Al-‘Ankabūt yra dvidešimt devintoji Korano sura, priskiriama Mekos laikotarpiui, turinti 69 eilutes. Jos pavadinimas lietuviškai reiškia „Voratinklis“. Šis simbolis pasirodo 41-oje eilutėje, kur pasakyta, kad tie, kurie ima sau globėjus be Dievo, panašūs į vorą, pasistatantį namus – silpniausius iš visų namų. Tai tampa pagrindine metafora, apibūdinančia netikėjimo ir stabmeldystės trapumą.
Istoriškai ši sura buvo apreikšta Mekoje prieš pat musulmonų hijrą – persikėlimą į Mediną. Tai buvo metas, kai tikintieji patyrė stiprų spaudimą, persekiojimus, kai kurie buvo priversti palikti savo namus. Todėl tekstas nuolat grįžta prie kantrybės, ištvermės ir pasitikėjimo Dievu, kaip tikrojo prieglobsčio. Pagrindinė žinia – tikėjimas negali būti paviršinis ar tik žodžiais: jis patikrinamas išbandymais, o per kančią išryškėja žmogaus tikrasis ryšys su Dievu.
Suroje dažnai primenama apie ankstesnes tautas ir pranašus. Pasakojama apie Nojų, Abraomą, Lotą, Šu‘aybą, Hudą ir kitus. Visi šie pranašai patyrė pasipriešinimą iš savo tautų, bet jų žinia išliko, o atmetusiųjų laukė pražūtis. Tokiu būdu Al-‘Ankabūt pastiprina mintį, kad tikėjimo kelias niekada nebuvo lengvas – kiekvienas pranašas ir jo sekėjai turėjo pakelti sunkumų, bet Dievas galų gale išgelbėjo tikinčiuosius.
Religinės sąsajos čia labai aiškios: žmogaus išbandymai yra neatsiejama tikėjimo dalis. Tekste pabrėžiama, kad Dievas žino, kas yra žmogaus širdyse, ir kad Jis išskiria tuos, kurie yra nuoširdūs, nuo tų, kurie apsimeta. Vienas iš stipriausių suros vaizdinių – voratinklis: kaip voro namai atrodo subtilūs ir tarsi patvarūs, bet iš tiesų jie trapūs, taip ir netikintieji, statantys savo gyvenimą ant tuščių pamatų, galiausiai netenka apsaugos. Tai viena iš ryškiausių Korano alegorijų.
Sura taip pat pabrėžia migracijos (hidžros) svarbą. Tie, kurie dėl tikėjimo buvo priversti palikti savo namus, sulaukia Dievo pažado, kad jiems bus suteiktas prieglobstis ir atpildas. Tai atspindi tuometinę musulmonų patirtį, kai dalis jų persikėlė į Abisiniją, o vėliau į Mediną. Šis momentas padeda suprasti, kad islamas nuo pat pradžių formavosi bendruomenėje, kurioje žmonės turėjo aukoti patogumą ir saugumą dėl ištikimybės Dievui.
Al-‘Ankabūt apima kelis sluoksnius. Pirmasis – tai asmeninis tikėjimo išbandymas, kai žmogus pats turi įrodyti savo nuoširdumą. Antrasis – istorinis pranašų pavyzdys, rodantis, kad kiekvienas pasiuntinys buvo prieštaravimo centre, bet Dievas jį išgelbėjo. Trečiasis – moralinis pamokymas, kad netikėjimo pamatai yra trapūs, o tikėjimas yra vienintelis tvirtas pagrindas.
Islamo tradicijoje ši sura laikoma viena iš stipriausių priminimų apie kantrybės vertę. Ji dažnai skaitoma kaip padrąsinimas patiriantiems sunkumus, nes pabrėžia, kad kančia nėra ženklas, jog Dievas apleido, bet išbandymas, kurio tikslas – išgryninti širdį. Sura taip pat naudojama mokymuose apie monoteizmą: voratinklio alegorija parodo, kad visi stabai ir tarpininkai yra silpni, o tik Dievas yra tikroji atrama.
Al-Ankabut, Voratinklis
1 eilutė
Alif. Lam. Mim.
Tai paslaptingos raidės, kurių tikroji prasmė žinoma tik Dievui, bet jos žymi pradžią ir kviečia klausytis.
2 eilutė
Ar žmonės mano, kad jiems bus leista sakyti „mes tikime“ ir jie nebus išbandyti?
Dievas parodo, kad tikėjimas nėra vien žodžiai – jis tikrinamas išbandymais.
3 eilutė
Mes tikrai išbandėme tuos, kurie buvo prieš juos, kad Dievas išskirtų tiesuosius ir žinomus melagius.
Išbandymas yra skirtas atskleisti, kas tikrai ištikimas.
4 eilutė
Ar tie, kurie daro blogį, mano, kad jie gali mus aplenkti? Blogai, kaip jie sprendžia!
Pabrėžiama, kad nusikaltėliai neišvengs Dievo teismo.
5 eilutė
Kas tikisi susitikimo su Dievu, tegul žino, kad Dievo nustatytas laikas tikrai ateis. Jis girdi ir žino.
Priminta apie Paskutinę dieną – tai neišvengiama.
6 eilutė
Kas kovoja, kovoja tik sau, nes Dievui nereikia pasaulio.
Dvasinė kova yra žmogaus labui, ne dėl Dievo naudos.
7 eilutė
Tiems, kurie tiki ir daro gera, Mes atleisime jų blogus darbus ir atlyginsime jiems pagal geriausius jų darbus.
Dievas yra teisingas – Jis atlygina pagal gerumą.
8 eilutė
Mes įsakėme žmogui gerbti savo tėvus, bet jei jie stengiasi priversti tave garbinti tai, ko nežinai, neklausyk jų. Jūsų grįžimas pas Mane, ir Aš jums pranešiu apie jūsų darbus.
Pagarba tėvams svarbi, bet tikėjimas Dievu yra aukščiau visko.
9 eilutė
Tie, kurie tiki ir daro gera, Mes įtrauksime juos tarp teisųjų.
Dievo pažadas tikintiesiems.
10 eilutė
Yra žmonių, kurie sako: „Mes tikime Dievu“, bet kai jie susiduria su persekiojimu dėl Dievo, jie laiko žmonių žalą kaip Dievo bausmę. Jei ateina pagalba nuo Dievo, jie sako: „Mes buvome su jumis.“ Argi Dievas nežino, kas yra žmonių širdyse?
Veidmainystė išryškėja sunkumuose.
11 eilutė
Dievas tikrai žino tikinčiuosius ir tikrai žino veidmainius.
Jis pažįsta vidų, ne tik išorę.
12 eilutė
Tie, kurie netiki, sako tiems, kurie tiki: „Sekite mūsų keliu, mes prisiimsime jūsų nuodėmes.“ Tačiau jie neprisiims nė menkiausios jų dalies – jie meluoja.
Netikintieji vilioja, bet negali prisiimti atsakomybės.
13 eilutė
Jie tikrai neš savo naštas ir dar papildomų naštų, ir jie bus paklausti apie tai, ką jie kūrė.
Netikintieji kentės už savo klaidas ir už kitų suklaidinimą.
14 eilutė
Mes pasiuntėme Nojų jo tautai, ir jis pasiliko tarp jų tūkstantį metų, išskyrus penkiasdešimt. Tada juos užklupo tvanas, kai jie buvo neteisingi.
Nojus ilgai ragino savo tautą, bet tik nedaugelis patikėjo. Tvanas tapo bausme už jų užsispyrimą.
15 eilutė
Mes išgelbėjome jį ir laivą su keleiviais, ir padarėme tai ženklu pasauliui.
Nojaus istorija – pamoka apie Dievo pagalbą ištikimiesiems.
16 eilutė
Mes pasiuntėme Abraomą jo tautai, ir jis sakė: „Garbinite Dievą ir bijokite Jo. Tai jums geriau, jei žinotumėte.“
Abraomas pasirodo kaip monoteizmo pranašas.
17 eilutė
Jūs garbinate tik stabus, o sukuriate melą. Tie, kuriuos garbinate be Dievo, neturi galios jus aprūpinti. Tad ieškokite aprūpinimo pas Dievą, garbinkite Jį ir būkite dėkingi Jam. Pas Jį jūs būsite sugrąžinti.
Abraomas aiškiai pasmerkia stabmeldystę.
18 eilutė
Jei jūs neigsite, daugybė tautų prieš jus jau neigė. Pranašui priklauso tik aiškus perdavimas.
Pranašo užduotis – perduoti žinią, o ne priversti tikėti.
19 eilutė
Argi jie nemato, kaip Dievas pradeda kūriniją ir ją pakartoja? Tai Dievui lengva.
Dievo galia parodyta per kūrimo ir prisikėlimo ryšį.
20 eilutė
Sakyk: „Keliaukite po žemę ir pažiūrėkite, kaip Jis pradėjo kūriniją. Dievas ją pakartos, ir Dievas turi galią viskam.“
Gamta ir istorija yra pamokos apie Dievo kūrybą ir prisikėlimą.
21 eilutė
Jis baudžia, ką nori, ir gailisi, ko nori. Pas Jį jūs būsite grąžinti.
Dievas yra ir teisingas teisėjas, ir gailestingas globėjas.
22 eilutė
Jūs negalite pabėgti nei žemėje, nei danguje. Be Dievo jums nėra gynėjo ir pagalbininko.
Dievo galia yra absoliuti.
23 eilutė
Tie, kurie neigia Dievo ženklus ir susitikimą su Juo, tie praranda viltį dėl Mano gailestingumo, ir jiems yra skaudi bausmė.
Atmetimas uždaro duris į gailestingumą.
24 eilutė
Tautos atsakas Abraomui buvo tik pasakyti: „Nužudykite jį arba sudeginkite jį.“ Bet Dievas jį išgelbėjo. Iš tiesų, tame yra ženklai tikintiesiems.
Abraomas stebuklingai išgelbėtas – tikėjimo pergalė prieš smurtą.
25 eilutė
Abraomas sakė: „Jūs ėmėtės stabų, kad mylėtumėtės tarpusavyje šiame pasaulyje. Bet Paskutinę dieną vieni kitus neigsite ir keiksitės. Jūsų prieglobstis – Ugnis, ir jūs neturėsite pagalbininkų.“
Stabmeldystė sukuria tik laikiną bendrystę, bet amžinybėje ji virsta priešiškumu.
26 eilutė
Lotą patikėjo Abraomui, ir jis tarė: „Aš keliauju pas savo Viešpatį, Jis yra galingas ir išmintingas.“
Abraomo šeimos istorija susiejama su Loto istorija.
27 eilutė
Mes suteikėme jam Izaoką ir Jokūbą ir padarėme jo palikuonis pranašais. Mes davėme jam gėrį šiame pasaulyje, o anapusybėje jis bus tarp teisųjų.
Abraomo giminė įtvirtinama kaip pranašų linija.
28 eilutė
Mes pasiuntėme Lotą, kai jis sakė savo tautai: „Jūs darote nepadorumą, kokio prieš jus nedarė nei viena tauta pasaulyje.“
Lotui pavesta pasmerkti Sodomą už iškrypimą.
29 eilutė
„Ar jūs einate pas vyrus, plėšikaujate kelius ir darote blogį savo susirinkimuose?“ Jo tautos atsakymas buvo tik: „Atnešk mums Dievo bausmę, jei sakai tiesą.“
Loto tauta atmetė perspėjimą ir atvirai iššaukė bausmę.
30 eilutė
Jis sakė: „Mano Viešpatie, padėk man prieš tą sugadintą tautą.“
Lotas meldžiasi pagalbos.
31 eilutė
Kai Mūsų pasiuntiniai atėjo pas Abraomą su gera žinia, jie tarė: „Mes sunaikinsime šitos miesto žmones, nes jie buvo nusidėjėliai.“
Angelas praneša Abraomui apie Sodomą.
32 eilutė
Jis sakė: „Bet Lote yra.“ Jie tarė: „Mes geriausiai žinome, kas jame. Mes išgelbėsime jį ir jo šeimą, išskyrus jo žmoną, ji bus tarp pasiliekančių.“
Lotas išgelbėtas, bet jo žmona pasmerktas kartu su tauta.
33 eilutė
Kai Mūsų pasiuntiniai atėjo pas Lotą, jis buvo nuliūdęs dėl jų ir jo širdis buvo suspausta. Jie tarė: „Nebijok ir neliūdėk. Mes išgelbėsime tave ir tavo šeimą, išskyrus tavo žmoną, ji bus tarp pasiliekančių.“
Angelai ramina Lotą.
34 eilutė
Mes nuleidome ant jų lietų – ir koks blogas buvo tas lietus tiems, kurie buvo perspėti.
Užklupo bausmė – akmenų lietus.
35 eilutė
Tame yra ženklas tiems, kurie mąsto.
Priminta, kad tai pamoka ateities kartoms.
36 eilutė
Mes pasiuntėme Midjanui jų brolį Šu‘aybą, ir jis tarė: „Mano tauta, garbinkite Dievą, tikėkite Paskutine diena ir nedarykite blogio žemėje, sukeldami sumaištį.“
Šu‘aybas skelbė monoteizmą ir teisingumą.
37 eilutė
Bet jie jį atmetė, todėl juos užklupo žemės drebėjimas, ir jie rytą rado gulinčius savo namuose negyvus.
Šu‘aybo tautos bausmė.
38 eilutė
Taip pat ‘Adą ir Samūdą – iš jų gyvenviečių aiškiai matyti. Šėtonas jiems padarė jų darbus patrauklius ir atitraukė juos nuo kelio, nors jie buvo įžvalgūs.
‘Ad ir Samūdo tautos pavyzdys, liudijantis, kad klestėjimas be tikėjimo yra trumpalaikis.
39 eilutė
Taip pat Karūną, faraoną ir Hamaną – Mozė atėjo pas juos su aiškiais ženklais, bet jie elgėsi išdidžiai žemėje. Jie nebuvo pirmi, bet bausmė juos užklupo.
Egipto valdovai simbolizuoja išdidumą ir tironiją.
40 eilutė
Kiekvieną Mes nubaudėme už jo nuodėmes. Kai kuriuos užklupo vėjas su akmenimis, kai kuriuos sugriebė šauksmas, kai kuriuos Mes paskandinome. Dievas jiems nedarė neteisybės, bet jie patys sau ją darė.
Apibendrinama: Dievo bausmės buvo įvairios, bet visada teisingos.
41 eilutė
Tie, kurie priima globėjus be Dievo, yra kaip voras, kuris pasistato namą. O silpniausi iš visų namų yra voro namai, jei jie tik žinotų.
Garsioji šios suros metafora: stabmeldystė yra kaip voratinklis – atrodo sudėtinga, bet yra visiškai trapi.
42 eilutė
Dievas žino, ką jie garbina be Jo. Jis yra galingas ir išmintingas.
Dievas mato viską – nėra paslapties nei stabams, nei jų garbintojams.
43 eilutė
Šie palyginimai yra skirti žmonėms, bet supranta juos tik tie, kurie turi žinias.
Tik išmintingi geba pasimokyti iš alegorijų.
44 eilutė
Dievas sukūrė dangus ir žemę su tiesa. Tame yra ženklų tikintiesiems.
Kūrinija pati yra liudijimas apie Dievą.
45 eilutė
Skaityk tai, kas tau apreikšta iš Knygos, ir laikykis maldos. Iš tiesų, malda sulaiko nuo nepadorumo ir blogio, o didžiausias dalykas yra Dievo prisiminimas. Dievas žino, ką jūs darote.
Maldos esmė – ne tik ritualas, bet apsauga nuo nuodėmės.
46 eilutė
Nesiginčykite su Rašto žmonėmis kitaip, kaip tik geriausiu būdu, nebent su tais, kurie daro neteisybę. Sakykite: „Mes tikime tuo, kas mums apreikšta, ir kas jums apreikšta. Mūsų Dievas ir jūsų Dievas yra vienas, ir Jam mes esame paklusnūs.“
Raginama dialogui su žydais ir krikščionimis, pripažįstant bendrą monoteizmo šaknį.
47 eilutė
Taip Mes nuleidome tau Knygą. Tie, kuriems buvo duota Knyga, tiki ja, ir yra tokių, kurie tiki iš šitų. Tik netikintys atmeta Mūsų eilutes.
Koranas pristatomas kaip tęsinys ankstesnių Raštų.
48 eilutė
Tu neskaitai jokios knygos prieš tai ir nerašei jos savo dešine ranka, nes tuomet netikintieji būtų abejoję.
Muhammado neraštingumas parodomas kaip ženklas, kad Koranas nėra žmogaus kūrinys.
49 eilutė
Tai yra aiškūs ženklai širdyse tų, kurie turi žinias. Niekas neigia Mūsų eilutes, išskyrus neteisinguosius.
Koranas liudija pats save.
50 eilutė
Jie sako: „Kodėl jam neatnešta ženklų iš jo Viešpaties?“ Sakyk: „Ženklai yra pas Dievą. Aš tik aiškus perspėtojas.“
Netikėliai reikalauja stebuklų, bet tikrasis ženklas yra pats Apreiškimas.
51 eilutė
Argi jiems neužtenka, kad Mes tau nuleidome Knygą, kuri jiems skaitoma? Iš tiesų, tame yra gailestingumas ir priminimas tikintiesiems.
Koranas yra didžiausias ženklas.
52 eilutė
Sakyk: „Dievas yra liudytojas tarp manęs ir jūsų. Jis žino, kas yra danguose ir žemėje. Tie, kurie tiki neteisingu ir neigia Dievą, yra pralaimėtojai.“
Dievo liudijimas yra aukščiausias.
53 eilutė
Jie skuba tave su bausme. Jei ne nustatytas laikas, bausmė tikrai ateitų pas juos. Ji tikrai ateis jiems staiga, kai jie to nesitiki.
Dievo bausmė yra neišvengiama, bet ateina Jo laiku.
54 eilutė
Jie skuba su bausme, bet pragaras juos tikrai apsups.
Bausmė neišvengiama.
55 eilutė
Tą dieną juos apims bausmė iš viršaus ir iš po kojų. Jis sakys: „Paragaukite to, ką jūs darėte.“
Dievo teismas bus visapusiškas.
56 eilutė
Mano tarnai, kurie tikite, Mano žemė yra plati, tad tik Mane garbinkite.
Jei negalite išpažinti tikėjimo vienoje vietoje, keliaukite kitur.
57 eilutė
Kiekviena siela paragaus mirties. Tada pas Mus jūs būsite grąžinti.
Gyvenimas laikinas, tik Anapusybė amžina.
58 eilutė
Tiems, kurie tiki ir daro gera, Mes paruošėme būstą Rojuje, kur teka upės. Ten jie liks amžinai. Koks puikus atlygis už ištverminguosius.
Rojaus pažadas kantriems.
59 eilutė
Tiems, kurie buvo kantrūs ir pasitikėjo savo Viešpačiu.
Kantrybė ir pasitikėjimas – tikėjimo branduolys.
60 eilutė
Kiek gyvūnų yra, kurie neneša savo maisto – Dievas juos aprūpina, kaip ir jus. Jis girdi ir žino.
Priminta, kad aprūpinimas priklauso tik Dievui.
61 eilutė
Ar tas, kuris eina tiesiu keliu, yra kaip tas, kuris klumpa tamsoje, iš kurios neišeina?
Tikinčiojo ir netikinčiojo priešprieša.
62 eilutė
Jei jie tavęs klausia: kas sukūrė dangus ir žemę ir pavaldė saulę ir mėnulį, jie sakys: „Dievas.“ Kaip jie gali būti taip nuklaidinti?
Net stabmeldžiai pripažįsta Dievo kūrybą, bet vis tiek klaidžioja.
63 eilutė
Dievas praplečia aprūpinimą, kam nori, ir susiaurina. Jis viską žino.
Dievo rankose – tiek klestėjimas, tiek skurdas.
64 eilutė
Jei jų paklaustum: kas nuleidžia lietų iš dangaus ir atgaivina žemę po mirties, jie tikrai sakytų: „Dievas.“ Sakyk: „Šlovė Dievui!“ Bet dauguma jų nesupranta.
Dievo ženklai aiškūs, bet žmonės juos ignoruoja.
65 eilutė
Kai jie lipa į laivą ir užklumpa pavojus, jie šaukiasi Dievo, nuoširdžiai Jam atsidavę. Bet kai Jis juos išgelbsti, jie vėl priskiria Jam partnerius.
Žmonių nepastovumas – maldoje nuoširdūs, bet saugūs grįžta prie stabų.
66 eilutė
Tegul jie neigia tai, ką Mes jiems davėme, ir mėgaujasi, bet netrukus jie sužinos.
Trumpalaikis malonumas baigsis.
67 eilutė
Argi jie nemato, kad Mes padarėme šventą vietą saugią, nors aplinkui žmonės grobiami? Argi jie tiki neteisingu ir neigia Dievo malonę?
Meka parodyta kaip ypatinga vieta, apsaugota Dievo.
68 eilutė
Kas gali būti labiau neteisingas už tą, kuris išgalvoja melą apie Dievą arba neigia tiesą, kai ji ateina pas jį? Argi netikintiesiems nėra vietos pragare?
Netikėjimas apibūdinamas kaip didžiausia neteisybė.
69 eilutė
Tie, kurie kovoja Mūsų kelyje, Mes tikrai vesime juos Mūsų keliais. Dievas yra su geraisiais.
Sura baigiasi padrąsinimu: dvasinė kova atveria kelią į Dievo artumą.