Tertuliano, vieno iš ankstyvosios krikščionybės Tėvų, veikalas „Adversus Marcionem“ (lot. Adversus Marcionem, angl. Against Marcion, liet. Prieš Marcioną) yra penkių knygų apologetinis traktatas, parašytas apie 207–212 m. Šis darbas, sukurtas lotynų kalba, yra skirtas paneigti Marciono, II a. eretiko, mokymus, kurie kėlė grėsmę besiformuojančiai krikščionių doktrinai. Tertulianas, gyvenęs Kartaginoje (dabartinis Tunisas), buvo žinomas savo aistringu stiliumi ir griežtu ortodoksinės krikščionybės gynimu.
„Adversus Marcionem“ buvo parašytas II a. pabaigoje–III a. pradžioje, kai krikščionybė dar formavo savo tapatybę, susidurdama su įvairiomis filosofinėmis ir religinėmis srovėmis, įskaitant gnosticizmą ir Marciono ereziją. Tertulianas, buvęs teisininkas, naudojo savo retorinius įgūdžius, kad sukurtų vieną iš svarbiausių ankstyvosios krikščionybės polemikos darbų, kuris padėjo pagrindą krikščioniškosios teologijos raidai.
Tertulianas rašė „Adversus Marcionem“, siekdamas paneigti Marciono mokymus, kurie skaldė krikščionių bendruomenę. Marcionas, turtingas laivų savininkas iš Sinope (dabartinė Turkija), II a. viduryje sukūrė savo doktriną, teigdamas, kad Senojo Testamento Dievas (Demiurgas) yra kitoks, žemesnis ir griežtas, palyginti su Naujojo Testamento geruoju Dievu, kurį atskleidė Jėzus. Marcionas atmetė Senąjį Testamentą, laikydamas jį nesuderinamu su krikščionybe, ir sudarė savo kanoną, įtraukdamas tik sutrumpintą Luko evangeliją ir Pauliaus laiškus.
Tertulianas matė Marciono idėjas kaip pavojingą iškraipymą, kuris ne tik atskyrė krikščionybę nuo jos žydiškų šaknų, bet ir kėlė grėsmę Dievo vienybės ir Rašto vientisumo sampratai. Jo tikslas buvo parodyti, kad Marciono dualizmas (dviejų Dievų doktrina) yra logiškai ir teologiškai ydingas, o krikščionybė yra vientisa tiesa, apimanti abu Testamentus. Be to, Tertulianas siekė sustiprinti ortodoksinę krikščionių tapatybę, pabrėždamas apaštalų tradicijos autoritetą.
Įdomus istorinis niuansas: Tertulianas, nors ir buvo aistringas ortodoksijos gynėjas, vėliau pats prisijungė prie montanizmo – griežtos asketinės krikščionybės atšakos. Tačiau „Adversus Marcionem“ buvo parašytas dar prieš šį posūkį, todėl atspindi jo ortodoksinį požiūrį. Jo poleminis stilius, kupinas ironijos ir kandžių pastabų, daro veikalą ne tik teologiškai reikšmingą, bet ir literatūriškai gyvą.
„Adversus Marcionem“ susideda iš penkių knygų, kuriose Tertulianas sistemingai griauna Marciono teologiją, gindamas krikščionių tikėjimo pagrindus. Kiekviena knyga turi specifinį fokusą, tačiau visas jas jungia tikslas parodyti Dievo vienybę ir Rašto vientisumą.
Pirmoji knyga: Marciono Dievo kritika
Pirmojoje knygoje Tertulianas atakuoja Marciono dualistinę teologiją, teigdamas, kad idėja apie du Dievus – Senojo Testamento kūrėją ir Naujojo Testamento gerąjį Dievą – yra absurdiška. Jis argumentuoja, kad vienas tikras Dievas yra ir teisingas, ir gailestingas, o Marciono „gerasis Dievas“ yra silpnas ir nepastovus, nes neturi kūrimo galios. Tertulianas naudoja filosofinius ir loginius argumentus, klausdamas, kaip Marciono Dievas galėjo būti nežinomas iki Jėzaus, jei jis yra visagalis.
Antroji knyga: Senojo Testamento Dievo gynimas
Antrojoje knygoje Tertulianas gina Senojo Testamento Dievo, kaip vienintelio tikro Kūrėjo, prigimtį. Jis pabrėžia, kad Dievo teisingumas ir gailestingumas yra suderinami, o Senojo Testamento įstatymai buvo būtini žmonijos auklėjimui. Tertulianas cituoja Raštą, parodydamas, kad Senasis Testamentas pranašauja Kristų, taip paneigdamas Marciono atmetimą.
Trečioji knyga: Kristaus ir pranašysčių ryšys
Trečiojoje knygoje Tertulianas įrodo, kad Jėzus yra Senojo Testamento Mesijas, kurio atėjimą pranašavo pranašai. Jis kritikuoja Marciono teiginį, kad Kristus buvo atskiras nuo Senojo Testamento Dievo, parodydamas, kad Kristaus mokymas ir darbai atitinka pranašystes. Tertulianas taip pat gina krikščionių Rašto kanono vientisumą.
Ketvirtoji knyga: Luko evangelijos analizė
Ketvirtojoje knygoje Tertulianas nagrinėja Marciono redaguotą Luko evangeliją, parodydamas, kad Marcionas iškraipė tekstą, pašalindamas dalis, kurios siejo Jėzų su Senojo Testamento Dievu. Tertulianas atkuria evangelijos kontekstą, įrodydamas, kad ji patvirtina ortodoksinę doktriną apie Dievo vienybę ir Kristaus dieviškumą.
Penktoji knyga: Pauliaus laiškų gynimas
Paskutinėje knygoje Tertulianas gina Pauliaus laiškus, kuriuos Marcionas laikė savo doktrinos pagrindu. Jis įrodo, kad Paulius mokė apie tą patį Dievą, kuris veikia abiejuose Testamentuose, ir kad Marciono interpretacijos yra klaidingos. Tertulianas pabrėžia apaštališkosios tradicijos autoritetą, kaip apsaugą nuo erezijų.
Tertuliano stilius yra aistringas, poleminis ir kartais sarkastiškas. Jis naudoja teisinius argumentus, retorinius klausimus ir ironiją, kad demaskuotų Marciono idėjas. Pavyzdžiui, jis vadina Marcioną „Pontiko piratu“, užsimindamas apie jo kilmę ir Rašto „plėšimą“. Nepaisant griežto tono, Tertulianas remiasi logika, Raštu ir tradicija, kurdamas tvirtą teologinį pagrindą.
Unikalūs akcentai
Viena iš „Adversus Marcionem“ ypatybių yra Tertuliano gebėjimas sujungti filosofiją, teologiją ir teisinę retoriką. Jo klausimas „Ką bendra turi Atėnai su Jeruzale?“ (iš kito veikalo, bet atspindintis jo požiūrį) rodo jo skepticizmą graikų filosofijai, tačiau „Adversus Marcionem“ jis sumaniai naudoja logiką, kad paneigtų Marciono dualizmą. Šis darbas taip pat yra vienas pirmųjų, aiškiai ginančių Senojo Testamento svarbą krikščionybei, padėjęs pagrindą vėlesniems teologams, tokiems kaip Augustinas.
Įdomus faktas: Tertulianas buvo pirmasis, pavartojęs terminą „Trinitas“ (Trejybė) lotynų kalba, ir nors „Adversus Marcionem“ šis terminas nėra pagrindinis, veikalas prisidėjo prie Trejybės doktrinos formavimosi, pabrėždamas Dievo vienybę. Be to, Tertuliano aistringas stilius padarė jį „krikščioniškuoju Ciceronu“, kurio raštai įkvėpė viduramžių apologetus.
Veikalas taip pat atspindi II a. krikščionių kovą dėl kanono ir doktrinos. Marciono bandymas sukurti alternatyvų Raštą privertė Bažnyčią aiškiau apibrėžti savo kanoną, o Tertuliano argumentai sustiprino ortodoksinę poziciją. Jo darbas buvo toks įtakingas, kad net po jo prisijungimo prie montanizmo „Adversus Marcionem“ išliko ortodoksų skaitymo dalimi.
„Adversus Marcionem“ yra langas į ankstyvosios krikščionybės kovas, formuojant savo tapatybę. Tertulianas moko, kad tikėjimas remiasi vientisa tiesa, jungiančia Senąjį ir Naująjį Testamentus, o jo argumentai apie Dievo vienybę išlieka aktualūs diskusijose apie religinį pliuralizmą. Jo aistringas stilius ir aštrūs argumentai daro veikalą patrauklų tiems, kurie domisi polemika ar retorika.
Ištraukos
1. Apie vieno Dievo būtinybę (I knyga, 3 skyrius)
Ištrauka:
„Jei Dievas yra vienas, kaip ir privalo būti, jis turi būti tas, kuris sukūrė pasaulį, o ne tas, kurį Marcionas išgalvojo, tarsi jis būtų atėjęs iš niekur, nežinomas net savo paties kūriniams. Vienas Dievas yra visų dalykų kūrėjas, teisėjas ir gailestingasis, kuris nuo pradžių buvo žinomas per savo darbus, o ne staiga atsiskleidė, kaip Marcionas teigia.“
(Adversus Marcionem, I, 3)
Šioje ištraukoje Tertulianas atakuoja Marciono dualistinę teologiją, teigiančią, kad Senojo Testamento Dievas (Demiurgas) yra atskiras nuo Naujojo Testamento „gerojo Dievo“. Tertulianas pabrėžia Dievo vienybę, argumentuodamas, kad tikras Dievas yra visatos Kūrėjas, žinomas per savo kūrinius nuo pradžių. Jo ironija Marciono atžvilgiu („išgalvojo“, „staiga atsiskleidė“) atspindi poleminį stilių, o argumentas remiasi logika ir Rašto autoritetu. Ši ištrauka yra esminė, nes ji nustato pirmosios knygos toną, gindama monoteizmą prieš Marciono dviejų Dievų doktriną. Ji taip pat atspindi Tertuliano teisinę retoriką, kurią jis naudojo kaip buvęs teisininkas, kad demaskuotų priešininko idėjų absurdiškumą.
2. Apie Senojo Testamento svarbą (II knyga, 19 skyrius)
Ištrauka:
„Jei Senasis Testamentas yra netikras, kaip Marcionas drįsta teigti, tai kodėl jo Dievas, kuris, anot jo, yra svetimas šiam pasauliui, vis dėlto veikia per šio pasaulio tvarką? Kodėl jis siunčia pranašus, kurie skelbia Kristų, jei jis nėra jų Kūrėjas? Įstatymas ir pranašai liudija apie tą patį Dievą, kuris savo teisingumu ruošė kelią gailestingumui.“
(Adversus Marcionem, II, 19)
Antrojoje knygoje Tertulianas gina Senojo Testamento Dievo, kaip vienintelio Kūrėjo, prigimtį, paneigdamas Marciono teiginį, kad Senasis Testamentas yra nesuderinamas su krikščionybe. Šioje ištraukoje jis klausia, kaip Marciono „svetimas Dievas“ galėjo veikti per Senojo Testamento pranašus, jei jis neturi ryšio su pasauliu. Tertulianas pabrėžia Įstatymo ir pranašų tęstinumą, vedantį prie Kristaus, taip įrodydamas abiejų Testamentų vienybę. Ši ištrauka yra reikšminga, nes ji parodo Tertuliano gebėjimą naudoti Raštą kaip įrankį, jungiantį Senąjį ir Naująjį Testamentus, ir atspindi jo pastangas apsaugoti krikščionybės žydiškas šaknis. Jo retorinis klausimas („kodėl jis siunčia pranašus?“) yra būdingas jo stiliui, kviečiantis skaitytoją permąstyti Marciono logikos spragas.
3. Apie Kristaus ryšį su Senojo Testamento pranašystėmis (III knyga, 5 skyrius)
Ištrauka:
„Kristus neatėjo naikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti, kaip jis pats skelbė. Pranašystės, kurias Marcionas išmeta, yra Kristaus liudijimai, skelbiantys jo gimimą, kančią ir prisikėlimą. Jei Marcionas teigia, kad Kristus yra svetimas Senojo Testamento Dievui, kaip tuomet psalmės dainuoja apie jo kryžių, o Izaijas pranašauja apie mergelę, pagimdysiančią Emanuelį?“
(Adversus Marcionem, III, 5)
Trečiojoje knygoje Tertulianas įrodo, kad Jėzus yra Senojo Testamento Mesijas, remdamasis pranašystėmis, kurias Marcionas atmetė. Šioje ištraukoje jis cituoja Jėzaus žodžius (Mt 5:17) ir nurodo konkrečias pranašystes, tokias kaip Izaijo 7:14 apie Emanuelį, kad parodytų Kristaus ryšį su Senojo Testamento Dievu. Tertuliano argumentas yra svarbus, nes jis ne tik gina Kristaus dieviškumą, bet ir pabrėžia Rašto vientisumą, kuris buvo esminis ortodoksinės krikščionybės principas. Jo klausimas apie psalmes ir Izaiją yra retoriškai efektyvus, kviesdamas Marcioną paaiškinti akivaizdų prieštaravimą. Ši ištrauka taip pat atspindi Tertuliano biblinį išmanymą, kuris padėjo formuoti krikščioniškąją egzegezę.
4. Apie Marciono evangelijos iškraipymą (IV knyga, 2 skyrius)
Ištrauka:
„Marcionas, tas Pontiko piratas, apiplėšė Luko evangeliją, išmesdamas viską, kas sieja Kristų su Kūrėju. Bet net jo sužalota evangelija liudija prieš jį: kodėl Kristus kalba apie Abraomo palikuonis, jei jis, anot Marciono, neturi ryšio su Abraomo Dievu? Evangelija, net ir išdarkyta, išlaiko tiesą, kad Kristus yra Įstatymo ir pranašų įvykdytojas.“
(Adversus Marcionem, IV, 2)
Ketvirtojoje knygoje Tertulianas analizuoja Marciono redaguotą Luko evangeliją, parodydamas, kad net iškraipytas tekstas patvirtina ortodoksinę doktriną. Šioje ištraukoje jis vadina Marcioną „piratu“, pabrėždamas jo „Rašto plėšimą“, ir nurodo konkrečius evangelijos fragmentus, kurie sieja Jėzų su Senojo Testamento tradicija. Tertuliano argumentas, kad net Marciono versija išlaiko tiesą, yra genialus, nes jis naudoja priešininko šaltinį prieš jį patį. Ši ištrauka yra esminė, nes ji pabrėžia Tertuliano pastangas apsaugoti Rašto kanono vientisumą, kuris buvo svarbus II a. krikščionių debatų kontekste. Jo sarkastiškas tonas daro tekstą gyvą ir įsimintiną.