Terminas „Velnio Biblija“ per amžius kurstė žmonių vaizduotę, baimę ir smalsumą. Daugeliui šie žodžiai asocijuojasi su magija, demonologiniais ritualais, piktųjų dvasių iššaukimu ar slaptomis okultinėmis draugijomis. Šis pavadinimas apipintas legendomis, perspėjimais ir mistika. Tačiau pažvelgus į istoriją ir faktus, atsiveria kur kas įdomesnė, sudėtingesnė ir labai žmogiška realybė.
Norint iš tiesų suprasti, kas yra ši knyga, būtina padaryti tai, ko dažnai nepadaro konspiracijų teorijų kūrėjai – atskirti du visiškai skirtingus kultūrinius ir istorinius reiškinius. Kai kalbame apie „Velnio Bibliją“, iš tiesų kalbame apie vieną iš dviejų dalykų: arba apie didžiausią pasaulyje išlikusį viduramžių rankraštį Codex Gigas, arba apie moderniosios filosofijos veikalą, XX a. išleistą Šėtono bibliją (The Satanic Bible).
Štai tikrosios abiejų šių knygų istorijos – be fantastikos, be prietarų, tik su faktais, atskleidžiančiais ir šviesias, ir tamsias žmonijos raidos puses.
I Dalis. Codex Gigas: Viduramžių stebuklas ir vienuolio atgaila
Kai istorikai naudoja terminą „Velnio Biblija“, jie turi omenyje tryliktojo amžiaus rankraštį Codex Gigas (lotyniškai – „Didžiulė knyga“).
Kilmė ir fiziniai parametrai
Ši knyga yra fizinis fenomenas. Ji sukurta apie 1220–1230 metus Podlažicės benediktinų vienuolyne, dabartinėje Čekijoje. Knygos matmenys gniaužia kvapą: ji yra 92 cm ilgio, 50 cm pločio, 22 cm storio ir sveria net 74 kilogramus. Jos puslapiams sukurti prireikė daugiau nei 160 gyvūnų (daugiausia asilų ir veršelių) odos. Knyga tokia sunki, kad jai pakelti reikia mažiausiai dviejų suaugusių vyrų.
Liūdna legenda ir tikroji istorija
Iš kur atsirado pavadinimas „Velnio Biblija“? Jį lėmė bauginanti legenda ir vienas konkretus puslapis. Pasakojama, kad vienas vienuolis (istorijoje minimas kaip Hermanas Atsiskyrėlis) sulaužė savo vienuolinius įžadus. Už šią nuodėmę jam buvo paskirta baisi bausmė – būti užmūrytam gyvam. Maldavęs pasigailėjimo, vienuolis pažadėjo per vieną naktį parašyti knygą, kuri apims visas pasaulio žinias ir atneš vienuolynui šlovę. Supratęs, kad užduotis neįmanoma, vidurnaktį jis ėmė melstis ne Dievui, o puolusiam angelui – Liuciferiui, prašydamas padėti užbaigti knygą mainais į jo sielą. Velnias esą knygą pabaigė, o atsidėkodamas vienuolis joje nupiešė velnio portretą.
Tačiau moksliniai faktai pasakoja kitą, ne mažiau dramatišką, bet daug žmogiškesnę istoriją. Paleografai (rašto ekspertai) ištyrė knygą ir patvirtino stulbinantį faktą: visa ši milžiniška knyga nuo pirmo iki paskutinio puslapio parašyta vieno ir to paties žmogaus ranka. Raštas visiškai tolygus, jame nesimato senėjimo ar ligos pėdsakų. Mokslininkai apskaičiavo, kad norint perrašyti tokį kiekį teksto, vienuoliui reikėjo rašyti kasdien po kelias valandas mažiausiai 20–30 metų.
Tai nebuvo vienos nakties sandoris su demonu. Tai buvo liūdna, bet didinga žmogaus gyvenimo auka – greičiausiai savanoriška atgaila, dešimtmečius trukęs darbas celės tyloje.
Kas iš tiesų parašyta viduje?
Nors knyga vadinama „Velnio Biblija“, jos turinys neturi nieko bendro su satanizmu. Atvirkščiai, tai milžiniška krikščioniška enciklopedija. Joje yra:
- Pilnas Senasis ir Naujasis Testamentas (lotynų kalba).
- Flavijaus Juozapo istoriniai veikalai („Žydų senovė“).
- Šventojo Izidoriaus Seviliečio enciklopedija.
- Senoviniai medicinos traktatai.
- Vienuolyno nekrologai ir kalendorius.
- Egzorcizmo maldos, skirtos išvaryti piktąsias dvasias bei gydyti ligas (būtent tai kėlė baimę paprastiems žmonėms, nes čia buvo minima demonų prigimtis, norint nuo jų apsisaugoti).
Garsusis velnio piešinys, užimantis visą puslapį (290 psl.), iš tiesų yra ten ne atsitiktinai. Priešais jį, gretimame puslapyje, nupieštas „Dangaus miestas“ (Dangiškoji Jeruzalė). Tai tipiška viduramžių teologinė metafora – amžina gėrio (Dangaus) ir blogio (Velnio) kova, skirta priminti skaitytojui apie nuodėmės pasekmes ir išganymo viltį.
Istorijos linija
Per šimtmečius knyga išgyveno karus ir nelaimes. 1648 m., baigiantis Trisdešimtmečiam karui, Švedijos kariuomenė ją pagrobė kaip karo grobį iš Prahos pilies. 1697 m. Stokholmo karališkojoje pilyje kilus didžiuliam gaisrui, knyga buvo išmesta pro langą, kad nesudegtų (krisdama ji net sužalojo žmogų). Šiandien šis neįkainojamas reliktas saugomas Švedijos nacionalinėje bibliotekoje, primindamas ne magiją, o neįtikėtiną žmogaus ryžtą.
II Dalis. Šėtono biblija: XX amžiaus filosofinis maištas
Šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje ir interneto forumuose „Velnio Biblija“ dažnai supainiojama su 1969 m. Antono Szandoro LaVey (Anton LaVey) išleista knyga „Šėtono biblija“ (The Satanic Bible). Būtent iš šios knygos kyla jūsų minėtos citatos ir ideologija, kurią Bažnyčia vertina kaip atskalūnišką.
Kontekstas ir kilmė
Svarbu suprasti, kad ši knyga atsirado JAV, septintajame dešimtmetyje – didžiulių socialinių neramumų, hipių judėjimo ir tradicinių vertybių griūties eroje. Antonas LaVey nebuvo burtininkas; jis buvo buvęs cirko ir karnavalų darbuotojas. Jis pasakojo matydavęs didžiulę žmonių veidmainystę: šeštadienio naktimis vyrai lankydavosi vulgariuose pasirodymuose, o sekmadienio rytą tuos pačius vyrus matydavo bažnyčioje su šeimomis, atgailaujančius dėl nuodėmių. Tai paskatino jį sukurti filosofiją, kuri atmetė krikščioniškąjį kaltės jausmą.
Ideologija: be mistikos, bet su iššūkiu
Skirtingai nei galvoja daugelis, „Šėtono biblija“ nekviečia garbinti realios raudonos būtybės su ragais, nepropaguoja smurto ir nereikalauja jokių kraujo aukų. LaVeyano satanizmas yra ateistinis. Autorius naudojo „Šėtono“ (hebrajų k. satan reiškia „priešininkas“, „kaltintojas“) figūrą tik kaip simbolį maištui prieš tradicines religijas.
Pagrindinė knygos idėja – radikalus individualizmas. Knyga teigia, kad žmogus pats sau yra Dievas ir turi gyventi tenkindamas savo natūralius instinktus, jei tai nekenkia kitiems. Knyga padalinta į keturias dalis (pavadintas Šėtono, Liuciferio, Belialo ir Leviatano vardais), kuriose dėstomi pasaulėžiūros principai ir psichologinės dramos (vadintos ritualais) elementai.
Tavo minėtų citatų analizė
Šios knygos filosofiją puikiai atspindi kelios kertinės citatos:
- „I am my own redeemer.“ („Aš pats esu savo išgelbėtojas.“)
Tai atspindi idėją, kad žmogus neturi laukti malonės iš dangaus ar atleidimo iš dvasininkų. Jis pats yra atsakingas už savo klaidas ir sėkmę. - „Satan represents indulgence instead of abstinence.“ („Šėtonas reiškia pasimėgavimą, o ne susilaikymą.“)
Čia atmetama krikščioniška askezės ir kentėjimo idėja. Knyga teigia, kad fiziniai ir emociniai malonumai yra natūralūs ir neturi būti ribojami kaltės jausmo. - „Blessed are the destroyers of false hope.“ („Palaiminti tikrosios vilties skleidėjai, naikinantys apgaulingą viltį.“)
Autorius kritikuoja religijas, kurios, jo nuomone, dalija neįgyvendinamus pažadus apie pomirtinį gyvenimą, ragindamas žmones gyventi dabartimi (čia ir dabar). - „Herein you will find truth—and fantasy.“ („Čia rasi ir tiesos, ir fantazijos.“)
Pats autorius pripažįsta, kad dalis knygos turinio yra psichologinis teatras, skirtas provokuoti, o ne aklai juo tikėti.
Kaip vertinti šias knygas šiandien?
Istorija mus moko, kad žmonija visada bijojo to, ko nesuprato. Viduramžių žmonėms, negalėjusiems patikėti vieno žmogaus rašto ištverme, Codex Gigas tapo demoniškų galių įrodymu. Nors iš tiesų tai – nuostabus kantrybės ir tikėjimo paminklas.
Tuo tarpu XX a. išleista „Šėtono biblija“ tapo kontrkultūros instrumentu. Krikščioniškos teologijos požiūriu, ji yra destruktyvi, nes skatina žmogaus puikybę, egoizmą ir atitraukia nuo artimo meilės bei nuolankumo Dievui. Tačiau akademiniu požiūriu tai tėra radikali socialinė kritika, įvilkta į okultinę estetiką.