Manoma, kad pirmoji katalikų bažnyčia pastatyta iki 1529 m. 1539 m. minimas Rietavo klebonas. XVI a. antrojoje pusėje bažnyčia atiteko evangelikams reformatams; apie 1589 m. grąžinta katalikams. 1596 m. įsteigta parapinė mokykla. Bažnyčiai dovanotas Labardžių kaimas 1608 m. sukeistas su Vatušiais. Nuo 1612 m. rašytos metrikų knygos.
1721 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Jai 1820 m. priklausė Daubakių, Degutalių, Vatušių ir Žalakiškės kaimai. Rietavo vikaras, vėliau altarista Silvestras Rucevičius (apie 1747–1831) parengė 2 religines lietuviškas knygas, kurių viena sulaukė keliolikos leidimų.
1846 m. leista statyti naują mūrinę bažnyčią (Gonsovskio iš Romos projektas). Pastatyta laikina mūrinė salė. Vyskupas Motiejus Valančius 1853 m. pašventino būsimos bažnyčios kertinį akmenį. Statybai vadovavo architektas F. Štuleris iš Prūsijos. Dėl nekokybiškų statybinių medžiagų teko atsisakyti projekte numatyto vieno bokšto ir nuo pamatų mūryti du. Bažnyčios statybai Oginskiai išleido apie pusę milijono rublių (pradėjo statydinti Irenijus Oginskis 1853 m., o baigė jo sūnus Bogdanas Oginskis 1873 m.). Už 1863 m. sukilėlių rėmimą į Sibirą ištremtas Rietavo vikaras Adomas Dabkevičius (1872 m. grįžo į Kuršą) ir altarista Juozapas Stankevičius (ten 1870 m. mirė). Po Pirmojo pasaulinio karo bažnyčia suremontuota.
Įdomu tai, kad nors bažnyčia statyta vėliau, 1846 metais leidus statyti mūrinę, architekto F. Štulerio projektas, nors ir koreguotas dėl pamatų problemų, išlaikė neogotikinę dvasią, kuri siekė priminti viduramžių krikščioniškąjį idealą ir sakralumo aukštį. Nors detalių apie altorių ikonografiją trūksta, tikėtina, kad pagrindinis altorius, skirtas Arkangalui Mykolui, turėjo pabrėžti jo vaidmenį Sielų Svarstytojo funkcija, ypač svarbi katalikų tikėjime apie pomirtinį gyvenimą. Ši bažnyčia ilgą laiką tarnavo ne tik kaip pamaldų centras, bet ir kaip vietos bendruomenės dvasinis orientyras, saugantis tikėjimo tradiciją per visus politinius ir socialinius lūžius.