Nikėjos I susirinkimas, įvykęs 325 metais, yra vienas svarbiausių įvykių krikščionybės istorijoje. Jis buvo sušauktas imperatoriaus Konstantino Didžiojo, kuris siekė sustiprinti vienybę Romos imperijoje ir išspręsti teologinius ginčus, keliančius nesutarimus tarp krikščionių bendruomenių. Tai buvo pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame dalyvavo vyskupai iš įvairių regionų. Nikėjos susirinkimas tapo svarbiu įvykiu, nes padėjo formuoti pagrindinius krikščioniškosios teologijos principus, ypač Kristaus dieviškumo klausimu.
Vienas pagrindinių klausimų, aptartų Nikėjos susirinkime, buvo arijonizmas – mokymas, kurį skelbė Aleksandrijos kunigas Arijus. Jis teigė, kad Jėzus Kristus nėra amžinasis Dievo Sūnus, o tik pirmasis Dievo kūrinys, sukurtas prieš pasaulio atsiradimą. Arijus manė, kad Kristus yra dieviškas, bet ne tos pačios esmės kaip Dievas Tėvas. Toks požiūris kėlė rimtą grėsmę krikščionių tikėjimo vienybei ir iškėlė klausimus dėl Kristaus vaidmens išganyme.
Nikėjos susirinkime dauguma dalyvių atmetė arijonizmą. Buvo priimtas Nikėjos tikėjimo išpažinimas, kuris pabrėžė Kristaus dieviškumą. Jame teigiama, kad Jėzus Kristus yra „vienos esmės su Tėvu“ ir „amžinasis Dievo Sūnus“. Tai reiškė, kad Kristus nėra sukurtas, bet yra tos pačios dieviškosios prigimties kaip ir Dievas Tėvas. Šis tikėjimo išpažinimas tapo kertiniu ortodoksinio krikščioniškojo tikėjimo pagrindu ir buvo naudojamas kovojant su įvairiomis erezijomis vėlesniais amžiais.
Be teologinių klausimų, susirinkimas sprendė ir kitus svarbius dalykus. Buvo nustatyta Velykų šventimo data, siekiant suderinti skirtingas tradicijas, kurios egzistavo krikščionių bendruomenėse. Taip pat buvo priimti pirmieji bažnytiniai kanonai, skirti reguliuoti Bažnyčios discipliną ir vyskupų veiklą. Šie sprendimai padėjo suformuoti vieningą Bažnyčios struktūrą ir sustiprino jos autoritetą.
Nikėjos I susirinkimo reikšmė neapsiribojo tuo laikotarpiu. Jo sprendimai padėjo pagrindus visai vėlesnei krikščionių teologijai ir Bažnyčios mokymui. Nikėjos tikėjimo išpažinimas buvo papildytas Konstantinopolio susirinkime 381 metais ir tapo plačiai naudojamas kaip pagrindinis ortodoksinės teologijos tekstas. Šis išpažinimas iki šiol yra svarbi Bažnyčios liturgijos dalis ir simbolizuoja krikščionių tikėjimo vienybę.
Nikėjos I susirinkimas taip pat atskleidė, kaip Bažnyčia, susidūrusi su vidiniais ir išoriniais iššūkiais, sugebėjo vieningai spręsti sudėtingus klausimus ir išlaikyti tikėjimo vientisumą. Jo sprendimai parodė, kad teologinės diskusijos ir bendri susirinkimai gali padėti rasti atsakymus į tikėjimo klausimus, tuo pačiu stiprinant krikščionių bendruomenės vienybę.
Nikėjos susirinkimas simbolizuoja svarbų žingsnį krikščionybės istorijoje. Jis suformavo pagrindinius doktrininius principus, kurie išliko pagrindu Bažnyčios mokymui. Kristaus dieviškumo pripažinimas ir aiškus tikėjimo apibrėžimas tapo kertiniu akmeniu, kuris išlaikė Bažnyčios vienybę ir padėjo jai atlaikyti vėlesnius teologinius ir politinius iššūkius. Nikėjos I susirinkimas iki šiol išlieka vienu svarbiausių Bažnyčios istorijos įvykių, liudijančių tikėjimo ir vienybės galią.
Be to, nors Arijus buvo pagrindinis ginčų objektas, susirinkime buvo priimti ir svarbūs kanonai, t. y. Bažnyčios įstatymai. Pavyzdžiui, buvo patvirtinta, kad vyskupai turi tam tikrą valdžią savo regionuose, o Aleksandrijos, Romos ir Antiochijos vyskupai turi ypatingą autoritetą. Susirinkimas taip pat nustatė, kad kunigai neturėtų gyventi su moterimis, išskyrus savo motinas ar seseris, kas tuo metu buvo gana aštri diskusija apie celibato ir dvasinio gyvenimo tvarką. Tai buvo pirmas kartas, kai Bažnyčia taip aiškiai ir bendrai apibrėžė savo vidaus tvarką.