Religijos istorijoje yra akimirkų, kurios savo dramatiškumu prilygsta didžiausiems antikos epams. Viena tokių – 1844 metų spalio 22-oji, dar žinoma kaip „Didysis nusivylimas“ (angl. The Great Disappointment). Viskas prasidėjo nuo buvusio baptistų pamokslininko Viljamo Miulerio (William Miller), kuris, įnikęs į Danieliaus knygos pranašystes, išskaičiavo, kad būtent tą dieną pasaulį išvys Antrasis Jėzaus Kristaus atėjimas. Miulerio įtaka buvo tokia stipri, kad tūkstančiai žmonių patikėjo jo vizija, palikdami savo įprastus gyvenimus nuošalyje.
Artėjant lemtingai datai, Miulerio pasekėjai demonstravo neįtikėtiną pasiaukojimą: ūkininkai paliko javus pūti laukuose, manydami, kad derliaus nebereikės, o prekybininkai uždarė parduotuves, skatindami žmones ruoštis dvasiniam lūžiui. Vienas iš judėjimo narių, Henris Emonsas (Henry Emmons), vėliau savo jausmus aprašė teigdamas, jog laukė su tokiu tvirtu tikėjimu, jog būtų galėjęs atiduoti savo gyvybę tą akimirką, nes jo dvasinis žvilgsnis buvo nukreiptas į viršų, tikintis išvysti Viešpatį, ateinantį su galybe ir šlove. Tai nebuvo paprastas smalsumas, tai buvo visiška, besąlygiška viltis, kad netrukus visas žemiškas skausmas pasibaigs.
Tačiau kai spalio 22-osios vidurnaktis praėjo, o dangus liko tylus ir žvaigždėtas, džiaugsmą pakeitė stingdanti tyla. Hiram Edsonas (Hiram Edson), vienas aktyviausių Miulerio sekėjų, šį lūžį įamžino itin skaudžiais žodžiais: „Mūsų lūkesčiai kilo vis aukščiau ir aukščiau, kol laikrodis išmušė dvyliktą. Tada diena praėjo, ir mūsų nusivylimas tapo neapsakomas. Mes visi verkėme ir verkėme iki pat aušros“. Ši kolektyvinė neviltis tapo sunkiu išbandymu, nes kitą rytą tikintieji turėjo grįžti į kaimynų pajuokas ir namus, kuriuose nebebuvo nei maisto atsargų žiemai, nei ankstesnio užtikrintumo. Vašingtonas Moras (Washington Morse) prisiminė tą slogią nuotaiką sakydamas, jog atrodė, kad pati gamta užsidengė gedulo skraiste, o jie patys tapo pajuokos objektu tiems, kurie iš jų tyčiojosi.
Visgi šis nusivylimas netapo judėjimo pabaiga, o veikiau virto nauja transformacija. Užuot pripažinę visišką pralaimėjimą, kai kurie pasekėjai nusprendė, kad pranašystė buvo teisinga, tačiau jie klaidingai suprato patį įvykį. Jie iškėlė idėją, kad 1844 metais Kristus pradėjo ne žemiškąjį teismą, o dangiškosios šventovės apvalymą. Iš šios nedidelės, tačiau tvirtos grupės ilgainiui susiformavo Septintosios dienos adventistai. Pats Viljamas Miuleris liko ištikimas savo idėjoms iki galo, savo laiškuose prisipažindamas, kad nors nusivylė, jis vis tiek tiki, jog Viešpaties diena čia pat, net prie durų. Ši istorija primena, kad tikėjimas dažnai maitinasi ne tik sėkmėmis, bet ir giliausiomis krizėmis, kurios priverčia ieškoti naujų atsakymų ten, kur, regis, liko tik tyla.
Kai istorija kartojasi: kiti pasaulio pabaigos laukimai
Miulerio istorija nėra vienintelė tokio masto religinio laukimo drama. Žmonijos istorijoje ne kartą pasikartojo panašus scenarijus: stiprus pranašystės autoritetas, aiški data, masinis pasiruošimas ir neišvengiamas nusivylimas. 999 metais daugelis Europos vienuolynų kronikų mini, kad žmonės tikėjo pasaulio pabaiga prasidėsiant tūkstantmečio naktį — kai kur net buvo parduodami žemės sklypai „iki Kristaus atėjimo“. 1524 m. Vokietijoje astrologai prognozavo pasaulio pabaigą dėl „didžiojo potvynio“, ir tūkstančiai žmonių statėsi laivus ant kalvų. 1910 m., kai Žemė turėjo praeiti pro Halio kometos uodegą, dalis tikinčiųjų pirko „antikometa“ tabletes, bijodami nuodingų dujų. Šie epizodai rodo, kad žmonės visais laikais jautė tą patį troškimą — kad pasaulis, kupinas neteisybės ir kančios, vieną dieną būtų iš esmės atnaujintas. Miulerio judėjimas buvo tik vienas iš daugelio bandymų įvardyti tą ilgai lauktą akimirką.
Įdomiausia tai, kad tokios krizės dažnai ne sunaikina tikėjimą, o jį transformuoja. Psichologai pastebi, kad kai pranašystė nepasitvirtina, žmonės retai viską meta ir grįžta į ankstesnį gyvenimą. Atvirkščiai — jie ieško naujo paaiškinimo, kuris leistų išsaugoti prasmę ir tęsti kelionę. Tai vadinama „kognityvine rekonstrukcija“: tikintysis neatsisako savo pasaulėžiūros, bet ją perkuria taip, kad ji atlaikytų smūgį. Miulerio pasekėjai padarė būtent tai — jie neatsisakė tikėjimo, bet pakeitė jo interpretaciją. Panašiai elgėsi ir ankstyvieji krikščionys, kai Jėzus negrįžo taip greitai, kaip tikėtasi; panašiai elgėsi ir viduramžių mistikai, kai jų apokaliptinės vizijos nepasitvirtino. Tokios istorijos primena, kad tikėjimas nėra statiškas — jis nuolat kinta, prisitaiko, ieško naujų formų ir kartais gimsta iš pačių skaudžiausių pralaimėjimų.