Porfirijus iš Tyro – tas fenikietis neoplatonikas, gimęs apie 234 m. po Kr., o užgesęs 305 m. Romoje – buvo Plotino ištikimas mokinys, redagavęs “Eneadas” ir sukūręs veikalą, kuris pavertė vegetarizmą dievišku keliu. Jo traktatas, originaliai griekiškai vadinamas Περὶ ἀποχῆς ἐμψύχων (Peri apochēs empsychōn), angliškai žinomas kaip On Abstinence from Animal Food. Lietuviški variantai: Apie susilaikymą nuo gyvūninio maisto (tiksliausiai perteikia prasmę, nes apima ne tik mėsą, bet ir platesnį gyvūninės kilmės maisto kontekstą), Apie susilaikymą nuo mėsos (siauresnis, bet dažnai vartojamas, nes Porfirijus daugiausia kalba apie mėsos valgymą), Apie abstinenciją nuo mėsos (akademiškai priimtinas, bet kiek mediciniškai skambantis; vis dėlto vartojamas kaip alternatyva). Parašyta apie 270 m. po Kr., keturių knygų forma, skirta Firmui Castriciui – draugui, kuris buvo pabandęs vegetarizmą, bet sugrįžo prie mėsos. Įdomus faktas: Porfirijus rėmėsi Pitagoru, kuris draudė ne tik mėsą, bet ir pupas, nes jos primena mirties vartus – pupų ankštys atrodo kaip kapų angos, o vienas nestandartinis dalykas: romėnai aukojo gyvūnus dievams, bet Porfirijus teigė, kad toks kraujas maitina demonus, o ne dievus, tarsi pagoniškos aukos būtų velnio puota.
Knyga – argumentų labirintas, ginantis susilaikymą etika, sveikata ir metafizika, cituojant Teofrastą, Plutarchą ar indų brahmanus. Porfirijus rašo trečiuoju asmeniu, paneigdamas stoikus ir epikūriečius: gyvūnai – ne daiktai, o protingos sielos, tad valgyti juos – šventvagystė. Vienas keistas pavyzdys: drambliai gedi mirusiųjų kaip žmonės, o šunys sapnuoja – primena šiuolaikinius tyrimus, kur delfinai atpažįsta save veidrodyje. Knyga išliko arabų vertimuose, o Renesanso laikais Ficino ją išvertė, bandydamas pats gyventi be mėsos, nors prisipažino, kad vynas – dievų dovana.
Keturios knygos
Struktūra – dialektinė: pirma griovimas, tada statyba. Porfirijus sieja susilaikymą su religija: dievai nori tyrų aukų – minčių, ne kraujo; mėsa kursto aistras, trukdančias sielai kilti link Vienio (neoplatonikų Dievo). Gyvūnų aukos – demonų pinklės, o tikrasis garbinimas – asketizmas, kaip pitagoriečių ritualuose. Dievai, pasak jo, davė gyvūnams sielas, tad žudyti – maištas prieš kosminę tvarką.
- Pirma knyga: paneigimas ir etika prieš dievų valią
Atsakoma kritikams: stoikai sako, gyvūnai be proto – valgyk. Porfirijus: jie turi kalbą, teisingumą – bitės baudžia tinginius. Susiję su religija: valgydamas gyvūną, ryji galimą persikūnijusią sielą, teršdamas aukas dievams. Faktas: cituoja Homero Odisėją – Kirke paverčia žmones kiaulėmis, tad kiauliena – galbūt buvęs draugas; dievai baudžia už tokį kanibalizmą. - Antra knyga: kūnas kaip šventykla dievams
Mėsa kenkia sveikatai, kursto aistras – augalai ramina sielą. Egiptiečių žyniai valgo daržoves, pasiekdami pranašystes dievų vardu. Religinis ryšys: mėsa – kapų maistas, o dievai reikalauja tyrumo; spartiečiai, valgydami mėsą, tampa karingi, bet toli nuo dieviškumo. Nestandartinis pavyzdys: augalai – žemės dovanos dievams, mėsa – chaoso liekana. - Trečia knyga: gyvūnai kaip dievų kūriniai su sielomis
Gilu: žuvys plaukioja kaip armijos, bebrai stato – protas dievų dovana. Žudyti – šventvagystė, nes sielos migruoja (metempsichozė). Religija centre: dievai davė gyvūnams jausmus, tad vegetarizmas – pagarba Kūrėjui; pitagoriečiai aukojo duoną, ne gyvūnus. Faktas: Porfirijus mini pranašus, raginančius atsisakyti aukų – tarsi vegetarizmas būtų dievų įsakymas. - Ketvirta knyga: asketizmas kaip kelias pas dievus
Idealus gyvenimas: indai, žyniai be mėsos pasiekia dieviškumą. Kritikuoja gyvūnų aukas – dievams reikia minčių, ne kraujo; demonai džiaugiasi skerdynėmis. Posūkis: žydų pranašai ragino tyrumą – universalus dievų kelias. Citata: “Tikrasis aukojimas dievams – susilaikymas nuo blogio, o ne gyvūnų kraujas.”
Porfirijaus manifestas – religinis himnas gyvybei: susilaikymas valo sielą demonų, leidžia kilti link dievų Vienio. Vienas keistas istorinis faktas: imperatorius Julijonas, remdamasis knyga, draudė mėsą kareiviams, kad jie taptų tyresni dievams – bet maištas kilo dėl šoninės trūkumo. Archeologai randa majų ritualus be kraujo, primenančius Porfirijų – tarsi dievai visada šnabždėtų: “Valgyk augalus, kad būtum arčiau manęs.” Jei nori citatų iš knygos ar palyginimo su bibliniais pranašais, duok ženklą!
Pirma knyga: paneigimas ir etika prieš dievų valią
- Išgirdęs iš kai kurių mūsų pažįstamų, o Firmai, kad tu, atmetęs mėsos nevartojimo gyvenimo būdą, vėl grįžai prie gyvūninio maisto, iš pradžių nepatikėjau šiuo pranešimu, prisiminęs tavo saikingumą ir pagarbą tiems senovės ir pamaldiems vyrams, iš kurių gavome filosofijos priesakus. Tačiau kai kiti, atėję po jų, patvirtino šį pranešimą, man pasirodė pernelyg šiurkštu ir toli nuo racionalaus įtikinimo metodo tave peikti, nes tu nei, kaip sako patarlė, pabėgęs nuo blogio radai ką nors geresnio, nei, kaip Empedoklis, apgailėjęs ankstesnį gyvenimą, pasukai prie tobulesnio. Todėl man pasirodė verta mūsų draugystės ir tinkama tiems, kurie savo gyvenimą suderino su tiesa, atskleisti tavo klaidas per argumentuotą diskusiją.
- Kai svarstydavau su savimi, kas galėjo būti šio tavo mitybos pasikeitimo priežastis, jokiu būdu negalėjau manyti, kad tai dėl sveikatos ar stiprybės, kaip sakytų minia ar neišmanėliai. Priešingai, tu pats, būdamas su mumis, prisipažinai, kad mėsos nevartojimas prisideda ir prie sveikatos, ir prie tinkamo filosofinių darbų ištvėrimo; ir patirtis liudija, kad sakydamas tai tu kalbėjai tiesą. Todėl atrodo, kad tu grįžai prie ankstesnio netinkamo elgesio arba dėl apgaulės, manydamas, jog nėra skirtumo išminties įgijimui, ar laikaisi tokios, ar kitokios mitybos; arba galbūt dėl kokios nors kitos priežasties, kurios aš nežinau, bet kuri sukėlė tavyje didesnę baimę nei ta, kurią galėtų sukelti nedorybės nusikaltimas. Nes aš nesakyčiau, kad tu paniekinai filosofinius įstatymus, kuriuos gavome iš protėvių ir kuriuos tu taip gerbiai, dėl nesusivaldymo ar dėl godžios rijūnystės; ar kad tu iš prigimties menkesnis už kai kuriuos paprastus žmones, kurie, sutikę su įstatymais, nors ir priešingais tiems, pagal kuriuos anksčiau gyveno, verčiau kentėtų amputaciją, nei juos pažeistų, ir labiau susilaikytų nuo tam tikrų gyvūnų, kuriais anksčiau maitinosi, nei nuo žmogaus kūno.
- Bet kai išgirdau iš kai kurių, kad tu netgi naudoji argumentus prieš tuos, kurie susilaiko nuo gyvūninio maisto, ne tik pagailėjau tavęs, bet ir supykau, kad, įtikintas tam tikrų šaltų ir labai sugedusių sofizmų, tu apgavai pats save ir stengeisi sugriauti dogmą, kuri yra ir senovinė, ir brangi Dievams. Todėl man pasirodė būtina ne tik parodyti, kokia yra mūsų pačių nuomonė šiuo klausimu, bet ir surinkti bei išsklaidyti mūsų priešininkų argumentus, kurie yra daug stipresni už tuos, kuriuos pateikei tu, tiek gausa, tiek galia, tiek kitais būdais; ir taip įrodyti, kad tiesa nenugalima net ir tų argumentų, kurie atrodo svorį turintys, o juo labiau paviršutiniškų sofizmų. Galbūt tu nežinai, kad ne vienas filosofas yra priešiškas susilaikymui nuo gyvūninio maisto, bet kad taip yra su peripatetikais ir stoikais, ir su dauguma epikūriečių; pastarieji rašė prieš Pitagoro ir Empedoklio filosofiją, kuriai tu kadaise uoliai sekėji. Šiam susilaikymui taip pat priešiški daugelis filologų, tarp jų Klodijus Neapolietis parašė traktatą prieš tuos, kurie susilaiko nuo mėsos. Iš šių vyrų aš pateiksiu tyrinėjimus ir bendrus argumentus prieš šią dogmą, tuo pačiu praleisdamas tuos motyvus, kurie ypač naudojami prieš Empedoklio įrodymus.
- Mūsų priešininkai pirmiausia sako, kad teisingumas bus sujauktas, o nepajudinami dalykai pajudės, jei tai, kas teisinga, išplėsime ne tik racionaliai, bet ir neracionaliai prigimčiai. Jie mano, kad mums priklauso ne tik dievai ir žmonės, bet kad yra ir sąjunga tarp mūsų ir gyvulių, kurie iš tikrųjų su mumis jokio ryšio neturi. Tuomet nebegalėtume kai kurių jų naudoti sunkiems darbams, o kitų – maistui, nes tokia sąjunga, kaip su kokia nors svetima valstybe, priklausytų kitai genčiai ir būtų negarbingas dalykas. Tas, kuris elgiasi su jais kaip su žmonėmis, juos taupo ir nekenkia, stengdamasis pritaikyti teisingumui tai, ko jis negali pakelti, sunaikina jo galią ir sugadina tai, kas tinkama, įvesdamas tai, kas svetima. Iš to būtinai seka: arba mes elgiamės neteisingai, juos taupydami, arba, jei taupome ir jų nenaudojame, mums bus neįmanoma gyventi. Be to, mes gyventume gyvulių gyvenimą, jei atmestume jų teikiamą naudą.
- Aš praleisiu minėti nesuskaičiuojamą klajoklių ir trogloditų daugybę, kurie nežino jokio kito maisto, išskyrus mėsą. Bet mums, kurie atrodo gyvenantys švelniai ir žmoniškai, koks darbas liktų žemėje ar jūroje, kokia garbinga meno šaka, koks mūsų maisto papuošimas išliktų, jei elgtumės nekenksmingai ir pagarbiai gyvulių atžvilgiu, tarsi jie būtų giminingi mums? Juk būtų neįmanoma priskirti jokio darbo, jokio vaisto ar jokios priemonės gyvybei palaikyti, jei nesilaikytume senos ribos ir įstatymo.
Žuvims, žvėrims ir paukščiams, neteisingumo neturintiems, Dzeusas leido vieni kitus ėsti; bet teisingumą jis davė žmonėms – vieniems kitų atžvilgiu.
- Bet neįmanoma elgtis neteisingai su tais, kuriems neprivalome elgtis teisingai. Todėl tiems, kurie atmeta šį samprotavimą, nebelieka jokio kito kelio į teisingumą, nei plataus, nei siauro. Nes, kaip jau sakėme, mūsų prigimtis, nebūdama pakankama pati sau, bet stokodama daugelio dalykų, būtų visiškai sunaikinta ir įkalinta gyvenime, kupiname sunkumų, be tvarkos ir be būtinų dalykų, jei būtų atskirta nuo gyvulių teikiamos pagalbos. Taip pat sakoma, kad pirmieji žmonės negyveno gerai; nes ši prietara nesustojo ties gyvuliais, bet vertė savo sekėjus taupyti net augalus. Juk kokią didesnę žalą daro tas, kuris perrėžia jaučio ar avies gerklę, nei tas, kuris nukerta eglę ar ąžuolą? Kadangi pagal sielų persikėlimo doktriną siela yra įdėta ir į juos. Tai yra pagrindiniai stoikų ir peripatetikų argumentai.
Epikūriečių argumentai, iš Hermacho
- Epikūriečiai, tarsi pasakodami ilgą genealogiją, sako, kad senovės įstatymų leidėjai, žvelgdami į gyvenimo bendrumą ir tarpusavio žmonių veiksmus, paskelbė, jog žmogžudystė yra nedora, ir ją baudė ne atsitiktine gėda. Galbūt tam tikra natūrali sąjunga, esanti tarp žmonių dėl formos ir sielos panašumo, yra priežastis, kodėl jie ne taip lengvai naikina tokio tipo gyvūną, kaip kitus, kurie yra leisti mūsų naudojimui. Vis dėlto didžiausia priežastis, kodėl žmogžudystė buvo laikoma sunkiai pakeliama ir nedora, buvo nuomonė, kad ji neprisideda prie visos žmogaus gyvenimo prigimties ir būklės. Iš tokio principo tie, kurie sugeba suvokti šio įstatymo naudą, nereikalauja jokios kitos priežasties, kad būtų sulaikyti nuo tokio baisaus veiksmo. O tie, kurie nesugeba pakankamai suvokti, išsigandę bausmės dydžio, susilaiko nuo lengvo vienas kito naikinimo. Tie, kurie mato minėto įstatymo naudą, greitai jo laikosi; o tie, kurie nesugeba suvokti naudos, paklūsta įsakymui, bijodami įstatymų grasinimų. Šiuos grasinimus kai kurie nustatė dėl tų, kurie negalėjo samprotavimu išvesti įstatymo naudingumo, nors dauguma pripažintų tai akivaizdžiu.
- Juk nė vienas iš tų teisinių institutų, kurie buvo nustatyti nuo pat pradžių, ar jie būtų rašytiniai, ar nerašytiniai, ir kurie vis dar išlieka bei perduodami iš kartos į kartą, netapo teisėti per prievartą, bet per tų, kurie jais naudojosi, sutikimą. Tie, kurie tokius dalykus įvedė miniai, pasižymėjo išmintimi, o ne kūno jėga ar galia, kuri pavergia minią. Todėl kai kurie buvo atvesti prie racionalaus naudingumo svarstymo, kurį anksčiau turėjo tik iracionaliai ir dažnai pamiršdavo; o kiti buvo išgąsdinti bausmių dydžio. Juk nebuvo įmanoma naudoti jokios kitos priemonės neišmanymui apie tai, kas naudinga, išskyrus bausmės baimę. Nes tik ši baimė ir dabar sulaiko minią, neleidžia jiems daryti nieko, kas nebūtų naudinga bendruomenei. Bet jei visi žmonės vienodai sugebėtų matyti ir prisiminti, kas yra naudinga, įstatymų nereikėtų – žmonės patys spontaniškai vengdami draudžiamų dalykų ir atlikdami tai, kas jiems nurodyta. Nes naudingumo ir žalingumo apžvalga yra pakankamas paskatinimas vengti vieno ir rinktis kitą. O bausmės skyrimas taikomas tiems, kurie nemato, kas naudinga. Nes gresiančios bausmės priverstinai verčia tokius žmones pažaboti impulsus, vedančius į nenaudingus veiksmus, ir daryti tai, kas teisinga.
- Todėl įstatymų leidėjai nustatė, kad net ir nevalinga žmogžudystė nebūtų visiškai be bausmės; kad nebūtų jokio preteksto savanoriškai imituoti tuos veiksmus, kurie buvo atlikti nevalingai, ir kad būtų užkirstas kelias daugeliui tokių dalykų, kurie iš tikrųjų įvyksta nevalingai. Nes tai nėra naudinga dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių žmonėms buvo uždrausta savanoriškai vienas kitą naikinti. Kadangi nevalingi veiksmai kyla iš priežasties, kuri yra nepastovi ir kurios žmogaus prigimtis negali apsaugoti, arba atsiranda dėl mūsų aplaidumo ir dėmesio stokos įvairioms aplinkybėms, įstatymų leidėjai, norėdami pažaboti tingumą, kenkiantį mūsų artimui, nepaliko be bausmės net ir nevalingo žalingo veiksmo, bet bausmių baimės dėka užkirto kelią daugybei tokių nusikaltimų. Manau ir tai, kad žudynės, kurias leidžia įstatymas ir kurios gauna įprastas išpirkas per tam tikrus apsivalymus, buvo įvestos senųjų įstatymų leidėjų, kurie pirmieji tinkamai nustatė šiuos dalykus ne dėl kitos priežasties, kaip tik tam, kad kiek įmanoma užkirstų kelią savanoriškai žudyti. Nes paprastieji visur reikalauja kažko, kas juos sulaikytų nuo greito veikimo, kuris nėra naudingas bendruomenei. Todėl tie, kurie pirmieji tai suprato, ne tik nustatė baudų bausmę, bet ir sukėlė kitą iracionalią baimę, paskelbdami, kad tie, kurie bet kokiu būdu nužudė žmogų, nėra tyri, nebent atliktų apsivalymą po veiksmo. Nes ta sielos dalis, kuri neturi proto, įvairiai disciplinuojama įgijo tinkamą švelnumą, tam tikri „prijaukinimo menai“ nuo pat pradžių buvo sukurti tam, kad pažabotų iracionalius troškimo impulsus, valdant žmones. Ir vienas iš šiuo metu paskelbtų įsakymų buvo, kad žmonės neturėtų naikinti vieni kitų be skirtumo.
- Tie, kurie pirmieji apibrėžė, ką turime daryti ir ko neturime, labai tinkamai neuždraudė mums žudyti kitų gyvūnų. Nes nauda, kylanti iš jų, pasiekiama priešingu veiksmu, kadangi žmonės negalėtų išlikti, jei nesistengtų apsaugoti tų, kurie auga kartu su jais, nuo kitų gyvūnų išpuolių. Tuo metu kai kurie iš kilniausių papročių žmonių, prisiminę, kad jie susilaikė nuo žudymo, nes tai buvo naudinga visuomenės saugumui, priminė kitiems žmonėms jų tarpusavio bendravimuose, kokios buvo šio susilaikymo pasekmės; kad, susilaikydami nuo savo giminaičių žudymo, jie išsaugotų bendrystę, kuri labai prisideda prie kiekvieno individo saugumo. Buvo nustatyta, kad naudinga ne tik žmonėms nesiskirti vieniems nuo kitų ir nedaryti nieko žalingo tiems, kurie susirinko į vieną vietą, kad atremtų kitų rūšių gyvūnų išpuolius, bet ir apsiginti nuo žmonių, kurie ketino veikti nedorai. Todėl tam tikru mastu jie susilaikė nuo žmonių žudymo dėl šių priežasčių: kad būtų bendrystė tarp jų būtiniausiuose dalykuose ir kad būtų suteikta tam tikra nauda kiekvienoje iš minėtų nepatogumų. Vėliau, kai žmonių palikuonys per tarpusavio bendravimą tapo labiau išplitę, o kitų rūšių gyvūnai buvo išstumti, kai kurie žmonės racionaliai atkreipė dėmesį į tai, kas naudinga žmonėms jų tarpusavio maitinime, ir ne tik iracionaliai prisiminė tai.
- Todėl jie dar labiau stengėsi pažaboti tuos, kurie lengvai naikino vieni kitus ir kurie, užmiršę praeities įvykius, paruošė silpnesnę gynybą. Bandydami tai įgyvendinti, jie įvedė tuos teisės institutus, kurie vis dar išlieka miestuose ir tautose; minia spontaniškai jiems pritarė, nes dabar labiau suvokė naudą, kylančią iš tarpusavio bendravimo. Nes visko, kas kenksminga, sunaikinimas ir to, kas padeda jį naikinti, išsaugojimas vienodai prisideda prie bebaimio gyvenimo. Todėl pagrįsta manyti, kad vienas iš minėtų dalykų buvo uždraustas, o kitas – ne. Ir nereikia sakyti, kad įstatymas leidžia mums naikinti kai kuriuos gyvūnus, kurie nėra žalingi žmogaus prigimčiai ir jokiu kitu būdu nekenkia mūsų gyvenimui. Nes, galima sakyti, nė vienas gyvūnas iš tų, kuriuos įstatymas leidžia nužudyti, nėra toks; kadangi, jei leistume jiems pernelyg daug daugintis, jie mums pakenktų. Bet dabartinis jų skaičius suteikia tam tikrą naudą žmogaus gyvenimui. Avys ir jaučiai, ir visi panašūs gyvūnai, kai jų skaičius yra vidutinis, yra naudingi mūsų būtiniausiems poreikiams; bet jei jų tampa pernelyg daug ir jie smarkiai viršija pakankamą skaičių, jie tampa žalingi mūsų gyvenimui – vieni dėl savo jėgos, kurią naudoja pagal prigimtinę galią, kiti dėl to, kad sunaudoja maistą, kuris auga žemėje tik mūsų naudai. Todėl dėl šios priežasties tokių gyvūnų žudymas nėra uždraustas, kad liktų tiek, kiek jų pakanka mūsų naudojimui ir kuriuos galime lengvai pažaboti. Nes su arkliais, jaučiais, avimis ir visais prijaukintais gyvūnais nėra taip, kaip su liūtais ir vilkais, ir apskritai su visais vadinamais laukiniais gyvūnais – ar jų skaičius būtų mažas, ar didelis, jokia jų gausa negalėtų palengvinti mūsų gyvenimo būtinybės. Dėl šios priežasties mes visiškai sunaikiname kai kuriuos iš jų, o kitų pašaliname tiek, kiek jų randama daugiau, nei reikia mūsų naudojimui.
- Dėl šios priežasties, iš minėtų priežasčių, reikia manyti, kad gyvūnų valgymas buvo nustatytas tų, kurie pirmieji įvedė įstatymus; ir kad naudingumas bei žalingumas buvo priežastys, kodėl kai kuriuos gyvūnus leista valgyti, o kitus – ne. Todėl tie, kurie tvirtina, kad visa, kas gražu ir teisinga, priklauso tik nuo žmonių nuomonių apie įstatymų leidėjus, yra kupini giliausio kvailumo. Nes tai negali vykti kitaip, kaip ir kiti gyvenimo naudingumai, tokie kaip sveikatą palaikantys dalykai ir nesuskaičiuojama daugybė kitų. Vis dėlto klaidingos nuomonės laikomos daugelyje viešų ir privačių dalykų. Kai kurie žmonės nepastebi tų teisinių institutų, kurie vienodai tinka visiems; bet vieni, laikydami juos abejingais, juos praleidžia; kiti, priešingos nuomonės, mano, kad tai, kas nėra visuotinai naudinga, visur yra naudinga. Todėl dėl šios priežasties jie laikosi netinkamų dalykų; nors kai kuriose srityse jie atranda, kas jiems naudinga ir kas prisideda prie bendros naudos. Tarp tokių dalykų yra gyvūnų valgymas ir įstatymais nustatytos žudynės, kurias dauguma tautų įvedė dėl regiono ypatumų. Tačiau mums nebūtina laikytis šių institutų, nes mes negyvename toje pačioje vietoje, kurioje jie buvo sukurti. Jei būtų įmanoma sudaryti tam tikrą sutartį su kitais gyvūnais, kaip su žmonėmis, kad mes jų nežudytume, jie mūsų – taip pat, ir kad jie nebūtų mūsų neatskirai naikinami, būtų gerai išplėsti teisingumą iki šio lygio; nes toks jo išplėtimas suteiktų saugumą. Bet kadangi neįmanoma, kad gyvūnai, neturintys proto, dalyvautų kartu su mumis įstatyme, dėl to nauda negali būti labiau užtikrinta saugumu nuo gyvūnų, nei nuo negyvų daiktų. Mes galime užtikrinti saugumą tik iš laisvės, kurią dabar turime, juos nužudyti. Tokie yra epikūriečių argumentai.
Klodijaus Neapoliečio, parašiusio traktatą prieš susilaikymą nuo gyvūninio maisto, argumentai
- Dabar belieka pateikti, ką paprastieji ir minia yra įpratę sakyti šiuo klausimu. Jie sako, kad senovės žmonės susilaikė nuo gyvūnų ne dėl pamaldumo, bet todėl, kad dar nežinojo ugnies naudojimo; o kai tik sužinojo jos naudą, tuomet laikė ją garbingiausia ir švenčiausia. Jie ją vadino Vesta, ir iš to kilo pavadinimas „convestalai“ arba „draugai“; o vėliau jie pradėjo vartoti gyvūnus. Nes žmogui natūralu valgyti mėsą, bet priešinga jo prigimčiai ją valgyti žalią. Todėl atradus ugnį, jie priėmė tai, kas natūralu, ir pradėjo valgyti virtą bei keptą mėsą. Todėl lūšys, kaip sako Homeras, yra žaliavalgiškos, arba valgo žalią mėsą; o apie Priamą jis sako kaip apie gėdingą dalyką:
„Žalią mėsą tu, o Priamai, ryjai.“
Ir:
„Žalią mėsą, plėšydamas, jis ryjo.“
Ir tai sakoma, tarsi žalią mėsą valgantis priklausytų nedoriems. Telemachas, kai Minerva buvo jo viešnia, padėjo prieš ją ne žalią, bet keptą mėsą. Iš pradžių žmonės nevalgė gyvūnų, nes žmogus nėra iš prigimties žaliavalgiškas. Bet kai buvo atrasta ugnies naudojimas, ugnis buvo panaudota ne tik mėsai virti, bet ir daugumai kitų valgių. Kad žmogus nėra pritaikytas valgyti žalią mėsą, aišku iš tam tikrų tautų, kurios maitinasi žuvimis. Šias jie kepa – vieni ant akmenų, labai įkaitintų saulės, kiti kepa smėlyje. Tačiau kad žmogus yra pritaikytas maitintis mėsa, aišku iš to, kad nė viena tauta nesusilaiko nuo gyvūninio maisto. Ir tai nėra graikų iškrypimas, nes tą patį paprotį priima ir barbarai.
- Tas, kuris draudžia žmonėms maitintis gyvūnais ir mano, kad tai neteisinga, taip pat sakys, jog neteisinga juos žudyti ir atimti jiems gyvybę. Vis dėlto mumyse įgimtas ir teisingas karas prieš gyvulius. Kai kurie jų savanoriškai puola žmones, kaip antai vilkai ir liūtai; kiti – ne savo noru, kaip gyvatės, kurios kanda tik tada, kai ant jų užlipama. Kai kurie iš tiesų puola žmones, o kiti naikina žemės vaisius. Dėl visų šių priežasčių mes nesaugome gyvulių gyvybės, bet naikiname tuos, kurie pradeda priešiškus veiksmus prieš mus, taip pat ir tuos, kurie nepradeda, kad nepatirtume iš jų jokios žalos. Juk nėra nė vieno, kuris, pamatęs gyvatę, jei tik galėtų, jos nenužudytų, kad nei ji, nei kita gyvatė neįkirstų žmogui. Tai kyla ne tik iš mūsų neapykantos tiems, kurie naikina mūsų giminę, bet ir iš tos meilės, kuri yra tarp vieno žmogaus ir kito. Tačiau nors karas prieš gyvulius yra teisingas, mes susilaikome nuo daugelio, kurie gyvena kartu su žmonėmis. Todėl graikai nemaitinasi nei šunimis, nei arkliais, nei asilais, nes prijaukinti yra tos pačios rūšies kaip laukiniai. Vis dėlto jie valgo kiaules ir paukščius. Kiaulė nėra naudinga niekam, išskyrus maistą. Finikiečiai ir žydai jos vengia, nes ji paprasčiausiai nėra gimtoji jų kraštuose. Sakoma, kad šio gyvūno net dabar nematyti Etiopijoje. Todėl nė vienas graikas neaukoja kupranugario ar dramblio dievams, nes Graikija tokių gyvūnų neturi; taip pat kiaulė neaukojama dievams Kipre ar Finikijoje, nes ji ten nėra gimtoji. Dėl tos pačios priežasties egiptiečiai taip pat neaukoja šio gyvūno dievams. Trumpai tariant, kai kurios tautos vengia kiaulės taip, kaip mes nenorime valgyti kupranugarių mėsos.
- Bet kodėl kas nors turėtų susilaikyti nuo gyvūnų? Ar dėl to, kad jų valgymas blogina sielą ar kūną? Tačiau akivaizdu, kad nei vienas, nei kitas dėl to nepablogėja. Gyvūnai, kurie maitinasi mėsa, yra sumanesni už kitus, nes jie medžioja ir turi meną, kuriuo apsirūpina maistu, įgyja jėgą ir stiprybę; tai aišku iš liūtų ir vilkų. Todėl mėsos valgymas nei sielai, nei kūnui nekenkia. Tai taip pat akivaizdu iš atletų, kurių kūnai tampa stipresni valgant mėsą, ir iš gydytojų, kurie gydo kūnus gyvūniniu maistu. Tai nemažas ženklas, kad Pitagoras mąstė neprotingai, nes nė vienas iš išminčių nepriėmė jo nuomonės; nei vienas iš septynių išminčių, nei vėlesni gamtos tyrinėtojai, nei pats išmintingiausias Sokratas ar jo sekėjai.
- Tarkime, kad visi žmonės būtų įtikinti šios dogmos tiesa, susijusia su susilaikymu nuo gyvūnų. Bet kokia būtų gyvūnų dauginimosi riba? Juk niekas nežino, kaip gausiai dauginasi kiaulės ir kiškiai. Pridėkime prie jų visus kitus gyvūnus. Iš kur jie gautų ganyklų? Ką darytų žemdirbiai? Juk jie nenaikintų tų, kurie naikina žemės vaisius. Žemė nepajėgtų išlaikyti gyvūnų gausos. Atsirastų puvimo sukeltos ligos. Ir taip, kilus marui, neliktų jokios išeities. Jūra, upės ir pelkės prisipildytų žuvų, oras – paukščių, o žemė – visokių roplių.
- Kiek daug žmonių negalėtų išsigydyti savo ligų, jei būtų susilaikoma nuo gyvūnų? Juk matome, kad aklieji atgauna regėjimą valgydami angį. Gydytojo Kraterio tarnas, susirgęs nauja liga, kai mėsa atskilo nuo kaulų, negavo jokios naudos iš vaistų; bet suvalgęs angį, paruoštą kaip žuvį, jo mėsa susijungė su kaulais ir jis pasveiko. Daugelis kitų gyvūnų ir jų dalys gydo ligas, kai tinkamai naudojamos; visų šių vaistų neteks tas, kuris atmeta gyvūninį maistą.
- Bet jei, kaip jie sako, augalai taip pat turi sielą, kas nutiks mūsų gyvenimui, jei nei gyvūnų, nei augalų nenaikinsime? Jei tas, kuris nukerta augalus, nėra nedoras, tai ir tas, kuris žudo gyvūnus, toks nebus.
- Gal kas nors sakys, kad netinka naikinti tai, kas priklauso tai pačiai genčiai kaip mes, jei gyvūnų sielos yra tos pačios esmės kaip mūsų. Jei vis dėlto būtų pripažinta, kad sielos į kūnus įdedamos savanoriškai, reikia sakyti, kad tai dėl jaunystės meilės: nes jaunystėje yra visų dalykų malonumas. Kodėl gi jos vėl neįeina į žmogaus prigimtį? Bet jei jos įeina savanoriškai, dėl jaunystės, ir pereina per visas gyvūnų rūšis, jos labai džiaugsis būdamos sunaikintos. Nes taip jų grįžimas į žmogaus formą bus greitesnis. Kūnai, kurie suvalgomi, nesukels jokio skausmo tų kūnų sieloms, nes sielos bus išlaisvintos iš jų; ir jos norės būti įdėtos į žmogaus prigimtį. Todėl tiek, kiek jos kenčia palikdamos žmogaus formą, tiek džiaugsis palikdamos kitus kūnus. Nes taip jos greičiau vėl taps žmogumi, kuris viešpatauja visiems neracionaliems gyvūnams, kaip Dievas viešpatauja žmonėms. Todėl yra pakankama priežastis naikinti kitus gyvūnus – jų neteisingas veikimas, naikinant žmones. Bet jei žmonių sielos yra nemirtingos, o neracionalių gyvūnų – mirtingos, žmonės nebus neteisingi juos naikindami. O jei gyvulių sielos yra nemirtingos, mes jiems padėsime, išlaisvindami juos iš kūnų. Nes juos nužudydami priversime grįžti į žmogaus prigimtį.
- Jei mes tik ginamės, žudydami gyvūnus, mes nesielgiame neteisingai, bet keršijame tiems, kurie mums kenkia. Todėl, jei gyvulių sielos iš tiesų yra nemirtingos, mes jiems padedame juos sunaikindami. Bet jei jų sielos mirtingos, mes nedarome nieko nedoro juos nužudydami. O jei ginamės nuo jų, kaip įmanoma, kad taip elgdamiesi nesielgtume teisingai? Juk mes sunaikiname gyvatę ir skorpioną, nors jie mūsų nepuola, kad kitas žmogus nenukentėtų; ir taip gindami visą žmonių giminę. Argi nesielgsime teisingai, naikindami tuos gyvūnus, kurie puola žmones, arba tuos, kurie gyvena kartu su žmonėmis, arba kenkia žemės vaisiams?
- Jei kas nors vis dėlto manytų, kad neteisinga naikinti gyvulius, toks žmogus neturėtų naudoti nei pieno, nei vilnos, nei avių, nei medaus. Juk kaip tu nuskriaudi žmogų, atimdamas iš jo drabužius, taip pat nuskriaudi avį, ją kerpdamas. Vilna, kurią paimi, yra jos apdaras. Pienas taip pat ne tau sukurtas, bet jaunikliui, kuris jį gauna. Bitė renka medų kaip maistą sau; tu, jį atimdamas, panaudoji savo malonumui. Nutylėsiu egiptiečių nuomonę, kad mes neteisingai elgiamės, kišdamiesi į augalus. Bet jei šie dalykai sukurti mūsų labui, tuomet bitė, mums tarnaudama, gamina medų, o vilna auga ant avies nugaros tam, kad būtų mūsų puošmena ir suteiktų švelnią šilumą.
- Bendradarbiaudami su pačiais dievais tame, kas prisideda prie pamaldumo, mes aukojame gyvūnus. Juk iš dievų Apolonas vadinamas vilkų žudiku, o Diana – laukinių žvėrių naikintoja. Pusdieviai ir visi herojai, kurie pranoksta mus kilme ir dorybe, taip pritarė gyvūnų žudymui, kad aukodavo dievams dodeceidų ir hekatombų. O Heraklis, be kitų dalykų, garsėja tuo, kad buvo jaučių ėdikas.
- Kvaila sakyti, kad Pitagoras ragino žmones susilaikyti nuo gyvūnų tam, kad kiek įmanoma labiau užkirstų kelią jiems vieniems kitus valgyti. Juk jei visi žmonės Pitagoro laikais būtų buvę žmogėdros, jis turėtų būti beprotis, jei atitraukė juos nuo kitų gyvūnų, kad jie susilaikytų vieni kitus ėsti. Tokiu atveju jis turėjo juos raginti tapti žmogėdromis, parodydamas, kad vienodai nusikalstama yra vieni kitus ėsti ir valgyti jaučių bei kiaulių mėsą. Bet jei žmonės tuo metu vieni kitų nevalgė, kam reikėjo šios dogmos? O jei jis nustatė šį įstatymą sau ir savo bendraminčiams, prielaida, kad jis tai padarė, yra gėdinga. Nes tai rodo, kad tie, kurie gyveno su Pitagoru, buvo žmogėdros.
- Mes sakome, kad įvyktų priešingai, nei jis manė. Juk jei susilaikytume nuo gyvūnų, ne tik netektume tokio malonumo ir turto, bet ir prarastume savo laukus, kuriuos sunaikintų laukiniai žvėrys; visa žemė būtų užimta gyvačių ir paukščių, todėl būtų sunku ją arti; išbarstyti grūdai tuoj pat būtų surinkti paukščių; o visi vaisiai, pasiekę brandą, būtų sunaikinti keturkojų. Žmonės, spaudžiami tokio maisto trūkumo, būtų priversti, skaudžios būtinybės vedami, pulti vieni kitus.
- Be to, patys dievai, kaip vaistą, daugeliui žmonių davė įsakymus aukoti gyvūnus. Istorija pilna pavyzdžių, kaip dievai liepė kai kuriems aukoti gyvūnus ir, juos paaukojus, juos valgyti. Heraklidų sugrįžimo metu, tie, kurie kovojo prieš Lakedemoną kartu su Euristenu ir Prosklu, dėl būtinų dalykų stokos buvo priversti valgyti gyvates, kurias tuo metu žemė teikė kariuomenės maistui. Libijoje taip pat nukrito skėrių debesis, palengvinęs kitą nuo bado kenčiančią kariuomenę. Tas pats nutiko ir Gade. Bogus buvo maurų karalius, kurį Agripa nužudė Motone. Ten jis puolė Heraklio šventyklą, kuri buvo labai turtinga. Kunigai kasdien apšlakstydavo aukurą krauju. Kad tai nebuvo žmonių sprendimas, bet dieviškas, parodė tuometinė aplinkybė. Apgultis truko ilgai, aukų trūko. Kunigas, nežinodamas, ką daryti, sapne pamatė regėjimą. Jam atrodė, kad stovi viduryje Heraklio šventyklos kolonų ir mato paukštį, sėdintį priešais aukurą, bandantį prie jo nuskridti, bet galiausiai įskrendantį į jo rankas. Jis taip pat matė, kad aukuras apšlakstytas jo krauju. Atsibudęs iškart nuėjo prie aukuro, atsistojo ant bokšto, kaip sapne, apsidairė ir pamatė tą patį paukštį. Tikėdamasis, kad sapnas išsipildys, jis stovėjo, matė, kaip paukštis nuskrido prie aukuro, atsisėdo ant jo ir pats atidavė save vyriausiojo kunigo rankoms. Taip paukštis buvo paaukotas, o aukuras apšlakstytas krauju. Tai, kas nutiko Cyzike, dar labiau išgarsėjo. Mithridatas apgulė šį miestą, tuo metu buvo švenčiama Proserpinos šventė, kurioje reikėjo paaukoti jautį. Šventos bandos, iš kurių turėjo būti paimta auka, ganėsi priešais miestą, žemyne; vienas jau buvo pažymėtas šiam tikslui. Kai atėjo aukos laikas, jautis sužvengė, perplaukė jūrą, miesto sargai atidarė vartus. Jautis tiesiai nubėgo į miestą, atsistojo prie aukuro ir buvo paaukotas deivei. Todėl ne be pagrindo buvo laikoma pamaldžiausia daug gyvūnų aukoti, nes atrodė, kad jų aukos patinka dievams.
- Bet kokia būtų miesto būklė, jei visi piliečiai laikytųsi nuomonės, kad reikia susilaikyti nuo gyvūnų naikinimo? Kaip jie atremtų priešus, kai šie juos pultų, jei jie itin rūpestingai stengtųsi nieko nenužudyti? Tokiu atveju jie būtų iškart sunaikinti. Ir būtų per ilga pasakoti apie kitas būtinas sunkybes ir nepatogumus, kurie neišvengiamai atsirastų. Kad gyvūnus žudyti ir jais maitintis nėra nedora, akivaizdu iš to, kad pats Pitagoras, nors ankstesnieji leido atletams gerti pieną ir valgyti sūrį, sumaišytą su vandeniu, o vėlesnieji, atmetę šią mitybą, maitino juos džiovintais figais, vis dėlto jis, panaikinęs seną paprotį, leido jiems maitintis mėsa ir nustatė, kad tokia mityba labai padidino jų jėgą. Kai kurie taip pat pasakoja, kad patys pitagoriečiai nepagailėdavo gyvūnų, kai aukodavo dievams. Tokie yra Klodijaus, Heraklido Pontiko, Hermacho epikūriečio, stoikų ir peripatetikų argumentai prieš susilaikymą nuo gyvūninio maisto; tarp jų yra ir argumentai, kuriuos mums atsiuntei tu, o Kastricijau. Kadangi ketinu prieštarauti šioms nuomonėms ir miniai, pagrįstai galiu pradėti nuo to, kas toliau seks.
- Pirmiausia reikia žinoti, kad mano kalba nėra skirta visų rūšių žmonėms. Ji nėra nukreipta į tuos, kurie užsiima menkais mechaniniais darbais, nei į tuos, kurie dalyvauja atletiniuose pratimuose; nei į karius, nei jūrininkus, nei retorus, nei tuos, kurie gyvena aktyvų gyvenimą. Aš rašau tam žmogui, kuris svarsto, kas jis yra, iš kur atėjo ir kur turėtų eiti, ir kuris, kalbant apie maistą ir kitus būtinus dalykus, skiriasi nuo tų, kurie sau pasirenka kitokį gyvenimo būdą; tik tokiems aš kreipiuosi. Nes šiame bendrame gyvenime negali būti vienoda paskata tam, kuris siekia miego visą gyvenimą ir tam tikslui iš visur renka migdančius dalykus, ir tam, kuris stengiasi miegą atstumti ir viską aplink save paruošti budrumui. Pirmąjį reikia raginti į girtavimą, persivalgymą ir sotumą, ir skatinti jį rinktis tamsius namus bei, kaip sako poetai, „lovą prabangią, plačią ir minkštą“, ir kad jis pasirūpintų visais migdančiais dalykais, kurie sukelia vangumą ir užmarštį, ar tai būtų kvapai, tepalai, ar skysti, ar kieti vaistai. O antrajam reikia patarti gerti blaivų gėrimą be vyno, valgyti lengvą maistą, beveik artimą pasninkui; gyventi šviesiuose namuose, pripildytuose subtilaus oro ir vėjo, ir raginti jį būti stipriai sužadintam rūpesčio ir mąstymo, pasiruošti sau mažą ir kietą lovą. Bet ar mes iš prigimties esame pritaikyti budriam gyvenimui, kad kuo mažiau leistume miegui, ar esame skirti migdančiai būčiai, yra kitos diskusijos reikalas, kuriam reikia išsamių įrodymų.
- Tam žmogui, kuris įtaria kerus, lydinčius mūsų kelionę per dabartinį gyvenimą ir priklausančius vietai, kurioje gyvename; kuris suvokia save esantį iš prigimties budrų ir svarsto migdančią regiono, kuriame gyvena, prigimtį – tam žmogui kreipdamiesi, mes nurodome maistą, atitinkantį jo įtarimą ir žinojimą apie šią žemišką buveinę, ir raginame jį leisti mieguistiems gulėti savo lovose, paskendusiems sapne. Juk reikia saugotis, kad kaip tie, kurie žiūri į sergančius akimis, patys užsikrečia akių liga, ir kaip mes žiovaujame būdami šalia žiovaujančių, taip nebūtume pripildyti mieguistumo ir miego, kai regionas, kuriame gyvename, yra šaltas, pelkėtas, linkęs užpildyti akis drėgme ir traukiantis visus jame gyvenančius į migdančią ir užmaršties būklę. Jei įstatymų leidėjai būtų nustatę įstatymus miestams, siekdami kontempliatyvaus ir intelektualaus gyvenimo, tikrai reikėtų jiems paklusti ir laikytis jų nustatymų dėl maisto. Bet jei jie įstatymus nustatė, žvelgdami į gyvenimą pagal prigimtį, kuris laikomas viduriu tarp neracionalaus ir intelektualaus gyvenimo, ir į tai, ką pripažįsta minia, laikanti išorinius ir kūniškus dalykus gerais ar blogais, kodėl kas nors, remdamasis jų įstatymais, turėtų stengtis sugriauti gyvenimą, kuris yra aukštesnis už kiekvieną rašytą ir miniai skirtą įstatymą, ir kuris ypač atitinka nerašytą ir dievišką įstatymą? Tokia yra tiesa.
- Kontempliacija, kuri suteikia mums laimę, nesusideda, kaip kai kas gali manyti, iš daugybės diskusijų ir disciplinų; ji nepadidėja nuo žodžių gausos. Jei taip būtų, niekas netrukdytų būti laimingiems tiems, kurie yra surinkę visas disciplinas. Tačiau jokia disciplina neužbaigia šios kontempliacijos, net ir tos, kurios susijusios su tikrai egzistuojančiais dalykais, nebent mūsų prigimtis ir gyvenimas būtų su jais suderinti. Kadangi kiekviename tiksliniame veiksme yra trys pabaigos, mūsų tikslas yra pasiekti tikrojo būties kontempliaciją, kurios pasiekimas suteikia, kiek tik įmanoma, kontempliuojančiojo susijungimą su kontempliacijos objektu. Sielos pakilimas yra ne į ką nors kitą, bet į pačią tikrąją būtį, ir jos susijungimas nėra su niekuo kitu. O intelektas yra tikrai egzistuojanti būtis; todėl tikslas yra gyventi pagal intelektą. Todėl tokios diskusijos ir išorinės disciplinos, kurios trukdo mūsų apsivalymui, neužbaigia mūsų laimės. Jei laimė būtų literatūriniuose pasiekimuose, šį tikslą galėtų pasiekti tie, kurie nekreipia dėmesio į savo maistą ir veiksmus. Bet kadangi tam reikia pakeisti minios gyvenimą kitu, ir apsivalyti tiek žodžiais, tiek darbais, apsvarstykime, kokie samprotavimai ir kokie darbai leis mums pasiekti šį tikslą.
- Ar sakysime, kad jie bus tokie, kurie atskiria mus nuo juslinių dalykų ir su jais susijusių aistrų, ir kurie kiek įmanoma pakelia mus į intelektualų, bevaizdį ir beaistrį gyvenimą; o priešingi dalykai yra svetimi ir verti atmetimo? Ir tuo labiau, nes jie atskiria mus nuo gyvenimo pagal intelektą. Manau, reikia pripažinti, kad turime sekti objektą, į kurį mus traukia intelektas. Nes mes panašūs į tuos, kurie įžengia ar išeina iš svetimos šalies, ne tik todėl, kad esame ištremti iš savo artimųjų, bet ir todėl, kad gyvendami svetimoje žemėje esame pripildyti barbariškų aistrų, papročių ir įstatymų, ir į visus juos turime polinkį. Todėl tas, kuris nori grįžti pas savo tikruosius gimines ir draugus, turėtų ne tik su džiaugsmu pradėti kelionę, bet ir apmąstyti, kaip nusivilkti viską, kas svetima, ką jis prisiėmė, ir prisiminti tai, ką pamiršo, be ko negali būti priimtas giminių ir draugų. Taip pat, jei norime grįžti prie dalykų, kurie iš tiesų yra mūsų, turime nusivilkti viską, kas mirtinga, ką prisiėmėme, kartu su prisirišimu prie to, kas mus atvedė į šią žemišką sritį; turime pažadinti savo prisiminimą apie palaimingą ir amžiną esmę ir paskubinti savo grįžimą į prigimtį, kuri yra be spalvos ir be kokybės, stropiai siekdami dviejų dalykų: vieno – kad nusimestume viską, kas materiališka ir mirtinga; kito – kad tinkamai grįžtume ir vėl būtume su savo tikraisiais giminais, pakildami pas juos priešinga kryptimi, nei nusileidome čia. Nes mes buvome intelektualios prigimties, ir vis dar esame esybės, apsivalytos nuo visų juslių ir neracionalumo; bet esame susipynę su jusliniais dalykais dėl nesugebėjimo amžinai būti su intelektualiaisiais ir dėl galios užsiimti žemiškais reikalais.
Mes buvome intelektualios prigimties, ir vis dar esame esybės, apvalytos nuo visų juslių ir neracionalumo; tačiau esame susipynę su jusliniais dalykais, nes nesugebame amžinai būti su intelektualiaisiais, ir dėl galios užsiimti žemiškais reikalais. Visos galios, kurios veikia kartu su juslėmis ir kūnu, yra pažeidžiamos, nes siela nebūna intelektualioje srityje; kaip žemė, būdama blogos būklės, nors dažnai gauna kviečių sėklą, vis dėlto išaugina tik piktžoles. Tai vyksta dėl tam tikro sielos sugedimo, kuris iš tiesų nesunaikina jos esmės dėl neracionalumo kilmės, bet per tai ji susijungia su mirtinga prigimtimi ir yra nutempiama iš savo tikrosios būklės į svetimą.
- Todėl, jei norime grįžti prie tų prigimčių, su kuriomis anksčiau buvome susiję, turime stengtis kiek tik galime atsitraukti nuo juslių ir vaizduotės, ir nuo neracionalumo, kuris su jomis susijęs, taip pat nuo aistrų, kurios kyla apie jas, tiek, kiek leidžia mūsų gyvenimo būtinybė. O dalykai, kurie priklauso intelektui, turi būti aiškiai sutvarkyti, suteikiant jam ramybę ir tylą nuo karo su neracionalia dalimi; kad būtume ne tik intelekto ir inteligibilių klausytojai, bet kiek įmanoma labiau mėgautumės jų kontempliacija, ir, įsitvirtinę bekūnėje prigimtyje, tikrai gyventume per intelektą, o ne klaidingai kartu su kūniškais dalykais. Todėl turime nusivilkti savo daugybę drabužių – tiek šį matomą ir kūnišką apdarą, tiek tuos, kuriais esame viduje aprengti ir kurie yra arti mūsų odinio apdaro; ir turime įžengti į stadioną nuogi ir be drabužių, kovodami dėl sielos Olimpiados – šlovingiausio iš visų prizų. Pirmas dalykas, be kurio negalime rungtis, yra nusivilkti drabužius. Kadangi kai kurie iš jų yra išoriniai, o kiti vidiniai, taip ir nuogumui yra dviejų rūšių: vienas per akivaizdžius dalykus, kitas per labiau neakivaizdžius. Pavyzdžiui, nevalgyti ar nepriimti to, kas mums siūloma, priklauso akivaizdiems dalykams; bet netrokšti – tai labiau paslėpta. Todėl kartu su darbais turime atsitraukti ir nuo prisirišimo bei aistros prie jų. Juk kokią naudą gausime, jei susilaikysime nuo darbų, bet tuo pačiu stipriai laikysimės priežasčių, iš kurių tie darbai kyla?
- Šis atsitraukimas nuo juslių, vaizduotės ir neracionalumo gali būti pasiektas prievarta, bet taip pat įtikinimu ir protu, per aistrų išsekimą, užmarštį ir, galima sakyti, jų mirtį. Tai geriausias atsitraukimo būdas, nes jis įvykdomas nespaudžiant to, nuo ko atsiskiriame. Juk jusliniuose dalykuose prievartinis atskyrimas neįvyksta be dalies suplėšymo ar atplėšimo žymės. Bet šis atsiskyrimas įvyksta per nuolatinį aistrų nepaisymą. O šis nepaisymas kyla iš susilaikymo nuo juslinių suvokimų, kurie sukelia aistras, ir iš atkaklaus dėmesio inteligibiliems dalykams. Tarp šių aistrų ar sukrėtimų reikia priskirti ir tas, kurios kyla iš maisto.
- Todėl turime susilaikyti, ne mažiau nei nuo kitų dalykų, nuo tam tikro maisto, būtent tokio, kuris iš prigimties sužadina pasyviąją mūsų sielos dalį. Apie tai reikia svarstyti taip: yra du šaltiniai, kurių srovės drėkina ryšį, kuriuo siela surišta su kūnu; iš jų siela, prisipildžiusi tarsi mirtinų gėrimų, tampa užmarštiška savo tikrųjų kontempliacijos objektų. Šie šaltiniai yra malonumas ir skausmas; juslė yra jų paruošimas, o suvokimas pagal juslę, kartu su vaizduotėmis, nuomonėmis ir prisiminimais, kurie lydi jusles. Iš jų kyla aistros, ir visa neracionali prigimtis tampa sustiprinta, o siela traukiama žemyn ir palieka savo tikrąją meilę tikrajai būčiai. Todėl kiek įmanoma turime nuo jų atsiskirti. Atsiskyrimas turi būti pasiektas vengiant aistrų, kurios kyla per jusles ir neracionalią dalį. Juslės veikia regėjimo, klausos, skonio, kvapo ar lytėjimo objektus; nes juslė yra tarsi ta užsienio kolonijos sostinė, kurioje glūdi mūsų aistros. Pažvelkime, kiek aistrų kuras patenka į mus per kiekvieną juslę. Tai vyksta iš dalies stebint žirgų varžybas ir atletus, arba tuos, kurių kūnai išsikraipo šokiuose; iš dalies – stebint gražias moteris. Nes jos, užvaldydamos neracionalią prigimtį, ją pavergia įvairiais apgaule.
- Siela, sukrėsta bacchiško įsiūčio per visus šiuos dalykus per neracionalią dalį, verčiama šokinėti, šaukti ir rėkti, išorinis triukšmas užsidega iš vidaus, kuris pirmiausia buvo įžiebtas juslės. Klausos sužadinimai, kurie yra pasyvūs, kyla iš tam tikrų garsų ir triukšmų, iš nepadorios kalbos ir šmeižto, todėl daugelis per juos išvaromi iš proto, smarkiai sukrėsti, o kai kurie, tapę išlepę, rodo įvairius kūno išsikraipymus. Ir kas nežino, kiek fumigacijos ir saldžių kvapų garai, kuriais įsimylėjėliai aprūpina savo meilės objektus, sustiprina neracionalią sielos dalį? O ką kalbėti apie aistras, kurias sukelia skonis? Čia ypač yra dvigubas ryšys: vienas sustiprintas aistrų, kurias sukelia skonis; kitas, kurį mes padarome sunkų ir galingą, įvesdami svetimus kūnus, t. y. kūnus, skirtingus nuo mūsų pačių. Kaip sakė vienas gydytojas, nuodai nėra tik tie, kuriuos paruošia medicinos menas; bet ir tie, kuriuos kasdien priimame maistui, tiek valgydami, tiek gerdami. Ir per juos sielai perduodama daug mirtinesnė žala nei iš nuodų, kurie sudaromi kūnui sunaikinti. O lytėjimas beveik paverčia sielą kūnu ir sukelia joje tam tikrus neartikuliuotus garsus, kurie dažnai pasitaiko negyvuose kūnuose. Iš visų šių dalykų, prisiminimai, vaizduotės ir nuomonės, susirinkę draugėn, sukelia aistrų spiečių: baimę, troškimą, pyktį, meilę, geismą, skausmą, pavydą, rūpestį ir ligą, ir pripildo sielą panašių sukrėtimų.
- Todėl nuo visų šių dalykų apsivalyti yra labai sunku ir reikalauja didelio vargo; turime skirti daug pastangų tiek naktį, tiek dieną, kad būtume išlaisvinti nuo dėmesio jiems, nes esame neišvengiamai susipynę su juslėmis. Todėl kiek įmanoma turime atsitraukti nuo tų vietų, kuriose, net nenorėdami, galime susidurti su šia priešiška minia. Iš patirties turime vengti kovos su ja, net ir pergalės, ir vengti neveiklumo dėl nepatyrimo.
- Sužinome, kad tokį elgesį priėmė kai kurie garsūs senovės pitagoriečiai ir išminčiai; vieni gyveno pačiose nuošaliausiose vietose; kiti – šventyklose ir šventuose giraičiuose, iš kurių, nors jie buvo miestuose, buvo pašalintas visas triukšmas ir minia. Bet Platonas pasirinko gyventi Akademijoje, vietoje, kuri buvo ne tik nuošali ir nutolusi nuo miesto, bet ir laikyta nesveika. Kiti net nepagailėjo savo akių, norėdami nebūti atitraukti nuo vidinės kontempliacijos. Jei kas nors, būdamas tarp žmonių ir pripildydamas savo jusles aistrų, susijusių su jais, manytų, kad gali likti beaistris, jis nežino, kad apgauna save ir tuos, kurie juo tiki, ir nemato, kad esame pavergti daugybės aistrų, nes nesitraukiame nuo minios. Jis nekalbėjo tuščiai, bet tiksliai apibūdino filosofų prigimtį, sakydamas apie juos: „Šie, nuo jaunystės, nežino kelio į forumą, nei kur yra teismo rūmai ar senato namai, ar bet kokia miesto susirinkimų vieta. Jie nei girdi, nei mato įstatymų ar dekretų, ar jie būtų paskelbti žodžiu, ar parašyti. O dėl jų draugų pastangų gauti magistratūras, jų susibūrimų, puotų ir iškrypusių vaišių su fleitininkais – jie net nesapnuoja to pasiekti. O ar kas nors mieste įvyko gerai ar blogai, ar kokia nelaimė ištiko ką nors iš protėvių, vyrų ar moterų – tai jiems labiau paslėpta nei, kaip sakoma, kiek choinų jūra turi. Be to, jis net nežino, kad nežino visų šių dalykų. Jis nesusilaiko nuo jų dėl garbės, bet iš tiesų jo kūnas tik gyvena mieste; o jo protas, visus šiuos dalykus laikydamas menkais ir bevertiais, „nešamas yra“, kaip sako Pindaras, „visomis kryptimis ir nesikoncentruoja į nieką, kas yra arti.“
- Platonas teigia, kad filosofas, kuris yra vadinamas korifėjumi, visiškai nesusimaišydamas su minėtais dalykais, lieka beaistris jų atžvilgiu. Todėl jis nei žino kelio į teismo rūmus, nei į senato namus, nei į ką nors kitą, kas buvo išvardyta. Jis nesako, kad žino ir yra susipažinęs su šiais dalykais, ir kad, būdamas susipažinęs, pripildydamas savo jusles jais, vis dėlto nieko apie juos nežino;
- Todėl, kol kas nors ginčijasi dėl maisto ir tvirtina, kad šį ar tą dalyką reikia valgyti, bet nesuvokia, jog, jei tik būtų įmanoma, turėtume susilaikyti nuo bet kokio maisto, pritardamas tokiu ginču savo aistroms, toks žmogus susidaro tuščią nuomonę, tarsi ginčo objektai būtų nereikšmingi. Filosofuojantis žmogus nesiskirs nuo savo žemiškų ryšių prievarta; nes tas, kuris priverstas tai padaryti, vis tiek lieka ten, iš kur buvo priverstas pasitraukti. Ir nereikia manyti, kad tas, kuris sustiprina šiuos ryšius, daro mažai reikšmingą dalyką. Todėl, suteikdamas prigimčiai tik tai, kas būtina, ir lengvos kokybės, per liesesnį maistą, jis atmes visa, kas viršija šį poreikį, kaip teikiantį tik malonumą. Jis bus įtikintas Platono žodžių tiesos, kad juslė yra vinis, kuria siela prikalama prie kūnų per aistrų sukibimą ir kūniško malonumo patyrimą. Juk jei jusliniai suvokimai nebūtų kliūtis grynajai sielos energijai, kodėl būtų baisus dalykas būti kūne, kai tuo pačiu metu siela liktų beaistrė kūno judesiams?
- Kaip tu nusprendei ir sakei, kad nesi pasyvus dalykams, kuriuos patiri, ir kad nesi su tais, kurie tave pasyviai veikia? Juk intelektas yra su savimi, nors mes su juo nesame. Bet tas, kuris pasitraukia nuo intelekto, yra toje vietoje, į kurią pasitraukia; ir kai, diskursyviomis energijomis, jis taikosi aukštyn ar žemyn, suvokdamas dalykus, jis yra ten, kur yra jo suvokimas. Bet viena yra nesirūpinti jusliniais dalykais, nes esi su kitais dalykais, ir visai kas kita – manyti, kad nors dėmesį kreipi į juslinius dalykus, vis dėlto su jais nesi. Niekas negali parodyti, kad Platonas tai pripažįsta, neparodydamas kartu, jog pats yra apgautas. Todėl tas, kuris pasiduoda bet kokio maisto vartojimui, savanoriškai eina į viliojančius reginius, į pokalbius su minia ir juoką, toks žmogus, taip elgdamasis, yra ten, kur yra aistra, kurią jis patiria. Bet tas, kuris nuo jų susilaiko, nes yra su kitais dalykais, tas, dėl savo nemokšiškumo, sukelia juoką ne tik trakėnų tarnaitėms, bet ir likusiai miniai, ir kai sėdi prie puotos, patiria didžiausią sutrikimą ne dėl juslių trūkumo ar dėl ypatingo juslinio suvokimo tikslumo, veikdamas vien tik neracionalia sielos dalimi; nes Platonas nedrįsta to tvirtinti; bet todėl, kad šmeižikiškame pokalbyje jis neturi ką pasakyti prieš nieką, nes nežino jokio blogio apie nieką, kadangi nepadarė atskirų žmonių savo apmąstymų objektu. Todėl, būdamas tokioje sumaištyje, jis atrodo, sako Platonas, juokingas; o kitų pagyrose ir pasigyrimuose, kai jis akivaizdžiai matomas besijuokiantis, ne apsimesdamas, bet iš tikrųjų atrodo esąs beprotis.
- Todėl, dėl nežinojimo ir susilaikymo nuo juslinių dalykų, jis jų nepažįsta. Bet jokiu būdu negalima pripažinti, kad nors jis būtų susipažinęs su jusliniais dalykais ir veiktų per neracionalią dalį, vis dėlto tuo pačiu metu galėtų tikrai stebėti intelekto objektus. Nes net ir tie, kurie tvirtina, kad turime dvi sielas, nepripažįsta, jog galime vienu metu kreipti dėmesį į du skirtingus dalykus. Juk taip jie sudarytų dviejų gyvūnų junginį, kurie, užsiimdami skirtingomis energijomis, vienas negalėtų suvokti kito veiksmų.
- Kodėl turėtų būti būtina, kad aistros išsektų, kad mes joms mirtume ir kad tai kasdien būtų mūsų apmąstymų tema, jei būtų įmanoma, kaip kai kurie tvirtina, veikti pagal intelektą, nors tuo pačiu metu esame glaudžiai susiję su mirtingais reikalais, ir tai be intelekto intuicijos? Juk intelektas mato ir intelektas girdi, kaip sako Epicharmas. Bet jei, valgydami prabangiai ir gerdami saldžiausią vyną, galėtume būti su nematerialiomis prigimtimis, kodėl tai negalėtų dažnai vykti, kai esame su dalykais, kuriuos net nepatogu minėti? Juk visos šios aistros kyla iš berniuko, kuris yra mumyse. Ir tu tikrai pripažinsi, kad kuo žemesnės šios aistros, tuo labiau esame į jas nutempiami. Koks skirtumas turėtų būti padarytas, jei pripažįsti, kad kai kuriems dalykams neįmanoma būti pasyviam, nebūnant su jais, bet kad gali atlikti kitus dalykus tuo pačiu metu, kai kontempliuoji inteligibilius? Nes tai ne dėl to, kad kai kurie dalykai laikomi menkais minios, o kiti – ne. Juk visos minėtos aistros yra menkos. Todėl, siekiant gyvenimo pagal intelektą, būtina susilaikyti nuo visų jų, taip pat kaip nuo geidulingų dalykų. Prigimčiai, todėl, reikia skirti tik nedaug maisto, per gimimo būtinybę ir mūsų ryšį su tekėjimo būkle. Nes kur yra juslė ir juslinis suvokimas, ten įvyksta atsitraukimas ir atskyrimas nuo inteligibilios srities; ir kuo stipresnis neracionalios dalies sužadinimas, tuo didesnis atsitraukimas nuo intelekto. Juk neįmanoma, kad būtume nešami į vieną ir kitą vietą, būdami čia, ir tuo pačiu metu būtume ten, t. y. su inteligibilia esme. Nes mūsų dėmesys dalykams nėra atliekamas dalimi, bet visu savimi.
- Manyti, kad tas, kuris yra pasyviai paveiktas pagal juslę, vis dėlto gali veikti apie inteligibilius, pražudė daugelį barbarų, kurie arogantiškai tvirtina, kad nors jie mėgaujasi visais malonumais, vis tiek gali atsigręžti į dalykus, skirtingus nuo juslinių, tuo pačiu metu veikdami su neracionalia dalimi. Esu girdėjęs kai kuriuos žmones ginančius savo nelaimę tokiu būdu: „Mes nesame sutepti maisto, kaip jūra nėra sutepta upių nešamomis šiukšlėmis. Juk mes viešpataujame visiems valgiams, kaip jūra viešpatauja visai drėgmei. Bet jei jūra uždarytų savo žiotis, kad nepriimtų į ją tekančių srovių, ji būtų didi sau, bet pasauliui – maža, nes negalėtų priimti purvo ir sugedimo. Jei ji bijotų būti sutepta, ji nepriimtų šių srovių; bet žinodama savo didybę, ji priima viską ir nesibodi nieko, kas į ją patenka. Taip pat ir mes, jei bijotume maisto, būtume pavergti baimės sampratos. Bet būtina, kad viskas mums paklustų. Juk jei surinksime truputį vandens, kuris gavo kokią nors nešvarą, jis iškart tampa suteptas ir prislėgtas; bet taip nėra su gilia jūra. Taip pat ir maistas nugali silpnus; bet kur yra didžiulė laisvė maisto atžvilgiu, viskas priimama kaip maistas ir jokio suteptumo neatsiranda.“ Tokie žmonės, apgaudinėdami save tokiais argumentais, elgiasi pagal savo apgaulę. Bet vietoj laisvės, jie yra nugramzdinti į nelaimės bedugnę ir uždusę. Tai paskatino kai kuriuos kinikus norėti valgyti bet kokį maistą, atkakliai laikantis klaidų priežasties, kurią esame įpratę vadinti abejingu dalyku.
- Atsargus žmogus, įtariantis gamtos kerus, ištyręs kūno esmines savybes ir žinantis, kad jis pritaikytas kaip instrumentas sielos galioms, taip pat žinos, kaip lengvai aistra pasiruošusi derintis su kūnu, ar mes to norime, ar ne, kai kas nors išorinis jį paliečia, ir pulsacija galiausiai pasiekia suvokimą. Juk suvokimas yra tarsi atsakymas į tai, kas jį sukelia. Bet siela negali atsakyti, nebent ji visiškai atsigręžtų į garsą ir nukreiptų savo žvilgsnį į pulsaciją. Trumpai tariant, neracionali dalis, nesugebėdama spręsti, kiek, kaip, iš kur ir kas turėtų būti dėmesio objektas, pati yra neapdairi, kaip arkliai be vežėjo; kur ji linksta žemyn, ten ji nešama, neturėdama jokios galios save valdyti išoriniuose dalykuose. Ji nežino tinkamo laiko ar maisto kiekio, kuris turėtų būti priimtas, nebent vežėjo akis būtų budri, reguliuojanti ir valdanti neracionalumo judesius, nes ši sielos dalis iš esmės yra akla. Bet tas, kuris atima iš proto valdžią neracionaliai daliai ir leidžia jai būti nešamai pagal savo prigimtį, toks žmogus, pasiduodamas troškimui ir pykčiui, leis jiems eiti, kiek tik jie nori. Priešingai, vertas žmogus elgsis taip, kad jo darbai būtų suderinti su vadovaujančiu protu, net ir neracionalios dalies veiksmuose.
- Ir šiuo atžvilgiu vertas žmogus atrodo besiskiriantis nuo sugedusio žmogaus tuo, kad pirmasis visur turi protą, valdantį ir vedantį, kaip vežėjas, neracionalią dalį; o antrasis daug ką daro be proto kaip vadovo. Todėl pastarasis vadinamas labiausiai neracionaliu ir yra nešamas netvarkingai neracionalumo; o pirmasis paklūsta protui ir yra aukštesnis už kiekvieną neracionalų troškimą. Todėl minia klysta žodžiais ir darbais, troškimu ir pykčiu, o geri žmonės elgiasi teisingai, nes pirmieji leidžia berniukui, esančiam juose, daryti, ką jis nori; o pastarieji atsiduoda berniuko mokytojo, t. y. proto, vadovavimui ir valdo tai, kas jiems priklauso, kartu su juo. Todėl maisto ir kitų kūniškų veiksmų bei malonumų atžvilgiu vežėjas, būdamas, nustato, kas yra tinkama ir laiku. Bet kai vežėjas nėra, ir, kaip kai kurie sako, užsiima savo reikalais, tuomet, jei jis kartu turi mūsų dėmesį, jis neleidžia jai būti sutrikdytai ar veikti su neracionalia galia. Jei vis dėlto jis leistų mūsų dėmesiui būti nukreiptam į berniuką be jo paties, jis sunaikintų žmogų, kuris būtų skubiai nešamas neracionalios dalies kvailumo.
- Todėl kilniems žmonėms susilaikymas maiste, kūniškuose malonumuose ir veiksmuose yra tinkamesnis nei susilaikymas to, kas priklauso lytėjimui. Nes nors liesdami kūnus turime nusileisti nuo savo tikrųjų papročių iki mokymo to, kas mumyse yra labiausiai neracionalu, tai dar labiau būtina maisto vartojime. Juk neracionali prigimtis nesugeba apsvarstyti, koks bus jo poveikis, nes ši sielos dalis iš esmės nežino to, kas yra toli. O kalbant apie maistą, jei būtų įmanoma nuo jo išsilaisvinti taip, kaip nuo regimų objektų, kai jie pašalinami iš regėjimo; juk galime kreipti dėmesį į kitus dalykus, kai vaizduotė nuo jų atitraukiama; – jei tai būtų įmanoma, nebūtų didelis darbas iškart išsilaisvinti iš mirtingos prigimties būtinybės, truputį jai nusileidžiant. Tačiau kadangi reikia ilgesnio laiko maisto gaminimui ir virškinimui, kartu su tuo – miego ir poilsio bendradarbiavimo, o po to tam tikro virškinimo temperamento ir išmatų pašalinimo, būtina, kad berniuko viduje mokytojas būtų šalia, kuris, pasirinkdamas lengvus dalykus, netrukdančius jam, leistų juos prigimčiai, numatydamas ateitį ir kliūtį, kuri atsirastų, jei jis leistų troškimams įvesti mums sunkiai pakeliamą naštą dėl menko malonumo, kylančio iš maisto rijimo.
- Todėl protas, labai tinkamai atmesdamas gausą ir perteklių, apribos tai, kas būtina, siaurose ribose, kad nebūtų varginamas ieškant to, ko reikalauja kūno poreikiai, kai reikia daugybės dalykų; ir nebūdamas dėmesingas puošnumui, nereikalaus daugybės tarnų; nesistengs gauti daug malonumo valgydamas, nei per sotumą būti pripildytas tingumo; nei padarydamas savo naštą – kūną – labiau šiurkštų, netaps mieguistas; nei per kūną, pripildytą riebių dalykų, sustiprins ryšį, bet pats taps labiau vangus ir silpnas savo tikruose darbuose. Juk tegu kas nors parodo mums, kas stengiasi kiek įmanoma gyventi pagal intelektą ir nebūti patrauktas kūno aistrų, kad gyvūninis maistas yra lengviau gaunamas nei maistas iš vaisių ir žolių; arba kad pirmojo paruošimas yra paprastesnis nei antrojo, ir, trumpai tariant, kad jis nereikalauja virėjų, bet, palyginus su negyvuoju maistu, nėra lydimas malonumo, yra lengvesnis virškinime, greičiau suvirškinamas, mažiau sužadina troškimus ir mažiau prisideda prie kūno stiprybės nei augalinis maistas.
- Jei nei vienas gydytojas, nei filosofas, nei imtynininkas, nei kas nors iš minios nedrįso to tvirtinti, kodėl mes nenorėtume savanoriškai susilaikyti nuo šios kūniškos naštos? Kodėl tuo pačiu metu neišsilaisvintume iš daugybės nepatogumų, atsisakydami mėsos dietos? Juk išsilaisvintume ne iš vieno, bet iš daugybės blogybių, pripratę tenkintis mažiausiais dalykais; būtent, būtume išlaisvinti nuo turto pertekliaus, nuo daugybės tarnų, gausybės įrankių, mieguistos būklės, nuo daugybės ir stiprių ligų, nuo medicininės pagalbos, nuo geidulingumo paskatų, nuo šiurkštesnių išgarų, nuo gausybės išmatų, nuo kūniško ryšio šiurkštumo, nuo jėgos, kuri skatina [žemus] veiksmus, ir, trumpai tariant, nuo ištisos Iliados blogybių. Bet nuo visų šių dalykų mus išlaisvins negyvas ir lengvas maistas, lengvai gaunamas, ir suteiks mums ramybę, suteikdamas išgelbėjimą mūsų protui. Nes, kaip sako Diogenas, vagys ir priešai nesutinkami tarp tų, kurie maitinasi kukurūzais, bet pataikūnai ir tironai kyla iš tų, kurie maitinasi mėsa. Tačiau priežastis, dėl kurios mums reikia daugybės dalykų, pašalinus kartu su gausiu maistu, įvestu į kūną, ir palengvinus virškinamų dalykų svorį, sielos akis taps laisva ir bus įtvirtinta kaip uoste, už kūniškos prigimties dūmų ir bangų.
- Ir tai nereikalauja nei perspėjimo, nei įrodymo, dėl akivaizdumo, kuris iš karto su tuo susijęs. Todėl ne tik tie, kurie stengiasi gyventi pagal intelektą ir kurie sau nustato intelektualų gyvenimą kaip savo siekių tikslą, suvokė, kad šis susilaikymas buvo būtinas tam tikslui pasiekti; bet, kaip man atrodo, beveik kiekvienas filosofas, teikdamas pirmenybę taupumui prieš prabangą, labiau pasirinko gyvenimą, patenkintą mažu, nei tokį, kuriam reikia daugybės dalykų. Ir, kas daugeliui atrodys paradoksalu, rasime, kad tai teigė ir gyrė net tie, kurie manė, jog malonumas yra filosofuojančiųjų tikslas. Nes dauguma epikūriečių, pradedant nuo jų korifėjaus ir sektos, atrodo buvę patenkinti kukurūzais ir vaisiais, ir savo raštus pripildė parodymais, kaip mažai gamta reikalauja, ir kad jos būtinybės gali būti pakankamai patenkintos liesu ir lengvai gaunamu maistu.
- Juk gamtos turtas, sako jie, yra apibrėžtas ir lengvai gaunamas; o tas, kuris kyla iš tuščių nuomonių, yra neapibrėžtas ir sunkiai gaunamas. Nes dalykai, kurie gali būti lengvai gauti, gražiai ir pakankamai pašalina tai, kas dėl stokos yra kūno vargo priežastis; ir tai yra tokie, kurie turi paprastą drėgnų ir sausų maisto produktų prigimtį. Bet visa kita, sako jie, kas baigiasi prabanga, nėra lydima būtino troškimo, nei būtinai kyla iš kokio nors skausmo; bet iš dalies kyla iš vargo ir graužimo, atsirandančio vien dėl to, kad kažko nėra; iš dalies iš džiaugsmo; ir iš dalies iš tuščių ir klaidingų dogmų, kurios nepriklauso jokiam gamtos trūkumui, nei žmogaus kūno suirimui, kai jų nėra. Nes dalykai, kurie visur gali būti gauti, yra pakankami tiems tikslams, kurių gamta būtinai reikalauja. Bet šie, dėl savo paprastumo ir mažumo, gali būti lengvai gauti. O tas, kuris maitinasi mėsa, reikalauja ir negyvų dalykų; bet tas, kuris patenkintas negyvais dalykais, lengvai aprūpinamas puse to, ko reikia kitam, ir jam reikia tik mažų išlaidų maisto paruošimui.
- Jie taip pat sako, kad tas, kuris paruošia gyvenimo būtinybes, neturėtų vėliau naudotis filosofija kaip priedu; bet, ją gavęs, turėtų su pasitikinčia siela tikrai ištverti dienos įvykius. Juk mes patikėsime savo reikalus blogam patarėjui, jei matuosime ir gausime tai, kas būtina gamtai, be filosofijos. Todėl būtina, kad filosofuojantys žmonės aprūpintų tokius dalykus ir kiek įmanoma atkakliai jais rūpintųsi. Bet tiek, kiek yra nukrypimas nuo filosofijos, kuris negali įvykdyti tobulo apsivalymo, tiek neturėtume stengtis gauti nei turto, nei maisto. Todėl kartu su filosofija turime užsiimti tokiais dalykais ir iškart būti įtikinti, kad daug geriau siekti to, kas yra mažiausia, paprasčiausia ir lengva maistui. Nes tai, kas yra mažiausia ir nesukelia vargo, kyla iš to, kas yra mažiausia.
- Šių dalykų paruošimas taip pat sukelia daug kliūčių – ar dėl kūno svorio, kurį jie linkę padidinti, ar dėl sunkumo juos gauti, ar dėl to, kad jie trukdo mūsų svarbiausių samprotavimų energijos tęstinumui, ar dėl kokios nors kitos priežasties. Nes ši energija tuomet iškart tampa nenaudinga ir nebeišlieka nepakitusi dėl lydinčių sukrėtimų. Tačiau filosofui būtina tikėtis, kad jis nieko nepritrūks per visą gyvenimą. O ši viltis bus pakankamai išsaugota dalykais, kurie lengvai gaunami; tuo tarpu ši viltis bus sužlugdyta dalykais, kurie yra prabangūs. Todėl minia dėl to, nors jų nuosavybė gausi, nuolat stengiasi gauti daugiau, tarsi jie stokotų. Bet prisiminimas, kad didžiausias įmanomas turtas neturi jokios galios, vertos paminėjimo, sielos sukrėtimams išsklaidyti, privers mus būti patenkintus lengvai gaunamais ir paprasčiausiais dalykais. Dalikai, kurie yra labai saikingi ir akivaizdūs, ir kurie gali būti gauti su didžiausiu lengvumu, pašalina kūno sukeltą triukšmą. O prabangos dalykų trūkumas nesutrikdys to, kuris mąsto apie mirtį. Be to, skausmas, kylantis iš stokos, yra daug švelnesnis nei tas, kurį sukelia persisotinimas, ir taip bus laikomas to, kuris nesave apgaudinėja tuščiomis nuomonėmis. Maisto įvairovė taip pat ne tik neišsklaido sielos sukrėtimų, bet net nepadidina malonumo, kurį jaučia kūnas. Nes jis baigiasi vos tik pašalinamas skausmas. Todėl mėsos valgymas nepašalina nieko, kas būtų varginantis gamtai, nei neatlieka nieko, kas, jei nebūtų atlikta, baigtųsi skausmu. Bet malonumas, kuris su tuo susijęs, yra smarkus ir galbūt sumišęs su priešingu. Juk jis neprisideda prie gyvenimo trukmės, bet prie malonumo įvairovės; ir šiuo atžvilgiu panašus į geidulingus malonumus ir svetimų vynų gėrimą, be kurių gamta gali išlikti. Nes dalykai, be kurių gamta negali išlikti, yra labai nedaug ir gali būti lengvai gauti, kartu su teisingumu, laisve, ramybe ir gausia laisvalaikio.
- Be to, gyvūninis maistas neprisideda prie sveikatos, bet veikiau ją trukdo. Juk sveikata išsaugoma per tuos dalykus, kuriais ji atstatoma. O ji atstatoma per patį liesiausią ir be mėsos maistą; todėl per jį ji ir išsaugoma. Jei augalinis maistas neprisideda prie Milo stiprybės, nei apskritai prie jėgos didinimo, tai filosofui nereikia nei jėgos, nei jos didinimo, jei jis ketina atsiduoti kontempliacijai, o ne aktyviam ir nesusivaldančiam gyvenimui. Nėra nuostabu, kad minia įsivaizduoja, jog gyvūninis maistas prisideda prie sveikatos; juk jie taip pat mano, kad jusliniai malonumai ir geidulingumas saugo sveikatą, nors nė vienas iš jų niekam nepadeda; o tie, kurie juose dalyvauja, turi būti dėkingi, jei nuo jų nenukenčia. Ir jei daugelis nėra tokios nuomonės, mums tai nieko nereiškia. Nes nei ištikimybės, nei pastovumo draugystėje ir geranoriškume minioje nerasi; jie nesugeba to priimti, nei dalyvauti išmintyje ar bent menkoje jos dalyje, kuri verta paminėjimo. Jie nesupranta, kas yra naudinga privačiai ar viešai; nesugeba spręsti apie sugedusius ir kilnius papročius, kad atskirtų vienus nuo kitų. Be to, jie kupini įžūlumo ir nesusivaldymo. Todėl nėra pagrindo bijoti, kad nebus tų, kurie maitinsis gyvūnais.
- Jei visi žmonės mąstytų teisingai, nereikėtų paukštininkų, medžiotojų, žvejų ar kiaulių ganytojų. Bet gyvūnai, valdydami save ir neturėdami globėjo ar valdovo, greitai žūtų ir būtų sunaikinti kitų, kurie juos pultų ir mažintų jų gausą, kaip matyti iš daugybės gyvūnų, kuriais žmonės nesimaitina. Bet įvairiausia kvailystė nuolat gyvena su žmonija, todėl bus nesuskaičiuojama daugybė tų, kurie godžiai maitinsis mėsa. Vis dėlto būtina išsaugoti sveikatą ne iš baimės mirčiai, bet tam, kad nebūtume trukdomi siekti gėrio, kuris kyla iš kontempliacijos. O tai, kas ypač saugo sveikatą, yra ramus sielos stovis ir proto polinkis į tikrai egzistuojančią būtį. Iš to kūnui kyla daug naudos, kaip mūsų bendraminčiai parodė iš patirties. Todėl kai kurie, kurie buvo kamuojami podagros kojose ir rankose, taip, kad ja sirgo aštuonerius metus, ją išvijo atsisakę turto ir atsigręžę į dieviškumo kontempliaciją. Tuo pačiu metu, kai jie atsisakė turto ir rūpesčio žmonių reikalais, jie taip pat buvo išlaisvinti iš kūno ligos. Taigi tam tikra sielos būsena labai prisideda ir prie sveikatos, ir prie viso kūno gėrio. Ir tam, daugiausia, prisideda maisto sumažinimas. Trumpai tariant, kaip teisingai sakė Epikūras, reikia vengti maisto, kurio troškimas ir siekis kyla, bet kurį, pasimėgavę, priskiriame prie nepriimtinų dalykų. O tokie yra visi prabangūs ir sunkūs dalykai. Ir taip yra su tais, kurie labai trokšta tokio maisto, ir per jį įsivelia arba į dideles išlaidas, arba į ligą, arba į persisotinimą, arba į laisvalaikio praradimą.
- Todėl ir paprastame bei liesame maiste reikia vengti persisotinimo, ir visur turime svarstyti, kokia bus jo turėjimo ar vartojimo pasekmė, kokia jo apimtis ir kokį kūno ar sielos vargą jis gali panaikinti. Juk niekada neturime veikti be ribų, bet tokiuose dalykuose turime taikyti ribą ir saiką; ir samprotavimu išvesti, kad tas, kuris bijo susilaikyti nuo gyvūninio maisto, jei leidžia sau valgyti mėsą dėl malonumo, bijo mirties. Nes iškart, kartu su tokio maisto netekimu, jis įsivaizduoja, kad atsiras kažkas neapibrėžtai baisaus, kurio pasekmė bus mirtis. Iš tokių ir panašių priežasčių kyla nepasotinamas troškimas turto, nuosavybės ir šlovės, kartu su nuomone, kad kiekvienas gėris didėja su jais per ilgesnį laiką, ir mirties baimė kaip begalinio blogio. Tačiau malonumas, kylantis iš prabangos, net nepriartėja prie to, kurį patiria gyvenantis taupiai. Juk toks žmogus turi didelį malonumą galvodamas, kaip mažai jam reikia. Kai prabanga, nuostaba dėl geidulingų užsiėmimų ir ambicija dėl išorinių reikalų yra pašalinta, kokia likusi nauda gali būti iš tuščio turto, kuris mums visai nebus naudingas, bet tik taps našta, kaip persisotinimas? O malonumas, kylantis iš taupumo, yra tikras ir tyras. Taip pat būtina pripratinti kūną kiek įmanoma atsitraukti nuo malonumo, kuris kyla iš sotumo prabangiu maistu, bet ne nuo pilnumo, kurį sukelia liesa dieta, kad saikingumas vyrautų visur, ir kad tai, kas būtina ar kas yra kilniausia, nustatytų ribą mūsų mitybai. Nes tas, kuris taip pažemina savo kūną, gaus visus įmanomus gėrius, būdamas pakankamas sau ir susilygindamas su dieviškumu. Ir taip jis nenorės ilgesnio laiko, tarsi jis atneštų gėrio padidėjimą. Jis taip pat bus tikrai turtingas, matuodamas turtą pagal gamtos ribą, o ne pagal tuščias nuomones. Taip jis nesikliaus didžiausio malonumo viltimi, kurios buvimas yra neįtikėtinas, nes tai būtų labiausiai varginantis dalykas. Bet jis liks patenkintas savo dabartine būkle ir nesibaimins gyventi ilgesnį laiką.
- Be to, ar nėra absurdiška, kad tas, kuris yra dideliame sielvarte ar kokioje nors sunkioje išorinėje nelaimėje, ar surakintas grandinėmis, net negalvoja apie maistą, nesirūpina jo gavimu, o kai jis jam padedamas, atsisako to, kas būtina jo išgyvenimui; o žmogus, kuris iš tiesų yra surištas ir kankinamas vidinių nelaimių, stengtųsi gauti įvairių valgių, rūpindamasis dalykais, kuriais tik sustiprins savo pančius? Kaip įmanoma, kad taip elgtųsi žmonės, kurie žino, ką kenčia, o ne tie, kurie džiaugiasi savo nelaimėmis ir nežino blogybių, kurias patiria? Juk šie yra paveikti priešingai nei surakinti grandinėmis ir suvokiantys savo varganą būklę; nes šie, nepatirdami jokio pasitenkinimo dabartiniame gyvenime ir būdami kupini didžiulių sukrėtimų, nesotūs trokšta kito gyvenimo. Juk niekas, kas gali lengvai išsilaisvinti iš visų sukrėtimų, nenorės turėti sidabrinių stalų ir sofų, tepalų ir virėjų, puošnių indų ir drabužių, vakarienių, išsiskiriančių prabanga ir įvairove; bet toks troškimas kyla iš visiško nenaudingumo bet kokiam dabartinio gyvenimo tikslui, iš begalinio gėrio siekio ir iš didžiulių sukrėtimų. Todėl vieni neprisimena praeities, nes dabartis išstumia prisiminimą; o kiti nesidomi dabartimi, nes nesijaučia patenkinti esamomis aplinkybėmis.
- Kontempliatyvus filosofas, tačiau, visada pasirinks liesą dietą. Jis žino, iš ko susideda jo pančiai, todėl negali trokšti prabangos. Todėl, būdamas patenkintas paprastu maistu, jis nesieks gyvūninio maisto, tarsi nebūtų patenkintas augaline dieta. Bet jei filosofo kūno prigimtis nebūtų tokia, kokią mes manome, nebūtų tokia paklusni ir pritaikyta patenkinti savo poreikius lengvai gaunamais dalykais, ir reikėtų pakelti tam tikrus skausmus bei vargus dėl tikrojo išgelbėjimo, ar neturėtume jų [noriai] pakelti? Juk kai reikia išsilaisvinti iš ligos, ar mes ne savanoriškai pakeliame daug skausmų – kai esame pjaunami, apipilami krauju, deginami, geriame karčius vaistus, valomi per pilvą, per vėmalus ir per nosį, ir ar neapdovanojame tų, kurie mus taip kankina? Ir jei taip yra, ar neturėtume pakelti visko, nors ir pačios sunkiausios prigimties, su ramybe, dėl apsivalymo nuo vidinės ligos, kadangi mūsų kova yra dėl nemirtingumo ir dėl bendrystės su dieviškumu, nuo kurio mus sulaiko kūno bendrystė? Todėl jokiu būdu neturime sekti kūno įstatymų, kurie yra smurtiniai ir priešiški intelekto įstatymams bei keliams, vedantiems į išgelbėjimą. Kadangi dabar filosofuojame ne apie skausmo ištvėrimą, bet apie malonumų, kurie nėra būtini, atmetimą, kokia pasiteisinimo priežastis gali likti tiems, kurie įžūliai stengiasi ginti savo nesusivaldymą?
- Jei reikia nieko neslėpti iš baimės, bet kalbėti laisvai, kitaip neįmanoma pasiekti kontempliatyvaus gyvenimo tikslo, kaip tik prisirišus prie Dievo, tarsi prikalto vinimi, atsiskyrus nuo kūno ir nuo tų sielos malonumų, kurie per jį egzistuoja; nes mūsų išgelbėjimas įvykdomas darbais, o ne vien tik dėmesiu žodžiams. Bet kadangi neįmanoma su bet kokia dieta, ir apskritai, maitinantis mėsa, tapti tinkamu net dalinei dievybei, juo labiau tai neįmanoma su tuo Dievu, kuris yra virš visko ir virš prigimties, kuri yra vien tik bekūnė; bet po įvairių apsivalymų, tiek sielos, tiek kūno, tas, kuris iš prigimties yra kilnios prigimties ir gyvena pamaldžiai bei tyriai, vos bus laikomas vertu jį suvokti. Todėl, kiek Tėvas visų dalykų pranoksta paprastumu, tyrumu ir pakankamumu sau, būdamas įtvirtintas toli už visos materialios reprezentacijos, tiek labiau būtina, kad tas, kuris prie jo artėja, būtų visais atžvilgiais tyras ir šventas, pradedant nuo kūno ir baigiant vidumi, paskirstant kiekvienai daliai, ir apskritai viskam, kas yra su juo, tyrumą, pritaikytą kiekvienos prigimčiai. Galbūt, tačiau, šiems dalykams niekas neprieštaraus. Bet gali kilti abejonė, kodėl mes pripažįstame, kad susilaikymas nuo gyvūninio maisto priklauso tyrumui, nors aukose mes žudome avis ir jaučius, ir manome, kad šios aukos yra tyros ir priimtinos dievams. Todėl, kadangi šio sprendimo reikia ilgos diskusijos, aukų svarstymas turi būti pradėtas iš kito principo.