Malonioji ir dieviškoji Marija, padėk man. Nėra dienos, kurią skausmas neišspaustų karčių ašarų iš mano akių.
Pažvelk, Gailestingoji, į mano ligas.
O Pagalbininke, maloningoji motina, padėk man.
Tu gali visa, ko tik panorėsi.
Išmokyk mane kentėti kantriai, pagelbėki man. Kalbėk, Karliene, kuri visa gali, kalbėk.
Viskas yra palenkta tavo valdžiai, jei nori, gali mane išgydyti, vienas Tavo žodis gali sutrupinti mano pančius.
Tavo gerumas gali palengvinti mano rūpesčius ir dovanoti man kantrybę arba sveikatą. Vien tik į Tave sudedu savo viltis.
Nusišypsok man dabar, kaip gera motina.
Negi jau nebūtum neišgydomųjų gydytoja?
Negi nebūtum gydantis paralyžiuotųjų vaistas, nusidėjėlių priebėga, vienintelė varguolių parama?
Duok man jėgų nugalėti savo priešus, kurie iš visų pusių mane apsupę.
Jei Tavo galinga ranka bus mano skydas, jei Tu kovosi už mane, visas pragaras drebės iš siaubo. Niekada nėra pasakyta, kad šalia dangaus Karalienės kas nors būtų žuvęs nugalėtas.
Ne, niekada, nes visko tikiuosi iš Tavo meilės kupino vardo. Amen.
Įdomu tai, kad viduramžiais atsirado specifiniai Marijos titulai, susiję su sveikata, pavyzdžiui, *Sanatrix Infirmorum* (Ligonių Gydytoja). Šis titulas pabrėžia ne tiek tiesioginį stebuklingą gydymą, kiek jos užtarimo galią Dievo akivaizdoje. Kai kurios senovinės maldos į ją, ypač Rytų Bažnyčioje, mini ją kaip „gyvybės šaltinį“ arba „gyvybės vandenį“, simboliškai susiejant ją su vandeniu, kuris nuplauna ligas ir atneša atgimimą. Ši perspektyva iškelia Mariją kaip tarpininkę, per kurią Dievo gailestingumas pasiekia kenčiančiuosius, o ne kaip nepriklausomą gydymo šaltinį. Jos malda yra galinga, nes ji yra artimiausia Dievui.