Al-An‘am yra šeštoji Korano sura, priskiriama Mekos laikotarpiui, turinti 165 eilutes. Jos pavadinimas reiškia „Galvijai“ arba „Gyvuliai“ ir kyla iš to, kad sura nagrinėja klausimus, susijusius su gyvulių auginimu, aukomis ir pagoniškais papročiais, kurie tuo metu buvo paplitę Arabijoje. Tačiau pavadinimas tėra viena iš temų, nes šioje sura itin plačiai vystoma pagrindinė islamo idėja – tikėjimas į vieną Dievą, kuris sukūrė dangų, žemę, žmogų ir visa, kas gyva.
Ši sura buvo apreikšta tuo metu, kai pranašas Muhammadas dar gyveno Mekoje, ir musulmonai buvo mažuma, dažnai susidurianti su pasityčiojimais ir priešiškumu. Todėl tekstas turi aiškų poleminį atspalvį – jis ginčijasi su stabmeldžių įsitikinimais, kritikuoja klaidingus dievus, kviečia stebėti gamtos ženklus ir matyti juose Dievo vienumą. Vienas iš ypatingų šios suros bruožų tas, kad ji, kaip pasakojama tradicijoje, buvo apreikšta vienu kartu, o ne dalimis, ir ją lydėjo septyniasdešimt tūkstančių angelų. Tai pabrėžia jos iškilmingumą ir svarbą.
Religinės sąsajos čia itin ryškios. Daug dėmesio skiriama ankstesniems pranašams – Abraomui, Nojui, Mozei, Jėzui ir kitiems. Sura parodo, kad islamo žinia nėra naujovė, bet tęsinys tos pačios dieviškos linijos, kurioje kiekviena tauta turėjo savo pranašą. Abraomo istorija ypač reikšminga – jis pristatomas kaip žmogus, kuris, ieškodamas tiesos, atmetė saulės, mėnulio ir žvaigždžių garbinimą, suprasdamas, kad tik vienas Dievas yra visų kūrinių Viešpats. Tokiu būdu Al-An‘am moko atmesti visus tarpininkus ir pripažinti tik vieną Kūrėją.
Svarbi suros dalis skirta žmogaus sąžinei. Pabrėžiama, kad kiekvienas turi vidinį liudijimą apie Dievo buvimą, ir kad tikėjimas nėra primetamas prievarta, bet kyla iš žmogaus atvirumo tiesai. Todėl ne kartą sakoma, kad net jei pranašas labai norėtų, jis negali priversti netikinčiojo priimti tikėjimo – tai Dievo valioje. Kartu sura akcentuoja atsakomybę: kiekviena siela bus teisiama pagal savo darbus, ir niekas negali perimti kito kaltės.
Pavadinimas „Gyvuliai“ susijęs su tuo, kad daug eilučių kalba apie pagonių ritualus, jų prietarus dėl gyvulių, aukų ir draudimų. Arabų gentys skirstydavo gyvulius į „šventus“ ir „draudžiamus“, kurdavo įvairias taisykles, kurios neturėjo jokio ryšio su tikru Dievo įsakymu. Koranas tai atmeta ir primena, kad viskas, kas sukurta, yra Dievo duota, o tik Jis nustato, kas leistina ir kas draudžiama. Tokiu būdu sura grąžina tikinčiuosius prie gryno monoteizmo, be žmogiškų prasimanymų.
Al-An‘am yra ilga ir turtinga turiniu sura. Ji kalba apie Dievo ženklus gamtoje – naktį ir dieną, saulę ir mėnulį, lietų ir augalus, kurie visi liudija Kūrėją. Ji perspėja apie netikėjimo pasekmes ir parodo, kad ankstesnės tautos, atmetusios pranašus, buvo sunaikintos. Ji taip pat stiprina pranašo Muhammado misiją – jis kviečiamas drąsiai skelbti tiesą, net jei dauguma nusigręžia.
Ši sura islamo tradicijoje turi ypatingą reikšmę. Ji laikoma „šviesos sura“, nes joje plačiai paaiškinami tikėjimo pagrindai, o jos skaitymas laikomas dideliu nuopelnu. Ji naudojama ne tik pamaldose, bet ir kaip mokymo šaltinis, aiškinant Dievo vienumą, pranašų misiją ir žmogaus atsakomybę. Al-An‘am padeda suprasti, kad tikėjimas nėra vien ritualai ar tradicijos – tai pirmiausia ryšys su Kūrėju, kuris pasireiškia gyvenimo pasirinkimuose, moralėje ir nuolankume Dievo valiai.
Citatos
1 eilutė
Šlovė Dievui, kuris sukūrė dangus ir žemę, padarė tamsą ir šviesą, tačiau tie, kurie netiki, savo Viešpačiui prilygina kitus.
12 eilutė
Sakyk: kam priklauso visa, kas danguose ir žemėje? Sakyk: Dievui. Jis sau užrašė gailestingumą. Jis jus surinks Prisikėlimo dieną, dėl kurios nėra abejonės. Tie, kurie save pražudė, netikės.
32 eilutė
Pasaulio gyvenimas yra tik žaidimas ir pramoga, o Anapusybė yra geresnė tiems, kurie bijo Dievo. Argi jūs nesuvokiate?
50 eilutė
Sakyk: aš jums nesakau, kad turiu Dievo lobynus, nei kad žinau paslėptą, nei kad esu angelas. Aš tik seku tuo, kas man apreikšta. Sakyk: ar lygūs aklas ir matantis? Argi jūs nesusimąstysite?
59 eilutė
Pas Jį yra paslėpto žinojimo raktai – niekas jų nežino, tik Jis. Jis žino, kas yra sausumoje ir jūroje, nei vienas lapas nenukrenta be Jo žinios, ir nėra grūdo žemės gelmėse, nei nieko žalio ar sauso, kas nebūtų aiškiai užrašyta Knygoje.
79 eilutė
Aš nukreipiau savo veidą į Tą, kuris sukūrė dangus ir žemę, nuoširdžiai ir nusigręžęs nuo stabų, ir aš nesu iš politeistų.
82 eilutė
Tie, kurie tiki ir savo tikėjimo nesuteršia neteisybe, tie turi saugumą, ir jie yra teisingai vedami.
101 eilutė
Jis yra dangaus ir žemės Kūrėjas. Kaip Jis galėtų turėti vaiką, jei Jam nėra draugės? Jis sukūrė viską, ir Jis viską žino.
122 eilutė
Ar tas, kuris buvo miręs, ir Mes jį prikelėme, ir suteikėme jam šviesą, kuria jis vaikšto tarp žmonių, yra kaip tas, kuris lieka tamsoje, iš kurios neišeina? Taip netikintiesiems jų darbai buvo padaryti patrauklūs.
164 eilutė
Sakyk: argi ieškosiu kito Viešpaties, kai Jis yra visko Viešpats? Kiekviena siela užsidirba tik sau, ir joks nešėjas neneš kito naštos. Tada jūsų grįžimas pas Viešpatį, ir Jis jus informuos apie tai, dėl ko jūs ginčijotės.