Abraomo ir Hagaros istorija yra viena iš svarbiausių ir sudėtingiausių Biblijos pasakojimų, randama Senajame Testamente, Pradinės knygos (Pr 16; 21). Ši istorija atskleidžia ne tik patriarchalinės visuomenės dinamiką, bet ir žmogaus silpnumą, tikėjimą bei Dievo plano įgyvendinimą. Joje persipina meilės, sekso, galios ir moralės klausimai, kurie iki šiol kelia diskusijas tarp teologų, istorikų ir tikinčiųjų.
Abraomas, laikomas trijų monoteistinių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – patriarchu, buvo Dievo išrinktas žmogus, kuriam buvo pažadėta gausi palikuonų tauta: „Padarysiu tave didele tauta, laiminsiu tave ir išaukštinsiu tavo vardą“ (Pr 12:2). Tačiau Abraomas ir jo žmona Sara ilgą laiką neturėjo vaikų, o Sara buvo nevaisinga, kas senovės Artimųjų Rytų visuomenėje buvo laikoma didele gėda ir nesėkme.
Hagara buvo Saros tarnaitė, egiptietė, greičiausiai gauta kaip vergė per Abraomo kelionę į Egiptą (Pr 12:16). Senovės Artimųjų Rytų kultūroje buvo įprasta, kad nevaisinga žmona duodavo savo tarnaitę vyrui kaip surogatinę motiną, kad šis galėtų turėti palikuonių. Tokia praktika buvo teisėta pagal to meto papročius, įtvirtinta teisės kodeksuose, pavyzdžiui, Hamurabio įstatymuose.
Istorija prasideda, kai Sara, nusivylusi savo nevaisingumu, pasiūlo Abraomui imti Hagarą kaip antrąją žmoną ar sugulovę, kad per ją jie galėtų turėti vaiką: „Štai Viešpats uždarė mano įsčias, kad negalėčiau gimdyti. Prašau, įeik pas mano tarnaitę; galbūt per ją turėsiu vaikų“ (Pr 16:2). Abraomas paklūsta Saros prašymui, ir Hagara pastoja.
Tačiau šis sprendimas sukelia konfliktą. Hagara, tapusi nėščia, ima „niekinti“ Sarą, galbūt jausdamasi pranašesnė dėl savo vaisingumo (Pr 16:4). Sara, pajutusi pavydą ir pažeminimą, pradeda skriausti Hagarą, kol ši pabėga į dykumą. Ten Hagarai apsireiškia Dievo angelas, liepiantis jai grįžti ir pažadantis, kad jos sūnus Izmaelis taps didele tauta: „Pagimdysi sūnų ir pavadinsi jį Izmaeliu, nes Viešpats išklausė tavo vargą“ (Pr 16:11). Hagara grįžta ir pagimdo Izmaelį, kai Abraomui buvo 86 metai.
Vėliau, kai Sara stebuklingai pagimdo Izaoką, būdama 90 metų, konfliktas atsinaujina. Sara reikalauja išvaryti Hagarą ir Izmaelį, kad Izaokas būtų vienintelis Abraomo paveldėtojas: „Išvaryk šią tarnaitę ir jos sūnų, nes šios tarnaitės sūnus nebus paveldėtojas kartu su mano sūnumi Izaoku“ (Pr 21:10). Abraomas, nors ir nenoriai, paklūsta Dievo nurodymui ir išsiunčia Hagarą su Izmaeliu į dykumą, kur Dievas juos apsaugo, duodamas vandens ir pažadėdamas Izmaeliui ateitį (Pr 21:17–19).
Meilė Abraomo ir Hagaros santykiuose
Meilės klausimas Abraomo ir Hagaros santykiuose yra sudėtingas, nes Biblija tiesiogiai nekalba apie jų emocinius ryšius. Abraomo sprendimas imti Hagarą buvo veikiau praktinis, nei romantinis, – tai atspindėjo Saros iniciatyvą ir patriarchalinės visuomenės normas. Tekste nėra užuominų apie aistringą meilę ar emocinį prisirišimą tarp Abraomo ir Hagaros, skirtingai nei Abraomo ir Saros santykiuose, kurie aprašomi kaip gilūs ir ištikimi, nepaisant išbandymų (pvz., Abraomas gedi Saros mirties, Pr 23:2).
Hagaros perspektyva taip pat lieka neaiški. Kaip vergė, ji neturėjo pasirinkimo teisės, todėl jos santykiai su Abraomu buvo pagrįsti pareiga, o ne abipuse meile. Tačiau Dievo rūpestis Hagara, parodytas per angelo apsireiškimą, pabrėžia jos orumą ir svarbą Dievo plane. Kai kurie teologai, pavyzdžiui, Phyllis Trible, teigia, kad Hagaros istorija atskleidžia Dievo užuojautą engiamiesiems, nes Hagara yra vienintelė Biblijos moteris, tiesiogiai gavusi Dievo pažadą apie savo palikuonis.
Islamo tradicijoje, kur Abraomas (Ibrahimas) ir Hagara (Hajar) taip pat yra svarbūs, jų santykiai kartais vaizduojami šilčiau. Pagal hadisus, Hagara buvo ištikima Abraomo bendražygė, o jos bėgimas tarp Safos ir Marvos kalvų, ieškant vandens Izmaeliui, yra įamžintas kaip Hajj piligrimystės ritualas (Sa’y).
Seksualinis aspektas Abraomo ir Hagaros santykiuose yra akivaizdus, nes jų sąjungos tikslas buvo vaiko gimdymas. Biblijos tekstas glaustai aprašo šį momentą: „Jis įėjo pas Hagarą, ir ji pastojo“ (Pr 16:4). Ši frazė atspindi senovės Artimųjų Rytų požiūrį į seksą kaip funkcinę priemonę palikuonims užtikrinti, o ne kaip romantišką ar malonumo aktą.
Hagaros kaip sugulovės vaidmuo kelia etinių klausimų šiuolaikiniam skaitytojui, nes jos sutikimas nebuvo laisvas pasirinkimas. Patriarchalinėje visuomenėje tarnaitės dažnai buvo naudojamos reprodukciniams tikslams, o jų statusas likdavo žemesnis nei teisėtų žmonų. Hagaros pastojimas sustiprino jos padėtį, bet taip pat sukėlė konfliktą su Sara, atskleisdamas galios dinamiką šeimoje.
Nors tekstas nemini jokios seksualinės aistros ar piktnaudžiavimo, kai kurie šiuolaikiniai komentatoriai, pavyzdžiui, feministinės teologės, kritikuoja šią istoriją kaip moterų išnaudojimo pavyzdį. Kiti, tokie kaip Walter Brueggemann, pabrėžia, kad Abraomas veikė pagal to meto moralines normas, kurios skyrėsi nuo dabartinių.
Abraomo ir Hagaros istorija turi gilią reikšmę skirtingose tradicijose:
- Judaizme: Hagara ir Izmaelis laikomi šalutine Abraomo linija, o Izaokas – tikruoju pažado paveldėtoju. Midrašai kartais vaizduoja Hagarą kaip atgailaujančią ir dievobaimingą moterį, kuri vėliau tampa Abraomo antrąja žmona Ketura (Pr 25:1).
- Krikščionybėje: Apaštalas Paulius laiške galatams (Gal 4:21–31) naudoja Hagarą ir Sarą kaip alegoriją, kur Hagara simbolizuoja Įstatymo vergovę, o Sara – malonės laisvę per Kristų. „Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje ir atitinka dabartinį Jeruzalę, nes ji yra vergovėje su savo vaikais“ (Gal 4:25).
- Islame: Hagara yra gerbiama kaip Izmaelio, laikomo arabų protėviu, motina. Jos išbandymai dykumoje yra Hajj ritualų pagrindas, o Zamzamo šaltinis Mekoje siejamas su Dievo stebuklu, išgelbėjusiu Hagarą ir Izmaelį.
Kultūriškai istorija atspindi senovės visuomenės poligamijos ir vergovės normas, taip pat moterų pavaldumą. Tačiau Hagaros kaip engiamos, bet Dievo apsaugotos moters paveikslas įkvepia šiuolaikines diskusijas apie teisingumą ir moterų teises.
Abraomo ir Hagaros istorija yra ne apie romantišką meilę, o apie tikėjimą, pareigą ir Dievo plano įgyvendinimą patriarchalinėje visuomenėje. Seksualinis jų santykių aspektas buvo funkcionalus, skirtas palikuonims, tačiau atskleidžia sudėtingą galios dinamiką tarp Abraomo, Saros ir Hagaros. Nors meilės tarp Abraomo ir Hagaros nėra akivaizdžios, Dievo rūpestis Hagara pabrėžia jos orumą ir svarbą. Ši istorija, persmelkta konfliktų ir vilties, lieka aktuali, nes kelia klausimus apie moralę, lygybę ir Dievo veikimą žmogaus gyvenime.