Latvija – kraštas, kuriame religinės tradicijos susipynė su įvairių laikmečių ir tautų įtakomis. Ilgus amžius šalyje klestėjo pagoniškos apeigos, kurios buvo giliai įsišaknijusios latvių kultūroje. Dievybės, susijusios su gamta, žemdirbyste ir kasdieniu gyvenimu, užėmė reikšmingą vietą žmonių pasaulėžiūroje.
Viduramžiais į Latvijos teritoriją atvyko krikščionybė. Pirmieji jos ženklai pasirodė dar prieš XIII amžių, tačiau reikšmingas lūžis įvyko Livonijos kryžiaus žygių metu. Vokiečių ordinas, remiamas popiežiaus ir kitų Europos krikščioniškų jėgų, įkūrė Livonijos konfederaciją, kuri tapo krikščionybės plėtros centru regione. Tuo laikotarpiu statytos bažnyčios, steigiami vienuolynai, o vietiniai gyventojai buvo verčiami priimti naują tikėjimą.
Reformacija XVI amžiuje pakeitė religinį kraštovaizdį. Liuteronybė tapo dominuojančia konfesija, o katalikybė neteko didelės dalies sekėjų. Latvijoje kilo sparti bažnytinių reformų banga, atnešusi ne tik naujus tikėjimo principus, bet ir kultūrinius pokyčius. Buvo išverstos religinės knygos į latvių kalbą, taip padedant pamatą rašytinei tradicijai ir nacionaliniam tapatumui.
XIX amžius atnešė naują religinį atgimimą. Evangelikų judėjimai, stačiatikybė ir kitos religinės kryptys pradėjo stiprinti savo pozicijas, ypač po to, kai Latvija tapo Rusijos imperijos dalimi. Tuo metu stačiatikybė, kaip oficialiai skatinama tikyba, plito tarp gyventojų. Tačiau nepriklausomybės aušroje, XX amžiaus pradžioje, religijos laisvė tapo reikšmingu visuomenės aspektu.
Sovietų okupacija smarkiai pakeitė situaciją. Religinės institucijos patyrė represijas, daugelis bažnyčių buvo uždarytos arba pertvarkytos į pasaulietinės paskirties pastatus. Tikintieji susidūrė su persekiojimu, o religinė veikla buvo griežtai kontroliuojama. Vis dėlto, slopinama tikėjimo dvasia neišnyko – žmonės slaptai puoselėjo religines tradicijas, o kai kurios bendruomenės veikė pogrindyje.
Atkūrus nepriklausomybę 1991 metais, religinis gyvenimas atgimė. Katalikybė, liuteronybė ir stačiatikybė vėl tapo matomos viešajame gyvenime, o daugelis bažnyčių buvo restauruotos. Į Latviją ėmė plūsti ir naujos religinės srovės – evangelikai, sekmininkai, baptistai bei kitos bendruomenės. Religinė įvairovė tapo dabartinės Latvijos visuomenės dalimi, suteikdama žmonėms galimybę laisvai pasirinkti tikėjimo kelią.
Religiniai festivaliai, istorinės šventovės bei dvasiniai lyderiai formuoja visuomenės vertybes ir tradicijas. Nors šiuolaikinėje visuomenėje pastebimas sekuliarizacijos procesas, daugelis žmonių vis dar randa prasmę tikėjime, kuris išliko svarbia Latvijos istorijos dalimi.
Remiantis 2011 metų duomenimis, Latvijoje gyveno 2,068 milijono žmonių. Tautinė sudėtis buvo tokia: latviai sudarė 62,1% gyventojų, rusai – 26,9%, baltarusiai – 3,3%, ukrainiečiai – 2,2%, lenkai – 2,2%, lietuviai – 1,2%, kitos tautybės – 2,1%.
Religinė padėtis tuo metu buvo tokia:
- Evangelikų liuteronų bendruomenė apėmė 34,2% gyventojų.
- Romos katalikų tikėjimą išpažino 24,1% gyventojų.
- Stačiatikybę praktikavo 17,8% gyventojų.
- Sentikiai sudarė 1,6% gyventojų.
- 21,1% gyventojų nurodė esantys netikintys.
Po Reformacijos, kai liuteronybė įsitvirtino, atsirado įdomus reiškinys. Kai kurie kaimai, ypač toliau nuo didžiųjų miestų, išlaikė senųjų tikėjimų elementus, juos sumaišydami su krikščioniškomis apeigomis. Tai vadinama liaudies religingumu. Pavyzdžiui, tikėta, kad tam tikros vietos miškuose ar prie upių yra šventos ir ten negalima triukšmauti, nes ten gyvena gamtos dvasios.
XIX amžiuje, Rusijos valdymo metu, Latvijoje trumpam atgimė susidomėjimas senaisiais pagoniškais šaknimis. Kai kurie inteligentai bandė atkurti senąją religiją, vadindami ją Dievturība, nors tai buvo labiau kultūrinis judėjimas nei masinis tikėjimo atgimimas. Šis judėjimas parodė, kaip stipriai latviai norėjo išsaugoti savo kultūrinę tapatybę per tikėjimą. Šiandien šios senosios tradicijos vis dar gyvos per šventes, pavyzdžiui, per Jonines.