Enciklika „Laborem Exercens“, kurios pavadinimas išvertus reiškia „Dirbdamas“ arba „Atlikdamas darbą“, buvo paskelbta 1981-09-14 popiežiaus Jono Pauliaus II. Dokumentas skirtas darbo reikšmei žmogaus gyvenime ir jo santykiui su Dievu bei bendruomene. Darbas yra laikomas neatskiriama žmogaus prigimties dalimi ir esminiu jo pašaukimu. Šventajame Rašte pabrėžiama, kad žmogus buvo sukurtas „valdyti žemę“ (Pr 1, 28), o darbas tampa įrankiu, leidžiančiu įgyvendinti šį Dievo pavedimą.
Enciklikoje darbas yra apibūdinamas kaip priemonė ne tik pragyvenimui užtikrinti, bet ir žmogaus orumui įtvirtinti. Darbas leidžia žmogui išreikšti kūrybingumą, ugdyti dorybes ir prisidėti prie bendrojo gėrio. Popiežius pabrėžia, kad darbas yra ne tik fizinis veikimas, bet ir intelektinė bei dvasinė veikla. Jis yra esminė žmogaus savęs realizavimo dalis, kuri padeda ugdyti atsakomybę ir solidarumą su kitais.
Dokumente nagrinėjamos ir socialinės darbo dimensijos. Popiežius atkreipia dėmesį į darbuotojų teises ir pareigas, darbdavių atsakomybę bei visuomenės pareigą užtikrinti teisingas darbo sąlygas. Jis ragina laikytis socialinio teisingumo principų, kurie grindžiami žmogaus orumu ir bendruomenine atsakomybe. Darbas neturėtų būti vertinamas vien kaip ekonominė veikla ar prekė, nes jis yra susijęs su žmogaus prigimtimi ir jo santykiu su Dievu.
Enciklikoje darbo reikšmė siejama su Kristaus gyvenimu. Jėzus dirbo kaip dailidė ir savo darbu įtvirtino darbo orumą bei šventumą. Popiežius ragina darbuotojus suvokti savo darbą kaip būdą dalyvauti Dievo kūryboje ir įgyvendinti Jo valią. Darbas tampa dvasinio tobulėjimo keliu, vedančiu į artimesnį santykį su Dievu.
Dokumente taip pat aptariama darbo reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje. Popiežius atkreipia dėmesį į pramonės revoliucijos ir technologijų poveikį darbo sąlygoms. Jis ragina ieškoti pusiausvyros tarp darbo našumo ir darbuotojų gerovės. Technologinė pažanga neturėtų tapti priemone, kuria siekiama išnaudoti žmones, o turėtų būti naudojama bendram gėriui ir žmogaus gyvenimo kokybės gerinimui.
Enciklikoje pabrėžiama, kad darbo rezultatai turi būti skirti ne tik individualiems tikslams, bet ir visuomenės gerovei. Darbas turi būti suvokiamas kaip tarnystė bendruomenei, o ne tik kaip asmeninių tikslų siekimas. Popiežius ragina puoselėti solidarumą ir socialinį teisingumą, kad darbas taptų priemone kurti teisingesnį ir humaniškesnį pasaulį.
„Laborem Exercens“ yra kvietimas apmąstyti darbo prasmę ir jo reikšmę žmogaus gyvenime. Darbas yra neatsiejamas nuo žmogaus pašaukimo gyventi pagal Dievo valią ir prisidėti prie Jo kūrinijos gerovės. Popiežius kviečia tikinčiuosius matyti savo darbą kaip galimybę liudyti tikėjimą ir įgyvendinti Evangelijos principus kasdienėje veikloje. Dokumentas pabrėžia, kad darbas yra kelias į dvasinį tobulėjimą, bendruomenės stiprinimą ir pasaulio atnaujinimą pagal Dievo planą.
JONAS PAULIUS II
LABOREM EXERCENS
apie Žmogaus Darbą devyniasdešimtosioms Rerum Novarum metinėms
Garbingiesiems Broliams Vyskupijoje,
Kunigams, Religinėms Šeimoms,
Bažnyčios sūnums ir dukterims
ir visiems geros valios vyrams bei moterims
Palaiminimas
Garbingieji Broliai ir Brangūs Sūnūs bei Dukterys,
Sveikinimai ir apaštališkasis Palaiminimas
Per DARBĄ žmogus turi užsidirbti kasdienę duoną ir prisidėti prie nuolatinės mokslo bei technologijų pažangos, o svarbiausia – prie nepertraukiamo visuomenės, kurioje jis gyvena bendruomenėje su tais, kurie priklauso tai pačiai šeimai, kultūrinio ir moralinio lygio kėlimo. Darbas reiškia bet kokią žmogaus veiklą, fizinę ar protinę, nepriklausomai nuo jos pobūdžio ar aplinkybių; tai bet kokia žmogaus veikla, kuri gali ir turi būti pripažinta darbu tarp daugybės veiklų, kurioms žmogus yra pajėgus ir kurioms jis yra skirtas pagal pačią savo prigimtį, būdamas žmogumi. Žmogus sukurtas būti regimame pasaulyje Dievo atvaizdu ir panašumu, ir jis yra jame tam, kad pavergtų žemę. Todėl nuo pat pradžių jis yra pašauktas dirbti. Darbas yra viena iš savybių, išskiriančių žmogų iš kitų kūrinių, kurių veikla, skirta išlaikyti savo gyvybę, negali būti vadinama darbu. Tik žmogus geba dirbti, ir tik žmogus dirba, tuo pačiu darbu užpildydamas savo egzistenciją žemėje. Taigi darbas neša ypatingą žmogaus ir žmonijos žymę, asmens, veikiančio asmenų bendruomenėje, žymę. Ši žymė lemia jo vidines savybes; tam tikra prasme ji sudaro pačią jo prigimtį.
I. ĮVADAS
1. Žmogaus darbas devyniasdešimtosioms Rerum Novarum metinėms
Kadangi šių metų gegužės 15-oji buvo devyniasdešimtosios metinės, kai didysis „socialinio klausimo“ popiežius Leonas XIII paskelbė itin svarbią encikliką, prasidedančią žodžiais Rerum Novarum, šį dokumentą noriu skirti žmogaus darbui, o dar labiau – žmogui plačiame darbo tikrovės kontekste. Kaip sakiau enciklikoje Redemptor Hominis, paskelbtoje mano tarnystės Šv. Petro Soste Romoje pradžioje, žmogus „yra pirmasis ir pagrindinis Bažnyčios kelias“, būtent dėl nesuvokiamos Atpirkimo Kristuje paslapties; todėl būtina nuolat grįžti prie šio kelio ir sekti juo vis iš naujo įvairiais aspektais, kuriuose jis mums atskleidžia visą žmogaus egzistencijos žemėje turtingumą ir tuo pat metu visą jo vargą.
Darbas yra vienas iš šių aspektų, nuolatinis ir pagrindinis, visada aktualus ir nuolat reikalaujantis atnaujinto dėmesio bei ryžtingo liudijimo. Kadangi nuolat kyla naujų klausimų ir problemų, visada atsiranda naujų vilčių, bet taip pat naujų baimių ir grėsmių, susijusių su šia pagrindine žmogaus egzistencijos dimensija: žmogaus gyvenimas kasdien kuriasi iš darbo, iš jo kyla jo specifinis orumas, tačiau tuo pat metu darbe glūdi nesiliaujantis žmogaus triūso, kančios, taip pat žalos ir neteisybės, giliai įsiskverbiančių į socialinį gyvenimą atskirose tautose ir tarptautiniu mastu, matas. Nors tiesa, kad žmogus valgo duoną, pagamintą savo rankų darbu – ir tai reiškia ne tik kasdienę duoną, kuria jis išlaiko savo kūną gyvą, bet ir mokslo, pažangos, civilizacijos bei kultūros duoną – taip pat yra amžina tiesa, kad jis valgo šią duoną „savo veido prakaitu“, tai yra ne tik asmeninėmis pastangomis ir triūsu, bet ir tarp daugybės įtampų, konfliktų bei krizių, kurios, susijusios su darbo tikrove, trikdo atskirų visuomenių ir visos žmonijos gyvenimą.
Švenčiame devyniasdešimtąsias Rerum Novarum enciklikos metines naujų technologinių, ekonominių ir politinių pokyčių išvakarėse, kurie, daugelio ekspertų nuomone, turės ne mažesnį poveikį darbo ir gamybos pasauliui nei praėjusio amžiaus pramonės revoliucija. Yra daug bendro pobūdžio veiksnių: plačiai paplitęs automatizavimas daugelyje gamybos sričių, energijos ir žaliavų kainų augimas, didėjantis suvokimas, kad gamtos paveldas yra ribotas ir kad jis yra nepakenčiamai teršiamas, bei tautų, po šimtmečių pavergimo reikalaujančių teisėto savo vietos tarp tautų ir tarptautiniuose sprendimuose, iškilimas politinėje arenoje. Šios naujos sąlygos ir reikalavimai pareikalaus šiuolaikinės ekonomikos struktūrų ir darbo paskirstymo pertvarkymo bei koregavimo. Deja, milijonams kvalifikuotų darbuotojų šie pokyčiai gali reikšti nedarbą, bent jau laikiną, arba poreikį persikvalifikuoti. Tikėtina, kad jie sumažins materialinę gerovę arba lėtins jos augimą labiau išsivysčiusiose šalyse. Tačiau jie taip pat gali suteikti palengvėjimą ir viltį milijonams, kurie šiandien gyvena gėdingo ir nevertino skurdo sąlygomis.
Bažnyčios užduotis nėra moksliškai analizuoti šių pokyčių pasekmes žmogaus visuomenei. Tačiau Bažnyčia laiko savo užduotimi visada atkreipti dėmesį į dirbančiųjų orumą ir teises, smerkti situacijas, kuriose tas orumas ir teisės yra pažeidžiami, ir padėti nukreipti minėtus pokyčius taip, kad būtų užtikrinta autentiška žmogaus ir visuomenės pažanga.
2. Organiniame Bažnyčios socialinio veikimo vystymesi
Be abejo, darbas, kaip žmogiškas klausimas, yra pačiame „socialinio klausimo“ centre, į kurį beveik šimtą metų, nuo minėtos enciklikos paskelbimo, buvo ypač nukreiptas Bažnyčios mokymas ir daugybė iniciatyvų, susijusių su jos apaštaline misija. Šie apmąstymai apie darbą nėra skirti eiti kitokia linija, o veikiau būti organiškai susiję su visa šio mokymo ir veiklos tradicija. Tuo pat metu, vadovaudamasis Evangelijos nuoroda, juos pateikiu, kad iš Evangelijos paveldo iškeltume „kas nauja ir kas sena“. Žinoma, darbas yra dalis „to, kas sena“ – toks senas, kaip pats žmogus ir jo gyvenimas žemėje. Vis dėlto bendra žmogaus situacija šiuolaikiniame pasaulyje, išnagrinėta ir analizuojama įvairiais geografijos, kultūros ir civilizacijos aspektais, reikalauja atrasti naujas žmogaus darbo reikšmes. Taip pat ji reikalauja suformuluoti naujas užduotis, kurios šioje srityje tenka kiekvienam individui, šeimai, kiekvienai šaliai, visai žmonijai ir galiausiai pačiai Bažnyčiai.
Per metus, skiriančius mus nuo Rerum Novarum enciklikos paskelbimo, socialinis klausimas nenustojo traukti Bažnyčios dėmesio. Tai liudija daugybė popiežių ir Vatikano II Susirinkimo paskelbtų Magisteriumo dokumentų, atskirų vyskupijų pareiškimai bei įvairių mąstymo centrų ir praktinių apaštalinių iniciatyvų veikla tiek tarptautiniu, tiek vietinių Bažnyčių lygiu. Sunku čia išsamiai išvardyti visus Bažnyčios ir krikščionių įsipareigojimo socialiniam klausimui pasireiškimus, nes jų yra per daug. Dėl Susirinkimo pagrindinis koordinuojantis centras šioje srityje yra Popiežiškoji komisija „Teisingumas ir taika“, kuri turi atitinkamus organus atskirose vyskupų konferencijose. Šios institucijos pavadinimas yra labai reikšmingas. Jis rodo, kad socialinis klausimas turi būti sprendžiamas visa jo sudėtinga dimensija. Įsipareigojimas teisingumui turi būti glaudžiai susijęs su įsipareigojimu taikai šiuolaikiniame pasaulyje. Šį dvejopą įsipareigojimą neabejotinai remia skausminga dviejų didžiųjų pasaulinių karų, kurie per pastaruosius devyniasdešimt metų sukrėtė daugelį Europos šalių ir bent iš dalies kitų žemynų šalis, patirtis. Jį taip pat remia, ypač po Antrojo pasaulinio karo, nuolatinė branduolinio karo grėsmė ir iš to kylanti siaubinga savidestrukcijos perspektyva.
Sekant pagrindine Bažnyčios aukščiausiojo Magisteriumo dokumentų raidos linija, juose randame aiškų tokio klausimo formulavimo patvirtinimą. Pagrindinė pozicija pasaulio taikos klausimu yra Jono XXIII enciklikoje Pacem in Terris. Tačiau, tyrinėjant socialinio teisingumo klausimo raidą, negalima nepastebėti, kad, jei laikotarpiu tarp Rerum Novarum ir Pijaus XI Quadragesimo Anno Bažnyčios mokymas daugiausia koncentravosi į teisingą „darbo klausimo“ sprendimą atskirose tautose, vėlesniu laikotarpiu Bažnyčios mokymas praplečia savo horizontą, apimdamas visą pasaulį. Nelygus turto ir skurdo pasiskirstymas bei išsivysčiusių ir neišsivysčiusių šalių bei žemynų egzistavimas reikalauja išlyginimo ir būdų, kaip užtikrinti teisingą visų vystymąsi, paieškos. Šia kryptimi eina Jono XXIII enciklikos Mater et Magistra, Vatikano II Susirinkimo Pastoracinės konstitucijos Gaudium et Spes ir Pauliaus VI enciklikos Populorum Progressio mokymas.
Ši Bažnyčios mokymo ir įsipareigojimo socialiniam klausimui raidos tendencija tiksliai atitinka objektyvų situacijos pripažinimą. Jei anksčiau „klasių“ klausimas buvo ypač pabrėžiamas kaip šio klausimo centras, pastaruoju metu akcentuojamas „pasaulio“ klausimas. Taigi atsižvelgiama ne tik į klasių, bet ir į pasaulinę nelygybės bei neteisingumo sritį, ir atitinkamai ne tik į klasių, bet ir į pasaulinę užduočių, susijusių su teisingumo siekimu šiuolaikiniame pasaulyje, dimensiją. Visa šiuolaikinio pasaulio situacijos analizė dar giliau ir pilniau atskleidžia ankstesnės socialinių neteisybių analizės prasmę; ir tai yra prasmė, kurią šiandien reikia suteikti pastangoms kurti teisingumą žemėje, neslepiant neteisingų struktūrų, bet reikalaujant jas išnagrinėti ir transformuoti universalesniu mastu.
3. Darbo klausimas – raktas į socialinį klausimą
Visų šių procesų – tiek objektyvios socialinės tikrovės diagnozės, tiek Bažnyčios mokymo sudėtingo ir daugialypio socialinio klausimo srityje – metu žmogaus darbo klausimas natūraliai iškyla daug kartų. Šis klausimas tam tikra prasme yra nuolatinis socialinio gyvenimo ir Bažnyčios mokymo veiksnys. Be to, šioje mokymo srityje dėmesys šiam klausimui siekia daug toliau nei pastarieji devyniasdešimt metų. Iš tiesų Bažnyčios socialinis mokymas kyla iš Šventojo Rašto, pradedant Pradžios knyga ir ypač Evangelija bei apaštalų raštais. Nuo pat pradžių tai buvo Bažnyčios mokymo, jos žmogaus ir visuomeninio gyvenimo sampratos, o ypač socialinės moralės, kurią ji kūrė pagal įvairių laikų poreikius, dalis. Šį tradicinį paveldą vėliau perėmė ir plėtojo popiežių mokymas apie modernų „socialinį klausimą“, pradedant enciklika Rerum Novarum. Šiame kontekste, kaip matėme, darbo klausimo tyrimas nuolat buvo atnaujinamas, išlaikant tą krikščionišką tiesos pagrindą, kurį galima pavadinti amžinu.
Šiame dokumente dar kartą grįžtame prie šio klausimo – tačiau neketindami paliesti visų su juo susijusių temų – ne tik tam, kad surinktume ir pakartotume tai, kas jau yra Bažnyčios mokyme. Veikiau tai daroma siekiant pabrėžti – galbūt labiau nei anksčiau – faktą, kad žmogaus darbas yra raktas, tikriausiai esminis raktas, į visą socialinį klausimą, jei bandome šį klausimą iš tiesų matyti iš žmogaus gėrio perspektyvos. Ir jei socialinio klausimo sprendimas – ar veikiau laipsniškas jo sprendimas – kuris vis iškyla ir tampa vis sudėtingesnis, turi būti ieškomas „gyvenimo žmogiškesnio“ kryptimi, tada raktas, būtent žmogaus darbas, įgauna esminę ir lemiamą reikšmę.
II. DARBAS IR ŽMOGUS
4. Pradžios knygoje
Bažnyčia yra įsitikinusi, kad darbas yra pagrindinė žmogaus egzistencijos žemėje dimensija. Šį įsitikinimą ji patvirtina apsvarstydama visą daugelio mokslų, skirtų žmogui – antropologijos, paleontologijos, istorijos, sociologijos, psichologijos ir kt. – paveldą; visi jie, regis, nenuginčijamai liudija šią tikrovę. Tačiau Bažnyčios įsitikinimo šaltinis visų pirma yra apreikštas Dievo žodis, todėl tai, kas yra proto įsitikinimas, taip pat yra tikėjimo įsitikinimas. Priežastis ta, kad Bažnyčia – ir verta tai pabrėžti šioje vietoje – tiki žmogumi: ji mąsto apie žmogų ir kreipiasi į jį ne tik istorinės patirties šviesoje, ne tik pasitelkdama daugybę mokslinio pažinimo metodų, bet pirmiausia gyvojo Dievo apreikšto žodžio šviesoje. Susiedama save su žmogumi, ji siekia išreikšti amžinuosius planus ir transcendentinį likimą, kurį gyvasis Dievas, Kūrėjas ir Atpirkėjas, susiejo su juo.
Bažnyčia randa pačiose pirmose Pradžios knygos puslapiuose savo įsitikinimo, kad darbas yra pagrindinė žmogaus egzistencijos žemėje dimensija, šaltinį. Šių tekstų analizė leidžia mums suvokti, kad jie išreiškia – kartais archajišku mąstymo būdu – pagrindines tiesas apie žmogų, kūrimosi paslapties kontekste. Šios tiesos yra lemiamos žmogui nuo pat pradžių ir tuo pat metu nubrėžia pagrindines jo žemiškosios egzistencijos linijas, tiek pirminio teisingumo būsenoje, tiek po to, kai nuodėmė sulaužė Kūrėjo pradinę sandorą su kūrinija žmoguje. Kai žmogus, sukurtas „pagal Dievo atvaizdą… vyras ir moteris“, išgirsta žodžius: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir pavergkite ją“, net jei šie žodžiai tiesiogiai ir aiškiai nenurodo darbo, be jokios abejonės, jie netiesiogiai nurodo jį kaip veiklą, kurią žmogus turi atlikti pasaulyje. Iš tiesų jie atskleidžia pačią giliausią jo esmę. Žmogus yra Dievo atvaizdas iš dalies per mandatą, gautą iš savo Kūrėjo, pavergti, valdyti žemę. Vykdydamas šį mandatą, žmogus, kiekvienas žmogus, atspindi paties visatos Kūrėjo veiksmą.
Darbas, suprantamas kaip „transityvi“ veikla, tai yra veikla, prasidedanti žmogaus subjekte ir nukreipta į išorinį objektą, preziumuoja specifinį žmogaus viešpatavimą „žemei“, ir savo ruožtu patvirtina bei plėtoja šį viešpatavimą. Akivaizdu, kad terminas „žemė“, apie kurį kalba biblinis tekstas, pirmiausia turi būti suprantamas kaip ta regimosios visatos dalis, kurią žmogus gyvena. Tačiau, išplėtus, jis gali būti suprantamas kaip visas regimasis pasaulis, kiek jis patenka į žmogaus įtakos sritį ir jo pastangas patenkinti savo poreikius. Išraiška „pavergti žemę“ turi milžinišką aprėptį. Ji reiškia visus išteklius, kuriuos žemė (ir netiesiogiai regimasis pasaulis) turi ir kurie, per sąmoningą žmogaus veiklą, gali būti atrasti ir naudojami jo tikslams. Taigi šie žodžiai, įrašyti Biblijos pradžioje, niekada nenustoja būti aktualūs. Jie apima tiek praeities civilizacijos ir ekonomikos epochas, tiek visą moderniąją tikrovę ir būsimas raidos fazes, kurios galbūt jau tam tikra prasme pradeda formuotis, nors didžiąja dalimi žmogui dar beveik nežinomos ir nuo jo paslėptos.
Nors kartais kalbama apie „pagreitėjimo“ laikotarpius žmonijos ar atskirų tautų ekonominiame gyvenime ir civilizacijoje, siejant šiuos laikotarpius su mokslo ir technologijų pažanga, ypač su atradimais, lemiančiais socialinį ir ekonominį gyvenimą, tuo pat metu galima sakyti, kad nė vienas iš šių „pagreitėjimo“ reiškinių neperžengia esminio turinio to, kas buvo pasakyta seniausiame biblijiniame tekste. Kai žmogus per savo darbą vis labiau tampa žemės šeimininku ir per savo darbą patvirtina savo viešpatavimą regimajam pasauliui, jis visais atvejais ir kiekvienoje šio proceso fazėje išlieka Kūrėjo pirminėje tvarkoje. Ir ši tvarka neišvengiamai ir neatsiejamai susijusi su tuo, kad žmogus buvo sukurtas, kaip vyras ir moteris, „pagal Dievo atvaizdą“. Šis procesas tuo pat metu yra universalus: jis apima visus žmones, kiekvieną kartą, kiekvieną ekonominio ir kultūrinio vystymosi fazę, ir tuo pat metu tai yra procesas, vykstantis kiekviename žmoguje, kiekviename sąmoningame žmogaus subjekte. Kiekvienas individas tam tikra prasme yra įtrauktas į šį procesą. Kiekvienas individas, atitinkamu mastu ir nesuskaičiuojamais būdais, dalyvauja milžiniškame procese, per kurį žmogus „pavergia žemę“ savo darbu.
5. Darbas objektyviąja prasme: technologija
Šis universalumas ir tuo pat metu proceso „pavergti žemę“ įvairovė nušviečia žmogaus darbą, nes žmogaus viešpatavimas žemei pasiekiamas per darbą. Taip iškyla darbo reikšmė objektyviąja prasme, kuri išreiškiama įvairiose kultūros ir civilizacijos epochose. Žmogus valdo žemę tuo, kad prijaukina gyvūnus, juos augina ir gauna iš jų reikalingą maistą bei drabužius, taip pat tuo, kad sugeba išgauti įvairius gamtos išteklius iš žemės ir jūrų. Tačiau žmogus „pavergia žemę“ daug labiau, kai pradeda ją kultivuoti ir vėliau transformuoti jos produktus, pritaikydamas juos savo reikmėms. Taigi žemės ūkis per žmogaus darbą sudaro pirminę ekonominės veiklos sritį ir būtiną gamybos veiksnį. Pramonė savo ruožtu visada susideda iš žemės turtų – tiek gyvų gamtos išteklių, tiek žemės ūkio produktų, tiek mineralinių ar cheminių išteklių – sujungimo su žmogaus darbu, fiziniu ar protiniu. Tam tikra prasme tai taip pat taikoma vadinamosioms paslaugų pramonės šakoms, taip pat tyrimų, grynųjų ar taikomųjų, sričiai.
Pramonėje ir žemės ūkyje žmogaus darbas daugeliu atvejų nustojo būti daugiausia rankinis, nes žmogaus rankų ir raumenų triūsą vis labiau remia vis tobulėjančios mašinos. Ne tik pramonėje, bet ir žemės ūkyje stebime transformacijas, įmanomas dėl laipsniško mokslo ir technologijų vystymosi. Istoriškai žiūrint, tai, kaip visuma, sukėlė didžiulius civilizacijos pokyčius, nuo „pramonės eros“ pradžios iki vėlesnių raidos fazių per naujas technologijas, tokias kaip elektronika ir mikroprocesorių technologija pastaraisiais metais.
Nors gali atrodyti, kad pramoniniame procese „dirba“ mašina, o žmogus tik ją prižiūri, leidžia jai veikti ir ją valdo įvairiais būdais, taip pat tiesa, kad būtent dėl šios priežasties pramonės plėtra suteikia pagrindą naujais būdais kelti žmogaus darbo klausimą. Tiek pradinė industrializacija, kuri sukėlė vadinamąjį darbininkų klausimą, tiek vėlesni pramoniniai ir poindustriniai pokyčiai iškalbingai rodo, kad net ir vis labiau mechanizuoto „darbo“ amžiuje tinkamas darbo subjektas išlieka žmogus.
Pramonės ir su ja susijusių sektorių plėtra, net moderniausios elektronikos technologijos, ypač miniaturizacijos, komunikacijų ir telekomunikacijų srityse, rodo, kokia plati yra technologijos, žmogaus minties pagamintos darbo sąjungininkės, rolė sąveikoje tarp darbo subjekto ir objekto (plačiausia šio žodžio prasme). Šiuo atveju technologija suprantama ne kaip gebėjimas ar polinkis dirbti, o kaip visuma priemonių, kurias žmogus naudoja savo darbe, ir neabejotinai yra žmogaus sąjungininkė. Ji palengvina jo darbą, tobulina, pagreitina ir padidina jį. Ji lemia darbo pagamintų daiktų kiekio padidėjimą ir daugeliu atvejų pagerina jų kokybę. Tačiau taip pat yra faktas, kad kai kuriais atvejais technologija gali liautis buvusi žmogaus sąjungininke ir tapti beveik jo priešu, kaip tada, kai darbo mechanizacija „pakeičia“ jį, atimdama visą asmeninį pasitenkinimą ir kūrybiškumo bei atsakomybės paskatas, kai ji atima darbą iš daugelio darbuotojų arba, kai, išaukštindama mašiną, sumažina žmogų iki jos vergo statuso.
Jei bibliniai žodžiai „pavergti žemę“, adresuoti žmogui nuo pat pradžių, suprantami visos moderniosios, pramoninės ir poprindustrialinės, eros kontekste, jie neabejotinai apima ir santykį su technologija, su mašinų pasauliu, kuris yra žmogaus intelekto darbo vaisius ir istorinis žmogaus viešpatavimo gamtai patvirtinimas.
Naujausia žmogaus istorijos stadija, ypač tam tikrų visuomenių, teisingai patvirtina technologiją kaip pagrindinį ekonominės pažangos koeficientą; tačiau tuo pat metu šis patvirtinimas buvo ir tebėra lydimas esminių klausimų, susijusių su žmogaus darbu jo subjekto, tai yra žmogaus, atžvilgiu. Šie klausimai ypač kupini etinio ir socialinio turinio bei įtampos. Todėl jie sudaro nuolatinį iššūkį įvairioms institucijoms, valstybėms ir vyriausybėms, sistemoms ir tarptautinėms organizacijoms; jie taip pat yra iššūkis Bažnyčiai.
6. Darbas subjektyviąja prasme: žmogus kaip darbo subjektas
Norėdami tęsti darbo analizę, susietą su Biblijos žodžiu, liepinčiu žmogui pavergti žemę, turime sutelkti dėmesį į darbą subjektyviąja prasme, daug labiau nei tai darėme nagrinėdami objektyviąją reikšmę, vos paliesdami platų problemų, gerai žinomų įvairių sričių mokslininkams ir, pagal jų specializacijas, tiems, kurie dirba, spektrą. Jei mūsų analizėje remiamasi Pradžios knygos žodžiais, kurie kalba apie darbą objektyviąja prasme netiesiogiai, jie taip pat tik netiesiogiai kalba apie darbo subjektą; tačiau tai, ką jie sako, yra labai iškalbinga ir kupina didelės reikšmės.
Žmogus turi pavergti žemę ir ją valdyti, nes kaip „Dievo atvaizdas“ jis yra asmuo, tai yra subjektyvi būtybė, pajėgi veikti planingai ir racionaliai, pajėgi spręsti apie save ir turinti polinkį į savirealizaciją. Kaip asmuo, žmogus todėl yra darbo subjektas. Kaip asmuo jis dirba, atlieka įvairius veiksmus, priklausančius darbo procesui; nepriklausomai nuo jų objektyvaus turinio, visi šie veiksmai turi tarnauti jo žmogiškumo įgyvendinimui, įvykdyti pašaukimą būti žmogumi, kuris jam priklauso dėl jo paties žmogiškumo. Pagrindinės tiesos šia tema neseniai buvo primintos Vatikano II Susirinkime Konstitucijoje Gaudium et Spes, ypač pirmajame skyriuje, skirtame žmogaus pašaukimui.
Taigi šis „valdymas“, apie kurį kalbama medituojamame biblijiniame tekste, nurodo ne tik į objektyviąją darbo dimensiją, bet tuo pat metu supažindina mus su jo subjektyviąja dimensija. Suprantamas kaip procesas, per kurį žmogus ir žmonija pavergia žemę, darbas atitinka šį pagrindinį biblinį konceptą tik tada, kai per visą procesą žmogus išskleidžia ir patvirtina save kaip tas, kuris „valdo“. Šis valdymas tam tikra prasme labiau liečia subjektyviąją dimensiją nei objektyviąją: ši dimensija lemia pačią darbo etinę prigimtį. Iš tiesų nėra abejonių, kad žmogaus darbas turi savo etinę vertę, kuri aiškiai ir tiesiogiai išlieka susijusi su tuo, kad tas, kuris jį atlieka, yra asmuo, sąmoningas ir laisvas subjektas, tai yra subjektas, kuris sprendžia apie save.
Ši tiesa, tam tikra prasme sudaranti pagrindinį ir amžiną krikščioniškojo mokymo apie žmogaus darbą šerdį, turėjo ir tebeturi pirminę reikšmę formuluojant svarbius socialinius klausimus, būdingus ištisoms epochoms.
Senovės pasaulis įvedė savo tipišką žmonių diferenciaciją į klases pagal atliekamo darbo sritį. Darbas, kuris reikalavo iš darbininko fizinės jėgos, raumenų ir rankų darbo, buvo laikomas nevertu laisvų žmonių ir todėl buvo skiriamas vergams. Plėtodama tam tikrus aspektus, jau priklausiusius Senajam Testamentui, krikščionybė šioje srityje sukėlė esminį idėjų pokytį, remdamasi visu Evangelijos žinios turiniu, ypač tuo, kad tas, kuris, būdamas Dievas, tapo panašus į mus visais atžvilgiais, didžiąją savo gyvenimo žemėje dalį skyrė rankų darbui prie dailidės stalo. Ši aplinkybė pati savaime sudaro iškalbingiausią „darbo Evangeliją“, rodančią, kad pagrindas nustatant žmogaus darbo vertę nėra pirmiausia atliekamo darbo rūšis, bet tai, kad tas, kuris jį atlieka, yra asmuo. Darbo orumo šaltinių pirmiausia reikia ieškoti subjektyviojoje dimensijoje, o ne objektyviojoje.
Toks požiūris praktiškai panaikina patį pagrindą senovinei žmonių diferenciacijai į klases pagal atliekamo darbo rūšį. Tai nereiškia, kad objektyviu požiūriu žmogaus darbas negali ir neturi būti kaip nors vertinamas ar kvalifikuojamas. Tai tik reiškia, kad pagrindinis darbo vertės pagrindas yra pats žmogus, kuris yra jo subjektas. Tai iš karto veda prie labai svarbios etinės išvados: kad ir kaip būtų tiesa, kad žmogus yra skirtas darbui ir pašauktas jam, pirmiausia darbas yra „žmogui“, o ne žmogus „darbui“. Per šią išvadą teisingai pripažįstama subjektyviosios darbo reikšmės pirmenybė prieš objektyviąją. Atsižvelgiant į tokį supratimą ir darant prielaidą, kad įvairūs žmonių atliekami darbai gali turėti didesnę ar mažesnę objektyvią vertę, vis dėlto stenkimės parodyti, kad kiekvienas darbas pirmiausia vertinamas pagal darbo subjekto orumo matą, tai yra asmens, individo, kuris jį atlieka. Kita vertus: nepriklausomai nuo darbo, kurį kiekvienas žmogus atlieka, ir darant prielaidą, kad šis darbas sudaro jo veiklos tikslą – kartais labai reiklų – šis tikslas pats savaime neturi galutinės prasmės. Iš tiesų, galutiniame rezultate visada žmogus yra darbo tikslas, kad ir koks darbas būtų atliekamas žmogaus – net jei bendra vertybių skalė jį vertina kaip paprasčiausią „paslaugą“, kaip monotoniškiausią ar net labiausiai atitolusį darbą.
7. Grėsmė teisingai vertybių tvarkai
Būtent šios pagrindinės tiesos apie darbą visada iškilo iš krikščioniškosios tiesos turtingumo, ypač iš pačios „darbo Evangelijos“ žinios, taip sukurdamos pagrindą naujam mąstymo, vertinimo ir veikimo būdui. Moderniuoju laikotarpiu, nuo pramonės amžiaus pradžios, krikščioniškoji tiesa apie darbą turėjo priešintis įvairioms materialistinio ir ekonomistinio mąstymo srovėms.
Tam tikriems šių idėjų šalininkams darbas buvo suprantamas ir traktuojamas kaip tam tikra „prekė“, kurią darbininkas – ypač pramonės darbininkas – parduoda darbdaviui, kuris tuo pat metu yra kapitalo, tai yra visų darbo įrankių ir priemonių, leidžiančių vykdyti gamybą, savininkas. Toks požiūris į darbą ypač paplito pirmojoje devynioliktojo amžiaus pusėje. Nuo to laiko tokio tipo aiškios išraiškos beveik išnyko ir užleido vietą žmogiškesniems darbo mąstymo ir vertinimo būdams. Darbininko ir gamybos įrankių bei priemonių sąveika paskatino įvairių kapitalizmo formų – lygiagrečiai su įvairiomis kolektyvizmo formomis – vystymąsi, į kurias, dėl naujų konkrečių aplinkybių, darbininkų asociacijų veiklos, viešųjų institucijų ir didelių tarptautinių įmonių atsiradimo, įsiliejo kiti socialiniai-ekonominiai elementai. Vis dėlto pavojus traktuoti darbą kaip ypatingą „prekę“ ar kaip beasmenę „jėgą“, reikalingą gamybai (išraiška „darbo jėga“ iš tiesų yra plačiai naudojama), visada egzistuoja, ypač kai visas ekonomikos klausimo požiūris yra pažymėtas materialistinio ekonomizmo prielaidomis.
Sisteminga galimybė taip mąstyti ir vertinti, tam tikra prasme ir stimulas tai daryti, yra teikiama sparčiai besivystančios vienpusiškai materialistinės civilizacijos, kuri pirmenybę teikia objektyviajai darbo dimensijai, tuo tarpu subjektyvioji dimensija – viskas, kas tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su darbo subjektu – lieka antrame plane. Visais tokiais atvejais, kiekvienoje tokio tipo socialinėje situacijoje, įvyksta sumaištis ar net tvarkos, nustatytos nuo pradžių Pradžios knygos žodžiais, apvertimas: žmogus traktuojamas kaip gamybos įrankis, tuo tarpu jis – jis vienas, nepriklausomai nuo atliekamo darbo – turėtų būti traktuojamas kaip efektyvus darbo subjektas ir jo tikrasis kūrėjas bei vykdytojas. Būtent šis tvarkos apvertimas, kad ir kokia programa ar vardu jis vyktų, pagrįstai turėtų būti vadinamas „kapitalizmu“ – kaip bus išsamiau paaiškinta toliau. Visi žino, kad kapitalizmas turi tam tikrą istorinę reikšmę kaip sistema, ekonominė ir socialinė sistema, priešinga „socializmui“ ar „komunizmui“. Tačiau, atsižvelgiant į pagrindinės visos ekonominės proceso tikrovės – pirmiausia gamybos struktūros, kurią sudaro darbas – analizę, reikėtų pripažinti, kad ankstyvojo kapitalizmo klaida gali būti kartojama visur, kur žmogus tam tikra prasme traktuojamas tame pačiame lygyje kaip visas materialių gamybos priemonių kompleksas, kaip įrankis, o ne pagal tikrąjį jo darbo orumą – tai yra, kur jis nėra traktuojamas kaip subjektas ir kūrėjas, ir dėl šios priežasties kaip tikrasis viso gamybos proceso tikslas.
Tai paaiškina, kodėl žmogaus darbo analizė, remiantis žodžiais apie žmogaus „viešpatavimą“ žemei, eina į pačią etinio ir socialinio klausimo šerdį. Ši samprata taip pat turėtų užimti centrinę vietą visoje socialinės ir ekonominės politikos srityje, tiek atskirose šalyse, tiek platesnėje tarptautinių ir tarpkontinentinių santykių srityje, ypač atsižvelgiant į įtampas, jaučiamas pasaulyje ne tik tarp Rytų ir Vakarų, bet ir tarp Šiaurės ir Pietų. Jonas XXIII enciklikoje Mater et Magistra ir Paulius VI enciklikoje Populorum Progressio skyrė ypatingą dėmesį šiems šiuolaikinio etinio ir socialinio klausimo dimensijoms.
8. Darbininkų solidarumas
Nagrinėjant žmogaus darbą pagrindine jo subjekto dimensija, tai yra dirbantį žmogų, būtina bent jau glaustai įvertinti pokyčius per devyniasdešimt metų nuo Rerum Novarum subjektyviosios darbo dimensijos atžvilgiu. Nors darbo subjektas visada yra tas pats, tai yra žmogus, objektyviojoje pusėje vyksta plataus masto pokyčiai. Nors galima sakyti, kad dėl savo subjekto darbas yra vienas (vienintelis ir kiekvieną kartą nepakartojamas), atsižvelgiant į jo objektyvius aspektus, privalome pripažinti, kad egzistuoja daug darbų, daug įvairių darbo rūšių. Žmogaus civilizacijos plėtra šioje srityje nuolat praturtėja. Tačiau tuo pat metu negalima nepastebėti, kad šio vystymosi procese ne tik atsiranda naujos darbo formos, bet ir kitos išnyksta. Net jei priimame, kad apskritai tai yra normalus reiškinys, vis tiek reikia išnagrinėti, ar neįsiskverbia tam tikri etiškai ir socialiai pavojingi nukrypimai, ir kokiu mastu.
Būtent vienas toks plataus masto nukrypimas praėjusiame amžiuje sukėlė vadinamąjį „darbininkų klausimą“, kartais apibūdinamą kaip „proletariato klausimą“. Šis klausimas ir su juo susijusios problemos sukėlė teisingą socialinę reakciją ir paskatino galingą solidarumo tarp darbininkų, pirmiausia pramonės darbininkų, proveržį. Kvietimas į solidarumą ir bendrą veiksmą, adresuotas darbininkams – ypač tiems, kurie dirba siaurai specializuotą, monotonišką ir depersonalizuotą darbą pramonės įmonėse, kur mašina linkusi dominuoti prieš žmogų – buvo svarbus ir iškalbingas socialinės etikos požiūriu. Tai buvo reakcija prieš žmogaus, kaip darbo subjekto, degradaciją ir prieš negirdėtą lydintį išnaudojimą atlyginimų, darbo sąlygų ir darbininkų socialinio saugumo srityse. Ši reakcija suvienijo darbo pasaulį bendruomenėje, pažymėtoje dideliu solidarumu.
Vadovaudamiesi Rerum Novarum enciklikos ir daugelio vėlesnių Bažnyčios Magisteriumo dokumentų linijomis, reikia atvirai pripažinti, kad reakcija prieš neteisybės ir žalos sistemą, kuri šaukėsi dangaus keršto ir sunkiai slėgė darbininkus tuo greitos industrializacijos laikotarpiu, buvo pateisinama socialinės moralės požiūriu. Šią situaciją skatino liberali socialinė-politinė sistema, kuri, pagal savo „ekonomistines“ prielaidas, stiprino ir saugojo ekonominę iniciatyvą tik kapitalo turėtojų, bet nepakankamai atsižvelgė į darbininkų teises, remdamasi tuo, kad žmogaus darbas yra tik gamybos įrankis, o kapitalas yra gamybos pagrindas, efektyvus veiksnys ir tikslas.
Nuo to laiko darbininkų solidarumas, kartu su aiškesniu ir labiau įsipareigojusiu kitų darbininkų teisių suvokimu, daugeliu atvejų sukėlė gilius pokyčius. Išsivystė įvairios neokapitalizmo ar kolektyvizmo formos. Buvo sugalvoti įvairūs nauji sistemai. Darbininkai dažnai gali dalyvauti valdant įmones ir kontroliuojant jų produktyvumą, ir iš tikrųjų tai daro. Per atitinkamas asociacijas jie daro įtaką darbo ir atlyginimo sąlygoms, taip pat socialinei legislatūrai. Tačiau tuo pat metu įvairios ideologinės ar galios sistemos ir nauji santykiai, atsiradę įvairiuose visuomenės lygiuose, leido išlikti akivaizdžioms neteisybėms arba sukėlė naujas. Pasauliniu mastu civilizacijos ir komunikacijų plėtra leido atlikti išsamesnę žmogaus gyvenimo ir darbo sąlygų pasaulyje diagnozę, tačiau taip pat atskleidė kitas neteisybės formas, daug platesnes nei tos, kurios praėjusiame amžiuje skatino darbininkų vienybę dėl specifinio solidarumo darbo pasaulyje. Tai galioja šalims, kurios užbaigė tam tikrą pramonės revoliucijos procesą. Taip pat tai galioja šalims, kuriose pagrindinė darbo aplinka išlieka žemės ūkis ar kitos panašios profesijos.
Solidarumo judėjimai darbo srityje – solidarumas, kuris niekada neturi reikšti užsisklendimo dialogui ir bendradarbiavimui su kitais – gali būti reikalingi taip pat atsižvelgiant į socialinių grupių, kurios anksčiau nebuvo įtrauktos į tokius judėjimus, būklę, bet kurios, keičiantis socialinėms sistemoms ir gyvenimo sąlygoms, patiria tai, kas iš esmės yra „proletarizacija“, arba kurios jau yra „proletariato“ būsenoje, net jei tai dar nėra taip pavadinta, bet iš tikrųjų to nusipelno. Tai gali būti tiesa tam tikroms dirbančios „inteligentijos“ kategorijoms ar grupėms, ypač kai vis platesnė prieiga prie švietimo ir vis didėjantis žmonių, turinčių diplomus ar laipsnius savo kultūrinio pasirengimo srityse, skaičius lydimas jų darbo paklausos mažėjimo. Šis inteligentų nedarbas atsiranda arba didėja, kai prieinamas švietimas nėra orientuotas į visuomenės tikrųjų poreikių reikalaujamus užimtumo ar paslaugų tipus, arba kai mažesnė paklausa yra darbui, kuriam reikalingas išsilavinimas, bent jau profesinis, nei rankų darbui, arba kai jis yra mažiau apmokamas. Žinoma, išsilavinimas pats savaime visada yra vertingas ir svarbus žmogaus asmens praturtinimas; tačiau, nepaisant to, „proletarizacijos“ procesai išlieka galimi.
Dėl šios priežasties būtina tęsti darbo temos ir subjekto gyvenimo sąlygų tyrimą. Norint pasiekti socialinį teisingumą įvairiose pasaulio dalyse, įvairiose šalyse ir jų tarpusavio santykiuose, reikalingi vis nauji darbininkų ir su darbininkais solidarumo judėjimai. Šis solidarumas turi būti esamas, kai tik to reikalauja socialinis darbo subjekto degradavimas, darbininkų išnaudojimas ir augančios skurdo bei net bado sritys. Bažnyčia yra tvirtai įsipareigojusi šiam tikslui, nes laiko tai savo misija, savo tarnyste, savo ištikimybės Kristui įrodymu, kad galėtų iš tiesų būti „vargšų Bažnyčia“. Ir „vargšai“ pasirodo įvairiomis formomis; jie atsiranda įvairiose vietose ir įvairiais laikais; daugeliu atvejų jie atsiranda dėl žmogaus darbo orumo pažeidimo: arba todėl, kad žmogaus darbo galimybės yra ribojamos dėl nedarbo rykštės, arba todėl, kad darbas ir iš jo kylančios teisės, ypač teisė į teisingą atlyginimą ir darbininko bei jo šeimos asmens saugumą, yra menkai vertinami.
9. Darbas ir asmeninis orumas
Išliekant žmogaus, kaip darbo subjekto, kontekste, dabar tinkama bent jau glaustai paliesti tam tikras problemas, kurios tiksliau apibrėžia žmogaus darbo orumą, nes jos leidžia pilniau apibūdinti jo specifinę moralinę vertę. Tai darydami visada turime omenyje biblinį pašaukimą „pavergti žemę“, kuriame išreikšta Kūrėjo valia, kad darbas leistų žmogui pasiekti jam būdingą „viešpatavimą“ regimajame pasaulyje.
Pagrindinis ir pirminis Dievo ketinimas žmogaus, kurį jis sukūrė pagal savo atvaizdą ir panašumą, atžvilgiu nebuvo atšauktas ar panaikintas net tada, kai žmogus, sulaužęs pradinę sandorą su Dievu, išgirdo žodžius: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“. Šie žodžiai nurodo kartais sunkų triūsą, kuris nuo tada lydi žmogaus darbą; tačiau jie nekeičia fakto, kad darbas yra priemonė, kuria žmogus pasiekia jam būdingą „viešpatavimą“ regimajame pasaulyje, „pavergdamas“ žemę. Triūsas yra visiems žinomas dalykas, nes jis yra visuotinai patiriamas. Jis pažįstamas tiems, kurie atlieka fizinį darbą kartais itin sunkiomis sąlygomis. Jis pažįstamas ne tik žemės ūkio darbininkams, kurie ilgai dirba žemę, kuri kartais „duoda erškėčius ir usnis“, bet ir tiems, kurie dirba kasyklose ir karjeruose, plieno darbininkams prie jų krosnių, tiems, kurie dirba statybų aikštelėse ir statybos darbuose, dažnai rizikuodami sužalojimu ar mirtimi. Jis taip pat pažįstamas tiems, kurie dirba intelektualinį darbą; mokslininkams; tiems, kurie neša sunkią atsakomybės naštą už sprendimus, turėsiančius didžiulį poveikį visuomenei. Jis pažįstamas gydytojams ir slaugytojams, kurie dienas ir naktis praleidžia prie savo pacientų lovų. Jis pažįstamas moterims, kurios, kartais be tinkamo visuomenės ar net savo šeimų pripažinimo, kasdien neša atsakomybės už savo namus ir vaikų auklėjimą naštą. Jis pažįstamas visiems darbininkams, ir, kadangi darbas yra universalus pašaukimas, jis pažįstamas visiems.
Ir vis dėlto, nepaisant viso šio triūso – galbūt tam tikra prasme dėl jo – darbas yra geras dalykas žmogui. Net jei jis neša bonum arduum žymę, šv. Tomo terminologija, tai neatima fakto, kad kaip toks jis yra geras dalykas žmogui. Jis yra geras ne tik ta prasme, kad yra naudingas ar malonus; jis taip pat yra geras kaip kažkas vertingas, tai yra, atitinkantis žmogaus orumą, išreiškiantis šį orumą ir jį didinantis. Jei norima aiškiau apibrėžti etinę darbo prasmę, būtent šią tiesą reikia ypač turėti omenyje. Darbas yra geras dalykas žmogui – geras dalykas jo žmogiškumui – nes per darbą žmogus ne tik transformuoja gamtą, pritaikydamas ją savo reikmėms, bet ir įgyvendina save kaip žmogų ir tam tikra prasme tampa „labiau žmogumi“.
Be šio svarstymo neįmanoma suprasti darbštumo dorybės prasmės, o ypač neįmanoma suprasti, kodėl darbštumas turėtų būti dorybė: nes dorybė, kaip moralinis įprotis, yra tai, per ką žmogus tampa geru kaip žmogus. Šis faktas jokiu būdu nekeičia mūsų pagrįsto nerimo, kad darbe, per kurį materija įgauna kilnumą, pats žmogus neturėtų patirti savo orumo sumažėjimo. Vėlgi, gerai žinoma, kad darbą galima įvairiais būdais naudoti prieš žmogų, kad žmogų galima bausti priverstinio darbo sistema koncentracijos stovyklose, kad darbas gali būti paverstas žmogaus priespaudos priemone, ir kad įvairiais būdais galima išnaudoti žmogaus darbą, tai yra darbininką. Visa tai kalba už moralinę pareigą susieti darbštumą kaip dorybę su socialine darbo tvarka, kuri leis žmogui darbe tapti „labiau žmogumi“, o ne būti jo degraduojamam ne tik dėl fizinės jėgos išsekimo (kuris, bent iki tam tikro taško, yra neišvengiamas), bet ypač dėl žalos orumui ir subjektyvumui, kurie jam būdingi.
10. Darbas ir visuomenė: šeima ir tauta
Taip patvirtinus asmeninę žmogaus darbo dimensiją, būtina pereiti prie antrosios vertybių sferos, kuri neišvengiamai susijusi su darbu. Darbas sudaro pagrindą šeimos gyvenimo formavimuisi, kuris yra natūrali teisė ir žmogaus pašaukimas. Šios dvi vertybių sferos – viena susijusi su darbu, kita kylančia iš šeimyninio žmogaus gyvenimo pobūdžio – turi būti tinkamai sujungtos ir viena kitą persmelkti. Tam tikra prasme darbas yra sąlyga, leidžianti įkurti šeimą, nes šeima reikalauja pragyvenimo priemonių, kurias žmogus paprastai gauna per darbą. Darbas ir darbštumas taip pat daro įtaką visam šeimos ugdymo procesui, būtent todėl, kad kiekvienas „tampa žmogumi“ per darbą, o žmogumi tapimas yra pagrindinis viso ugdymo proceso tikslas. Akivaizdu, kad čia tam tikra prasme veikia du darbo aspektai: vienas, leidžiantis šeimos gyvenimą ir jo išlaikymą, ir kitas, leidžiantis pasiekti šeimos tikslus, ypač ugdymą. Nepaisant to, šie du darbo aspektai yra susiję vienas su kitu ir įvairiais aspektais vienas kitą papildo.
Reikia prisiminti ir patvirtinti, kad šeima sudaro vieną iš svarbiausių atskaitos taškų formuojant socialinę ir etinę žmogaus darbo tvarką. Bažnyčios mokymas visada skyrė ypatingą dėmesį šiam klausimui, ir šiame dokumente mes turėsime prie jo grįžti. Iš tiesų, šeima yra tuo pačiu metu bendruomenė, įmanoma per darbą, ir pirmoji darbo mokykla, namuose, kiekvienam žmogui.
Trečioji vertybių sfera, kuri iškyla šio požiūrio – darbo subjekto – tašku, liečia didžiąją visuomenę, kuriai žmogus priklauso remdamasis specifiniais kultūriniais ir istoriniais ryšiais. Ši visuomenė – net kai ji dar nėra įgavusi brandžios tautos formos – yra ne tik didžioji kiekvieno žmogaus „auklėtoja“, nors ir netiesioginė (nes kiekvienas individas šeimoje perima turinį ir vertybes, sudarančias tam tikros tautos kultūrą); ji taip pat yra didysis visų kartų darbo istorinis ir socialinis įsikūnijimas. Visa tai lemia, kad žmogus sujungia savo giliausią žmogiškąją tapatybę su priklausymu tautai, ir ketina savo darbą taip pat skirti bendram gėriui, kuriamą kartu su savo tautiečiais, taip suvokdamas, kad šiuo būdu darbas tarnauja visos žmonių šeimos, visų pasaulio žmonių, paveldo praturtinimui.
Šios trys sferos visada yra svarbios žmogaus darbui jo subjektyviojoje dimensijoje. Ir ši dimensija, tai yra konkreti darbininko tikrovė, turi pirmenybę prieš objektyviąją dimensiją. Subjektyviojoje dimensijoje pirmiausia įgyvendinamas tas „viešpatavimas“ gamtos pasaulyje, į kurį žmogus yra pašauktas nuo pradžių pagal Pradžios knygos žodžius. Pats „žemės pavergimo“ procesas, tai yra darbas, istorijos eigoje, ypač pastaraisiais amžiais, yra pažymėtas milžinišku technologinių priemonių vystymusi. Tai yra naudingas ir teigiamas reiškinys, su sąlyga, kad objektyvioji darbo dimensija neįgauna viršenybės prieš subjektyviąją, atimdama iš žmogaus jo orumą ir neatimamas teises ar jas sumažindama.
III. KONFLIKTAS TARP DARBO IR KAPITALO DABARTINĖJE ISTORIJOS FAZĖJE
11. Konflikto dimensijos
Pagrindinių darbo problemų eskizas, įkvėptas Biblijos pradžios tekstų, tam tikra prasme sudaro Bažnyčios mokymo, kuris per amžius išliko nepakitęs įvairių istorinių patirčių kontekste, karkasą. Tačiau patirtys, buvusios prieš ir po enciklikos Rerum Novarum paskelbimo, sudaro foną, kuris šiam mokymui suteikia ypatingą išraiškingumą ir gyvo aktualumo iškalbą. Šioje analizėje darbas matomas kaip didelė tikrovė, turinti esminę įtaką žmogiškam pasaulio, kurį Kūrėjas patikėjo žmogui, formavimui; tai tikrovė, glaudžiai susijusi su žmogumi kaip darbo subjektu ir jo racionalia veikla. Įprastomis aplinkybėmis ši tikrovė užpildo žmogaus gyvenimą ir stipriai veikia jo vertę bei prasmę. Net kai jis lydimas triūso ir pastangų, darbas vis tiek yra kažkas gero, todėl žmogus vystosi per meilę darbui. Šis visiškai teigiamas ir kūrybiškas, ugdomasis ir nuopelnus teikiantis žmogaus darbo pobūdis turi būti pagrindas sprendimams ir vertinimams, kurie šiandien priimami jo atžvilgiu, įskaitant žmogaus teisių sritis, kaip liudija tarptautinės deklaracijos apie darbą ir daugybė darbo kodeksų, parengtų tiek kompetentingų teisėkūros institucijų įvairiose šalyse, tiek organizacijų, skiriančių savo socialinę, mokslinę ar socialinę veiklą darbo problemoms. Viena organizacija, skatinanti tokias iniciatyvas tarptautiniu mastu, yra Tarptautinė darbo organizacija, seniausia Jungtinių Tautų Organizacijos specializuota agentūra.
Sekančioje šių svarstymų dalyje ketinu išsamiau grįžti prie šių svarbių klausimų, bent jau primindamas pagrindinius Bažnyčios mokymo apie šią temą elementus. Tačiau pirmiausia turiu paliesti labai svarbią klausimų sritį, kurioje jos mokymas formavosi šiuo naujausiu laikotarpiu, pažymėtu ir tam tikra prasme simbolizuojamu enciklikos Rerum Novarum paskelbimu.
Per šį laikotarpį, kuris anaiptol dar nesibaigė, darbo klausimas, žinoma, buvo keliamas remiantis dideliu konfliktu, kuris pramonės plėtros amžiuje ir kartu su ja iškilo tarp „kapitalo“ ir „darbo“, tai yra tarp mažos, bet labai įtakingos verslininkų, gamybos priemonių savininkų ar turėtojų grupės ir platesnės žmonių, kurie neturėjo šių priemonių ir kurie dalyvavo gamybos procese tik savo darbu, daugumos. Konfliktas kilo dėl to, kad darbininkai atidavė savo jėgas verslininkų žinion, o šie, vadovaudamiesi maksimalaus pelno principu, stengėsi nustatyti kuo žemesnius atlyginimus už darbuotojų atliktą darbą. Be to, buvo ir kitų išnaudojimo elementų, susijusių su darbo saugos trūkumais ir darbininkų bei jų šeimų sveikatos bei gyvenimo sąlygų apsaugos nebuvimu.
Šis konfliktas, kai kurių interpretuojamas kaip socialinis-ekonominis klasių konfliktas, rado išraišką ideologiniame konflikte tarp liberalizmo, suprantamo kaip kapitalizmo ideologija, ir marksizmo, suprantamo kaip mokslinio socializmo ir komunizmo ideologija, kuri teigia veikianti kaip darbininkų klasės ir pasaulinio proletariato atstovė. Taigi tikrasis darbo ir kapitalo konfliktas buvo transformuotas į sistemingą klasių kovą, vykdomą ne tik ideologinėmis, bet ir daugiausia politinėmis priemonėmis. Mes esame susipažinę su šio konflikto istorija ir abiejų pusių reikalavimais. Marksistinė programa, pagrįsta Marxo ir Engelso filosofija, mato klasių kovą kaip vienintelį būdą pašalinti klasių neteisybes visuomenėje ir pačias klases. Šios programos įgyvendinimas preziumuoja gamybos priemonių kolektyvizaciją, kad, perkeliant šias priemones iš privačių rankų į kolektyvą, žmogaus darbas būtų apsaugotas nuo išnaudojimo.
Tai yra kova, vykdoma politinėmis ir ideologinėmis priemonėmis, tikslas. Pagal „proletariato diktatūros“ principą grupės, kurios kaip politinės partijos vadovaujasi marksistine ideologija, siekia įvairiomis įtakos priemonėmis, įskaitant revoliucinį spaudimą, laimėti galios monopolį kiekvienoje visuomenėje, kad įvestų kolektyvistinę sistemą, panaikindamos privačią gamybos priemonių nuosavybę. Pagal pagrindinius šio plataus tarptautinio judėjimo ideologus ir lyderius, šios veiksmų programos tikslas yra pasiekti socialinę revoliuciją ir įvesti socializmą, o galiausiai komunistinę sistemą visame pasaulyje.
Liesdami šią itin svarbią klausimų sritį, kuri sudaro ne tik teoriją, bet ir visą mūsų amžiaus socialinį-ekonominį, politinį ir tarptautinį gyvenimą, negalime gilintis į detales, nes tai nėra būtina, nes jos žinomos tiek iš gausios literatūros šia tema, tiek iš patirties. Vietoj to turime išeiti iš šių klausimų konteksto ir grįžti prie pagrindinio žmogaus darbo klausimo, kuris yra pagrindinė šio dokumento svarstymų tema. Akivaizdu, kad šis klausimas, kuris yra toks svarbus žmogui – jis sudaro vieną iš pagrindinių jo žemiškosios egzistencijos ir pašaukimo dimensijų – taip pat gali būti paaiškintas tik atsižvelgiant į visą šiuolaikinės situacijos kontekstą.
12. Darbo pirmenybė
Dabartinės situacijos struktūra yra giliai pažymėta daugybe žmogaus sukeltų konfliktų, ir technologinės priemonės, pagamintos žmogaus darbo, čia atlieka pirminį vaidmenį. Taip pat turėtume čia apsvarstyti pasaulinės katastrofos perspektyvą branduolinio karo atveju, kuris turėtų beveik neįsivaizduojamas naikinimo galimybes. Atsižvelgiant į šią situaciją, pirmiausia turime prisiminti principą, kurį visada mokė Bažnyčia: darbo pirmenybės prieš kapitalą principą. Šis principas tiesiogiai liečia gamybos procesą: šiame procese darbas visada yra pirminė efektyvi priežastis, tuo tarpu kapitalas, visas gamybos priemonių rinkinys, išlieka tik įrankiu arba instrumentine priežastimi. Šis principas yra akivaizdi tiesa, kylanti iš visos žmogaus istorinės patirties.
Kai skaitome pirmajame Biblijos skyriuje, kad žmogus turi pavergti žemę, žinome, kad šie žodžiai nurodo visus regimajame pasaulyje esančius išteklius, kurie yra žmogaus žinioje. Tačiau šie ištekliai gali tarnauti žmogui tik per darbą. Nuo pat pradžių su darbu taip pat susijęs nuosavybės klausimas, nes vienintelė priemonė, kurią žmogus turi, kad gamtos paslėpti ištekliai tarnautų jam ir kitiems, yra jo darbas. Ir kad per savo darbą šie ištekliai duotų vaisių, žmogus perima nuosavybę į mažas įvairių gamtos turtų dalis: po žeme, jūroje, sausumoje ar kosmose. Jis visa tai perima, paversdamas juos savo darbo stalu. Jis perima juos per darbą ir darbui.
Tas pats principas taikomas ir vėlesnėse šio proceso fazėse, kuriose pirmoji fazė visada išlieka žmogaus santykis su gamtos ištekliais ir turtais. Visos pastangos įgyti žinių, siekiant atrasti šiuos turtus ir nustatyti įvairius jų naudojimo žmogui ir žmogaus labui būdus, moko mus, kad viskas, kas kyla iš žmogaus per visą ekonominės gamybos procesą, ar tai būtų darbas, ar visas gamybos priemonių rinkinys, ar su šiais priemonėmis susijusi technologija (tai yra gebėjimas juos naudoti darbe), preziumuoja šiuos regimojo pasaulio turtus ir išteklius, kuriuos žmogus randa, o ne kuria. Tam tikra prasme žmogus juos randa jau paruoštus, pasirengusius jam juos atrasti ir teisingai naudoti gamybos procese. Kiekvienoje savo darbo raidos fazėje žmogus susiduria su pirmaujančiu „gamtos“, tai yra galutiniame rezultate Kūrėjo, dovanos vaidmeniu. Žmogaus darbo pradžioje yra kūrimosi paslaptis. Šis teiginys, jau nurodytas kaip mano atspirties taškas, yra šio dokumento gairė ir bus toliau plėtojamas paskutinėje šių apmąstymų dalyje.
Tolesnis šio klausimo svarstymas turėtų patvirtinti mūsų įsitikinimą dėl žmogaus darbo pirmenybės prieš tai, ką laikui bėgant įpratome vadinti kapitalu. Kadangi kapitalo sąvoka apima ne tik žmogaus žinioje esančius gamtos išteklius, bet ir visą priemonių, kuriomis žmogus pasisavina gamtos išteklius ir transformuoja juos pagal savo poreikius (ir taip tam tikra prasme juos humanizuoja), rinkinį, būtina iš karto pastebėti, kad visos šios priemonės yra istorinio žmogaus darbo paveldo rezultatas. Visos gamybos priemonės, nuo primityviausių iki ultramodernių – žmogus jas pamažu kūrė: žmogaus patirtis ir intelektas. Taip atsirado ne tik paprasčiausi žemės dirbimo įrankiai, bet ir, per tinkamą mokslo ir technologijų pažangą, modernesni ir sudėtingesni: mašinos, gamyklos, laboratorijos ir kompiuteriai. Taigi viskas, kas tarnauja darbui, viskas, kas dabartinėje technologijos būsenoje sudaro vis labiau tobulinamą „įrankį“, yra darbo rezultatas.
Šis milžiniškas ir galingas įrankis – visas gamybos priemonių rinkinys, tam tikra prasme laikomas sinonimu „kapitalui“ – yra darbo rezultatas ir neša žmogaus darbo žymes. Dabartinėje technologinės pažangos stadijoje, kai žmogus, darbo subjektas, nori pasinaudoti šiuo modernių įrankių, gamybos priemonių, rinkiniu, jis pirmiausia turi kognityviai įsisavinti tų žmonių, kurie išrado šiuos įrankius, juos planavo, statė ir tobulino, ir kurie tai tęsia, darbo rezultatą. Darbo gebėjimas – tai yra efektyvus dalyvavimas moderniame gamybos procese – reikalauja vis didesnio pasirengimo ir, visų pirma, tinkamo mokymo. Akivaizdu, kad kiekvienas žmogus, dalyvaujantis gamybos procese, net jei jis atlieka tik tokį darbą, kuriam nereikia specialaus mokymo ar kvalifikacijos, yra tikrasis efektyvus šio gamybos proceso subjektas, tuo tarpu visas įrankių rinkinys, kad ir koks tobulas jis būtų pats savaime, yra tik pavaldus žmogaus darbui įrankis.
Ši tiesa, kuri yra dalis nuolatinio Bažnyčios mokymo paveldo, visada turi būti pabrėžiama darbo sistemos klausimu ir visos socialinės-ekonominės sistemos atžvilgiu. Turime pabrėžti ir išryškinti žmogaus pirmenybę gamybos procese, žmogaus pirmenybę prieš daiktus. Viskas, kas įeina į kapitalo sąvoką griežta prasme, yra tik daiktų rinkinys. Žmogus, kaip darbo subjektas, ir nepriklausomai nuo atliekamo darbo – tik žmogus yra asmuo. Ši tiesa turi svarbių ir lemiamų pasekmių.
13. Ekonomizmas ir materializmas
Šios tiesos šviesoje aiškiai matome, kad, visų pirma, kapitalo negalima atskirti nuo darbo; jokiu būdu darbas negali būti priešinamas kapitalui ar kapitalas darbui, ir dar mažiau tikri žmonės, stovintys už šių sąvokų, gali būti priešinami vieni kitiems, kaip bus paaiškinta vėliau. Darbo sistema gali būti teisinga, tai yra atitinkanti pačią klausimo esmę, ir būti iš esmės teisinga bei morališkai teisėta, jei savo pagrindu ji įveikia darbo ir kapitalo priešpriešą, stengdamasi formuotis pagal anksčiau pateiktą principą: esminės ir tikrosios darbo pirmenybės, žmogaus darbo subjektyvumo ir jo efektyvaus dalyvavimo visame gamybos procese principą, nepriklausomai nuo darbininko teikiamų paslaugų pobūdžio.
Darbo ir kapitalo priešprieša nekyla iš gamybos proceso struktūros ar ekonominio proceso struktūros. Apskritai pastarasis procesas rodo, kad darbas ir tai, ką įpratome vadinti kapitalu, yra persipynę; jis rodo, kad jie yra neatsiejamai susiję. Dirbdamas prie bet kokio darbo stalo, ar tai būtų palyginti primityvus, ar ultramodernus, žmogus lengvai gali matyti, kad per savo darbą jis įeina į du paveldus: paveldą to, kas duota visai žmonijai gamtos ištekliuose, ir paveldą to, ką kiti jau sukūrė remdamiesi tais ištekliais, pirmiausia plėtodami technologiją, tai yra gamindami vis labiau tobulų darbo įrankių rinkinį. Dirbdamas žmogus taip pat „įeina į kitų darbą“. Vadovaujami tiek mūsų intelekto, tiek tikėjimo, kuris semiasi šviesos iš Dievo žodžio, neturime jokių sunkumų priimdami šį žmogaus darbo srities ir proceso vaizdą. Tai yra nuoseklus vaizdas, humanistinis ir teologinis. Jame žmogus yra regimojo pasaulio kūrinių, patalpintų jo žinioje, šeimininkas. Jei darbo procese atrandama kokia nors priklausomybė, tai yra priklausomybė nuo visų kūrinijos išteklių Davėjo, taip pat nuo kitų žmonių, tų, kurių darbui ir iniciatyvai esame skolingi už patobulintas ir padidintas mūsų pačių darbo galimybes. Viską, ką galime pasakyti apie viską gamybos procese, kas sudaro „daiktų“ rinkinį, įrankius, kapitalą, yra tai, kad tai sąlygoja žmogaus darbą; negalime teigti, kad tai sudaro tarsi beasmenį „subjektą“, statantį žmogų ir jo darbą į priklausomybės padėtį.
Šis nuoseklus vaizdas, kuriame griežtai laikomasi žmogaus pirmenybės prieš daiktus principo, buvo suardytas žmogaus mąstyme, kartais po ilgo inkubacijos laikotarpio praktiniame gyvenime. Šis suardymas įvyko taip, kad darbas buvo atskirtas nuo kapitalo ir pastatytas prieš jį, o kapitalas buvo pastatytas prieš darbą, tarsi jie būtų dvi beasmenės jėgos, du gamybos veiksniai, sudėti į tą pačią „ekonomistinę“ perspektyvą. Toks klausimo formulavimo būdas turėjo esminę klaidą, kurią galime pavadinti ekonomizmo klaida, tai yra žmogaus darbo svarstymas tik pagal jo ekonominį tikslą. Ši esminė mąstymo klaida gali ir turi būti vadinama materializmo klaida, nes ekonomizmas tiesiogiai ar netiesiogiai apima įsitikinimą materialinės dimensijos pirmenybe ir pranašumu, ir tiesiogiai ar netiesiogiai stato dvasinę ir asmeninę dimensiją (žmogaus veiklą, moralines vertybes ir panašius dalykus) į pavaldumo materialinei tikrovei padėtį. Tai dar nėra teorinis materializmas pilna šio termino prasme, bet neabejotinai yra praktinis materializmas, materializmas, laikomas pajėgiu patenkinti žmogaus poreikius, ne tiek remiantis materialistinės teorijos prielaidomis, kiek tam tikru dalykų vertinimo būdu, ir taip remiantis tam tikra gėrybių hierarchija, pagrįsta didesniu tiesioginiu materialinių dalykų patrauklumu.
Ekonomizmo kategorijomis mąstymo klaida ėjo koja kojon su materialistinės filosofijos formavimusi, kai ši filosofija vystėsi nuo elementariausios ir bendriausios fazės (taip pat vadinamos bendruoju materializmu, nes ji teigia sumažinti dvasinę tikrovę iki nereikšmingo reiškinio) iki vadinamojo dialektinio materializmo fazės. Tačiau, šių svarstymų kontekste, atrodo, kad ekonomizmas turėjo lemiamą reikšmę pagrindiniam žmogaus darbo klausimui, ypač darbo ir kapitalo atskyrimui ir jų pastatymui į priešpriešą kaip dviejų gamybos veiksnių, vertinamų minėtoje ekonomistinėje perspektyvoje; ir atrodo, kad ekonomizmas paveikė šį nežmogišką klausimo formulavimo būdą anksčiau nei materialistinė filosofinė sistema. Nepaisant to, akivaizdu, kad materializmas, įskaitant jo dialektinę formą, nepajėgia suteikti pakankamų ir galutinių pagrindų mąstyti apie žmogaus darbą, kad žmogaus pirmenybė prieš kapitalo įrankį, asmens pirmenybė prieš daiktus, rastų jame tinkamą ir nenuginčijamą patvirtinimą ir palaikymą. Taip pat dialektiniame materializme žmogus pirmiausia nėra darbo subjektas ir efektyvi gamybos proceso priežastis, bet toliau suprantamas ir traktuojamas, priklausomai nuo materialinės dimensijos, kaip tam tikras ekonominių ar gamybos santykių, vyraujančių tam tikru laikotarpiu, „rezultatas“.
Akivaizdu, kad čia svarstoma darbo ir kapitalo antinomija – antinomija, kurioje darbas buvo atskirtas nuo kapitalo ir pastatytas į priešpriešą jam, tam tikra prasme ontologiniame lygmenyje, tarsi tai būtų tik dar vienas ekonominio proceso elementas – nekilo tik iš aštuonioliktojo amžiaus filosofijos ir ekonominių teorijų; veikiau ji kilo iš viso to meto, industrializacijos gimimo ir spartaus vystymosi laikotarpio, ekonominės ir socialinės praktikos, kai pagrindinis matomas dalykas buvo galimybė labai padidinti materialųjį turtą, priemones, ignoruojant tikslą, tai yra žmogų, kuriam šios priemonės turėtų tarnauti. Būtent ši praktinė klaida pirmiausia smogė žmogaus darbui, dirbančiam žmogui, ir sukėlė etiškai teisingą socialinę reakciją, apie kurią jau buvo kalbėta anksčiau. Ta pati klaida, kuri dabar yra istorijos dalis ir buvo susijusi su primityvaus kapitalizmo ir liberalizmo laikotarpiu, vis dėlto gali būti kartojama kitomis laiko ir vietos aplinkybėmis, jei žmonių mąstymas remiasi tomis pačiomis teorinėmis ar praktinėmis prielaidomis. Vienintelė galimybė radikaliai įveikti šią klaidą atrodo yra tinkami pokyčiai tiek teorijoje, tiek praktikoje, pokyčiai, atitinkantys tvirtą įsitikinimą dėl asmens pirmenybės prieš daiktus ir žmogaus darbo pirmenybės prieš kapitalą kaip visą gamybos priemonių rinkinį.
14. Darbas ir nuosavybė
Trumpai pristatytas istorinis procesas akivaizdžiai peržengė savo pradinę fazę, tačiau jis vis dar vyksta ir netgi plečiasi tautų bei žemynų santykiuose. Jį reikia toliau nagrinėti kitu požiūriu. Akivaizdu, kad kalbėdami apie darbo ir kapitalo priešpriešą, mes nekalbame tik apie abstrakčias sąvokas ar „beasmenes jėgas“, veikiančias ekonominėje gamyboje. Už abiejų sąvokų slypi žmonės, gyvi, tikri žmonės: vienoje pusėje tie, kurie dirba, bet nėra gamybos priemonių savininkai, o kitoje – tie, kurie veikia kaip verslininkai ir turi šias priemones arba atstovauja savininkams. Todėl nuosavybės ar turto klausimas nuo pat pradžių įeina į visą šį sudėtingą istorinį procesą. Enciklika Rerum Novarum, kurios tema yra socialinis klausimas, taip pat pabrėžia šį klausimą, primindama ir patvirtindama Bažnyčios mokymą apie nuosavybę, apie teisę į privačią nuosavybę, net kai kalbama apie gamybos priemones. Enciklika Mater et Magistra padarė tą patį.
Aukščiau paminėtas principas, kaip jis buvo suformuluotas anuomet ir kaip Bažnyčia vis dar moko, radikaliai skiriasi nuo kolektyvizmo programos, kurią skelbė marksizmas ir kuri buvo įgyvendinama įvairiose šalyse dešimtmečiais po Leono XIII enciklikos. Tuo pat metu jis skiriasi ir nuo kapitalizmo programos, praktikuojamos liberalizmo ir jo įkvėptų politinių sistemų. Pastaruoju atveju skirtumas slypi tame, kaip suprantama nuosavybės ar turto teisė. Krikščioniškoji tradicija niekada nelaikė šios teisės absoliučia ir neliečiama. Priešingai, ji visada suprato šią teisę platesniame visuotinės teisės naudotis visos kūrinijos gėrybėmis kontekste: teisė į privačią nuosavybę yra pavaldi teisei į bendrą naudojimą, tam, kad gėrybės yra skirtos visiems.
Be to, Bažnyčios mokyme nuosavybė niekada nebuvo suprantama taip, kad galėtų tapti pagrindu socialiniam konfliktui darbe. Kaip minėta anksčiau, turtas pirmiausia įgyjamas per darbą tam, kad tarnautų darbui. Tai ypač liečia gamybos priemonių nuosavybę. Šių priemonių izoliavimas kaip atskiro turto, siekiant sukurti „kapitalą“ priešpriešoje „darbui“ – ir net praktikuoti darbo išnaudojimą – prieštarauja pačiai šių priemonių prigimčiai ir jų turėjimui. Jos negali būti turimos prieš darbą, jos net negali būti turimos dėl paties turėjimo, nes vienintelis teisėtas jų turėjimo pagrindas – ar tai būtų privačios nuosavybės, ar viešosios, ar kolektyvinės nuosavybės forma – yra tas, kad jos turėtų tarnauti darbui, ir taip, tarnaudamos darbui, jos turėtų sudaryti galimybę įgyvendinti šios tvarkos pirmąjį principą, būtent visuotinę gėrybių paskirtį ir teisę į jų bendrą naudojimą. Šiuo požiūriu, atsižvelgiant į žmogaus darbą ir bendrą prieigą prie gėrybių, skirtų žmogui, negalima atmesti tam tikrų gamybos priemonių socializacijos tinkamomis sąlygomis. Per dešimtmečius nuo enciklikos Rerum Novarum paskelbimo Bažnyčios mokymas visada priminė šiuos principus, remdamasis daug senesnės tradicijos argumentais, pavyzdžiui, gerai žinomais šv. Tomo Akviniečio Summa Theologiae argumentais.
Šiame dokumente, kurio pagrindinė tema yra žmogaus darbas, teisinga patvirtinti visas pastangas, kuriomis Bažnyčios mokymas stengėsi ir tebesistengia visada užtikrinti darbo pirmenybę ir taip žmogaus, kaip socialinio gyvenimo subjekto, ypač dinamiškoje visos ekonominės proceso struktūroje, pobūdį. Šiuo požiūriu „griežto“ kapitalizmo pozicija, ginanti išimtinę teisę į privačią gamybos priemonių nuosavybę kaip neliečiamą ekonominio gyvenimo „dogmą“, išlieka nepriimtina. Pagarba darbui reikalauja, kad ši teisė būtų konstruktyviai peržiūrėta, tiek teorijoje, tiek praktikoje. Jei tiesa, kad kapitalas, kaip visas gamybos priemonių rinkinys, tuo pat metu yra kartų darbo produktas, taip pat tiesa, kad kapitalas nuolat kuriamas per darbą, atliekamą naudojant visas šias gamybos priemones, ir šios priemonės gali būti laikomos dideliu darbo stalu, prie kurio kasdien dirba dabartinės darbininkų kartos. Akivaizdu, kad čia kalbame apie įvairias darbo rūšis, ne tik vadinamąjį rankų darbą, bet ir daugelį intelektinio darbo formų, įskaitant biuro darbą ir valdymą.
Atsižvelgiant į tai, daugybė pasiūlymų, pateiktų katalikų socialinio mokymo ekspertų ir aukščiausiojo Bažnyčios Magisteriumo, įgauna ypatingą reikšmę: pasiūlymai dėl bendros darbo priemonių nuosavybės, darbininkų dalyvavimo valdant įmones ir/ar dalijantis jų pelnu, vadinamoji darbo akcininkystė ir kt. Nesvarbu, ar šie įvairūs pasiūlymai gali būti konkrečiai taikomi, ar ne, akivaizdu, kad tinkamos darbo ir darbininko pozicijos gamybos procese pripažinimas reikalauja įvairių pritaikymų gamybos priemonių nuosavybės teisės srityje. Tai galioja ne tik senesnėms situacijoms, bet visų pirma visai situacijai ir problemoms antrojoje šio amžiaus pusėje, susijusioms su vadinamuoju Trečiuoju pasauliu ir įvairiomis naujomis nepriklausomomis šalimis, atsiradusiomis, ypač Afrikoje, bet ir kitur, buvusių kolonijinių teritorijų vietoje.
Todėl, nors „griežto“ kapitalizmo pozicija turi būti nuolat peržiūrima, siekiant ją reformuoti žmogaus teisių, tiek plačiąja prasme, tiek su žmogaus darbu susijusių teisių, požiūriu, reikia pabrėžti, kad tuo pačiu požiūriu šios labai pageidaujamos reformos negali būti pasiektos a priori panaikinant privačią gamybos priemonių nuosavybę. Nes būtina pastebėti, kad vien tik šių gamybos priemonių (kapitalo) paėmimas iš privačių savininkų rankų nėra pakankamas jų tinkamai socializacijai užtikrinti. Jos nustoja būti tam tikros socialinės grupės, būtent privačių savininkų, nuosavybe ir tampa organizuotos visuomenės nuosavybe, patenkančia į kitos žmonių grupės, būtent tų, kurie, nors ir neturėdami jų, dėl galios visuomenėje vykdymo jas valdo visos nacionalinės ar vietinės ekonomikos lygmeniu, administravimą ir tiesioginę kontrolę.
Ši valdžios grupė gali vykdyti savo užduotį patenkinamai darbo pirmenybės požiūriu; tačiau ji taip pat gali tai daryti netinkamai, siekdama monopolio administruojant ir disponuojant gamybos priemonėmis ir net nesilaikydama pagrindinių žmogaus teisių. Taigi vien tik gamybos priemonių pavertimas valstybine nuosavybe kolektyvistinėje sistemoje toli gražu nėra lygu šio turto „socializacijai“. Apie socializaciją galime kalbėti tik tada, kai užtikrinamas visuomenės subjektyvus pobūdis, tai yra, kai remdamasis savo darbu kiekvienas asmuo turi teisę laikyti save daliniu didžiojo darbo stalo, prie kurio jis dirba kartu su visais kitais, savininku. Kelias į šį tikslą galėtų būti randamas kuo labiau siejant darbą su kapitalo nuosavybe ir kuriant platų tarpinių kūnų, turinčių ekonominius, socialinius ir kultūrinius tikslus, spektrą; tai būtų kūnai, turintys realią autonomiją viešųjų valdžių atžvilgiu, siekiantys savo specifinių tikslų sąžiningai bendradarbiaudami vieni su kitais ir pavaldūs bendrojo gėrio reikalavimams, ir jie būtų gyvos bendruomenės tiek forma, tiek esme, ta prasme, kad kiekvieno kūno nariai būtų laikomi ir traktuojami kaip asmenys ir skatinami aktyviai dalyvauti kūno gyvenime.
15. „Personalistinis“ argumentas
Taigi darbo pirmenybės prieš kapitalą principas yra socialinės moralės tvarkos postulatas. Jis turi esminę reikšmę tiek sistemoje, pagrįstoje privačia gamybos priemonių nuosavybe, tiek sistemoje, kurioje šių priemonių privati nuosavybė buvo net radikaliai apribota. Darbas tam tikra prasme yra neatsiejamas nuo kapitalo; jis jokiu būdu nepriima antinomijos, tai yra atskyrimo ir priešpriešos gamybos priemonių atžvilgiu, kuri pastaraisiais amžiais slėgė žmogaus gyvenimą dėl vien ekonominių prielaidų. Kai žmogus dirba, naudodamas visas gamybos priemones, jis taip pat nori, kad šio darbo vaisiai būtų naudojami jo ir kitų, ir jis nori galėti dalyvauti pačiame darbo procese kaip atsakomybės ir kūrybiškumo dalininkas prie darbo stalo, kurį jis taiko.
Iš to kyla tam tikros specifinės darbininkų teisės, atitinkančios darbo pareigą. Jos bus aptartos vėliau. Tačiau čia būtina bendrai pabrėžti, kad dirbantis asmuo trokšta ne tik deramo atlygio už savo darbą; jis taip pat nori, kad gamybos procese būtų numatyta galimybė jam žinoti, kad savo darbe, net dirbdamas su tuo, kas yra bendrai valdoma, jis dirba „sau“. Šis sąmoningumas užgęsta pernelyg biurokratinio centralizavimo sistemoje, kuri priverčia darbininką jaustis tik mažu sraigteliu didžiulėje mašinoje, valdomoje iš viršaus, kad jis dėl įvairių priežasčių yra tik gamybos įrankis, o ne tikrasis darbo subjektas, turintis savo iniciatyvą. Bažnyčios mokymas visada išreiškė tvirtą ir gilų įsitikinimą, kad žmogaus darbas liečia ne tik ekonomiką, bet ir, ypač, asmenines vertybes. Pati ekonominė sistema ir gamybos procesas laimi būtent tada, kai šios asmeninės vertybės yra visiškai gerbiamos. Šv. Tomo Akviniečio nuomone, tai yra pagrindinė priežastis, palaikanti privačią gamybos priemonių nuosavybę. Nors pripažįstame, kad dėl tam tikrų pagrįstų priežasčių gali būti daromi išimtiniai nuokrypiai nuo privataus nuosavybės principo – mūsų laikais net matome, kad buvo įvesta „socializuotos nuosavybės“ sistema – personalistinis argumentas išlieka pagrįstas tiek principų, tiek praktikos lygmeniu. Kad būtų racionalu ir vaisinga, bet kokia gamybos priemonių socializacija turi atsižvelgti į šį argumentą. Reikia dėti visas pastangas, kad ir tokioje sistemoje žmogus išlaikytų sąmoningumą, kad dirba „sau“. Jei tai nebus daroma, neišvengiamai bus padaryta neapsakoma žala visam ekonominiam procesui, ne tik ekonominė žala, bet visų pirma žala žmogui.
IV. DARBININKŲ TEISĖS
16. Platus žmogaus teisių kontekstas
Nors darbas, visomis savo prasmėmis, yra pareiga, tai yra pareiga, jis taip pat yra darbininko teisių šaltinis. Šios teisės turi būti nagrinėjamos platesniame visų žmogaus teisių, kurios yra prigimtinės žmogui, kontekste, iš kurių daugelis yra skelbiami įvairių tarptautinių organizacijų ir vis labiau garantuojami atskirų valstybių savo piliečiams. Šių plačių žmogaus teisių pagarba sudaro pagrindinę sąlygą taikai šiuolaikiniame pasaulyje: taikai tiek atskirose šalyse ir visuomenėse, tiek tarptautiniuose santykiuose, kaip kelis kartus pažymėjo Bažnyčios Magisteriumas, ypač nuo enciklikos Pacem in Terris. Žmogaus teisės, kylančios iš darbo, yra dalis platesnio pagrindinių asmens teisių konteksto.
Tačiau šiame kontekste jos turi specifinį pobūdį, atitinkantį specifinę žmogaus darbo prigimtį, kaip buvo išdėstyta anksčiau. Būtent atsižvelgiant į šį pobūdį mes turime jas vertinti. Darbas, kaip buvo pasakyta, yra žmogaus pareiga, tai yra pareiga. Tai galioja visomis žodžio prasmėmis. Žmogus turi dirbti tiek todėl, kad Kūrėjas tai įsakė, tiek dėl savo žmogiškumo, kuris reikalauja darbo, kad būtų išlaikytas ir plėtojamas. Žmogus turi dirbti dėl kitų, ypač savo šeimos, bet taip pat dėl visuomenės, kuriai jis priklauso, šalies, kurios jis yra vaikas, ir visos žmonių šeimos, kurios narys jis yra, nes jis yra kartų darbo paveldėtojas ir tuo pat metu dalininkas kuriant ateitį tiems, kurie ateis po jo istorijos sekoje. Visa tai sudaro moralinę darbo pareigą, suprantamą plačiąja prasme. Kai turime svarstyti moralines teises, atitinkančias šią pareigą, kiekvieno asmens atžvilgiu dėl darbo, visada turime prieš akis turėti visą platų atskaitos taškų spektrą, kuriame pasireiškia kiekvieno dirbančio subjekto darbas.
Nes kai kalbame apie darbo pareigą ir darbininko teises, atitinkančias šią pareigą, pirmiausia galvojame apie santykį tarp darbdavio, tiesioginio ar netiesioginio, ir darbininko.
Skirtumas tarp tiesioginio ir netiesioginio darbdavio yra labai svarbus, kai svarstome tiek darbo organizavimo būdą, tiek galimybę formuoti teisingus ar neteisingus santykius darbo srityje.
Kadangi tiesioginis darbdavys yra asmuo ar institucija, su kuria darbininkas tiesiogiai sudaro darbo sutartį pagal tam tikras sąlygas, netiesioginį darbdavį turime suprasti kaip daugelį skirtingų veiksnių, išskyrus tiesioginį darbdavį, kurie daro lemiamą įtaką formuojant tiek darbo sutartį, tiek, atitinkamai, teisingus ar neteisingus santykius žmogaus darbo srityje.
17. Tiesioginis ir netiesioginis darbdavys
Netiesioginio darbdavio sąvoka apima tiek įvairių rūšių asmenis ir institucijas, tiek kolektyvines darbo sutartis ir elgesio principus, kuriuos nustato šie asmenys ir institucijos ir kurie lemia visą socialinę-ekonominę sistemą arba yra jos rezultatas. Taigi „netiesioginio darbdavio“ sąvoka nurodo daugelį skirtingų elementų. Netiesioginio darbdavio atsakomybė skiriasi nuo tiesioginio darbdavio – pats terminas rodo, kad atsakomybė yra mažiau tiesioginė – tačiau ji išlieka tikra atsakomybe: netiesioginis darbdavys iš esmės lemia vieną ar kitą darbo santykių aspektą, taip sąlygodamas tiesioginio darbdavio elgesį, kai pastarasis konkrečiai nustato faktinę darbo sutartį ir darbo santykius. Tai neatleidžia tiesioginio darbdavio nuo jo atsakomybės, bet tik atkreipia dėmesį į visą įtakų tinklą, kuris sąlygoja jo elgesį. Kai kalbama apie etiškai teisingos darbo politikos nustatymą, visi šie veiksniai turi būti atsižvelgti. Politika yra teisinga, kai visiškai gerbiamos objektyvios darbininko teisės.
Netiesioginio darbdavio sąvoka taikoma kiekvienai visuomenei, ir visų pirma valstybei. Nes būtent valstybė turi vykdyti teisingą darbo politiką. Tačiau gerai žinoma, kad dabartinėje pasaulio ekonominių santykių sistemoje yra daugybė ryšių tarp atskirų valstybių, kurie išreiškiami, pavyzdžiui, importo ir eksporto procese, tai yra abipusiu ekonominių gėrybių, ar tai būtų žaliavos, pusgaminiai, ar gatavi pramoniniai produktai, mainais. Šie ryšiai taip pat sukuria abipusę priklausomybę, todėl būtų sunku kalbėti apie bet kurios valstybės, net ekonomiškai galingiausios, visišką savarankiškumą ar autarkiją.
Tokia abipusės priklausomybės sistema pati savaime yra normali. Tačiau ji lengvai gali tapti įvairių išnaudojimo ar neteisybės formų proga ir taip paveikti atskirų valstybių darbo politiką; galiausiai ji gali paveikti atskirą darbininką, kuris yra tinkamas darbo subjektas. Pavyzdžiui, labai industrializuotos šalys, o dar labiau įmonės, kurios dideliu mastu valdo pramoninės gamybos priemones (vadinamosios tarptautinės ar transnacionalinės kompanijos), nustato kuo aukštesnes kainas už savo produktus, tuo pat metu stengdamosi nustatyti kuo žemesnes kainas už žaliavas ar pusgaminius. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių nuolat didėja disproporcija tarp nacionalinių pajamų. Skirtumas tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių ne mažėja ar stabilizuojasi, bet vis labiau didėja, akivaizdžiai skurdžių šalių nenaudai. Tai neabejotinai turi įtakos vietinei darbo politikai ir darbininko situacijai ekonomiškai nepalankiose visuomenėse. Atsidūręs tokioje sąlygotoje sistemoje, tiesioginis darbdavys nustato darbo sąlygas, kurios yra žemesnės už objektyvius darbininkų reikalavimus, ypač jei jis pats nori gauti kuo didesnį pelną iš savo valdomo verslo (arba verslų, „socializuotos“ gamybos priemonių nuosavybės atveju).
Lengva matyti, kad šis priklausomybės formų, susijusių su netiesioginio darbdavio sąvoka, tinklas yra nepaprastai platus ir sudėtingas. Jis tam tikra prasme yra nulemtas visų elementų, lemiančių ekonominį gyvenimą tam tikroje visuomenėje ir valstybėje, bet taip pat platesnių ryšių ir priklausomybės formų. Darbininkų teisių įgyvendinimas negali būti pasmerktas būti vien ekonominių sistemų, kurios didesniu ar mažesniu mastu vadovaujasi daugiausia maksimalaus pelno kriterijumi, rezultatu. Priešingai, pagarba objektyvioms darbininko teisėms – kiekvienos rūšies darbininko: rankų ar intelektualinio, pramonės ar žemės ūkio ir kt. – turi sudaryti tinkamą ir pagrindinį kriterijų formuojant visą ekonomiką, tiek atskiros visuomenės ir valstybės lygiu, tiek visos pasaulinės ekonominės politikos ir iš jos kylančių tarptautinių santykių sistemų lygiu.
Įtaką šia kryptimi turėtų daryti visos tarptautinės organizacijos, kurių tai rūpi, pradedant Jungtinių Tautų Organizacija. Atrodo, kad Tarptautinė darbo organizacija ir Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija bei kitos institucijos taip pat turi naujų indėlių šioje srityje pasiūlyti. Atskirose valstybėse yra ministerijos ar viešosios įstaigos, taip pat įvairios socialinės institucijos, įsteigtos šiam tikslui. Visa tai efektyviai rodo netiesioginio darbdavio – kaip buvo pasakyta anksčiau – svarbą siekiant visiškai gerbti darbininko teises, nes žmogaus asmens teisės yra pagrindinis visos socialinės moralinės tvarkos elementas.
18. Užimtumo klausimas
Kai svarstome darbininkų teises netiesioginio darbdavio, tai yra visų nacionalinio ir tarptautinio lygmens agentų, atsakingų už visą darbo politikos orientaciją, atžvilgiu, pirmiausia turime nukreipti dėmesį į pagrindinį klausimą: darbo radimo klausimą, arba, kitaip tariant, tinkamo užimtumo visiems, kurie yra tam pajėgūs, klausimą. Priešinga teisingai ir tinkamai situacijai šioje srityje yra nedarbas, tai yra darbo trūkumas tiems, kurie yra tam pajėgūs. Tai gali būti bendrojo nedarbo arba nedarbo tam tikruose darbo sektoriuose klausimas. Agentų, įtrauktų į netiesioginio darbdavio pavadinimą, vaidmuo yra veikti prieš nedarbą, kuris visais atvejais yra blogis, o pasiekus tam tikrą lygį gali tapti tikra socialine katastrofa. Tai ypač skausminga, kai ypač paveikia jaunus žmones, kurie, tinkamai pasirengę kultūriškai, techniškai ir profesionaliai, nesugeba rasti darbo ir mato savo nuoširdų norą dirbti bei pasirengimą prisiimti atsakomybę už bendruomenės ekonominį ir socialinį vystymąsi liūdnai žlugdomą. Pareiga teikti nedarbo pašalpas, tai yra pareiga teikti tinkamas dotacijas, būtinas bedarbių darbininkų ir jų šeimų pragyvenimui, kyla iš pagrindinio moralinės tvarkos principo šioje srityje, būtent bendro gėrybių naudojimo principo arba, paprasčiau tariant, teisės į gyvenimą ir pragyvenimą.
Siekiant išvengti nedarbo pavojaus ir užtikrinti užimtumą visiems, agentai, čia apibrėžti kaip „netiesioginis darbdavys“, turi numatyti bendrą planavimą, atsižvelgiant į įvairias darbo rūšis, kuriomis formuojamas ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis tam tikros visuomenės gyvenimas; jie taip pat turi rūpintis, kad šis darbas būtų organizuojamas teisingai ir racionaliai. Galutiniame rezultate šis bendras rūpestis tenka valstybei, tačiau tai nereiškia vienašalio centralizavimo viešųjų valdžių. Vietoj to, kalbama apie teisingą ir racionalų koordinavimą, kurio rėmuose turi būti išsaugota individų, laisvų grupių ir vietinių darbo centrų bei kompleksų iniciatyva, turint omenyje tai, kas buvo pasakyta anksčiau apie žmogaus darbo subjektyvų pobūdį.
Visuomenių ir valstybių abipusės priklausomybės faktas ir būtinybė bendradarbiauti įvairiose srityse reiškia, kad, išsaugant kiekvienos visuomenės ir valstybės suverenias teises planuojant ir organizuojant darbą savo visuomenėje, veiksmai šioje svarbioje srityje taip pat turi būti vykdomi tarptautinio bendradarbiavimo dimensijoje per būtinus sutartis ir susitarimus. Čia taip pat šių paktų ir susitarimų kriterijus vis labiau turi būti žmogaus darbas, laikomas pagrindine visų dirbančiųjų teise, tokiu būdu, kad darbininkų gyvenimo standartas skirtingose visuomenėse vis mažiau rodytų tuos trikdančius skirtumus, kurie yra neteisingi ir gali sukelti net smurtines reakcijas. Tarptautinės organizacijos turi milžinišką vaidmenį šioje srityje. Jos turi vadovautis tiksliąja sudėtingų situacijų diagnoze ir įtaka, kurią daro gamtinės, istorinės, civilinės ir kitos aplinkybės. Jos taip pat turi būti veiksmingesnės vykdant bendrai nuspręstus veiksmų planus, tai yra, jos turi būti efektyvesnės juos įgyvendindamos.
Šia kryptimi įmanoma įgyvendinti visuotinės ir proporcingos visų pažangos planą, pagal Pauliaus VI enciklikos Populorum Progressio gaires. Reikia pabrėžti, kad šios pažangos sudedamasis elementas ir tinkamiausias būdas ją patikrinti teisingumo ir taikos dvasia, kurią Bažnyčia skelbia ir už kurią ji nenustoja melsti visų individų ir tautų Tėvo, yra nuolatinis žmogaus darbo peržiūrėjimas, tiek jo objektyviosios paskirties, tiek darbo subjekto orumo, tai yra žmogaus, aspektu. Pažanga turi būti vykdoma per žmogų ir žmogui, ir ji turi duoti vaisių žmoguje. Šios pažangos išbandymas bus vis brandesnis darbo tikslo pripažinimas ir visuotinis pagarba teisėms, būdingoms darbui, atitinkančioms žmogaus, darbo subjekto, orumą.
Racionalus planavimas ir tinkamas žmogaus darbo organizavimas, atsižvelgiant į atskiras visuomenes ir valstybes, taip pat turėtų palengvinti tinkamų proporcijų tarp įvairių užimtumo rūšių atradimą: darbo žemėje, pramonėje, įvairiose paslaugose, biuro darbe ir moksliniame ar meniniame darbe, pagal individų gebėjimus ir kiekvienos visuomenės bei visos žmonijos bendrojo gėrio labui. Žmogaus gyvenimo organizavimas pagal daugelį darbo galimybių turėtų būti derinamas su tinkama mokymo ir švietimo sistema, pirmiausia skirta brandžių žmonių ugdymui, bet taip pat skirta specialiai ruošti žmones, kad jie galėtų naudingai užimti tinkamą vietą plačiame ir socialiai diferencijuotame darbo pasaulyje.
Žvelgiant į visą žmonių šeimą visame pasaulyje, negalime nepastebėti sukrečiančio fakto, turinčio milžiniškas proporcijas: fakto, kad, kol akivaizdūs gamtos ištekliai lieka nenaudojami, yra didžiuliai žmonių, kurie yra bedarbiai ar nepakankamai užimti, ir nesuskaičiuojamos žmonių, kenčiančių nuo bado, minios. Šis faktas neabejotinai rodo, kad tiek atskirose politinėse bendruomenėse, tiek jų santykiuose žemynų ir pasaulio lygiu yra kažkas negerai su darbo ir užimtumo organizavimu, būtent kritiškiausiuose ir socialiai svarbiausiuose taškuose.
- Darbo užmokestis ir kitos socialinės išmokos
Aptarus, kokį reikšmingą vaidmenį atlieka rūpestis visų darbuotojų užimtumo užtikrinimu, siekiant gerbti neatimamas žmogaus teises, susijusias su jo darbu, verta atidžiau pažvelgti į šias teises, kurios galiausiai formuojasi per santykius tarp darbuotojo ir tiesioginio darbdavio. Viskas, kas buvo pasakyta apie netiesioginį darbdavį, skirta šiems santykiams tiksliau apibrėžti, parodant įvairias sąlygas, kuriomis šie santykiai netiesiogiai formuojasi. Tačiau šis svarstymas nėra vien tik aprašomasis; tai nėra trumpas ekonomikos ar politikos traktatas. Kalbama apie deontologinį ir moralinį aspektą. Šiuo atveju pagrindinė socialinės etikos problema yra teisingas atlyginimas už atliktą darbą. Dabartiniame kontekste nėra svarbesnio būdo užtikrinti teisingus darbuotojo ir darbdavio santykius nei per atlyginimą už darbą. Nesvarbu, ar darbas atliekamas privačios gamybos priemonių nuosavybės sistemoje, ar sistemoje, kurioje nuosavybė tam tikru mastu „socializuota“, darbdavio (pirmiausia tiesioginio) ir darbuotojo santykiai sprendžiami remiantis darbo užmokesčiu, tai yra teisingu atlyginimu už atliktą darbą.
Taip pat reikėtų pabrėžti, kad socioekonominės sistemos teisingumas ir jos veikimo teisingumas galiausiai vertinami pagal tai, kaip sistemoje tinkamai atlyginama už žmogaus darbą. Čia vėl grįžtame prie pirmojo viso etinio ir socialinio tvarkos principo – bendro gėrybių naudojimo principo. Kiekvienoje sistemoje, nepriklausomai nuo pagrindinių kapitalo ir darbo santykių, darbo užmokestis, tai yra atlyginimas už darbą, išlieka praktine priemone, per kurią didžioji dauguma žmonių gali prieiti prie gėrybių, skirtų bendram naudojimui: tiek gamtos, tiek pagamintų gėrybių. Abi šios gėrybių rūšys tampa prieinamos darbuotojui per darbo užmokestį, kurį jis gauna kaip atlyginimą už savo darbą. Todėl kiekvienu atveju teisingas darbo užmokestis yra konkreti priemonė, leidžianti patikrinti visos socioekonominės sistemos teisingumą ir įvertinti, ar ji veikia teisingai. Tai nėra vienintelė tikrinimo priemonė, tačiau ji ypač reikšminga ir tam tikra prasme pagrindinė.
Ši tikrinimo priemonė ypač susijusi su šeima. Teisingas atlyginimas už suaugusiojo, atsakingo už šeimą, darbą reiškia atlyginimą, kuris būtų pakankamas šeimai įkurti, tinkamai išlaikyti ir užtikrinti jos ateities saugumą. Toks atlyginimas gali būti teikiamas per vadinamąjį šeimos darbo užmokestį – vienintelį atlyginimą, skiriamą šeimos maitintojui už jo darbą, pakankamą šeimos poreikiams patenkinti, kad kitam sutuoktiniui nereikėtų dirbti už atlygį už namų ribų, arba per kitas socialines priemones, tokias kaip šeimos pašalpos ar išmokos motinoms, visiškai atsidavusioms savo šeimoms. Šios išmokos turėtų atitikti realius poreikius, tai yra priklausomų asmenų skaičių, kol jie negali patys prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.
Patirtis rodo, kad būtina socialiai iš naujo įvertinti motinos vaidmenį, su juo susijusį triūsą ir vaikų poreikį rūpesčiui, meilei bei švelnumui, kad jie galėtų užaugti atsakingais, moraliai ir religiškai subrendusiais bei psichologiškai stabiliais asmenimis. Visuomenės garbei turėtų būti sudarytos galimybės motinai, nevaržant jos laisvės, be psichologinės ar praktinės diskriminacijos ir nenukenčiant palyginti su kitomis moterimis, atsidėti vaikų priežiūrai ir jų auklėjimui pagal jų poreikius, kurie kinta priklausomai nuo amžiaus. Priverstinai atsisakyti šių užduočių, kad būtų galima dirbti apmokamą darbą už namų ribų, yra neteisinga tiek visuomenės, tiek šeimos gerovės požiūriu, kai tai prieštarauja ar trukdo pagrindiniams motinos misijos tikslams.
Šiame kontekste būtina pabrėžti, kad visas darbo procesas turi būti organizuojamas ir pritaikomas taip, kad atitiktų asmens ir jo gyvenimo formų, visų pirma namų gyvenimo, reikalavimus, atsižvelgiant į asmens amžių ir lytį. Daugelyje visuomenių moterys dirba beveik visuose gyvenimo sektoriuose. Tačiau dera, kad jos galėtų vykdyti savo užduotis pagal savo prigimtį, nebūdamos diskriminuojamos, neįtraukiamos į darbus, kuriems jos yra tinkamos, bet taip pat neignoruojant jų šeimyninių siekių ir specifinio vaidmens, prisidedant kartu su vyrais prie visuomenės gerovės. Tikrasis moterų pažangos kelias reikalauja, kad darbas būtų struktūrizuotas taip, jog moterims nereikėtų mokėti už savo pažangą, atsisakant to, kas joms specifika, ir šeimos sąskaita, kurioje moterys kaip motinos atlieka nepakeičiamą vaidmenį.
Be darbo užmokesčio, įvairios socialinės išmokos, skirtos užtikrinti darbuotojų ir jų šeimų gyvenimą bei sveikatą, taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Su sveikatos priežiūra susijusios išlaidos, ypač nelaimingų atsitikimų darbe atveju, reikalauja, kad medicininė pagalba darbuotojams būtų lengvai prieinama ir, kiek įmanoma, pigi arba net nemokama. Kitas išmokų sektorius susijęs su teise į poilsį. Pirmiausia tai apima reguliarų savaitinį poilsį, apimantį bent sekmadienį, taip pat ilgesnį poilsio laikotarpį, tai yra atostogas, kurios imamos kartą per metus arba galbūt keliais trumpesniais laikotarpiais per metus. Trečiasis sektorius susijęs su teise į pensiją ir draudimą senatvei bei nelaimingų atsitikimų darbe atvejais. Šių pagrindinių teisių sferoje išsivysto visa specifinių teisių sistema, kuri kartu su atlyginimu už darbą nustato teisingus darbuotojo ir darbdavio santykius. Tarp šių teisių niekada neturėtų būti pamiršta teisė į darbo aplinką ir gamybos procesus, kurie nekenktų darbuotojų fizinei sveikatai ar jų moraliniam vientisumui.
- Profesinių sąjungų reikšmė
Visos šios teisės kartu su darbuotojų poreikiu patiems jas užtikrinti sukuria dar vieną teisę: teisę į asociaciją, tai yra teisę kurti asociacijas, skirtas ginti gyvybinius įvairiose profesijose dirbančių asmenų interesus. Šios asociacijos vadinamos darbo arba profesinėmis sąjungomis. Darbuotojų gyvybiniai interesai tam tikru mastu yra bendri visiems; tačiau kiekvienos darbo rūšies, kiekvienos profesijos specifika turėtų atsispindėti šių organizacijų veikloje.
Tam tikra prasme profesinės sąjungos siejasi su viduramžių amatininkų gildijomis, kurios jungė to paties amato žmones, taigi remiasi jų darbu. Tačiau profesinės sąjungos skiriasi nuo gildijų esminiu aspektu: moderniosios sąjungos atsirado iš darbuotojų, ypač pramonės darbuotojų, kovos už savo teisingas teises prieš verslininkus ir gamybos priemonių savininkus. Jų užduotis yra ginti darbuotojų egzistencinius interesus visuose sektoriuose, kuriuose jų teisės yra aktualios. Istorijos patirtis moko, kad tokio tipo organizacijos yra būtinas socialinio gyvenimo elementas, ypač moderniose industrializuotose visuomenėse. Žinoma, tai nereiškia, kad tik pramonės darbuotojai gali kurti tokio tipo asociacijas. Kiekvienos profesijos atstovai gali jas naudoti savo teisėms užtikrinti. Taigi yra žemės ūkio darbuotojų, biuro darbuotojų sąjungos, taip pat darbdavių asociacijos. Kaip minėta, jos dar skirstomos į grupes ar pogrupius pagal specifines profesines specializacijas.
Katalikų socialinis mokymas nelaiko profesinių sąjungų vien tik visuomenės „klasinės“ struktūros atspindžiu ar klasių kovos, kuri neišvengiamai valdo socialinį gyvenimą, ruporu. Jos iš tiesų yra kovos už socialinį teisingumą, už teisingas dirbančiųjų teises pagal jų individualias profesijas, balsas. Tačiau šią kovą reikėtų vertinti kaip įprastą pastangą „už“ teisingą gėrį: šiuo atveju už gėrį, atitinkantį profesinėmis sąjungomis susivienijusių dirbančiųjų poreikius ir nuopelnus, o ne kaip kovą „prieš“ kitus. Net jei ginčytinais klausimais kova įgauna opozicijos kitiems pobūdį, tai vyksta siekiant socialinio teisingumo gėrio, o ne dėl pačios „kovos“ ar noro pašalinti priešininką. Darbui būdinga tai, kad jis pirmiausia vienija žmones. Čia slypi jo socialinė galia: galia kurti bendruomenę. Galutinėje analizėje tiek tie, kurie dirba, tiek tie, kurie valdo gamybos priemones ar jas turi, tam tikru būdu turi būti suvienyti šioje bendruomenėje. Atsižvelgiant į šią pagrindinę visų darbų struktūrą – į tai, kad galutinėje analizėje darbas ir kapitalas yra būtini bet kurios socialinės sistemos gamybos proceso komponentai – akivaizdu, kad net jei žmonės vienijasi dėl savo darbo poreikių, siekdami užtikrinti savo teises, jų sąjunga išlieka konstruktyviu socialinės tvarkos ir solidarumo veiksniu, kurio neįmanoma ignoruoti.
Teisingos pastangos užtikrinti profesinėmis sąjungomis susivienijusių darbuotojų teises visada turėtų atsižvelgti į šalies bendros ekonominės situacijos keliamus apribojimus. Sąjungų reikalavimai neturėtų virsti savotišku grupiniu ar klasiniu „egoizmu“, nors jie gali ir turėtų siekti ištaisyti – atsižvelgiant į visos visuomenės bendrąjį gėrį – viską, kas ydinga gamybos priemonių nuosavybės sistemoje ar jų valdymo būde. Socialinis ir socioekonominis gyvenimas yra tarsi „sujungtų indų“ sistema, ir kiekviena socialinė veikla, nukreipta į tam tikrų grupių teisių apsaugą, turėtų prisitaikyti prie šios sistemos.
Šia prasme profesinių sąjungų veikla neabejotinai patenka į politikos sritį, suprantamą kaip rūpestingą rūpinimąsi bendruoju gėriu. Tačiau sąjungų vaidmuo nėra „žaisti politiką“ ta prasme, kaip šis terminas paprastai suprantamas šiandien. Sąjungos neturi politinių partijų, kovojančių už valdžią, pobūdžio; jos neturėtų būti pavaldžios politinių partijų sprendimams ar turėti pernelyg glaudžių ryšių su jomis. Iš tiesų, tokioje situacijoje jos lengvai praranda ryšį su savo specifiniu vaidmeniu, kuris yra užtikrinti teisingas darbuotojų teises bendrojo visuomenės gėrio kontekste; vietoj to jos tampa įrankiu, naudojamu kitiems tikslams.
Kalbant apie teisingų darbuotojų teisių pagal jų individualias profesijas apsaugą, visada būtina turėti omenyje tai, kas lemia subjektyvų darbo pobūdį kiekvienoje profesijoje, bet tuo pačiu, ir visų pirma, tai, kas sąlygoja specifinį darbo subjekto orumą. Profesinių sąjungų veikla šiuo požiūriu atveria daug galimybių, įskaitant jų pastangas mokyti ir šviesti darbuotojus bei skatinti jų savišvietą. Vertos pagyrimo mokyklos, vadinamosios darbininkų ar liaudies universitetai, mokymo programos ir kursai, kurie plėtoja ir toliau plėtoja šią veiklos sritį. Visada tikimasi, kad profesinių sąjungų dėka darbuotojai ne tik turės daugiau, bet ir bus daugiau: kitaip tariant, jie pilniau realizuos savo žmogiškumą visais aspektais.
Vienas iš profesinių sąjungų naudojamų metodų, siekiant teisingų jų narių teisių, yra streikas arba darbo nutraukimas, kaip savotiškas ultimatumas kompetentingoms institucijoms, ypač darbdaviams. Šis metodas katalikų socialiniame mokyme pripažįstamas kaip teisėtas tinkamomis sąlygomis ir teisingomis ribomis. Šiuo klausimu darbuotojams turėtų būti užtikrinta teisė streikuoti, nesusiduriant su asmeninėmis baudomis už dalyvavimą streike. Pripažįstant, kad tai teisėta priemonė, tuo pačiu reikia pabrėžti, kad streikas tam tikra prasme išlieka kraštutine priemone. Ja negalima piktnaudžiauti; ypač negalima piktnaudžiauti „politiniais“ tikslais. Be to, niekada negalima pamiršti, kad, kai kalbama apie esmines bendruomenės paslaugas, jos turi būti užtikrintos bet kuriuo atveju, jei reikia, naudojant atitinkamus teisės aktus. Streiko ginklo piktnaudžiavimas gali sukelti visos socioekonominės sistemos paralyžių, o tai prieštarauja visuomenės bendrojo gėrio reikalavimams, kurie taip pat atitinka tinkamai suprastą darbo prigimtį.
- Žemės ūkio darbo orumas
Viskas, kas iki šiol buvo pasakyta apie darbo orumą, apie objektyviąją ir subjektyviąją žmogaus darbo dimensiją, gali būti tiesiogiai pritaikyta žemės ūkio darbui ir žmogaus, kuris triūsia laukuose, dirbdamas žemę, situacijai. Tai platus darbo sektorius mūsų planetoje, neapsiribojantis vienu ar kitu žemynu, nei ribojamas visuomenių, kurios jau pasiekė tam tikrą išsivystymo ir pažangos lygį. Žemės ūkio pasaulis, tiekiantis visuomenei kasdieniam pragyvenimui reikalingas gėrybes, yra itin reikšmingas. Kaimo gyventojų ir žemės ūkio darbo sąlygos skiriasi įvairiose vietose, o žemės ūkio darbuotojų socialinė padėtis skiriasi įvairiose šalyse. Tai priklauso ne tik nuo žemės ūkio technologijų išsivystymo lygio, bet ir, galbūt dar labiau, nuo žemės ūkio darbuotojų teisingų teisių pripažinimo ir galiausiai nuo socialinės darbo etikos suvokimo lygio.
Žemės ūkio darbas kelia nemažų sunkumų, įskaitant nenutrūkstamą ir kartais alinantį fizinį triūsą bei visuomenės įvertinimo trūkumą, iki tokio lygio, kad žemės ūkio žmonės jaučiasi socialiai atskirti, o tai skatina masinį jų išvykimą iš kaimo į miestus ir, deja, į dar labiau dehumanizuojančias gyvenimo sąlygas. Prie to prisideda tinkamo profesinio mokymo ir tinkamos įrangos trūkumas, tam tikro individualizmo plitimas ir objektyviai neteisingos situacijos. Kai kuriose besivystančiose šalyse milijonai žmonių yra priversti dirbti kitų žemę ir yra išnaudojami stambių žemvaldžių, neturėdami jokios vilties kada nors įsigyti bent mažą savo žemės sklypą. Trūksta teisinės apsaugos formų patiems žemės ūkio darbuotojams ir jų šeimoms senatvės, ligos ar nedarbo atvejais. Ilgos sunkios fizinio darbo dienos yra apgailėtinai apmokamos. Žemė, kuri galėtų būti dirbama, savininkų paliekama apleista. Teisiniai nuosavybės titulai į mažą žemės sklypą, kurį kažkas asmeniškai dirbo metų metus, yra ignoruojami arba paliekami be gynybos prieš galingesnių individų ar grupių „žemės alkį“. Tačiau net ir ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kur moksliniai tyrimai, technologiniai pasiekimai ir valstybės politika pakėlė žemės ūkį į labai aukštą lygį, teisė į darbą gali būti pažeidžiama, kai ūkininkams atimama galimybė dalyvauti sprendimuose dėl jų paslaugų ar kai jiems atimama teisė į laisvą asociaciją, siekiant jų teisingos socialinės, kultūrinės ir ekonominės pažangos.
Daugelyje situacijų todėl reikalingi radikalūs ir skubūs pokyčiai, kad žemės ūkiui ir kaimo žmonėms būtų sugrąžinta jų teisinga vertė kaip sveikos ekonomikos pagrindas, visos socialinės bendruomenės vystymosi kontekste. Todėl būtina skelbti ir skatinti darbo orumą, visų darbų, bet ypač žemės ūkio darbo, kuriame žmogus taip iškalbingai „pavergia“ žemę, gautą kaip Dievo dovaną, ir patvirtina savo „viešpatavimą“ matomame pasaulyje.
- Neįgalusis ir darbas
Pastaruoju metu nacionalinės bendruomenės ir tarptautinės organizacijos atkreipė dėmesį į kitą su darbu susijusį klausimą, kupiną pasekmių: neįgaliųjų klausimą. Jie taip pat yra pilnaviduriai žmogaus subjektai su atitinkamomis įgimtomis, šventomis ir neliečiamomis teisėmis, ir, nepaisant jų kūną ir gebėjimus veikiančių apribojimų bei kančių, jie dar aiškiau išryškina žmogaus orumą ir didybę. Kadangi neįgalieji yra subjektai su visomis savo teisėmis, jiems turėtų būti padedama dalyvauti visuomenės gyvenime visais jos aspektais ir visais jų gebėjimams prieinamais lygmenimis. Neįgalusis yra vienas iš mūsų ir pilnai dalyvauja toje pačioje žmoniškumo būsenoje, kurią turime mes. Būtų radikaliai nevertas žmogaus ir mūsų bendro žmoniškumo neigimas priimti į bendruomenės gyvenimą, taigi ir į darbą, tik tuos, kurie yra pilnai funkcionalūs. Tai būtų rimta diskriminacijos forma, stipriųjų ir sveikųjų prieš silpnuosius ir sergančius. Darbas objektyvia prasme ir šioje situacijoje turėtų būti pavaldus žmogaus orumui, darbo subjektui, o ne ekonominei naudai.
Įvairios su darbo pasauliu susijusios institucijos, tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai darbdaviai, todėl turėtų veiksmingomis ir tinkamomis priemonėmis skatinti neįgaliųjų teisę į profesinį mokymą ir darbą, kad jie galėtų užsiimti jiems tinkama produktyvia veikla. Šioje srityje kyla daug praktinių, taip pat teisinių ir ekonominių problemų; tačiau bendruomenė, tai yra viešosios valdžios institucijos, asociacijos ir tarpinės grupės, verslo įmonės ir patys neįgalieji turėtų sujungti savo idėjas ir išteklius, kad pasiektų šį tikslą, kurio negalima vengti: neįgaliesiems turi būti siūlomas darbas pagal jų galimybes, nes to reikalauja jų orumas kaip asmenų ir kaip darbo subjektų. Kiekviena bendruomenė galės sukurti tinkamas struktūras, skirtas rasti ar kurti darbus tokiems žmonėms tiek įprastose viešosiose ar privačiose įmonėse, siūlant jiems įprastus ar tinkamai pritaikytus darbus, tiek vadinamosiose „saugomose“ įmonėse ir aplinkose.
Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas neįgaliųjų fizinėms ir psichologinėms darbo sąlygoms, kaip ir visų darbuotojų, jų teisingam atlyginimui, galimybei kilti karjeros laiptais ir įvairių kliūčių pašalinimui. Neslepiant fakto, kad tai sudėtinga ir sunki užduotis, tikimasi, kad teisinga darbo samprata subjektyvia prasme sukurs situaciją, kuri leis neįgaliesiems jaustis neatskirtiems nuo darbo pasaulio ar priklausomiems nuo visuomenės, bet būti pilnaviduriais darbo subjektais, naudingais, gerbiamais už jų žmogaus orumą ir kviečiamais prisidėti prie savo šeimų ir bendruomenės pažangos bei gerovės pagal savo specifinius gebėjimus.
- Darbas ir emigracijos klausimas
Galiausiai reikia bent keliais žodžiais paliesti emigracijos ieškant darbo temą. Tai senas reiškinys, kuris vis dėlto kartojasi ir dar šiandien yra labai paplitęs dėl šiuolaikinio gyvenimo sudėtingumo. Žmogus turi teisę palikti savo gimtąją šalį dėl įvairių motyvų – taip pat teisę grįžti – siekdamas geresnių gyvenimo sąlygų kitoje šalyje. Šis faktas neabejotinai kelia įvairių sunkumų. Visų pirma tai paprastai yra nuostolis šaliai, kurią žmogus palieka. Tai asmens, kuris taip pat yra didelės bendruomenės, sujungtos istorijos, tradicijų ir kultūros, išvykimas; šis asmuo turi pradėti gyvenimą kitos visuomenės, sujungtos kitokia kultūra ir dažnai kitokia kalba, aplinkoje. Šiuo atveju tai darbo subjekto, kurio proto ir kūno pastangos galėjo prisidėti prie savo šalies bendrojo gėrio, praradimas, tačiau šios pastangos, šis indėlis, vietoj to siūlomas kitai visuomenei, kuri tam tikra prasme turi mažiau teisių į juos nei asmens kilmės šalis.
Nepaisant to, net jei emigracija kai kuriais aspektais yra blogybė, tam tikromis aplinkybėmis ji yra, kaip sakoma, būtina blogybė. Viskas turėtų būti daroma – ir tikrai daug daroma šiuo tikslu – kad šis materialus blogis nesukeltų didesnės moralinės žalos; iš tiesų reikia dėti visas pastangas, kad jis atneštų naudos emigranto asmeniniam, šeimos ir socialiniam gyvenimui, tiek šaliai, į kurią jis vyksta, tiek šaliai, kurią jis palieka. Šioje srityje daug priklauso nuo teisingos teisės aktų sistemos, ypač susijusios su darbuotojų teisėmis. Akivaizdu, kad teisingų teisės aktų klausimas yra aktualus šių svarstymų kontekste, ypač darbuotojų teisių požiūriu.
Svarbiausia, kad asmuo, dirbantis toli nuo savo gimtosios šalies, ar kaip nuolatinis emigrantas, ar kaip sezoninis darbuotojas, nebūtų atsidūręs nepalankioje padėtyje, palyginti su kitais tos visuomenės darbuotojais, darbo teisių atžvilgiu. Emigracija ieškant darbo jokiu būdu neturėtų tapti finansinio ar socialinio išnaudojimo galimybe. Kalbant apie darbo santykius, tie patys kriterijai turėtų būti taikomi imigrantų darbuotojams, kaip ir visiems kitiems tos visuomenės darbuotojams. Darbo vertė turėtų būti matuojama tuo pačiu standartu, o ne pagal tautybės, religijos ar rasės skirtumus. Dar labiau būtina, kad emigranto, kuris gali būti suvaržytoje situacijoje, padėtis nebūtų išnaudojama. Visos šios aplinkybės turėtų besąlygiškai užleisti vietą pagrindinei darbo vertei, kuri yra susijusi su žmogaus asmens orumu, atsižvelgiant, žinoma, į specialias kvalifikacijas. Dar kartą reikia pakartoti pagrindinį principą: vertybių hierarchija ir gilus darbo prasmės supratimas reikalauja, kad kapitalas tarnautų darbui, o ne darbas kapitalui.
V. DARBO DVASINGUMO ELEMENTAI
- Ypatinga Bažnyčios užduotis
Teisinga paskutinę šių apmąstymų apie žmogaus darbą dalį, minint devyniasdešimtąsias enciklikos Rerum Novarum metines, skirti krikščioniškosios darbo dvasingumo temai. Kadangi darbas savo subjektyviu aspektu visada yra asmeninis veiksmas, actus personae, iš to išplaukia, kad jame dalyvauja visas žmogus – kūnas ir dvasia, nesvarbu, ar tai fizinis, ar intelektualus darbas. Taip pat visam žmogui skirtas gyvojo Dievo žodis, evangelinė išganymo žinia, kurioje randame daug punktų, susijusių su žmogaus darbu ir ypač jį nušviečiančių. Šiuos punktus reikia tinkamai įsisavinti: būtinas vidinis žmogaus dvasios darbas, vadovaujantis tikėjimu, viltimi ir meile, kad per šiuos punktus atskiro žmogaus darbas įgautų prasmę, kurią jis turi Dievo akyse, ir per kurį darbas įsilieja į išganymo procesą, lygiai kaip ir kiti įprasti, tačiau ypač reikšmingi jo audinio komponentai.
Bažnyčia laiko savo pareiga kalbėti apie darbą iš jo žmogiškosios vertės ir moralinės tvarkos, kuriai jis priklauso, perspektyvos, ir tai mato kaip vieną iš savo svarbių užduočių, tarnaujant visai evangelinei žiniai. Tuo pačiu metu ji laiko savo ypatinga pareiga formuoti darbo dvasingumą, kuris padėtų visiems žmonėms per darbą artėti prie Dievo, Kūrėjo ir Atpirkėjo, dalyvauti jo išganymo plane žmogui ir pasauliui bei gilinti savo draugystę su Kristumi savo gyvenime, tikėjimu priimant gyvą dalyvavimą jo triguboje misijoje kaip Kunigo, Pranašo ir Karaliaus, kaip taip iškalbingai moko Antrasis Vatikano Susirinkimas.
- Darbas kaip dalyvavimas Kūrėjo veikloje
Kaip sako Antrasis Vatikano Susirinkimas, „per amžius žmonės triūsė, kad pagerintų savo gyvenimo sąlygas per didžiulį individualų ir kolektyvinį darbą. Tikintiesiems šis klausimas yra išspręstas: pats savaime toks žmogaus veiksmas atitinka Dievo valią. Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, gavo įsakymą pavergti sau žemę ir viską, kas joje yra, bei valdyti pasaulį teisingumu ir šventumu; įsakymą susieti save ir visų dalykų visumą su tuo, kuris turėjo būti pripažintas visų Viešpačiu ir Kūrėju. Taip, pavergiant visus dalykus žmogui, Dievo vardas būtų nuostabus visoje žemėje“.
Dievo apreiškimo žodis yra giliai pažymėtas pamatine tiesa, kad žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, savo darbu dalyvauja Kūrėjo veikloje ir, savo žmogiškųjų galimybių ribose, tam tikra prasme toliau plėtoja tą veiklą, tobulindamas ją, vis labiau atrasdamas išteklius ir vertybes, esančias visoje kūrinijoje. Šią tiesą randame pačioje Šventojo Rašto pradžioje, Pradžios knygoje, kur pats kūrimo veiksmas pateikiamas kaip Dievo atliktas „darbas“ per „šešias dienas“, „ilsintis“ septintąją dieną. Be to, paskutinė Šventojo Rašto knyga atliepia tą patį pagarbą tam, ką Dievas padarė per savo kūrybinį „darbą“, skelbdama: „Dideli ir nuostabūs yra tavo darbai, Viešpatie Dieve Visagali!“; tai panašu į Pradžios knygą, kuri kiekvienos kūrimo dienos aprašymą užbaigia teiginiu: „Ir Dievas matė, kad tai gera“.
Šis kūrimo aprašymas, kurį randame pačiame pirmajame Pradžios knygos skyriuje, tam tikra prasme yra pirmoji „darbo evangelija“. Nes ji parodo, kuo slypi darbo orumas: ji moko, kad žmogus turi mėgdžioti Dievą, savo Kūrėją, dirbdamas, nes tik žmogus turi unikalią Dievo panašumo savybę. Žmogus turi mėgdžioti Dievą tiek dirbdamas, tiek ilsėdamasis, nes pats Dievas norėjo savo kūrybinę veiklą pateikti kaip darbo ir poilsio formą. Ši Dievo veikla pasaulyje visada tęsiasi, kaip liudija Kristaus žodžiai: „Mano Tėvas vis dar dirba…“: jis dirba kūrybine galia, palaikydamas egzistenciją pasaulyje, kurį jis pašaukė iš nieko, ir dirba išganomąja galia tų širdyse, kuriuos nuo pradžių jis paskyrė „poilsiui“ kartu su savimi savo „Tėvo namuose“. Todėl žmogaus darbas taip pat reikalauja poilsio kas „septintą dieną“, bet taip pat negali apsiriboti tik žmogaus jėgų naudojimu išoriniame veiksme; jis turi palikti erdvės žmogui ruoštis, vis labiau tampant tuo, kuo Dievo valioje jis turėtų būti, „poilsiui“, kurį Viešpats skiria savo tarnams ir draugams.
Suvokimas, kad žmogaus darbas yra dalyvavimas Dievo veikloje, turėtų, kaip moko Susirinkimas, persmelkti net „įprasčiausius kasdienius darbus. Nes, teikdami pragyvenimo šaltinį sau ir savo šeimoms, vyrai ir moterys atlieka savo veiklą taip, kad ji tinkamai naudinga visuomenei. Jie gali teisingai manyti, kad savo darbu jie plėtoja Kūrėjo darbą, rūpindamiesi savo brolių ir seserų gerove ir savo asmeniniu triūsu prisidėdami prie dieviškojo plano įgyvendinimo istorijoje“.
Šis krikščioniškas darbo dvasingumas turėtų būti visų bendras paveldas. Ypatingai modernioje epochoje darbo dvasingumas turėtų parodyti brandą, reikalingą įtampoms ir proto bei širdies neramumams spręsti. „Toli gražu nemanant, kad žmogaus talento ir energijos sukurti darbai prieštarauja Dievo galiai, ar kad racionalus kūrinys egzistuoja kaip savotiškas Kūrėjo konkurentas, krikščionys yra įsitikinę, kad žmogaus rasės triumfai yra Dievo didybės ženklas ir jo paslaptingo plano žydėjimas. Nes kuo didesnė žmogaus galia tampa, tuo toliau siekia jo individuali ir bendruomeninė atsakomybė… Žmonės nėra atgrasomi krikščioniškosios žinios nuo pasaulio kūrimo ar skatinami neprisiimti atsakomybės už savo artimųjų gerovę. Priešingai, jie yra dar griežčiau įpareigoti tai daryti“.
Žinojimas, kad per darbą žmogus dalyvauja kūrimo darbe, sudaro giliausią motyvaciją imtis jo įvairiuose sektoriuose. „Todėl tikintieji“, skaitome Konstitucijoje Lumen Gentium, „turi išmokti giliausią visos kūrinijos prasmę ir vertę bei jos orientaciją į Dievo garbinimą. Net savo pasaulietine veikla jie turi padėti vieni kitiems gyventi šventesnius gyvenimus. Taip pasaulis bus persmelktas Kristaus dvasia ir efektyviau pasieks savo tikslą teisingume, meilėje ir taikoje… Todėl, savo kompetencija pasaulietinėse srityse ir savo asmenine veikla, pakylėta iš vidaus Kristaus malone, tegul jie energingai dirba, kad žmogaus darbu, techniniais įgūdžiais ir pilietine kultūra sukurtos gėrybės būtų tobulinamos pagal Kūrėjo planą ir jo Žodžio šviesą“.
- Kristus, darbo žmogus
Tiesa, kad per darbą žmogus dalyvauja paties Dievo, savo Kūrėjo, veikloje, buvo ypač pabrėžta Jėzaus Kristaus – Jėzaus, dėl kurio daugelis jo pirmųjų klausytojų Nazarete „stebėjosi, sakydami: ‘Iš kur šis žmogus visa tai turi? Kokia išmintis jam duota?.. Argi tai ne dailidė?’“. Nes Jėzus ne tik skelbė, bet visų pirma savo darbais įgyvendino „evangeliją“, amžinosios Išminties žodį, kuris jam buvo patikėtas. Todėl tai taip pat buvo „darbo evangelija“, nes tas, kuris ją skelbė, pats buvo darbo žmogus, amatininkas kaip Juozapas iš Nazareto. Ir jei jo žodžiuose nerandame specialaus įsakymo dirbti – veikiau kartą draudimą pernelyg nerimauti dėl darbo ir gyvenimo – tuo pačiu metu Kristaus gyvenimo iškalba yra nedviprasmiška: jis priklauso „darbo pasauliui“, jis vertina ir gerbia žmogaus darbą. Galima sakyti, kad jis su meile žvelgia į žmogaus darbą ir įvairias jo formas, kiekvienoje iš jų matydamas tam tikrą žmogaus panašumo su Dievu, Kūrėju ir Tėvu, aspektą. Argi ne jis sako: „Mano Tėvas yra vynininkas“, ir įvairiais būdais savo mokyme įtvirtina pamatinę tiesą apie darbą, kuri jau išreikšta visoje Senojo Testamento tradicijoje, pradedant Pradžios knyga?
Senojo Testamento knygose yra daug nuorodų į žmogaus darbą ir atskiras žmogaus vykdomas profesijas: pavyzdžiui, gydytojas, vaistininkas, amatininkas ar menininkas, kalvis – šiuos žodžius galėtume pritaikyti šių dienų liejyklos darbininkams – puodžius, ūkininkas, mokslininkas, jūreivis, statybininkas, muzikantas, piemenis ir žvejys. Gerai žinomi pagyrimo žodžiai apie moterų darbą. Savo palyginimuose apie Dievo Karalystę Jėzus Kristus nuolat remiasi žmogaus darbu: piemens, ūkininko, gydytojo, sėjėjo, šeimininko, tarno, prievaizdo, žvejo, prekybininko, darbininko. Jis taip pat kalba apie įvairias moterų darbo formas. Apaštalavimą jis lygina su rankų darbu, pavyzdžiui, pjovėjų ar žvejų. Jis taip pat mini mokslininkų darbą.
Šis Kristaus mokymas apie darbą, pagrįstas jo gyvenimo Nazarete metais pavyzdžiu, ypač gyvai atsiliepia apaštalo Pauliaus mokyme. Paulius didžiuojasi dirbdamas savo amatu (jis tikriausiai buvo palapinių gamintojas), ir dėka šio darbo jis net kaip apaštalas galėjo užsidirbti savo duoną. „Su triūsu ir darbu dirbome naktį ir dieną, kad neapsunkintume nė vieno iš jūsų“. Todėl jo nurodymai, išreikšti kaip paraginimas ir įsakymas, darbo tema: „Tokius žmones įsakome ir raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje dirbti tyliai ir užsidirbti savo pragyvenimą“, rašo jis tesalonikiečiams. Pastebėjęs, kad kai kurie „gyvena dykinėdami… nedirba jokio darbo“, apaštalas nedvejodamas tame pačiame kontekste sako: „Jei kas nenori dirbti, tenevalgo“. Kitame fragmente jis skatina savo skaitytojus: „Kad ir kokia būtų jūsų užduotis, dirbkite iš širdies, kaip tarnaudami Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlygį“.
Tautų Apaštalo mokymai akivaizdžiai turi esminę reikšmę žmogaus darbo moralei ir dvasingumui. Jie yra svarbus priedas prie didžios, nors diskretiškos, darbo evangelijos, kurią randame Kristaus gyvenime ir palyginimuose, tame, ką Jėzus „darė ir mokė“.
Remiantis šiais apšvietimais, sklindančiais iš paties Šaltinio, Bažnyčia visada skelbė tai, kas moderniais terminais išreikšta Antrojo Vatikano Susirinkimo mokyme: „Kaip žmogaus veikla kyla iš žmogaus, taip ji yra nukreipta į žmogų. Nes kai žmogus dirba, jis ne tik keičia daiktus ir visuomenę, bet ir tobulina save. Jis daug išmoksta, ugdo savo išteklius, išeina už savęs ir pranoksta save. Teisingai suprantama, tokia augimo forma yra vertingesnė už bet kokius išorinius turtus, kuriuos galima sukaupti… Todėl žmogaus veiklos norma yra tokia: kad pagal dieviškąjį planą ir valią ji derėtų su tikruoju žmonijos gėriu ir leistų žmonėms kaip individams ir visuomenės nariams siekti savo pilno pašaukimo ir jį įgyvendinti“.
Toks žmogaus darbo vertybių matymas, arba, kitaip tariant, toks darbo dvasingumas, visiškai paaiškina tai, ką skaitome toje pačioje Susirinkimo Pastoracinės Konstitucijos dalyje apie teisingą pažangos prasmę: „Žmogus yra brangesnis už tai, ką jis yra, nei už tai, ką jis turi. Panašiai, viskas, ką žmonės daro, siekdami didesnio teisingumo, platesnės brolybės ir humaniškesnės socialinių santykių tvarkos, yra vertingesnis už techninius pasiekimus. Nes šie pasiekimai gali tiekti medžiagą žmogaus pažangai, bet patys savaime niekada negali jos iš tikrųjų įgyvendinti“.
Šis mokymas apie pažangos ir vystymosi klausimą – temą, kuri dominuoja šių dienų mąstyme – gali būti suprastas tik kaip išbandyto žmogaus darbo dvasingumo vaisius; ir tik remiantis tokiu dvasingumu jis gali būti įgyvendintas ir pritaikytas praktikoje. Tai yra mokymas, taip pat ir programa, kuri savo šaknis turi „darbo evangelijoje“.
- Žmogaus darbas Kristaus Kryžiaus ir Prisikėlimo šviesoje
Yra dar vienas žmogaus darbo aspektas, esminė jo dimensija, kuri yra giliai persmelkta evangelija pagrįsto dvasingumo. Visas darbas, ar fizinis, ar intelektualus, neišvengiamai yra susijęs su triūsu. Pradžios knyga tai išreiškia itin įžvalgiai: pradinis darbo palaiminimas, slypintis pačiame kūrimo slėpinyje ir susijęs su žmogaus pakėlimu kaip Dievo paveikslu, kontrastuoja su prakeikimu, kurį atnešė nuodėmė: „Prakeikta žemė dėl tavęs; su triūsu valgysi iš jos visą savo gyvenimą“. Šis su darbu susijęs triūsas žymi žmogaus gyvenimo kelią žemėje ir skelbia mirtį: „Tavo veido prakaite valgysi duoną, kol grįši į žemę, iš kurios buvai paimtas“. Beveik kaip šių žodžių aidas, vienos iš Išminties knygų autorius sako: „Tada apsvarčiau viską, ką mano rankos padarė, ir triūsą, kurį įdėjau tai darydamas“. Nėra žemėje žmogaus, kuris negalėtų pritaikyti šių žodžių sau.
Tam tikra prasme galutinis Evangelijos žodis šiuo klausimu, kaip ir kitais, yra randamas Jėzaus Kristaus Velykų Slėpinyje. Būtent čia turime ieškoti atsakymo į šiuos klausimus, tokius svarbius žmogaus darbo dvasingumui. Velykų Slėpinys apima Kristaus Kryžių ir jo paklusnumą iki mirties, kurį apaštalas kontrastuoja su nepaklusnumu, kuris nuo pradžių apsunkino žmogaus istoriją žemėje. Jame taip pat yra Kristaus pakėlimas, kuris per mirtį ant Kryžiaus sugrįžta pas savo mokinius Prisikėlime su Šventosios Dvasios galia.
Triūsas ir vargas, kurį darbas neišvengiamai kelia dabartinėje žmonijos būsenoje, suteikia krikščioniui ir kiekvienam, kuris yra pašauktas sekti Kristumi, galimybę su meile dalintis tuo darbu, kurį Kristus atėjo atlikti. Šis išganymo darbas įvyko per kančią ir mirtį ant Kryžiaus. Ištverdamas darbo triūsą vienybėje su už mus nukryžiuotu Kristumi, žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi žmonijos atpirkime. Jis parodo save kaip tikrą Kristaus mokinį, kasdien nešdamas savo kryžių toje veikloje, kurią jis yra pašauktas atlikti.
Kristus, „pats iškentėjęs mirtį už mus visus nusidėjėlius, savo pavyzdžiu mokė mus, kad ir mes turime nešti tą kryžių, kurį pasaulis ir kūnas uždeda tiems, kurie siekia taikos ir teisingumo“; bet tuo pačiu metu, „prisikėlimu paskirtas Viešpačiu ir gavęs visą valdžią danguje ir žemėje, Kristus dabar veikia žmonių širdyse per savo Dvasios galią… Jis įkvepia, valo ir stiprina tuos kilnius siekius, kuriais žmogaus šeima stengiasi padaryti savo gyvenimą žmogiškesnį ir pavergti visą žemę šiam tikslui“.
Krikščionis žmogaus darbe randa mažą Kristaus Kryžiaus dalelę ir priima ją tuo pačiu atpirkimo dvasia, kuria Kristus priėmė savo Kryžių už mus. Darbe, dėka šviesos, kuri mus pasiekia iš Kristaus Prisikėlimo, mes visada randame naujo gyvenimo, naujo gėrio spindulį, tarsi tai būtų „naujų dangų ir naujos žemės“ skelbimas, kuriame žmogus ir pasaulis dalyvauja būtent per triūsą, susijusį su darbu. Per triūsą – ir niekada be jo. Viena vertus, tai patvirtina Kryžiaus būtinumą žmogaus darbo dvasingume; kita vertus, Kryžius, kurį sudaro šis triūsas, atskleidžia naują gėrį, kylantį iš paties darbo, iš darbo, suprasto giliai ir visais jo aspektais, niekada neatskiriant nuo darbo.
Ar šis naujas gėris – žmogaus darbo vaisius – jau yra maža dalis tos „naujos žemės“, kur gyvena teisingumas? Jei tiesa, kad daugybė triūso formų, susijusių su žmogaus darbu, yra maža Kristaus Kryžiaus dalis, koks yra šio naujo gėrio santykis su Kristaus Prisikėlimu?
Susirinkimas siekia atsakyti ir į šį klausimą, semdamasis šviesos iš pačių apreikštojo žodžio šaltinių: „Todėl, nors esame įspėjami, kad žmogui nieko nepadeda, jei jis laimi visą pasaulį, bet praranda save (plg. Lk 9, 25), naujos žemės lūkesčiai neturėtų silpninti, bet veikiau skatinti mūsų rūpestį puoselėti šią žemę. Nes čia auga naujos žmogaus šeimos kūnas, kuris jau dabar gali tam tikru būdu numatyti naują amžių. Žemiškoji pažanga turi būti kruopščiai atskirta nuo Kristaus karalystės augimo. Nepaisant to, tiek, kiek pirmoji gali prisidėti prie geresnės žmogaus visuomenės tvarkos, ji yra gyvybiškai svarbi Dievo Karalystei“.
Šiuose apmąstymuose, skirtuose žmogaus darbui, mes stengėmės pabrėžti viską, kas atrodė esminė jam, nes per žmogaus darbą turi augti ne tik „mūsų veiklos vaisiai“, bet ir „žmogaus orumas, brolybė ir laisvė“ žemėje. Tegul krikščionis, klausantis gyvojo Dievo žodžio, sujungdamas darbą su malda, žino, kokią vietą jo darbas užima ne tik žemiškoje pažangoje, bet ir Dievo Karalystės plėtroje, į kurią mes visi esame pašaukti per Šventosios Dvasios galią ir Evangelijos žodį.
Baigdamas šiuos apmąstymus, nuoširdžiai teikiu Apaštališkąjį Palaiminimą jums visiems, garbingi Broliai ir mylimi sūnūs bei dukterys.
Šį dokumentą publikavimui parengiau praėjusių metų gegužės 15 dieną, minint devyniasdešimtąsias enciklikos Rerum Novarum metines, tačiau tik po mano buvimo ligoninėje galėjau jį galutinai peržiūrėti.
Duota Kastel Gandolfe, rugsėjo keturioliktąją dieną, Kryžiaus Išaukštinimo šventėje, 1981 metais, trečiaisiais Pontifikato metais.
JONAS PAULIUS II