Kai piktas pasaulis klastingai vilioja
ir siūlo džiaugsmų nuodėmingas taures,
pažvelki į kryžių, kaip Viešpats vaitoja,
kaip kenčia ir alpsta už tavo klaidas.
Kai sielvarto jūroj širdis tau dejuoja,
šios žemės kelionėj dyglius vien randi,
kai užverktos akys liūdnai ašaroja,
pažvelki į kryžių – su Kristum kenti.
Kai vienišas, liūdnas, apleistas klajoji,
be draugo, be vado pasauly plačiam,
prie kryžiaus skubėki, ten jam pasiguosi
ir savąją širdį atversi tik jam.
O kai jau ateis valanda paskutinė,
kai liausis tau plakus varginga širdis,
su meile spausk kryžių prie savo krūtinės –
ramiai ir džiaugsmingai užmerksi akis.
Ši giesmė, giedama Gavėnios metu, kviečia reflektuoti apie Jėzaus kančias ir mirtį ant kryžiaus, kad būtų galima rasti paguodą ir dvasinį stiprumą gyvenimo sunkumų akivaizdoje. Pirmoje eilutėje kalbama apie pasaulio viliones ir nuodėmes, kurios gali atitraukti nuo tikrojo džiaugsmo; kviečiama grįžti prie kryžiaus ir prisiminti Jėzaus kančias. Antroje eilutėje pabrėžiama, kad net ir didžiausio sielvarto metu reikia pažvelgti į kryžių ir su Kristumi iškęsti kančias. Trečioje eilutėje kalbama apie vienatvę ir liūdesį, ragindama ieškoti paguodos prie kryžiaus. Giesmės pabaigoje, kalbama apie paskutinę gyvenimo valandą, kuomet ramybė ir džiaugsmas pasiekiami per meilę kryžiui.
Įdomu tai, kad ankstyvojoje Bažnyčioje nebuvo įprasta nešioti kryžių kaip papuošalo. Kryžius buvo slaptas ženklas, kurį tikintieji piešė ant durų ar žemės, kad apsisaugotų nuo piktųjų jėgų. Tik vėliau, kai krikščionybė tapo vieša, kryžius tapo matomu simboliu. Šiandien, kai pasaulis siūlo greitus malonumus, kryžius primena apie tikrąją vertę – atsidavimą ir amžinąją viltį. Tai tylus priminimas, kad didžiausia laisvė randama ne nuodėmės vergijoje, bet pasiaukojimo meilėje. Pasaulio pagundos yra laikinos, o kryžiaus žinia – amžina.