Teocentrinis ignaciškasis humanizmas – tai pasaulėžiūra, kurios pagrindas yra Dievo (teocentrizmo) ir žmogaus (humanizmo) santykis. Nors šios dvi sąvokos gali atrodyti prieštaringos, ignaciškajame požiūryje jos darniai sugyvena. Teocentrinis humanizmas orientuojasi į žmogų, kuris savo egzistencijoje pirmiausia ieško ryšio su Dievu ir Jo valia, tačiau tuo pačiu išlieka giliai susijęs su kitais žmonėmis ir pasauliu.
Ignaciškasis humanizmas iškyla iš šv. Ignaco Lojolos dvasinio palikimo, pabrėžiančio Dievo ieškojimą visur – tiek dvasiniuose, tiek pasaulietiniuose dalykuose. Žmogus šiame kontekste tampa kūriniu, kuris peržengia fizinį pasaulį ir pojūčius, siekdamas gilesnės prasmės ir amžinybės. Tai yra humanizmas, kuriame žmogus laukia, klausosi ir viliasi, stengdamasis ne tik gyventi pagal žemiškus įstatymus, bet ir siekti transcendentinės realybės bei Dievo pažinimo.
Šis požiūris skatina žmogų būti atviru, nuolankiu ir pasiruošusiu priimti Dievo valią, tuo pačiu siekiant savirealizacijos ir tobulėjimo per gyvenimą, pagrįstą meile, atjauta ir tarnyste kitiems.
Šis humanizmas taip pat glaudžiai susijęs su „Dvasinėmis pratybomis”, kurios moko žmogų įsijausti į Biblijos įvykius. Tai tarsi įsijautimas į Dievo gyvenimą, leidžiantis pamatyti pasaulį per Jėzaus akis. Žmogus čia nėra tik pasyvus stebėtojas, bet aktyvus dalyvis Dievo kūrimo ir išganymo plane.
Ignaciškasis požiūris pabrėžia, kad tikrasis humanizmas pasiekiamas tik tada, kai žmogus supranta savo vietą Dievo plane. Tai reiškia, kad laisvė, kurią mums suteikia Dievas, yra skirta ne savęs tenkinimui, bet meilės darbams. Pavyzdžiui, šv. Ignacas pats buvo karys, bet vėliau savo energiją nukreipė į dvasinį kovojimą už sielas. Tai rodo, kad pasaulietinė patirtis gali tapti giliai dvasine.