Kičas (vok. Kitsch) – XIX a. pabaigos Miunchene gimęs žodis, iš pradžių reiškęs pigų, masinį „meną“ turistams („verkitschen“ – „parduoti už pusę kainos, apgauti“). Vėliau tapo estetikos terminu: perdėtas sentimentalumas, dirbtinis jausmingumas, paviršutiniškas grožis, kuris siekia greitai sukelti emocijas – ašarą, šypseną ar jaudulį – bet dažniausiai atrodo banalus ir beskonybė.
Religijoje kičas atsiranda tada, kai šventi dalykai paverčiami „jaukia preke“ – prarandama gylis ir paslaptis, lieka tik blizgučiai ir saldumas.
Klasikiniai kičo pavyzdžiai
- Plastikinės Marijos statulėlės su lempute viduje (šviečia mėlynai arba rožine spalva).
- Blizgantys rožiniai su dirbtiniais deimantais ir šviečiančiu kryželiu.
- Švč. Jėzaus Širdies ar Šv. Antano atvaizdai su didelėmis, „verkiančiomis“ akimis ir neoniniu aureolės spindesiu.
- Cherubinai – putlūs nuogi kūdikėliai su sparneliais ir skruostais kaip bandelės. Tai Renesanso ir ypač baroko meninė tradicija, kilusi iš antikinių graikų-romėnų „putti“ (mažų meilės dievaičių), kurie buvo „pakrikštyti“ ir pradėti vadinti cherubinais, nors Biblijoje tikrieji cherubai – baisūs keturveidžiai ugnies sargybiniai.
- Kalėdų papuošalai su Kūdikėlio Jėzaus veideliu ir blizgučiais.
- Automobilio salone kabantys šviečiantys kryžiai ar „šventosios šeimynėlės“ su mirksinčiomis lemputėmis.
Kičas architektūroje ir šventovėse
- XIX–XX a. piligrimystės vietų kopijos kiemuose: betoninis Lurdo grotas dažytas mėlynai, su šviečiančiomis žvaigždėmis ir dirbtinėmis dekoracijomis, kurios imituoja gamtą.
- Kai kurios modernios koplyčios su ryškiu neoniniu apšvietimu ir perdėtai saldžiomis freskomis.
- Suvenyrų parduotuvės prie šventovių, kur viskas blizga ir mirga.
Kodėl kičas taip plačiai paplito?
- Masinė gamyba (XIX–XX a.) – staiga milijonai žmonių galėjo turėti „savo“ šventąjį daiktą už kelis centus.
- Emocinis ir psichologinis poreikis – žmogui reikia apčiuopiamo, „mielo“ tikėjimo ženklo, ypač jei kasdienybėje trūksta grožio ar paguodos.
- Turizmas ir piligrimystė – suvenyras turi būti ryškus, kad išsiskirtų ir keltų jausmą „aš ten buvau“.
- Tradicija ir nostalgija – tai, kas seneliams buvo „gražu“, anūkams tampa brangiu vaikystės prisiminimu.
Kičas vs. tikras sakralinis menas
- Ikona, gotikinė skulptūra ar Grigaliaus choras siekia atskleisti dievišką paslaptį, priverčia sustoti ir tylėti.
- Kičas nori tik greitos emocijos – „oi, kaip gražu, kaip jaudina!“ – ir eini toliau.
Ar kičas visada blogai?
Ne.
Kritikai sako: „Tai banalu, sumenkina šventumą, paverčia Dievą pigia preke.“
Bet kunigas kaime atsako: „Jei močiutė meldžiasi prie šviečiančios Marijos, o ne prie televizoriaus – gal Dievui svarbiau širdis, o ne skonis?“
Kičas dažnai tampa kultūros dalimi: Lenkijos ar Italijos kaimo bažnyčiose jis jau yra tradicija, nostalgijos ženklas ir net tautinio tapatumo dalis. Kartais jis padeda žmonėms, kurie kitaip galbūt niekada nepradėtų melstis.
Kičas religijoje yra bandymas padaryti dangų jaukesnį ir arčiau žmogaus širdies. Kartais jis peržengia ribą ir tampa pigia iliuzija, bet kartais tampa tikru tiltu tiems, kam aukštasis menas per toli. Svarbiausia – kad už blizgučių ir putlių cherubinų liktų bent kruopelytė tikro ilgesio Dievui.
