Baalo ciklas (Ugarito tekstai) yra vienas svarbiausių senovės Ugarito (dabartinės Sirijos teritorijoje) mitologinių tekstų, datuojamas maždaug antruoju tūkstantmečiu prieš Kristų. Tekstas buvo rastas ant molinių lentelių, užrašytas ugaritų kalba dantiraščiu. Jis pasakoja apie audros dievą Baalą, jo kovas su jūros dievu Yammu, mirties dievu Motu, bei Baalo pastangas įsitvirtinti tarp kitų dievybių. Ši poema atskleidžia kanaaniečių religijos, kosmologijos ir ritualinių tikėjimų esmę, stipriai paveikusią vėlesnes senovės Artimųjų Rytų kultūras.
„Sako Baalas, Didysis:
‘Išmušė mano valanda įveikti jūros šėlsmą,
užtildyti griaudžiantį bangų balsą,
kad dangiškoji buveinė būtų pastatyta.
Jei jūra paklus man, žemė tvirtai laikysis.
Jei audros manęs nepalauš,
viešpatausiu kaip tikrasis valdovas tarp dievų.’
Ir kai pačiame viršūnių aukštyje
Baalas sutelkė savo audros žaibus,
jūros kalnas nusilenkė jo galybei,
bangos atslūgo prieš jo rykštės gaudesį.
Taip pradėjo formuotis pasaulio tvarka,
o Baalas iškovojo savo sostą,
kad įtvirtintų darną tarp gyvųjų ir dieviškųjų.“
- Baalo ciklas vaizduoja įtemptą dievų tarpusavio kovą, kurioje akcentuojamos gamtos stichijos (audros, jūra, mirtis).
- Dievas Baalas čia pasirodo kaip tvarkos atnešėjas bei derlingumo globėjas, kovojantis su chaotiškais elementais.
- Šis mitas rodo senųjų kanaaniečių tikėjimą dievų pasaulio panašumu į žemiškuosius santykius: dievybės turėjo savus karalystės principus, hierarchiją ir valdžios siekius.
- Baalo ciklas yra svarbus šaltinis, padedantis tyrinėti senovės Artimųjų Rytų religijų sąveiką, jų bendrus mitologinius motyvus bei kultūrinius ryšius.
Visi Baalo ciklo fragmentai, išlikę ant molinių lentelių, priklauso viešajam paveldui, todėl juos galima laisvai studijuoti, versti ir publikuoti, taip padedant atskleisti senovės Ugarito tikėjimų lobyną.
Įdomu tai, kad Baalas turėjo ir kitą svarbų titulą – „Žemės Viešpats“. Tai rodo, kad jo valdžia neapsiribojo vien dangumi ir audromis. Jis buvo tas, kuris užtikrino, kad žemė būtų derlinga. Taip pat, Baalas turėjo seserį ir galimą žmoną, deivę Anat. Anat buvo galinga kariaunė, kuri Baalui padėdavo kovoti su priešais. Jos vaidmuo buvo labai aktyvus, ji nebuvo tik pasyvi dievybė. Šis dievų šeimos santykis rodo, kaip svarbu buvo palaikyti tvarką tarp galingųjų jėgų, kad žmonių gyvenimas būtų saugus ir sotus. Šios istorijos buvo ne tik pasakojimai, bet ir pagrindas kasmetiniams ritualams, prašant dievų palaimos.