Dieviškasis skaitymas, lotyniškai Lectio Divina, yra sena krikščioniška Šventojo Rašto skaitymo ir apmąstymo praktika. Ji susiformavo vienuolynuose ir ilgainiui tapo vienu iš pagrindinių būdų, kaip tikintieji stengiasi įsiklausyti į Dievo žodį ne tik protu, bet ir visa vidine laikysena. Ši praktika nėra skirta akademiniam Biblijos tyrinėjimui. Jos tikslas – ramiai ir atidžiai skaityti tekstą, leisti jam kalbėti ir apmąstyti, kaip jis gali būti suprastas šiandien.

Lectio Divina remiasi keturiais etapais, kurie natūraliai pereina vienas į kitą. Pirmasis etapas – skaitymas. Pasirenkama tam tikra Šventojo Rašto ištrauka ir ji skaitoma lėtai, be skubėjimo. Svarbiausia yra ne kiekybė, o dėmesys. Skaitytojas stengiasi suprasti, kas parašyta, kokie žodžiai ar sakiniai išsiskiria, kas patraukia dėmesį. Tai paprastas, bet būtinas žingsnis, leidžiantis susipažinti su tekstu.

Antrasis etapas – apmąstymas. Čia žmogus grįžta prie to, kas jį užkabino skaitymo metu, ir stengiasi suprasti, kodėl būtent tie žodžiai ar mintys pasirodė svarbūs. Apmąstymas nėra sudėtinga teologinė analizė. Tai bandymas suvokti, ką tekstas gali reikšti šiandien, kokią žinutę jis gali turėti konkrečiam žmogui, jo situacijai, jo gyvenimui. Šiame etape dažnai kyla klausimų, kurie padeda giliau įsigilinti į tekstą.

Trečiasis etapas – malda. Kai tekstas jau apmąstytas, natūraliai kyla noras atsakyti Dievui. Tai gali būti padėka, prašymas, išpažintis, pasitikėjimas ar bet koks kitas nuoširdus kreipimasis. Malda čia nėra iš anksto paruošta formulė. Ji kyla iš to, ką žmogus suprato skaitydamas ir apmąstydamas. Tai paprastas atsakas į tai, kas jį palietė.

Ketvirtasis etapas – kontempliacija. Tai tylus buvimas Dievo akivaizdoje po maldos. Kontempliacija nėra naujas apmąstymas ar nauja malda. Tai ramus sustojimas, leidžiantis nurimti ir priimti tai, kas buvo patirta ankstesniuose etapuose. Šiame etape žmogus tiesiog būna, be pastangų ir be siekio ką nors pasiekti. Tai laikas, kai leidžiama Dievo žodžiui nusėsti ir veikti.

Kai kurie dvasiniai autoriai prideda ir penktą etapą – veikimą. Jis kyla iš klausimo, kaip tai, kas buvo suprasta ir išgyventa, gali būti pritaikyta kasdienybėje. Tai gali būti labai konkretus sprendimas arba tiesiog bendresnis nusiteikimas gyventi pagal tai, kas buvo atrasta.

Lectio Divina tikslas nėra sukurti ypatingą dvasinę patirtį. Tai paprastas ir nuoseklus būdas skaityti Šventąjį Raštą taip, kad jis taptų artimesnis ir suprantamesnis. Praktika padeda išlaikyti dėmesį, ugdo vidinį susikaupimą ir moko klausytis. Ji tinka tiek pradedantiesiems, tiek tiems, kurie Šventąjį Raštą skaito jau daug metų.

Ši praktika taip pat padeda išvengti paviršutiniško skaitymo, kuris dažnai būna greitas ir neįsigilinantis. Lectio Divina skatina lėtumą ir atidumą, o tai leidžia pastebėti dalykus, kurie kitu atveju liktų nepastebėti. Dėl šios priežasties ji išliko aktuali įvairiose krikščioniškose tradicijose ir šiandien.

Lectio Divina gali būti praktikuojama tiek individualiai, tiek bendruomenėje. Vienuolynuose ji dažnai yra kasdienio ritmo dalis, tačiau ji puikiai tinka ir paprastam tikinčiajam, kuris nori skirti laiko ramesniam Šventojo Rašto skaitymui. Tam nereikia specialaus pasiruošimo ar išsilavinimo – tik noro skirti laiko ir būti atviram.

Reguliariai praktikuojant Lectio Divina, žmogus pamažu pradeda geriau suprasti Šventąjį Raštą, lengviau susitelkia, ramiau priima kasdienius iššūkius ir aiškiau mato, kaip Dievo žodis gali lydėti gyvenime. Tai nėra greitas metodas, bet jis yra patikimas ir per šimtmečius pasiteisinęs.

Pavyzdinė Lectio Divina

Jėzus kviečia mokinius sekti paskui Jį ir pažada, kad jie taps žmonių žvejais.

1. Skaitymas (Lectio)

Pirmiausia pasirenkama Evangelijos ištrauka. Ji skaitoma lėtai, be skubėjimo, kelis kartus. Svarbu ne bandyti iš karto suprasti viską, o tiesiog susipažinti su tekstu. Šiuo atveju ištrauka pasakoja apie Jėzaus kvietimą mokiniams palikti savo darbus ir sekti paskui Jį. Skaitant galima pastebėti, kaip paprastai ir tiesiai Jėzus kreipiasi į žmones, kaip jie reaguoja, kokie žodžiai ar veiksmai išsiskiria.

Šiame etape žmogus tiesiog leidžia tekstui būti prieš akis. Galima pastebėti, kad Jėzus kviečia be ilgo paaiškinimo, o mokiniai atsako be ilgo svarstymo. Tai gali patraukti dėmesį, bet šiame etape nereikia daryti išvadų – tik skaityti.

2. Apmąstymas (Meditatio)

Apmąstymas prasideda nuo klausimo, kas konkrečiai patraukė dėmesį. Galbūt tai Jėzaus kvietimas. Galbūt mokinių pasirengimas iš karto palikti tinklus. Galbūt pažadas, kad jie taps žmonių žvejais. Kiekvienas žmogus pastebi skirtingus dalykus, todėl apmąstymas yra labai individualus.

Šiame etape galima klausti savęs, kodėl būtent šie žodžiai ar veiksmai pasirodė svarbūs. Galbūt kyla mintis apie savo pačio gebėjimą atsakyti į Dievo kvietimą. Galbūt kyla klausimas, ką reiškia „palikti tinklus“ šiandien – kokius įpročius, baimes ar prisirišimus. Apmąstymas nėra bandymas išspręsti teologinę problemą. Tai bandymas suprasti, kaip tekstas paliečia gyvenimą dabar.

3. Maldavimas (Oratio)

Po apmąstymo natūraliai kyla malda. Ji gali būti labai paprasta. Pavyzdžiui, žmogus gali prašyti drąsos atsakyti į Dievo kvietimus, kurie pasirodo kasdienybėje. Gali dėkoti už tai, kad Dievas kviečia ne tobulus, o paprastus žmones. Gali prašyti aiškumo, kur šiandien yra jo paties „tinklai“, kuriuos reikėtų palikti.

Maldos forma nėra svarbi. Tai gali būti keli sakiniai, tylus kreipimasis ar ilgesnis pokalbis. Svarbiausia, kad malda kyla iš to, kas buvo suprasta apmąstymo metu.

4. Kontempliacija (Contemplatio)

Kontempliacija yra tylus sustojimas po maldos. Tai laikas, kai žmogus nebesistengia galvoti ar kalbėti. Jis tiesiog leidžia tam, kas buvo skaityta ir apmąstyta, nusėsti. Kontempliacija nėra siekis patirti kažką ypatingo. Tai paprastas buvimas Dievo akivaizdoje, be pastangų ir be tikslo ką nors pasiekti.

Šiame etape žmogus leidžia sau nurimti. Mintys gali klaidžioti, bet tai normalu. Svarbiausia – grįžti į tylą ir leisti laikui tekėti natūraliai.

5. Veiksmas (Actio)

Po kontempliacijos galima paklausti savęs, ar iš šios Lectio Divina kyla koks nors konkretus žingsnis. Tai nebūtinai turi būti didelis sprendimas. Kartais tai gali būti paprastas nusiteikimas būti atviresniam, labiau įsiklausyti, skirti laiko maldai ar būti dėmesingesniam žmonėms.

Šiuo atveju galimas veiksmas galėtų būti bandymas atpažinti, kur šiandien Dievas kviečia žengti žingsnį, kuris galbūt atrodo nedidelis, bet reikalauja pasitikėjimo. Arba bandymas sąmoningai atsisakyti vieno dalyko, kuris trukdo vidinei laisvei – „tinklo“, kurį reikėtų palikti.

Ši praktika nereikalauja specialaus pasiruošimo ar žinių. Svarbiausia – skirti laiko, skaityti lėtai, apmąstyti ramiai ir leisti tekstui kalbėti. Kiekvieną kartą Lectio Divina gali atrodyti kitaip, nes žmogus keičiasi, o kartu keičiasi ir tai, ką jis pastebi Šventajame Rašte.