Adomo ir Ievos gyvenimas

Adomo ir Ievos gyvenimas – tai tekstų grupė, lotyniškai žinoma kaip Vita Adae et Evae, o graikiškoje tradicijoje paplitusi Moshės apokalipsės (Apocalypsis Mosis) pavadinimu. Nors pavadinimas nurodo pranašą Mozę, tai yra literatūrinis rėmas, teigiantis, jog ši istorija Mozei buvo apreikšta ant Sinajaus kalno. Tai vienas emocionaliausių ir detaliausių apokrifų, pasakojančių apie pirmųjų žmonių būtį po lemtingojo nuosmukio: jų fizines kančias, dramatišką atgailą Jordano ir Tigro upėse bei galutinį susitaikymą su mirtingumu. Nors pagrindiniai tekstai datuojami I–IV a., jų šaknys siekia dar senesnę judaistinę tradiciją.

Šis kūrinys skirtingose krikščioniškose kultūrose įgavo ir kitų pavadinimų: armėniškoje tradicijoje jis žinomas kaip Adomo mirties knyga, etiopų bažnyčioje išplėstas iki Adomo kovos su Šėtonu knygos (Gadla Adām wa-Ḥēwān), o viduramžių rankraščiuose neretai vadinamas tiesiog Adomo penitencija (Poenitentia Adae), pabrėžiant atgailos svarbą. Slavų tradicijoje tekstas paplito kaip Istorija apie Adomą ir Ievą, papildyta unikaliomis detalėmis apie jų pastangas išgyventi svetimame ir priešiškame pasaulyje. Visos šios variacijos kartu sudaro tai, ką mokslininkai vadina Adomo knygų ciklu, kuris šimtmečiais formavo liaudies tikėjimus apie žmogaus prigimtį ir viltį sugrįžti į Edeną.

Jei „Adomo testamentas“ fokusuojasi į dangiškąją liturgiją, tai „Adomo ir Ievos gyvenimas“ parodo žmogiškąją dramą: neviltį, fizinį skausmą ir begalinį ilgesį tam, kas prarasta.

Gyvenimas po Edeno: Atgaila ir išbandymai

Kūrinys prasideda nuo Adomo ir Ievos išvarymo. Atsidūrę už Rojaus vartų, jie susiduria su alkio ir šalčio realybe. Svarbiausia šios dalies tema – atgaila. Adomas ir Ieva nusprendžia atlikti bausmę, kad Dievas jiems pasigailėtų:

• Adomas stovi Jordano upėje 40 dienų iki kaklo paniręs į vandenį.
• Ieva stovi Tigro upėje 37 dienas.

Tačiau čia vėl pasirodo Šėtonas. Persirengęs šviesos angelu, jis bando įtikinti Ievą nutraukti atgailą, sakydamas, kad Dievas jai jau atleido. Ieva pasiduoda apgaulei, o tai dar kartą pabrėžia jos, kaip „lengviau suviliojamos“, archetipą senovės literatūroje. Šis epizodas atskleidžia gilią psichologinę traumą – baimę vėl suklysti ir nepasitikėjimą savo jėgomis.

Adomo liga ir Seto kelionė

Kūrinio kulminacija prasideda, kai Adomas, sulaukęs garbaus amžiaus, suserga pirmąja žmonijos istorijoje liga. Jis jaučia nepažįstamą kūno silpnumą ir skausmą. Adomas siunčia Setą ir Ievą prie Rojaus vartų, kad šie išprašytų „Gailestingumo aliejaus“ iš Gyvybės medžio, kuris galėtų jį išgydyti.

Pakeliui įvyksta dramatiškas susidūrimas: žvėris užpuola Setą. Ieva šaukia ant žvėries, klausdama, kaip jis drįsta pulti Dievo atvaizdą, tačiau žvėris atsako, kad jo agresija yra tik jų pačių nuopolio pasekmė – kai žmogus nustojo klausyti Dievo, gamta nustojo klausyti žmogaus. Prie Rojaus vartų arkangelas Mykolas praneša, kad aliejaus jie negaus iki laikų pabaigos, tačiau pažada būsimą Išganytojo atėjimą.

Adomo mirtis ir laidotuvės

Ši dalis yra itin vaizdinga. Ievai regėjime atsiveria dangus, ir ji mato Adomo sielą, nešamą angelų vežime. Kūrinys aprašo kosminį gedulą: saulė ir mėnulis aptemsta, nes jie negali žiūrėti į Adomo sielos tyrumą Dievo akivaizdoje.

Dievas parodo neįtikėtiną gailestingumą: Jis pats, lydimas angelų, nusileidžia į žemę palaidoti Adomo (ir vėliau Abelio). Adomas laidojamas tame pačiame regione, iš kurio buvo paimtos dulkės jo sukūrimui. Dievas pažada Adomui, kad paskutiniąją dieną jis bus prikeltas ir pasodintas į savo apgaviklio (Šėtono) sostą.

Pagrindinės temos ir originalūs terminai

• Metanoia (Atgaila): Centrinė kūrinio ašis. Žmogus ne tik pripažįsta klaidą, bet ir aktyviai siekia susitaikymo per fizinę kančią.
• Šėtono motyvacija: Kūrinys pateikia įdomią detalę – Šėtonas aiškina Adomui, kad jis sukilo ne dėl neapykantos Dievui, o dėl pavydo žmogui. Jis atsisakė nusilenkti Adomui (Dievo atvaizdui), kai šis buvo sukurtas, ir dėl to buvo išmestas iš dangaus.
• Žmogaus dualumas: Nors kūnas miršta ir kenčia, siela išlieka vertinga ir brangi Dievui.

„Vita Adae et Evae“ turėjo milžinišką įtaką viduramžių menui, literatūrai ir liaudies pamaldumui. Tai kūrinys, kuris sužmogino Biblijos personažus, paversdamas juos ne tik simboliais, bet ir kenčiančiais tėvais, ieškančiais atleidimo.

Vita Adae et Evae

ADOMO IR IEVOS GYVENIMAS

1.1 Kai Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš rojaus, jie pasidarė sau palapinę ir praleido septynias dienas gedėdami ir raudodami didžiame liūdesyje.

2.1 Bet po septynių dienų jie pasijuto alkani ir ieškojo maisto, bet nieko nerado.

2.2 Ieva tarė Adomui: „Mano valdove, aš alkana. Eik, paieškok mums ko nors valgyti. Galbūt Viešpats Dievas pažvelgs į mus, pasigailės ir pašauks mus atgal į vietą, kurioje buvome anksčiau.“

3.1 Ir Adomas atsikėlė, ir vaikščiojo septynias dienas po visą tą kraštą, bet nerado tokio maisto, kokį jie turėjo rojuje.

3.2 Ieva tarė Adomui: „Mano valdove, o, kad aš numirčiau. Galbūt tada Viešpats Dievas sugrąžintų tave į rojų, nes būtent dėl manęs Viešpats Dievas užsirūstino ant tavęs. Ar nori mane nužudyti, kad mirčiau? Galbūt Viešpats Dievas sugrąžins tave į rojų, nes dėl mano poelgio buvai iš ten išvarytas.“

3.3 Adomas atsakė: „Nekalbėk tokių dalykų, Ieva, kad Viešpats Dievas neužtrauktų mums kokio kito prakeiksmo. Kaipgi galėčiau pakelti ranką prieš savo paties kūną? Kelkimės ir ieškokime ko nors, kuo galėtume gyventi, kad nepražūtume.“

4.1 Vaikščiodami jie ieškojo daugelį dienų, bet nerado nieko panašaus į tai, ką turėjo rojuje. Jie rado tik tai, ką ėda gyvuliai.

4.2 Adomas tarė Ievai: „Viešpats davė šiuos dalykus ėsti gyvuliams ir žvėrims. Mums gi buvo skirtas angeliškasis maistas.

4.3 Bet teisingai ir pelnytai mes raudame Dievo, kuris mus sukūrė, akivaizdoje. Darykime didžią atgailą. Galbūt Viešpats Dievas nusileis, pasigailės mūsų ir duos mums ką nors, kuo galėtume gyventi.“

5.1 Ieva tarė Adomui: „Mano valdove, pasakyk man, kas yra atgaila ir kiek laiko turėčiau ją daryti, kad neužsidėtume sau naštos, kurios negalėtume pakelti, ir kad jis neišgirstų mūsų maldų,

5.2 ir Viešpats nusuktų savo veidą nuo mūsų, nes neišpildėme to, ką pažadėjome.

5.3 Mano valdove, kiek atgailos ketini daryti, juk aš užtraukiau tau vargą ir sielvartą.“

6.1 Adomas tarė Ievai: „Tu negali padaryti tiek, kiek aš, bet daryk tiek, kad būtum išgelbėta. Aš pasninkausiu keturiasdešimt dienų. Tu gi kelkis, eik prie Tigro upės, pasiimk akmenį ir stovėk ant jo vandenyje iki kaklo upės gelmėje. Tenetaria tavo lūpos nė žodžio, nes esame neverti prašyti Viešpaties, kadangi mūsų lūpos yra suteptos neleistino ir draudžiamo medžio.

6.2 Stovėk upės vandenyje trisdešimt septynias dienas. Aš gi būsiu keturiasdešimt dienų Jordano vandenyje. Galbūt Viešpats pasigailės mūsų.“

7.1 Ieva nuėjo prie Tigro upės ir padarė taip, kaip Adomas jai liepė.

7.2 Taip pat ir Adomas nuėjo prie Jordano upės ir stovėjo ant uolos vandenyje iki pat kaklo.

8.1 Adomas tarė: „Sakau tau, Jordano vandenie, liūdėk kartu su manimi ir atskirk nuo manęs visus plaukiojančius gyvūnus, kurie yra tavyje. Tegu jie apsupa mane ir gedi kartu su manimi.

8.2 Tegu jie rauda ne savęs, bet manęs, nes ne jie nusidėjo, o aš.“

8.3 Tą pačią valandą visi gyvi padarai atplaukė ir apsupo jį, ir Jordano vanduo sustojo, nebetekėdamas savo vaga.

9.1 Praėjo aštuoniolika dienų. Tuomet Šėtonas supyko, pasivertė angelo spindesiu ir nuėjo prie Tigro upės pas Ievą.

9.2 Jis rado ją verkiančią, ir tuomet pats Velnias, tarsi gedėdamas kartu su ja, pradėjo verkti ir tarė jai: „Išeik iš vandens, pailsėk ir daugiau nebeverk. Liaukis liūdėjusi ir raudojusi. Kodėl nerimauji, tu ir tavo vyras Adomas?

9.3 Viešpats Dievas išgirdo jūsų raudą ir priėmė jūsų atgailą. Mes visi, angelai, užtarėme jus, melsdami Viešpatį,

9.4 ir jis atsiuntė mane išvesti tave iš vandens ir duoti tau maisto, kurį turėjote rojuje ir dėl kurio sielvartavote.

9.5 Tad dabar išeik iš vandens, ir aš nuvesiu tave į vietą, kur paruoštas tavo maistas.“

10.1 Tai išgirdusi, Ieva patikėjo juo ir išėjo iš upės vandens. Jos kūnas buvo lyg žolė nuo vandens šalčio.

10.2 Kai ji išėjo, ji parpuolė ant žemės, bet Velnias ją pakėlė ir nuvedė pas Adomą.

10.3 Kai Adomas pamatė ją ir Velnią su ja, jis sušuko su ašaromis, sakydamas: „O Ieva, O Ieva, kur tavo atgailos darbas? Kaipgi vėl buvai suvedžiota mūsų priešininko, per kurį buvome atskirti nuo rojaus buveinės ir dvasinės laimės?“

11.1 Kai Ieva tai išgirdo, ji suprato, kad tai Velnias įtikino ją išeiti iš upės, ir ji parpuolė veidu į žemę, ir jos sielvartas, raudos ir dejonės padvigubėjo.

11.2 Ji sušuko, sakydama: „Vargas tau, Velnie. Kodėl kovoji prieš mus? Koks tau reikalas su mumis? Ką mes tau padarėme, kad taip žiauriai mus persekioji? Kodėl tavo pyktis skirtas mums?

11.3 Ar mes kada atėmėme iš tavęs tavo šlovę ar padarėme tave be garbės? Kodėl persekioji mus, o prieše, bedieviškai ir pavydžiai, net iki mirties?“

12.1 Dejuodamas Velnias tarė: „O Adomai, visas mano priešiškumas, pavydas ir apmaudas yra nukreiptas į tave, nes dėl tavęs aš buvau išvarytas ir atskirtas nuo savo šlovės, kurią turėjau danguje tarp angelų. Dėl tavęs aš buvau nublokštas į žemę.“

12.2 Adomas atsakė: „Ką aš tau padariau?

12.3 Kokia mano kaltė prieš tave? Kadangi nebuvai mūsų nei sužalotas, nei įžeistas, kodėl persekioji mus?“

13.1 Velnias atsakė: „Adomai, ką man sakai? Dėl tavęs aš buvau išmestzitas iš dangaus.

13.2 Kai tu buvai suformuotas, aš buvau išvarytas iš Dievo akivaizdos ir išsiųstas iš angelų draugijos. Kai Dievas įkvėpė į tave gyvybės alsavimą ir tavo veidas bei pavidalas buvo sukurti pagal Dievo atvaizdą, Mykolas atvedė tave ir liepė pagarbinti Dievo akivaizdoje. Tuomet Viešpats Dievas tarė: ‘Štai, Adomai, aš sukūriau tave pagal mūsų atvaizdą ir panašumą.’“

14.1 Išėjęs Mykolas sušaukė visus angelus, sakydamas: „Pagarbinkite Viešpaties Dievo atvaizdą, kaip Viešpats Dievas įsakė.“

14.2 Pats Mykolas pagarbino pirmas, tada pašaukė mane ir tarė: „Pagarbink Dievo atvaizdą.“

14.3 Aš atsakiau: „Aš neturiu savyje noro garbinti Adomą.“ Kai Mykolas vertė mane garbinti, aš jam tariau: „Kodėl verti mane? Aš nepagarbinsiu to, kuris yra žemesnis ir vėlesnis už mane. Aš esu pirmesnis už tą kūrinį. Prieš jam atsirandant, aš jau buvau sukurtas. Jis turėtų garbinti mane.“

15.1 Tai išgirdę, kiti angelai, buvę po manimi, nenorėjo jo garbinti.

15.2 Mykolas tarė: „Pagarbink Dievo atvaizdą. Jei nepagarbinsi, Viešpats Dievas užsirūstins ant tavęs.“

15.3 Aš tariau: „Jei jis užsirūstins ant manęs, aš iškelsiu savo sostą virš dangaus žvaigždžių ir būsiu lygus Aukščiausiajam.“

16.1 Tuomet Viešpats Dievas užsirūstino ant manęs ir ištrėmė mane su mano angelais iš mūsų šlovės. Dėl tavęs mes buvome išvaryti iš savo buveinės į šį pasaulį ir nublokšti ant žemės.

16.2 Iškart mes pasinėrėme į sielvartą, nes buvome apiplėšti tokios didžios šlovės,

16.3 ir mums buvo skaudu matyti tave tokioje didžioje malonumų laimėje.

16.4 Apgaule aš suvedžiojau tavo žmoną ir padariau, kad per ją būtum išvarytas iš savo laimės malonumų, lygiai kaip aš buvau išvarytas iš savo šlovės.

17.1 Tai išgirdęs, Adomas garsiai sušuko dėl Velnio ir tarė: „O Viešpatie, mano Dieve, tavo rankose mano gyvybė. Pašalink nuo manęs šį priešininką, kuris siekia pražudyti mano sielą. Suteik man jo šlovę, kurią jis pats prarado.“

17.2 Iškart Velnias jam daugiau nebepasirodė.

17.3 Adomas gi ištvermingai stovėjo keturiasdešimt dienų atgailaudamas Jordano vandenyse.

18.1 Ieva tarė Adomui: „Ilgai gyvuoki, mano valdove; tau yra pavaldi mano gyvybė, nes tu neprisidėjai nei prie pirmojo, nei prie antrojo sąmokslo. Bet aš susimokiau ir buvau suvedžiota, nes nesilaikiau Dievo įsakymo. Dabar atskirk mane nuo šio gyvenimo šviesos. Aš eisiu į vakarus ir būsiu ten, kol numirsiu.“

18.2 Tada ji pradėjo eiti link vakarų kraštų ir ėmė raudoti bei graudžiai verkti su didžiomis dejonėmis.

18.3 Ten ji pasidarė buveinę, būdama trečią mėnesį nėščia.

19.1 Kai atėjo laikas gimdyti, ją ėmė kankinti skausmai, ir ji šaukėsi Viešpaties, sakydama:

19.2 „Pasigailėk manęs, Viešpatie, padėk man.“ Ji nebuvo išgirsta, ir Dievo gailestingumas jos nepasiekė. Ji tarė sau: „Kas pasakys mano valdovui Adomui? Maldauju jūsų, dangaus šviesuliai, kai vėl pasisuksite į rytus, pasakykite mano valdovui Adomui.“

20.1a Tą pačią valandą Adomas tarė: „Ievos rauda pasiekė mane. Galbūt žaltys vėl su ja kovojo.“

20.2 Eidamas jis rado ją didžiame varge. Ieva tarė: „Kaip tai nutiko, kad matau tave, mano valdove? Mano siela sušalo esant tokiems skausmams. Dabar melsk Viešpatį Dievą už mane, kad jis išgirstų tave, pažvelgtų į mane ir išlaisvintų iš mano baisių kančių.“

20.3 Tuomet Adomas meldė Viešpatį už Ievą.

21.1 Ir štai atėjo dvylika angelų ir dvi Galybės, kurios stojo Ievos dešinėje ir kairėje.

21.2 Mykolas stovėjo jos dešinėje, palietė jos krūtinę ir tarė Ievai: „Palaiminta tu, Ieva, dėl Adomo, nes jo maldos ir prašymai yra didūs. Aš buvau atsiųstas pas tave, kad gautum mūsų pagalbą. Kelkis dabar ir ruoškis gimdymui.“

21.3a Ji pagimdė sūnų, kuris skaisčiai spindėjo. Kūdikis tuojau pat atsistojo, išbėgo, savo rankomis pririnko žolės ir atnešė savo motinai. Jo vardas buvo Kainas.

22.1 Adomas paėmė Ievą bei berniuką ir nuvedė juos į rytus.

22.2 Viešpats Dievas per angelą Mykolą atsiuntė įvairių sėklų, kurias davė Adomui ir parodė, kaip dirbti ir prižiūrėti žemę, kad turėtų vaisių, iš kurių jie ir visos jų kartos galėtų gyventi.

22.3 Vėliau Ieva pastojo ir pagimdė sūnų, kurio vardas buvo Abelis; Kainas ir Abelis gyveno kartu.

22.4a Ieva tarė Adomui:

22.4b „Mano valdove, miegodama mačiau regėjimą, tarsi mūsų sūnaus Abelio kraują ant Kaino rankos, ir jis ragavo jį savo burna. Dėl to man skaudu.“

22.5 Adomas tarė: „Vargas, kad tik Kainas nenužudytų Abelio! Atskirkime juos vieną nuo kito ir padarykime jiems atskirus namus.“

23.1 Jie padarė Kainą žemdirbiu, o Abelį piemeniu, kad taip jie būtų atskirti vienas nuo kito.

23.2 Tačiau net ir po to Kainas nužudė Abelį. Adomui tuomet buvo 130 metų. Abelis buvo nužudytas būdamas 122 metų.

23.3 Po to Adomas pažino savo žmoną, jam gimė sūnus ir jis pavadino jį Setu.

24.1 Adomas tarė Ievai: „Štai, pradėjau sūnų vietoje Abelio, kurį nužudė Kainas.“

24.2 Po to, kai Adomas susilaukė Seto, jis gyveno dar 800 metų ir susilaukė 30 sūnų ir 30 dukterų, iš viso 63 vaikų, ir jie pasidaugino žemėje tarp tautų.

25.1 Adomas tarė Setui: „Leisk man papasakoti, ką girdėjau ir mačiau. Po to, kai aš ir tavo motina buvome išvaryti iš rojaus,

25.2 kai mes buvome maldoje, atėjo pas mane arkangelas Mykolas, Dievo pasiuntinys.

25.3 Aš mačiau vežimą lyg vėją, ir jo ratai liepsnojo, ir aš buvau pagautas į teisiųjų rojų. Mačiau sėdintį Viešpatį, jo veidas buvo lyg ugnis, deganti nepakeliamai. Tūkstančių tūkstančiai angelų buvo jo vežimo dešinėje ir kairėje.

26.1 Tai matydamas, aš sunerimau, mane apėmė baimė, ir aš pagabinau Dievą veidu į žemę.

26.2 Tuomet Dievas man tarė: „Štai, tu mirsi, nes peržengei Dievo įsakymą, nes labiau klausei balso savo žmonos, kurią atidaviau tavo valdžiai, kad turėtum ją savo valioje. Tu klausei jos ir peržengei mano žodžius.“

27.1 Išgirdęs šiuos Dievo žodžius, aš parpuoliau ant žemės, pagarbintu Viešpatį ir tariau: „Mano Viešpatie, Visagalis ir gailestingas Dieve, šventas ir ištikimas, neleisk, kad tavo didybės atminimo vardas būtų sunaikintas, bet atgręžk mano sielą, nes aš mirsiu ir mano dvasia išeis iš mano lūpų.

27.2 Neišmesk manęs iš savo akivaizdos, kurį suformavai iš žemės dulkių, ir neatimk savo malonės iš to, kurį maitinai.

27.3 Štai, tavo žodis atėjo man.“ Tuomet Viešpats Dievas tarė man: „Kadangi tavo dienos suskaičiuotos, tu tapai atidus pažinimui. Dėl to niekas iš tavo palikuonių niekada nebus paimtas tarnauti man.“

28.1 Išgirdęs šiuos žodžius, aš parpuoliau ant žemės ir pagarbintu Viešpatį Dievą, sakydamas: „Tu esi amžinas ir aukščiausias Dievas. Visi kūriniai teikia tau garbę ir šlovę.

28.2 Tu esi virš visko, spindinti šviesa, tikroji šviesa, gyvoji gyvybė, nesuvokiamos didybės Galybė. Tau dvasinės galybės teikia garbę ir šlovę. Žmonių giminei tu rodai didžius savo gailestingumo darbus.“

28.3 Po to, kai pagarbintu Viešpatį Dievą, tuojau pat Mykolas, Dievo arkangelas, paėmė mano ranką ir išvedė mane iš Dievo aplankymo ir įsakymo rojaus.

28.4 Mykolas, laikydamas rankoje lazdą, palietė vandenis, kurie supo rojų, ir jie užšalo.

29.1 Tuomet aš perėjau, ir Mykolas perėjo su manimi, ir atvedė mane atgal į vietą, iš kurios buvo paėmęs.

29.2 Išgirsk taip pat, mano sūnau Setai, kitas paslaptis ir pažadėtus ateities dalykus, kurie man buvo atskleisti. Valgydamas nuo pažinimo medžio, aš pažinau ir supratau dalykus, kurie yra šiame amžiuje,

29.3 kuriuos Dievas padarys savo kūriniui, žmonių giminei.

29.4 Viešpats pasirodys ugnies liepsnoje. Iš savo didybės lūpų jis duos įsakymą ir potvarkius visiems (iš jo lūpų išeis kalavijas, aštrus iš abiejų pusių), ir jie pašventins jį jo didybės buveinės namuose. Jis parodys jiems nuostabią savo didybės vietą.

29.5 Tuomet jie pastatys namus Viešpačiui Dievui žemėje, kurią jis jiems paruoš, bet ten jie peržengs jo potvarkius. Jų šventykla bus sudeginta, jų žemė bus nusiaubta, o jie patys bus išsklaidyti, nes jie supykdė Dievą.

29.6 Bet vėl (trečią ar septintą dieną) jis išgelbės juos iš jų išsklaidymo, ir jie dar kartą pastatys Dievo namus, ir jie tuomet bus aukštesni nei buvo anksčiau.

29.7 Tačiau ir vėl neteisybė nugalės teisingumą. Po to Dievas gyvens su žmonėmis žemėje. Tuomet teisingumas pradės šviesti, ir Viešpaties namai bus gerbiami amžinai. Priešininkai nebegalės žudyti žmonių, kurie tiki Dievą. Dievas tuomet priims pas save ištikimą tautą, kuri bus išgelbėta per amžių amžius. Bet bedieviai, kurie nenorėjo mylėti jo įstatymo, bus nubausti Dievo, savo Karaliaus.

29.8 Dangus ir žemė, naktis ir diena, ir visi kūriniai paklus jam ir neperžengs jo įsakymo, ir nepakeis jo darbų. Tačiau žmonės, kurie apleidžia Viešpaties įstatymą, bus pakeisti.

29.9 Dėl to Viešpats atstums nuo savęs bedievius, bet teisieji spindės kaip saulė Dievo akivaizdoje. Tuo metu žmonės bus apvalyti vandeniu nuo savo nuodėmių.

29.10 Tie, kurie nenorės būti apvalyti vandeniu, bus pasmerkti. Palaimintas bus žmogus, kuris pataisys savo sielą, kai Dievo teismai ir didieji darbai bus tarp žmonių. Jų darbus ištirs Dievas, teisingasis teisėjas.

30.1b Adomui sulaukus 930 metų, žinodamas, kad jo dienos baigėsi, jis tarė Ievai: „Surinkite aplink mane visus mano vaikus, kad palaiminčiau juos prieš mirdamas ir kad galėčiau su jais pasikalbėti.“

30.2 Jie buvo surinkti jo akivaizdoje, priešais maldos vietą, kurioje jis garbino Viešpatį Dievą.

30.3 Jie paklausė jo: „Kas tau yra, tėve, kad surinkai mus kartu? Kodėl guli savo patale?“

30.4 Atsakydamas Adomas tarė: „Mano vaikai, aš kenčiu didelį skausmą.“ Visi jo vaikai tarė jam: „Ką reiškia, tėve, kentėti didelį skausmą?“

31.1 Tuomet jo sūnus Setas tarė: „Valdove, galbūt tu geidi vaisiaus iš rojaus, kurį buvai įpratęs valgyti, ir todėl guli nuliūdęs? Pasakyk man, ir aš nueisiu prie rojaus vartų, užsibersiu dulkių ant galvos ir pulsiu ant žemės priešais rojaus vartus, raudodamas didžia rauda, maldaudamas Viešpatį. Galbūt jis išgirs mane ir atsiųs savo angelą atnešti man vaisių, kurių trokšti.“

31.2 Adomas atsakė ir tarė: „Ne, mano sūnau, aš jų netrokštu, nors ir kenčiu negalią bei didelį skausmą savo kūne.“

31.3 Setas atsakė: „Kas yra skausmas, mano valdove tėve, nes aš nežinau. Neatstumk mūsų, bet papasakok mums.“

32.1 Adomas atsakė ir tarė: „Išklausykite mane, mano vaikai. Kai Dievas sukūrė mus, mane ir jūsų motiną, ir apgyvendino mus rojuje bei davė mums maistui visus vaisius vedančius medžius, jis uždraudė mums, sakydamas: ‘Nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, kuris yra rojaus viduryje, nevalgykite.’

32.2 Dievas, tačiau, davė dalį rojaus man, ir dalį jūsų motinai: man jis davė rytinę ir šiaurinę dalį, o jūsų motinai davė pietinę ir vakarinę dalį.

33.1 Viešpats Dievas davė mums du angelus mus saugoti.

33.2 Atėjo valanda angelams kilti į Dievo akivaizdą pagarbinti. Iškart Velnias, mūsų priešininkas, rado vietą.

33.3 Tuomet ji valgė ir davė man valgyti.

34.1 Iškart Viešpats Dievas užsirūstino ant mūsų ir tarė man: „Kadangi apleidai mano įsakymą ir nesilaikei mano žodžio, kurį tau patikėjau, aš užtrauksiu tavo kūnui septyniasdešimt negandų. Būsi kankinamas skausmų nuo galvos viršaus, akių ir ausų iki pat pėdų apačios ir kiekviename sąnaryje.“ Tai jis paskyrė kaip bausmę, atitinkančią kančią už nusižengimą dėl medžio vaisiaus.

34.2 Viešpats atsiuntė visas šias ligas man ir visoms mūsų kartoms.“

35.1 Tai sakydamas visiems savo vaikams, Adomas buvo apimtas didžių skausmų ir, šaukdamas didžiu balsu, tarė: „Ką man daryti, nelaimingajam, kenčiančiam tokį skausmą?“

35.2 Tai matydama Ieva pradėjo verkti ir tarė: „Mano Viešpatie Dieve, perkelk jo skausmą man, nes tai aš nusidėjau.“ Tuomet Ieva tarė Adomui: „Mano valdove, duok man dalį savo skausmo, nes per mane ši kaltė užgriuvo tave.“

36.1 Tada Adomas tarė Ievai: „Kelkis, eik su mano sūnumi Setu prie rojaus vartų, užsiberkite dulkių ant galvų ir pulkite ant žemės, raudodami Dievo akivaizdoje.

36.2 Galbūt jis pasigailės ir atsiųs savo angelą prie savo gailestingumo medžio, iš kurio teka gyvybės aliejus, ir duos jums jo šiek tiek, kad pateptumėte mane ir aš galėčiau pailsėti nuo šių skausmų, kurie mane naikina.“

37.1 Setas ir jo motina nuėjo prie rojaus vartų. Jiems einant, staiga pasirodė žaltys, žvėris, kuris puolė ir įkando Setui.

37.2 Tai pamačiusi Ieva tarė: „Vargas man, aš prakeikta, nes nesilaikiau Viešpaties įsakymų.“

37.3 Ieva sušuko žalčiui didžiu balsu: „O prakeiktas žvėrie, kodėl nebijai pulti Dievo atvaizdo, bet drįsti kovoti prieš jį? Kodėl tavo dantys nugalėjo?“

38.1 Žvėris atsakė žmogaus balsu: „O Ieva, argi mūsų pyktis nebuvo visada nukreiptas prieš tave? Argi ne ant tavęs mūsų įniršis?

38.2 Pasakyk man, Ieva. Kaip galėjai atverti burną valgyti vaisių, kurio Viešpats Dievas įsakė nevalgyti? O dabar tu negali pakelti, jei aš pradėsiu tau priekaištauti?“

39.1 Tuomet Setas tarė žvėriui: „Tegul Viešpats Dievas sudraudžia tave. Būk nebylus, nutilk, užčiaupk savo burną, prakeiktas tiesos prieše, naikinimo sumaištie. Traukis nuo Dievo atvaizdo iki tos dienos, kai Viešpats Dievas lieps atvesti tave teismui.“

39.2 Žvėris tarė Setui: „Štai, aš pasitraukiu, kaip tu sakei, nuo Dievo atvaizdo veido.“ Iškart žaizda nuo dantų pranyko nuo Seto.

40.1 Setas ir jo motina nuėjo į rojaus sritį gailestingumo aliejaus, kad pateptų sergantį Adomą. Atvykę prie rojaus vartų, jie pasėmė dulkių nuo žemės ir užsibėrė ant galvų, ir parpuolė ant žemės, ir pradėjo raudoti su didžia dejone, maldaudami Viešpatį Dievą, kad jis pasigailėtų Adomo jo skausmuose ir atsiųstų savo angelą duoti jiems aliejaus nuo savo gailestingumo medžio.

41.1 Jiems ilgai meldžiantis ir prašant, štai pasirodė angelas Mykolas ir tarė: „Aš atsiųstas pas jus Viešpaties. Man duota valdžia žmogaus kūnui.

41.2 Sakau tau, Setai, Dievo žmogau, neverk melsdamas ir prašydamas aliejaus nuo gailestingumo medžio savo tėvui Adomui patepti dėl jo kūno skausmų.

42.1 Nes jokiu būdu negali jo gauti dabar, tik paskutinėmis dienomis, kai praeis 5500 metų.

42.2 Tuomet mylimiausias Dievo Karalius ateis į žemę prikelti Adomo kūno ir, kartu su juo, visų mirusiųjų kūnų. Pats Dievo Sūnus, kai ateis, bus pakrikštytas Jordano upėje, ir kai išeis iš Jordano vandens, jis pateps visus, kurie juo tiki, savo gailestingumo aliejumi.

42.3 Šis gailestingumo aliejus bus iš kartos į kartą tiems, kurie atgimsta iš vandens ir Šventosios Dvasios amžinajam gyvenimui. Tuomet mylimiausias Dievo Sūnus nužengs į žemę ir parves tavo tėvą Adomą atgal į rojų prie gailestingumo medžio.

43.1 Bet tu, Setai, eik pas savo tėvą Adomą, nes jo gyvenimo laikas baigėsi. Po šešių dienų jo siela išeis iš kūno, ir kai tai įvyks, pamatysite didžius stebuklus danguje ir žemėje, ir dangaus šviesuliuose.“

43.2 Tai pasakęs, Mykolas tuojau pat pasitraukė nuo Seto. Setas ir Ieva grįžo namo, nešdamiesi prieskonių – nardo, kroko, kalamintų ir cinamono.

44.1 Kai Setas ir jo motina pasiekė Adomą, jie papasakojo jam, kad žvėris, žaltys, įkando Setui.

44.2 Adomas tarė Ievai: „Ką padarei? Užtraukei mums didžią negandą, kaltę ir nuodėmę visoms mūsų kartoms.

44.3 Tai, ką padarei, bus perduota tavo vaikams po mano mirties, nes tie, kurie kils iš mūsų, neturės visko, ko jiems reikia iš savo darbo, bet jiems trūks. Jie keiks mus, sakydami:

44.4 ‘Mūsų tėvai, kurie buvo pradžioje, užtraukė mums visas šias blogybes.’“ Tai išgirdusi, Ieva pradėjo verkti ir dejuoti.

45.1 Kaip Mykolas ir išpranašavo, po šešių dienų atėjo Adomo mirtis.

45.2 Kai Adomas suprato, kad atėjo jo mirties valanda, jis tarė visiems savo vaikams: „Dabar aš esu 930 metų amžiaus, ir jei mirsiu, palaidokite mane šalia didžiojo Dievo sodo, netoli jo buveinės.“

45.3 Ir atsitiko taip, kad baigęs visus savo žodžius, jis atidavė savo dvasią.

46.1 Saulė, mėnulis ir žvaigždės aptemo septynias dienas. Setas apkabino savo tėvo kūną ir raudojo virš jo. Ieva nuleido akis į žemę, rankas sunėrusi virš galvos, o galvą padėjusi ant kelių. Visi jos vaikai verkė labai karčiomis ašaromis.

46.2 Tuomet pasirodė angelas Mykolas, stovintis prie Adomo galvos, ir tarė Setui: „Kelkis nuo savo tėvo kūno, ateik su manimi ir pamatyk, ką Viešpats Dievas jam paruošė. Jis yra jo kūrinys, ir jis pasigailėjo jo.“

47.1 Tada visi angelai, pūsdami trimitus, tarė: „Palaimintas esi, Viešpatie, nes pasigailėjai savo kūrinio.“

47.3 Tuomet Setas pamatė ištiestą Viešpaties ranką, laikančią Adomą. Jis perdavė jį Mykolui, sakydamas:

47.5 „Tebūna jis tavo globoje iki atpildo dienos, maldavime iki paskutiniųjų metų, kai aš pakeisiu jo gedulą džiaugsmu. Tada jis sėdės soste to, kuris jį suvedžiojo.“

48.1 Vėl Viešpats tarė angelams Mykolui ir Urieliui: „Atneškite man tris linines drobules ir užtieskite jas ant Adomo. Atneškite kitas drobules ir užtieskite jas ant Abelio, jo sūnaus. Tada palaidokite Adomą ir jo sūnų.“

48.2 Ir visos angelų galybės žygiavo priešais Adomą, ir taip buvo pašventintas mirusiųjų užmigimas.

48.3 Angelai Mykolas ir Urielis palaidojo Adomą ir Abelį rojaus srityse, ką matė Setas ir jo motina, bet niekas kitas. Mykolas ir Urielis tarė: „Kaip matote mus darant, taip ir jūs laidokite savo mirusius.“

49.1 Šešias dienas po Adomo mirties Ieva suprato, kad jos pačios mirtis artėja, tad ji sušaukė visus savo sūnus ir dukteris – Setą kartu su jo trisdešimčia brolių ir trisdešimčia seserų. Ieva tarė jiems visiems:

49.2 „Išklausykite mane, mano vaikai, kad papasakočiau jums, kaip aš ir jūsų tėvas peržengėme Dievo įsakymą. Arkangelas Mykolas mums sakė:

49.3 ‘Dėl jūsų sąmokslų mūsų Viešpats užtrauks jūsų giminei savo teismo rūstybę, pirmiausia vandeniu, o antrą kartą ugnimi. Šiais dviem būdais Viešpats teis visą žmonių giminę.’

50.1 Bet išklausykite mane, mano vaikai! Padarykite akmens plokštes ir kitas iš molio, ir užrašykite jose visą mano ir jūsų tėvo gyvenimą, kurį girdėjote iš mūsų ir matėte.

50.2 Jei jis teis mūsų giminę vandeniu, molio plokštės ištirps, bet akmens plokštės išliks. Jei gi jis teis mūsų giminę ugnimi, akmens plokštės suirs, bet molio plokštės bus išdegtos.“

50.3 Pasakiusi visa tai savo vaikams, ji ištiesė rankas į dangų, atsiklaupė ant žemės, pagarbino Dievą ir, dėkodama, atidavė savo dvasią.

51.1 Po to visi jos vaikai ją palaidojo su didžiu verksmu. Kai jie gedėjo jos keturias dienas, Mykolas pasirodė jiems ir tarė Setui:

51.3 „Dievo žmogau, negedėk ilgiau nei šešias dienas, nes septintoji diena yra prisikėlimo ženklas, ateinančio amžiaus poilsis, ir septintąją dieną Viešpats ilsėjosi nuo visų savo darbų.“

51.3 Tuomet Setas padarė plokštes.

52.1 Tuomet Setas padarė dvi akmens plokštes ir dvi molio, ir užrašė jose savo tėvo Adomo ir motinos Ievos gyvenimą, kurį buvo girdėjęs iš jų ir matęs savo akimis. Jis padėjo plokštes savo tėvo namų viduryje, maldos vietoje, kur jis meldėsi Viešpačiui. Po tvano šias užrašytas plokštes matė daugelis žmonių, bet niekas negalėjo jų perskaityti. Tačiau Saliamonas, būdamas išmintingas, pamatė raštą ir meldėsi Viešpačiui. Jam pasirodė Viešpaties angelas, sakydamas: „Aš esu tas, kuris laikė Seto ranką, kad jis galėtų pirštu išrašyti šiuos akmenis. Tau bus duota suprasti šiuos raštus, kad žinotum ir suprastum, ką šie akmenys talpina, ir kur buvo maldos vieta, kurioje Adomas ir Ieva garbino Viešpatį Dievą. Turi pastatyti ten Viešpaties šventyklą, kuri yra maldos namai.“ Tuomet Saliamonas užbaigė Viešpaties Dievo šventyklą ir pavadino šias raides „achiliacae“, tai yra, parašytomis be žodinio mokymo, Seto pirštu, Viešpaties angelui laikant jo ranką.

53.1 Ant šių akmenų buvo rasta tai, ką Henochas, septintasis nuo Adomo, pranašavo prieš tvaną apie Kristaus atėjimą: „Štai Viešpats ateis savo šventovėje vykdyti teismo visiems ir apkaltinti bedievius dėl visų jų darbų, kuriais jie kalbėjo apie jį – nusidėjėlius, bedievius murmėtojus ir netikinčius, kurie gyveno pagal savo geismų jausmus ir kurių lūpos kalbėjo išdidžiai.“

54.1 Adomas įžengė į rojų po keturiasdešimties dienų, o Ieva po aštuoniasdešimties. Adomas buvo rojuje septynerius metus.

55.1 Reikia žinoti, kad Adomo kūnas buvo suformuotas iš aštuonių dalių. Pirmoji dalis buvo iš žemės dulkių, iš kurių buvo padarytas jo kūnas, ir dėl to jis buvo vangus. Kita dalis buvo iš jūros, iš kurios buvo padarytas jo kraujas, ir dėl to jis buvo nepastovus ir bėgantis. Trečioji dalis buvo iš žemės akmenų, iš kurių buvo padaryti jo kaulai, ir dėl to jis buvo kietas ir godus. Ketvirtoji dalis buvo iš debesų, iš kurių buvo padarytos jo mintys, ir dėl to jis buvo nesaikingas. Penktoji dalis buvo iš vėjo, iš kurio buvo padarytas jo kvėpavimas, ir dėl to jis buvo permainingas. Šeštoji dalis buvo iš saulės, iš kurios buvo padarytos jo akys, ir dėl to jis buvo dailus ir gražus. Septintoji dalis buvo iš pasaulio šviesos, dėl kurios jis tapo malonus ir turėjo pažinimą. Aštuntoji dalis buvo iš Šventosios Dvasios, iš kurios buvo padaryta jo siela, ir dėl to yra vyskupai, kunigai ir visi šventieji bei Dievo išrinktieji.

56.1 Taip pat reikia žinoti, kad Dievas sukūrė ir suformavo Adomą toje vietoje, kur gimė Jėzus, tai yra Betliejaus mieste, kuris yra žemės centras. Ten Adomas buvo sukurtas iš keturių žemės kampų, kai angelai atnešė žemės dulkių iš jos dalių, būtent Mykolas, Gabrielius, Rafaelis ir Urielis. Ši žemė buvo balta ir tyra kaip saulė, ir ji buvo surinkta iš keturių upių, tai yra Geono, Fisono, Tigro ir Eufrato. Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, ir jis įkvėpė į jo veidą gyvybės alsavimą, kuris yra siela. Kaip jis buvo surinktas iš keturių upių, taip iš keturių vėjų jis gavo savo alsavimą.

57.1 Kai Adomas buvo sukurtas ir jam dar nebuvo duotas vardas, Viešpats liepė keturiems angelams paieškoti jam vardo. Mykolas išėjo į rytus ir pamatė rytinę žvaigždę, vardu Ancolimas, ir paėmė iš jos pirmąją raidę. Gabrielius išėjo į pietus ir pamatė pietinę žvaigždę, vardu Disis, ir paėmė iš jos pirmąją raidę. Rafaelis išėjo į šiaurę ir pamatė šiaurinę žvaigždę, vardu Artas, ir paėmė iš jos pirmąją raidę. Urielis išėjo į vakarus ir pamatė vakarinę žvaigždę, vardu Mencembrionas, ir paėmė iš jos pirmąją raidę. Kai raidės buvo sudėtos kartu, Viešpats tarė Urieliui: „Perskaityk šias raides.“ Jis perskaitė jas ir tarė: „Adomas.“ Viešpats tarė: „Taip bus vadinamas jo vardas.“

Čia baigiasi mūsų protėvio Adomo ir jo žmonos Ievos gyvenimas.