„Paskutiniai laikai“ – tai krikščioniškosios teologijos sąvoka, kuri aprėpia žmogaus ir viso pasaulio istorijos pabaigą. Ši tema dažnai aptariama ne vien Bažnyčios pamoksluose, bet ir akademinėje, kultūrinėje ar net populiariosios literatūros erdvėje. Pagrindinį įkvėpimą suteikia Senojo ir Naujojo Testamento pranašystės: Danieliaus knyga, Evangelijų apokaliptiniai išsakymai, taip pat Apreiškimo Jonui knyga. Nors įvairūs aiškintojai skirtingai interpretuoja, kas, kur ir kada įvyks, visus vienija mintis, kad žmonijos istorijai artėjant prie kulminacijos, išsipildys Dievo išganomasis planas.
Esminiai bibliniai principai
1. Lūkesčio dvasia
Ankstyvoji Bažnyčia išsiskyrė karštu tikėjimu, kad Jėzus Kristus gali sugrįžti bet kuriuo momentu. Naujajame Testamente randame perspėjimų saugotis klaidingų pranašų, melagingų mokymų bei raginimą išlikti dvasiškai budriems (plg. Mt 24,4–14). Šis budrumo motyvas lydi krikščionybę per visą jos istoriją, formuodamas tikinčiųjų etinę laikyseną ir atsakomybės jausmą.
2. Gėrio ir blogio kova
Paskutinių laikų scenarijai dažnai aprašo dramatišką gėrio ir blogio susidūrimą: Šėtono sukilimą prieš Dievą, Antikristo pasirodymą, didžiulius sukrėtimus (karus, ligas, gamtos stichijas). Šie simboliniai vaizdiniai ypač išryškėja Apreiškimo Jonui knygoje, kur matome vizijas apie raitelius, raganą didžiuosiuose vandenyse, slibiną ir paslėptąją moterį. Daugeliui teologų šie simboliai rodo dvasinę kovą, kurią Bažnyčia išgyvena per visus amžius ir kuri įgaus ypatingai aštrią formą artėjant istorijos finalui.
3. Kristaus sugrįžimas
Svarbiausias paskutinių laikų įvykis yra Jėzaus Kristaus antrasis atėjimas. Biblijoje aprašyta, kad Jis sugrįš tam, jog įvykdytų galutinį teismą – atskirtų teisiuosius nuo neteisiųjų, o blogį nugalėtų galutinai (plg. Mt 25,31–46). Nepriklausomai nuo to, kaip interpretuojama Tūkstantmetės karalystės samprata (premilenialistinė, postmilenialistinė ar amilenialistinė vizija), esminė mintis išlieka tokia pati: visas pasaulis bus atnaujintas, o Dievo karalystė galutinai įsigalės.
Pirmaisiais šimtmečiais krikščionys gyveno laukdami greito Viešpaties sugrįžimo. Nemažai tuometinių bendruomenių tikėjo, kad tai įvyks dar jų gyvavimo laikotarpiu. Tačiau bėgant amžiams ir aiškėjant, kad laikas nesibaigė taip anksti, dalis mokytojų ėmė giliau teologiškai pagrįsti, kodėl Dievas leidžia istorijai tęstis.
Viduramžiais atsirado skirtingi eschatologiniai samprotavimai: dalis teologų bandė Biblijos apokaliptinius tekstus taikyti savo laikmetyje, pavyzdžiui, siejo pasaulio pabaigą su tam tikrų politinių įvykių virtine. Reformacijos laikotarpiu vėl padaugėjo pamokslų apie artėjančius „paskutinius laikus“, neretai juos sietų su to meto Bažnyčios ar imperijos nuopuoliu.
Šiandien egzistuoja daug teologinių pozicijų, supančių paskutinių laikų studijas. Nuo aiškiai chronologiškų (metai, mėnuo ar net dienos – premilenializmo ir dispensacionalizmo atstovai) iki simboliškų ar egzistencinių (vieną dieną Dievas užbaigs istoriją, bet niekas negali tiksliai žinoti kada). Yra autorių, kuriems atrodo, kad pasaulis jau yra gilioje „didžiosios negandos“ fazėje, kiti vis dar laukia konkrečiai išsipildančių pranašysčių.
Pagrindinis krikščioniškos vilties ir laukimo akcentas paprastai ne orientuojamas į detalius datas ar apokaliptines nuotraukas, bet į dvasinį pasirengimą. Jei Kristus gali ateiti bet kuriuo momentu, krikščionys kviečiami gyventi nuolatinėje budrumo, atsakomybės bei meilės būsenoje. Pasirengimas paskutiniams laikams reiškia daugiau nei tik stengtis atpažinti vieno ar kito pranašo ženklus. Tai – įpareigojimas rūpintis artimu, padėti vargstantiems, palaikyti dorą gyvenimo kelią.
„Paskutiniai laikai“ išlieka viena ryškiausių krikščioniškos teologijos temų, persmelkta vilties ir svarbių perspėjimų. Kiekviena karta turėjo savų krizių, kuriuose matė pasaulio pabaigos ženklus, o Knygų Knyga mokė, kad istorijos pabaiga priklauso Viešpaties suverenumui. Tiek ankstyvoji Bažnyčia, tiek šiuolaikinės bendruomenės ragina laukti, melstis ir išlikti dvasinėje parengtyje. Juk esminė žinia išlieka ta pati: Dievo pažadai dėl teisingumo ir atnaujinimo tikrai išsipildys, net jei niekas tiksliai nežino, kada tai įvyks.
Radikalūs pasaulio pabaigos scenarijai: nuo Bažnyčios pakraščių iki ekstremalių sektų
Krikščioniškojoje tradicijoje „paskutiniai laikai“ (arba pasaulio pabaiga) dažnai siejami su Biblinėmis pranašystėmis, Apreiškimo Jonui knygos simboliais ir Kristaus sugrįžimo pažadu. Tačiau per visą istoriją netrūko radikalių grupių ar pavienių asmenų – pradedant kunigais vizionieriais, baigiant moderniais sektų lyderiais ar net kai kuriomis satanistinėmis bendruomenėmis, – kurie mėgino prognozuoti tikslią pasaulio pabaigos datą ar suteikė savas apokaliptines interpretacijas. Žemiau apžvelgiamos kelios ryškesnės kryptys ir pavyzdžiai, rodantys, kaip margai gali būti suvokiami „paskutiniai laikai“.
1. Religinių fanatikų datos ir „didingi nusivylimai“
1.1. Krikščioniškos sektos ir suklydę pranašai
Vienas žymiausių istorinių pavyzdžių – XIX a. pradžios JAV judėjimas, kurį organizavo Viljamas Milleris (Milleritų judėjimas). Jis, remdamasis Danieliaus bei Apreiškimo Jonui knygų chronologija, paskelbė 1843–1844 m. pasaulio pabaigos datas. Tūkstančiai tikinčiųjų išpardavė turtą, laukdami anapusinio perėjimo. Kai numatyta data praėjo be jokių apokaliptinių ženklų, įvyko vadinamasis „didysis nusivylimas“. Nepaisant to, ši klaida tapo pamatu atsirasti kitoms bažnytinėms bendruomenėms (pvz., Septintosios dienos adventistams).
1.2. Pakartotiniai bandymai
Vėlesniais laikais įvairios fundamentalistinės bendruomenės – tarp jų ir Jehovos liudytojai – ne kartą skelbė konkrečias pasaulio pabaigos datas (pvz., 1914, 1925, 1975 m.). Visos jos prabėgo be išsipildymo, todėl bendruomenėms teko peržiūrėti savo mokymus. Visgi tokie bandymai rodo nenutrūkstamą žmonių troškimą rasti tvarką ir aiškią laiko juostą galutiniams įvykiams.
2. Kunigų vizijos ir uždaros apreiškimų grupės
2.1. Mistikai ir pranašystės
Per visą krikščionybės istoriją atsirasdavo kunigų, vienuolių ar mistikų, tvirtinančių gavus dangiškus apreiškimus apie artėjančius paskutinius laikus. Kai kuriems pavyzdžiams galima priskirti privačius regėjimus ar apokaliptines žinutes, esą diktuojamas Marijos apsireiškimų (pvz., Fatima, Medžiugorjė). Dalis šių žinučių ragina tikinčiuosius atgailauti, melstis, stebėti moralinį nuopuolį kaip „ženklus“, kad pasaulis artėja prie galutinio teismo. Tiesa, oficiali Bažnyčia daugeliu atvejų akcentuoja, jog jokia privataus apreiškimo data negali būti laikoma visuotine dogma, nes „dieną ir valandą žino tik Tėvas“.
2.2. Radikalėjantys marginalai
Šalia to, krikščionybėje esama ir kraštutinumų: vieni kunigai ar pamokslininkai atkakliai bando nuspėti konkrečius metus, netgi mėnesius, kai įvyks Antikristo iškilimas ar Kristaus sugrįžimas. Tokie asmenys veikia paprastai atskirai nuo pagrindinės Bažnyčios srovės, dažnai renka aplink save ištikimų pasekėjų ratą. Nors dauguma oficialių bažnytinių institucijų šiuos pareiškimus kritikuoja, dalis tikinčiųjų vis tiek leidžiasi įtraukiami į radikalių lyderių skelbiamas apokaliptines nuotaikas.
3. Satanizmo ir okultizmo interpretacijos
3.1. „LaVeyan“ vs. „teistinis“ satanizmas
Kai kurie satanistai (ypač vadinamieji „LaVeyan“ atstovai, sekantys Antonu LaVey) išvis netiki jokia dievybe, todėl jiems pasaulio pabaigos naratyvas neaktualus. Tačiau egzistuoja ir „teistiniai“ satanistai, pripažįstantys dvasinę realybę su Šėtonu kaip galia, neva kovojančia su Dievu. Jų pasaulėžiūroje „paskutiniai laikai“ kartais suvokiami kaip kulminacinė blogio pergalė arba suirutė, kurioje žlunga krikščionybės pamatinė tvarka.
3.2. Apokalipsės šventimas kaip perversmas
Kai kurios nihilistinės ar kraštutinės satanistinės grupės netgi „švenčia“ mintį, kad apokalipsė pareikš dabartinių moralinių ir religinių normų suirimą. Socialiniuose tinkluose galima rasti tokių radikalių pareiškimų, kur pasaulio pabaiga vaizduojama kaip džiaugsmingas chaosas. Vis dėlto šios grupės išlieka nedidelės, dažniausiai veikia pogrindžio lygiu, o jų tikslūs ideologiniai teiginiai dažnai prieštarauja net ir kitų satanistų požiūriams.
4. Kiti fanatiški judėjimai
4.1. Naujųjų religijų sprogimas
XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje itin padaugėjo „naujojo amžiaus“ (New Age) ir sinkretiškų kultų, kurie pasaulio pabaigą siejo su planetų išsidėstymu, civilizacijos technologiniais pokyčiais ar net nežemiškų civilizacijų įsikišimu. Vienas pavyzdžių – „Heavens Gate“ sekta, 1997 m. sukėlusi masinę savižudybę, tikėdama, kad Žemę netrukus sunaikins kosminiai įvykiai, o jų sielos bus perneštos į kitą erdvę.
4.2. Politiškai ekstremistinės grupės
Be religinių nuostatų, egzistuoja ir politizuoti fanatikai, kurie tiki, kad artėja apokaliptinė revoliucija, griausianti visą pasaulio tvarką. „Paskutinių laikų“ tema šiuo atveju prisitaiko prie antivalstybinių ar teroristinių tikslų. Tokių grupių veiksmai neretai kelia didelę grėsmę, nes panaudoja smurtą, siekdamos „paspartinti“ savo pranašystes.
5. Tarp baimės ir budrumo
„Paskutiniai laikai“ yra viena mįslingiausių ir labiausiai viliojančių temų, atveriančių terpę įvairiems radikalams, sektų lyderiams ar net satanistinėms grupuotėms. Nors dauguma šių judėjimų pateikia skirtingas versijas, juos vienija bendras siekis: kontroliuoti ar paveikti žmones pasitelkiant stiprų apokaliptinį naratyvą. Didžiosios krikščioniškos Bažnyčios, oficialios institucijos ar nuosaikūs tikėjimo mokytojai ragina skeptiškai vertinti konkrečias datas, nes, pasak Biblijos, „tos dienos ir valandos niekas nežino“. Vis dėlto istorija rodo, kad radikalios nuostatos ir pranašavimai niekada nedings – juos skatina žmogiškasis noras suvaldyti nežinomybę ir atrasti tvarką globalių krizių bei sumaišties akivaizdoje.
Galutinis patarimas: susidūrus su fanatiškais skelbimais, verta remtis tiek blaiviu protu, tiek teologiniu nuosaikumu. Tikriąja krikščioniška dvasia laikoma nuostata, kad nėra jokio reikalo bijoti, jei gyvename mylėdami Dievą ir artimą – nesvarbu, ar pasaulio pabaiga iš tiesų būtų už kampo, ar nutikusi tik ekstremalių grupių fantazijose.