Šventvagystė – tai sąmoningas ir tyčinis nepagarbos Dievui, šventiems dalykams ar religinei simbolikai išreiškimas. Šis veiksmas dažnai apima Dievo vardo niekinimą, šventų vietų, sakramentų ar tekstų išniekinimą, taip pat bet kokį elgesį, kuris sąmoningai pažeidžia šventumo sampratą. Religiniuose tekstuose šventvagystė apibūdinama kaip sunkus nusikaltimas, nes tai ne tik moralinės tvarkos pažeidimas, bet ir atviras priešinimasis Dievo autoritetui.
Biblijoje šventvagystė minima kaip veiksmas, kuriuo žmogus tyčiojasi iš Dievo arba negerbia Jo šventumo. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Dievo įsakyme: „Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo“ (Iš 20, 7). Šis įsakymas ne tik draudžia bet kokį Dievo vardo vartojimą be pagarbos, bet ir primena, kad Dievas yra šventas, o Jo vardas turi būti naudojamas tik maldoje, šlovinime arba reikšminguose kontekstuose.
Jėzus pats susidūrė su kaltinimais šventvagyste. Evangelijoje pagal Matą rašoma, kad Jėzus buvo apkaltintas šventvagyste, kai pareiškė turįs galią atleisti nuodėmes: „Šis piktžodžiauja!“ – sakė Rašto aiškintojai, nes jie tikėjo, kad tik Dievas turi teisę tai daryti (Mt 9, 3). Šis įvykis atskleidžia, kaip šventvagystės samprata buvo suvokiama ankstyvojoje žydų visuomenėje – kaip veiksmą, kuriuo kėsinamasi į Dievo išskirtines prerogatyvas.
Šventvagystė suvokiama ne tik kaip veiksmas, bet ir kaip vidinė nuostata. Šv. Augustinas rašė, kad šventvagystė kyla iš žmogaus širdies, kai jis sąmoningai nusigręžia nuo Dievo tiesos ir renkasi panieką vietoje pagarbos. Jis pabrėžė, kad šventvagystė nėra tik išorinė nuodėmė, bet ir giluminė žmogaus širdies būklė, kai jis atmeta Dievo autoritetą.
Korane šventvagystė taip pat suvokiama kaip sunkus nusikaltimas prieš Dievą. Musulmonų tikėjime didžiausias šventvagystės pavyzdys yra širk – Dievo vienybės neigimas arba partnerių priskyrimas Jam. Korane sakoma: „Tikrai, Dievas neatleis, jei Jam bus priskirti partneriai, bet atleis visa kita, kam Jis panorės“ (Koranas 4, 48). Tai parodo, kad šventvagystė, ypač susijusi su Dievo vienybės neigimu, yra laikoma viena sunkiausių nuodėmių islamo mokyme.
Šventvagystė taip pat aptariama kaip veiksmas, kuris pažeidžia sakralumo jausmą. Šventasis Tomas Akvinietis rašė, kad šventvagystė yra Dievo garbinimo išniekinimas arba nepagarbus elgesys su šventais dalykais. Jis pabrėžė, kad šventvagystė yra nuodėmė prieš pirmąją prigimtį – Dievo ir žmogaus santykį, nes ji naikina žmogaus sugebėjimą atpažinti šventumą.
Šventvagystė yra nuodėmė, kurią religijos mokytojai ir teologai laiko ne tik nusikaltimu prieš Dievą, bet ir prieš žmogų, nes ji naikina pagarbos ir šventumo vertybes, kurios palaiko dvasinę harmoniją. Ji yra perspėjimas apie tai, kaip svarbu atpažinti Dievo šventumą ir Jo autoritetą. Pagarba Dievui ir šventiems dalykams išreiškia žmogaus nuolankumą ir dėkingumą, o šventvagystė tampa atvirkštiniu šios pagarbos veiksmu. Per religinius tekstus ir mokymą žmogus kviečiamas saugoti šventumą ir vengti bet kokių veiksmų, kurie naikintų ryšį su Dievu.
Viduramžių kanoninėje teisėje šventvagystė buvo laikoma viena sunkiausių nuodėmių, prilyginama išdavystei, nes ji kėlė pavojų ne tik individualiai sielai, bet ir visai krikščionių bendruomenei. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas sakramentų šventvagystei, ypač Eucharistijos išniekinimui. Teologai aiškino, kad tai yra ypač sunku, nes šventvagystė prieš Viešpaties Kūną ir Kraują yra tiesioginis pasikėsinimas į patį Įsikūnijimo slėpinį. Senajame Testamente, nors ir rečiau aptariama, šventvagystė siejama su pranašų įspėjimais apie Dievo vardo šventumo pažeidimą, kuris visada turėjo rimtų pasekmių Izraelio tautai.