? Tikrai, Mes paruošėme Pragarą kaip buveinę netikintiesiems.
  103. Sakyk: „Ar noriu jums pranešti, kas yra didžiausi pralaimėtojai pagal savo darbus?
  104. Tie, kurių pastangos buvo iššvaistytos šiame gyvenime, nors jie manė darantys gera.
  105. Jie yra tie, kurie neigė savo Viešpaties ženklus ir susitikimą su Juo. Jų darbai yra beverčiai, ir Prisikėlimo dieną Mes jiems nesuteiksime jokio svorio.
  106. Jų atlygis bus Pragaras, nes jie netikėjo, atmetė Mano ženklus ir Mano pasiuntinius, paversdami juos pašaipa.
  107. Tiesą sakant, tie, kurie tiki ir daro gerus darbus, turės Al-Firdauso sodus kaip savo atlygį.
  108. Juose jie gyvens amžinai. Jie netrokš būti iš jų iškelti.
  109. Sakyk: „Jei jūra būtų rašalas mano Viešpaties Žodžiams užrašyti, ji ištirptų anksčiau, nei pasibaigtų mano Viešpaties Žodžiai, net jei pridėtume dar vieną tokią jūrą pagalbon.“
  110. Sakyk: „Aš esu tik žmogus, kaip ir jūs. Man buvo apreikšta, kad jūsų Dievas yra vienas Dievas. Tad kas tikisi susitikimo su savo Viešpačiu, tegu daro gerus darbus ir nepriskiria Jam jokių partnerių Jo garbinime.“