Al-Anbiyā’ yra dvidešimt pirmoji Korano sura, turinti 112 eilučių ir priskiriama Mekos laikotarpiui. Jos pavadinimas lietuviškai reiškia „Pranašai“, nes didelė dalis šio teksto skirta įvairių Dievo pasiuntinių istorijoms ir jų misijoms.
Ši sura akcentuoja Dievo vienumą, primena apie Paskutinę dieną, o kartu pateikia daugelio pranašų pasakojimus – Adomo, Nojaus, Abraomo, Mozės, Dovydo, Saliamono, Jobo, Jono, Marijos sūnaus Jėzaus ir kitų. Ji pabrėžia, kad visi pranašai buvo žmonės, turintys silpnybių, bet jie buvo pasirinkti Dievo perduoti žinią, ir kad visi jų mokymai veda prie vieno tikėjimo į Kūrėją.
Al-Anbiyā’ ypač siejama su tuo, kad netikintieji reikalavo ženklų, tačiau buvo raginami žiūrėti į praeities tautų likimus ir gamtos tvarką kaip į akivaizdžius Dievo ženklus. Joje taip pat primenama, kad artinasi apskaitos diena ir kad žmonės linkę užmiršti amžinybę, pasiduodami kasdieniams malonumams.
Citatos
1 eilutė
Artėja žmonėms jų atsiskaitymo valanda, bet jie abejingai nusigręžia.
Tai pradžios įspėjimas: pasaulis turi pabaigą, ir žmonės turi būti pasiruošę Paskutinei Dienai.
7 eilutė
Mes siuntėme tik vyrus, kuriems suteikėme apreiškimą. Paklauskite Rašto žmonių, jei jūs nežinote.
Dievas primena, kad pranašai buvo žmonės, o ne antgamtinės būtybės, ir jų misija visada buvo patvirtinama ankstesniuose Raštuose.
16 eilutė
Mes nesukūrėme dangaus ir žemės ir to, kas tarp jų, iš žaidimo.
Pabrėžiama, kad kūrinija turi prasmę ir tikslą, o ne atsitiktinę egzistenciją.
25 eilutė
Mes nesiuntėme nė vieno pasiuntinio prieš tave, kuriam nebūtų apreikšta: nėra kito dievo, tik Aš, todėl Mane garbinkite.
Visų pranašų žinia yra viena – grynas monoteizmas.
30 eilutė
Argi tie, kurie netiki, nemato, kad dangus ir žemė buvo viena, ir Mes juos atskyrėme, ir iš vandens padarėme viską, kas gyva? Argi jie netiki?
Labai dažnai cituojama eilutė, kurioje išryškinama kūrinijos paslaptis ir vandens, kaip gyvybės šaltinio, reikšmė.
47 eilutė
Mes padėsime teisingumo svarstykles Atsiskaitymo dieną, ir nė vienai sielai nebus padaryta neteisybės. Jei tai būtų net garstyčios grūdelio svorio, Mes tai atnešime. Užtenka Mūsų kaip skaičiuotojų.
Tai pabrėžia absoliutų teisingumą Paskutinėje Dienoje.
69 eilutė
Mes pasakėme: „O ugnie, būk šalta ir saugi Abraomui.“
Pasakojimas apie Abraomą, kai jo priešai jį metė į ugnį, o Dievas jį išgelbėjo. Tai žymus Dievo globos simbolis.
76 eilutė
Nojus, kai jis šaukė anksčiau, Mes jį išklausėme ir išgelbėjome jį ir jo šeimą nuo didžiulės bėdos.
Primena apie praeities pranašų išgelbėjimą ir Dievo atsaką į nuoširdžią maldą.
83 eilutė
Jobas, kai jis šaukė savo Viešpačiui: „Iš tiesų, mane palietė kančia, o Tu – Gailestingiausias iš gailestingųjų.“
Jobo kantrybės ir nuolankumo malda – pavyzdys visiems tikintiesiems.
107 eilutė
Mes tave, Muhammedai, siuntėme tik kaip gailestingumą pasauliams.
Sura baigiasi pabrėžiant Muhammado misijos esmę – jo siuntimas yra iš gailestingumo visai kūrinijai, ne tik arabams ar vienai tautai.