Kas yra kenozė?

Kenozė yra teologinis terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio „κένωσις“ (kenosis), kuris reiškia „išsivertimas“ arba „išsižadėjimas“. Šis terminas naudojamas krikščioniškoje teologijoje apibūdinti Jėzaus Kristaus savęs išsižadėjimą ir Dieviškumo savanorišką „tuštumą“, kai Jis tapo žmogumi. Tai reiškia, kad Kristus, būdamas Dievas, sąmoningai apribojo savo dieviškas galias, kad galėtų visiškai dalyvauti žmonijos gyvenime ir kančioje.

Kenozė ypač svarbi Kristologijoje ir grindžiama Naujojo Testamento tekstais, ypač Filipiečiams 2:6-7: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, nesilaikė pasiglemžęs lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones.“ Šis išsireiškimas rodo, kad Jėzus savanoriškai pasirinko nusižeminti, kad galėtų atlikti savo misiją išgelbėti žmoniją.

Teologiškai kenozė yra susijusi su Dievo meilės ir gailestingumo išraiška – Dievas nusileidžia iki žmogaus lygmens, patiria žmogiškąjį gyvenimą ir net mirtį, kad atpirktų žmones. Tai reiškia gilų Dievo atsidavimą kūrinijai ir rodo, kad tikroji dieviškumo esmė slypi savęs išsižadėjime ir aukojimę dėl kitų.

Kenozės idėja yra plačiai nagrinėjama krikščioniškų teologų, kaip svarbus aspektas suprantant Kristaus misiją ir Dievo sąveiką su pasauliu.

Skaitykite daugiau..
Įdomu tai, kad ankstyvojoje krikščionybėje šis sąvokos supratimas sukėlė didžiulius ginčus tarp Rytų ir Vakarų mąstytojų. Vieni teologai aiškino, kad Jėzus tiesiog paslėpė savo dieviškąją šlovę po paprasta žmogiška išvaizda, o kiti tvirtino, jog įvyko tikras galios sumažinimas. Viduramžiais mistikai šią idėją pritaikė kasdieniam tikinčiųjų gyvenimui. Jie teigė, kad kiekvienas žmogus privalo ištuštinti savo egoistinius norus, norėdamas priimti dieviškąją malonę. Vėliau, XIX amžiuje, vokiečių protestantų tyrinėtojai šį terminą vėl prikėlė naujoms diskusijoms, keldami klausimą, kiek dieviškumo išliko žemiškajame Jėzuje. Šiuolaikiniai Rytų Europos teologai kenozę siekia matyti ne kaip praradimą, o kaip begalinės laisvės aktą. Pasak jų, tik visiška meilė leidžia galingiajai būtybei tapti pažeidžiamai ir draugauti su savo kūriniais be jokio prievartos elemento. Tai visiškai pakeičia įsivaizdavimą apie valdžią ir stiprumą religiniame pasaulyje, parodydamas, kad didžiausia galia slypi sugebėjime nusileisti, tarnauti kitiems ir mylėti be išankstinių sąlygų ar savanaudiškų paskatų.