Dangiškasis Tėve, mes susirinkome čia, kad atsisveikintume su mūsų mylimuoju (-ąja) [vardas]. Prašome Tavo malonės ir paguodos šiuo sunkiu momentu. Dėkojame už gyvenimą, kurį [vardas] gyveno, ir už visus gerus darbus ir meilę, kuriuos jis/ji atnešė į mūsų gyvenimus.
Prašome, kad Tu suteiktum [vardas] amžinąją ramybę ir gyvenimą Tavo šventoje karalystėje. Te tebuvo atleisti visi jo/jos nuodėmės, ir tegu jis/ji randa poilsį ir džiaugsmą Tavo buvime.
Maldaujame, kad Tu paguostum visus, kurie liūdi dėl šio praradimo, suteik jiems stiprybės ir ramybės. Tegul mūsų prisiminimai apie [vardas] teikia paguodą ir įkvėpimą, ir tegul mes visada branginame jį/ją savo širdyse.
Prašome Tavo palaimos ir išminties, kad mes galėtume gerbti ir prisiminti [vardas] gyvenimą su meilės ir dėkingumo dvasia. Tegul šie atsisveikinimo momentai teikia ramybę ir įkvepia mus gyventi pagal Tavo pavyzdį.
Amen.
Ši malda skirta atsisveikinti su mirusiuoju, prašyti Dievo malonės jam/jai ir paguodos likusiems gyviesiems. Ji išreiškia dėkingumą už gyvenimą ir prašo stiprybės bei ramybės tiek mirusiojo artimiesiems, tiek visiems, kurie dalyvauja laidotuvėse.
Viduramžiais, ypač po XII amžiaus, išpopuliarėjo specifinės maldos už mirusiojo sielos išlaisvinimą iš kančios, kas sustiprino individualios atsakomybės už žemišką gyvenimą teologinį svorį. Įdomu tai, kad protestantiškose tradicijose, ypač reformuotuose tikėjimuose, laidotuvių maldos labiau koncentruojasi į gyvųjų paguodą ir Dievo suvereniteto pripažinimą, vengiant tiesioginio užtarimo už mirusiojo būklę, nes tikima, jog išgelbėjimas yra baigtas Kristaus malone. Ši įvairovė rodo, kaip skirtingi teologiniai akcentai formuoja atsisveikinimo su mirusiuoju būdą.