Al-Ḥaǧǧ yra 22-oji Korano sura, turinti 78 eilutes. Jos pavadinimas reiškia „Piligrimystė“ ir kilo iš kelių eilučių, kuriose kalbama apie hadžą – kelionę į Meką. Tai ypatinga sura, nes ji apima tiek Mekos, tiek Medinos laikotarpio apreiškimus, todėl jos turinys derina griežtą įspėjimą netikintiesiems ir išsamius nurodymus tikintiesiems.
Sura prasideda įspūdingu pasaulio pabaigos ir Paskutinio teismo vaizdu. Žmonėms primenama, kad Žemės drebėjimas tą dieną bus toks baisus, jog motinos užmirš savo kūdikius, nėščiosios neteks vaisiaus, o žmonės atrodys lyg apgirtę – nors jie nebebus iš tikrųjų girti, bet bus ištikti siaubo. Tokie vaizdai turėjo stipriai paveikti Mekos auditoriją, kuri menkino Mahometo perspėjimus.
Toliau sura pasakoja apie žmogaus sukūrimą: nuo dulkių iki embriono, kad parodytų, jog Dievas turi galią tiek gyvybei, tiek mirčiai. Pateikiami gamtos ženklai – lietus, augalai, kalnai, upės – visi jie yra Dievo galios įrodymai. Tuo pačiu prisimenamos ankstesnės tautos, kurios atmetė pranašus ir buvo sunaikintos, kad Mekos gyventojai suprastų istorijos pamoką.
Vienas svarbiausių Al-Ḥaǧǧ fragmentų yra apie šventąją Meką ir Kaabą. Sakoma, kad Dievas paskyrė Ibrahimą (Abraomą) atstatyti Namus ir paskelbti žmonėms apie piligrimystę. Žmonės, esantys net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, kviečiami keliauti į Meką – pėsčiomis arba ant gyvulių – tam, kad atliktų ritualus, šlovintų Dievą ir patirtų Jo malonę. Šiame tekste hadžas įtvirtinamas kaip vienas iš pamatinių islamo veiksmų.
Sura taip pat paaiškina aukojimo prasmę. Gyvulių aukojimas nėra svarbus dėl jų kraujo ar mėsos, bet dėl žmogaus dievobaimingumo. Tikrasis aukos tikslas – parodyti paklusnumą Dievui, sustiprinti bendruomenės ryšius ir pasirūpinti vargšais.
Kita tema – džihadas. Čia sakoma, kad tikintiesiems pirmą kartą leidžiama gintis nuo priešų: „Leista tiems, kurie yra puolami, nes jiems daroma skriauda.“ Tai parodo perėjimą nuo ankstyvosios pacifistinės Mekos laikysenos prie aktyvesnės Medinos bendruomenės, kur musulmonai privalėjo gintis nuo išorinių grėsmių.
Pabaigoje sura primena, kad islamo bendruomenė yra „vidurio tauta“ (umma wasaṭ), skirta liudyti tiesą prieš žmoniją. Tikintieji raginami būti ištvermingi, atlikti maldą, aukoti, laikytis drausmės ir tarnauti Dievo keliui.
Al-Ḥaǧǧ išsiskiria tuo, kad jungia pasaulio pabaigos vizijas, žmogaus sukūrimo paslaptį, praeities tautų pamokas ir konkrečius religinius nurodymus – piligrimystę, aukas, bendruomenės gynimą. Ji vadinama sura, kurioje „yra daug jėgos“, nes joje kartu skamba perspėjimas, viltis ir taisyklės.
Islamo tradicijoje ši sura dažnai skaitoma primenant tikintiesiems, kad gyvenimas nėra vien kasdienybė – kiekvienas žmogus keliauja į savo asmeninį „hadžą“, tikrąjį susitikimą su Dievu.
Citatos
1. Al-Ḥaǧǧ 22:1
يَا أَيُّهَا النَّاسُ اتَّقُوا رَبَّكُمْ ۚ إِنَّ زَلْزَلَةَ السَّاعَةِ شَيْءٌ عَظِيمٌ
„O žmonės, bijokite savo Viešpaties! Iš tiesų, Valandos žemės drebėjimas bus kažkas didingo.“
– Pirmoji eilutė iškart supurto klausytoją – apokaliptinis įspėjimas apie Paskutinio teismo dieną.
2. Al-Ḥaǧǧ 22:2
يَوْمَ تَرَوْنَهَا تَذْهَلُ كُلُّ مُرْضِعَةٍ … وَتَضَعُ كُلُّ ذَاتِ حَمْلٍ حَمْلَهَا …
„Tą dieną jūs matysite, kaip kiekviena žindyvė užmirš savo kūdikį, kiekviena nėščioji neteks vaisiaus, o žmonės atrodys apgirtę, nors jie tokie nebus – bet Dievo bausmė bus sunki.“
– Vienas iš stipriausių Korano pasaulio pabaigos aprašymų.
3. Al-ḤaǧǛ 22:5
يَا أَيُّهَا النَّاسُ إِن كُنتُمْ فِي رَيْبٍ مِّنَ الْبَعْثِ فَإِنَّا خَلَقْنَاكُم مِّن تُرَابٍ …
„O žmonės, jei jūs abejojate prisikėlimu, žinokite: Mes sukūrėme jus iš dulkių…“
– Primena, kad Dievas, sukūręs žmogų iš nieko, tikrai gali jį prikelti po mirties.
4. Al-ḤaǧǛ 22:18
أَلَمْ تَرَ أَنَّ اللَّهَ يَسْجُدُ لَهُ مَن فِي السَّمَاوَاتِ وَمَن فِي الْأَرْضِ …
„Ar nematai, kad Dievui nusilenkia visi, esantys danguje ir žemėje – saulė, mėnulis, žvaigždės, kalnai, medžiai, gyvūnai ir daugelis žmonių?“
– Kosminis paveikslas: visa kūrinija yra paklusni Dievui, išskyrus žmogų, kuris gali rinktis.
5. Al-ḤaǧǛ 22:26–27
وَإِذْ بَوَّأْنَا لِإِبْرَاهِيمَ مَكَانَ الْبَيْتِ … وَأَذِّن فِي النَّاسِ بِالْحَجِّ …
„Kai Mes parodėme Ibrāhimui Namų (Kaabos) vietą… ir paskelbėme žmonėms apie piligrimystę: jie ateis pas tave pėsčiomis ir ant visų liesų gyvulių, iš tolimų kelių.“
– Įtvirtinama hadžo pradžia – Abraomas pirmasis pakvietė žmones į Meką.
6. Al-ḤaǧǛ 22:32
ذَٰلِكَ وَمَن يُعَظِّمْ شَعَائِرَ اللَّهِ فَإِنَّهَا مِن تَقْوَى الْقُلُوبِ
„Kas gerbia Dievo ženklus, tai yra iš širdies dievobaimingumo.“
– Religiniai ritualai (kaip hadžas) yra svarbūs tik tada, kai kyla iš nuoširdžios širdies.
7. Al-ḤaǧǛ 22:37
لَن يَنَالَ اللَّهَ لُحُومُهَا وَلَا دِمَاؤُهَا وَلَٰكِن يَنَالُهُ التَّقْوَىٰ مِنكُمْ …
„Ne mėsa ir ne jų kraujas pasiekia Dievą, bet jūsų dievobaimingumas pasiekia Jį.“
– Gyvulių aukojimas nėra formalumas – svarbi tik žmogaus vidinė dvasinė būsena.
8. Al-ḤaǧǛ 22:39
أُذِنَ لِلَّذِينَ يُقَاتَلُونَ بِأَنَّهُمْ ظُلِمُوا ۚ وَإِنَّ اللَّهَ عَلَىٰ نَصْرِهِمْ لَقَدِيرٌ
„Leista kovoti tiems, kurie yra puolami, nes jiems padaryta skriauda. Ir Dievas tikrai turi galios jiems padėti.“
– Pirmą kartą musulmonams leista gintis nuo smurto – pradžia ginkluoto pasipriešinimo teisės islame.
9. Al-ḤaǧǛ 22:40
الَّذِينَ أُخْرِجُوا مِن دِيَارِهِم بِغَيْرِ حَقٍّ … وَلَوْلَا دَفْعُ اللَّهِ النَّاسَ بَعْضَهُم بِبَعْضٍ …
„Tie, kurie buvo išvaryti iš savo namų be teisingumo… Jei Dievas nebūtų leidęs žmonėms ginti vieniems kitų, būtų sunaikintos vienuolynai, bažnyčios, sinagogos ir mečetės, kuriose daug minimas Dievo vardas.“
– Islamas čia pripažįsta visų religijų šventų vietų apsaugą.
10. Al-ḤaǧǛ 22:77–78
يَا أَيُّهَا الَّذِينَ آمَنُوا ارْكَعُوا وَاسْجُدُوا وَاعْبُدُوا رَبَّكُمْ … وَجَاهِدُوا فِي اللَّهِ حَقَّ جِهَادِهِ …
„O jūs, kurie tikite, klūpkite, nusilenkite, garbinkite savo Viešpatį ir darykite gerus darbus, kad pasisektų. Kovokite dėl Dievo taip, kaip Jis to vertas… Jis padarė jus „vidurio tauta“, kad būtumėte liudytojai žmonijai, o Pasiuntinys būtų liudytojas jums.“
– Pabaigos kulminacija: musulmonai kviečiami būti pasaulio liudytojais, išlaikant pusiausvyrą tarp dvasios ir veiksmų.