Dievas Tėvas krikščioniškoje teologijoje užima centrinę vietą kaip aukščiausiasis Kūrėjas, viską palaikantis dangaus ir žemės Viešpats, be kurio valios, pagal tradicinį mokymą, niekas nevyksta. Šis epitetas – Tėvas – pabrėžia glaudų asmeninį santykį su žmonija, tuo pat metu akcentuodamas nesuvokiamą didybę ir šventumą. „Viešpatie, Tu esi mūsų Tėvas, mes – molis, o Tu – mūsų puodžius“ (Iz 64, 8) – ši Senojo Testamento citata parodo biblinį artumo ir pagarbos derinį: Dievas pristatomas kaip tas, kuris myli, rūpinasi, tačiau ir formuoja žmonių gyvenimą.
Naujojo Testamento perspektyva dar labiau išryškina Dievą kaip Tėvą per Jėzaus Kristaus asmenį ir mokymą. Evangelijose aptinkamas kvietimas melstis „Tėve mūsų“ (Mt 6, 9–13) išskirtinai pabrėžia pasitikėjimą bei atsidavimą Kūrėjui. Ši malda tapo pamatiniu krikščioniškosios dvasingumo tradicijos ramsčiu, kurioje Dievas vadinamas Tėvu, nes Jėzus, kaip Dievo Sūnus, atskleidė meilės, gailestingumo ir artimos bendrystės santykį. Bažnyčios Tėvai, tokie kaip šv. Augustinas, dažnai komentavo šią artumo paslaptį, susiejant ją su visuotiniu Dievo noru būti su žmonėmis. Šv. Augustinas pabrėžia, kad „Tėve mūsų“ malda leidžia mums pažinti ne tik Dievo didybę, bet ir švelnią, tėvišką jo prigimtį.
Ikonografijoje Dievas Tėvas vaizduojamas rečiau nei Jėzus Kristus ar Šventoji Dvasia, mat tam tikrais laikotarpiais Bažnyčia vengė konkretaus Dievo Tėvo apipavidalinimo, siekdama pabrėžti jo transcendenciją. Vis dėlto mene pasitaiko simbolių, tokių kaip spindinti šviesa, debesis ar simbolinis senolis su ilga barzda, primenantis patriarchą. Tokia vaizdinė kalba bandė perteikti Dievo begalinį amžių ir nesiliaujančią globą. Šv. Jonas Auksaburnis aiškino, kad „Dievas yra tas, kuris viską mato, viską aprėpia savo meile, bet niekada nepraranda dieviškos amžinybės paslapties“.
Katalikų Bažnyčios katekizmas patvirtina, jog Dievo Tėvo samprata yra tiesiogiai susijusi su Trejybės slėpiniu: Dievas yra vienas, tačiau trijuose asmenyse – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Šis vienumą ir bendrystę apimantis aspektas laikomas vienu iš esminių krikščionybės mokymo elementų. Apaštalas Jonas savo Evangelijoje ne kartą cituoja Jėzų kalbant apie dangaus Tėvą kaip tobulą meilės šaltinį: „Kas matė mane, tas matė ir Tėvą“ (Jn 14, 9). Tai rodo, kad suprasti, kas yra Dievas Tėvas, galima per Sūnų, kuris atskleidžia Tėvo dievišką artumą ir atperkančią meilę.
Įvairūs dvasininkai ir religiniai mąstytojai, aiškindami Dievo Tėvo aspektą, pabrėžė Jo teisingumą bei gailestingumą. Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikose akcentavo, kad Dievas Tėvas pirmiausia nori žmonių išganymo ir laimės, todėl kviečia juos pasitikėti jo globa: „Kiekviena tikra sūniška meilė Dievui kyla iš suvokimo, kad esame jo sukurti kaip vaikai, mylimi be išankstinių sąlygų“. Tuo metu popiežius Pranciškus primena, jog kalbėdami apie Dievą Tėvą neturėtume jo tapatinti su žmogiškomis tėvystės ribomis; vietoj to, turime matyti absoliučią meilės, atleidimo ir atjautos versmę.
Dalis krikščionių theologų pastebi, kad Biblijos pasakojimai apie Dievo Tėvo griežtumą ir drausmę kartais atrodo sunkiai suderinami su Jo gailestingumu. Vis dėlto Bažnyčios tradicija aiškina, jog ši drausminanti pusė taip pat kyla iš meilės. Laiške Hebrajams sakoma: „Ką Viešpats myli, tą ir drausmina“ (Hbr 12, 6). Tai nurodo, kad dvasinė branda reikalauja ne tik paguodos, bet ir tam tikro ugdymo, padedančio žmogui tobulėti.
Kunigų pamoksluose dažnai galima išgirsti pabrėžiant Dievo Tėvo rūpestį, kuris peržengia žmogaus nuodėmingumą. Neretai cituojama Luko Evangelijos istorija apie sūnų palaidūną (Lk 15, 11–32), kur Tėvas su atvira širdimi laukia sugrįžtančio vaiko. Ši parabola teologiškai išryškina Dievo Tėvo atleidimą bei beribę meilę. „Tėvas iš tolo pamatė jį sugrįžtant ir jo pagailėjo“ (Lk 15, 20) – tokia malonės perspektyva parodo, kad Dievo Tėvo esmė yra neatsiejama nuo noro priimti mus atgal į savo glėbį.
Taip krikščioniškoji tradicija, rėmindamasi Šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu, apibūdina Dievą Tėvą kaip nesibaigiančios meilės, teisingumo bei rūpesčio šaltinį. Jis nėra tik abstrakti kūrybinė jėga, bet ir reali asmenybė, kviečianti kiekvieną žmogų į gyvą tarpusavio santykį. Cituojant popiežių Joną Paulių II: „Dievas Tėvas, būdamas beribės meilės dievybė, visada išlieka ištikimas Savo pažadui: atverti žmonėms kelią į išganymą ir autentišką gyvenimą Jo artumoje.“