Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia

Dabartinę mūrinę bažnyčią 1782–1796 m. pastatė Aleksandravėlės dvaro sodybos savininkas Ignotas Morikonis. 1795 m. įsteigta parapija, paskirtas klebonas. Klebonija buvo mūrinė, vėliau pastatyta medinė. 1832 m. bažnyčiai priklausė 1,5 valako žemės. XIX a. antrojoje pusėje Aleksandravėlėje 30 metų klebonavo Pranas Savickas (1778–1863), rašęs eiles. Kapinių koplyčioje ginklus slėpdavo 1863 m. sukilėliai. Bažnyčiai 1940 m. pradžioje priklausė 30 ha žemės.

2007 m. rugsėjo 11 dieną buvo baigti Aleksandravėlės bažnyčios remonto darbai, per kuriuos buvo sutvarkytas ir perdažytas bažnyčios fasadas.

Skaitykite daugiau..

Aleksandravėlės bažnyčia yra dedikuota šventajam Pranciškui Serafiškajam, kurio vardas primena apie ypatingą meilę visai kūrinijai. Šis šventasis garsėjo gebėjimu kalbėtis su paukščiais ir žvėrimis, todėl bažnyčios globėjas tarsi kviečia tikinčiuosius puoselėti harmoniją su gamta. Įdomu tai, kad bažnyčios architektūra ir jos vieta dvaro žemėse rodo glaudų ryšį tarp vietos bajorijos ir dvasinio gyvenimo. Morikonių giminė, statydama šią šventovę, siekė ne tik įamžinti savo vardą, bet ir sukurti ramybės uostą kaimo žmonėms.

Mažai kas žino, jog bažnyčios viduje saugomi liturginiai indai ir šventųjų paveikslai liudija apie gilią vietos bendruomenės pagarbą tradicijoms. XIX amžiuje čia tarnavęs kunigas Pranas Savickas buvo neeilinė asmenybė, kurios kūryba padėjo žmonėms išlaikyti viltį sunkiais laikais. Jo eilės buvo tarsi malda, skatinanti tikėjimą net tada, kai aplink vyko sukilimai ir neramumai. Kapinių koplyčia, kurioje sukilėliai slėpė ginklus, tampa tyliu liudininku to, kaip tikėjimas ir laisvės siekis susipina į vieną giją. Ši bažnyčia nėra vien akmenų krūva, tai gyvas dvasinis centras, kuriame kiekvienas kampelis saugo po mažą paslaptį apie čia gyvenusių žmonių stiprybę ir jų nuoširdų ryšį su Dievu.