Šloviname tave, Tėve, gerasis žmonijos mylėtojau,
kuris pasiuntei savo Žodį į pasaulį,
kad, priėmęs kūną iš nepaliestos Mergelės,
jis taptų mūsų Gelbėtoju ir pirmgimiu broliu,
panašiu į mus viskuo, išskyrus nuodėmę.
Kristuje mums davei aukščiausią šventumo pavyzdį;
Bažnyčia, matydama jį lopšyje kaip silpną kūdikį,
garbina visagalį Dievą;
kontempliuodama jo veidą, regi Tavo gerumą
ir, klausydamasi gyvenimo žodžių iš jo lūpų,
prisipildo Tavo išminties;
patirdama jo širdies meilę,
pati užsidega Šventosios Dvasios ugnimi;
žvelgdama į jį nukryžiuotą,
garbina brangiausiąjį jo Kraują, kuriuo ir pati nuplaunama;
džiaugdamasi Kristaus prisikėlimu,
jau dabar dalyvauja pažadėtoje garbėje.
Todėl nuolankiai prašome Tave, Viešpatie,
kad Tavo tikintieji, gerbdami šį Kristaus atvaizdą,
būtų tokio nusistatymo, kaip Kristus Jėzus,
ir tie, kurie nešiojo žemiškojo žmogaus atvaizdą,
kada nors nešiotų ir dangiškojo.
Tebūna Tavo Sūnus, Tėve, jiems kelias, kuriuo jie pas Tave eina,
tiesa, apšviečianti jų širdis,
gyvenimas, kuriuo jie stiprinasi ir gyvena;
tebūna jis jiems šviesa, išsklaidanti kelio šešėlius,
uola, ant kurios jie ilsisi pavargę,
durys, atsiveriančios į naująją Jeruzalę.
Jis gyvena ir viešpatauja per amžius.
Teologiškai verta pabrėžti, kad palaiminimo veiksmas nėra tik paprastas gėrio linkėjimas, bet aktyvus Dievo malonės nukreipimas per įgaliotą asmenį – kunigą ar vyskupą – kuris veikia Kristaus asmenyje. Ši įgaliojimo linija siejama su apaštališku įpėdinimu, užtikrinančiu, kad palaiminimas turi ekleziologinį pagrindą. Senovės raštuose randame užuominų, kad palaiminimas buvo laikomas galingu dvasiniu veiksmu, galinčiu pakeisti daiktų ir žmonių būklę, panašiai kaip Jėzus laimino duoną ir žuvis. Šis veiksmas įtvirtina tikintįjį į Kristaus paslaptį, ruošdamas jį priimti didesnes Dievo dovanas.