Šventasis Julius I buvo Romos popiežius nuo 337 iki 352 metų. Jis gimė Romoje apie 280 metus ir mirė 352 metų balandžio 12 dieną. Jo pontifikatas išsiskyrė svarbiu vaidmeniu bažnyčios istorijoje, ypač dėl jo pastangų palaikyti ortodoksinį tikėjimą ir užkirsti kelią arijonizmui – erezijai, kuri neigė Jėzaus Kristaus dieviškumą.
Tapęs popiežiumi, Julius I daug dėmesio skyrė tikėjimo vienybei ir ortodoksijos stiprinimui. Vienas iš svarbiausių jo darbų buvo parama šventajam Atanazijui, Aleksandrijos vyskupui, kuris buvo vienas iš pagrindinių arijonizmo priešininkų. Atanazijus buvo neteisingai apkaltintas įvairiais nusikaltimais ir buvo išstumtas iš savo vyskupijos. Popiežius Julius I suteikė Atanazijui prieglobstį Romoje ir per rašytus laiškus gynė jį nuo politinių ir teologinių priešų. 340 metais, Julijaus iniciatyva, Romoje buvo sušauktas sinodas, kuriame Atanazijus buvo reabilituotas, o arijonizmo šalininkai pasmerkti.
Kitas svarbus Julijaus I nuopelnas – formalus popiežiaus vaidmens kaip aukščiausiosios bažnyčios institucijos įtvirtinimas. Jis išreiškė mintį, kad bet kokie teologiniai ginčai ar konfliktai, kylantys tarp vyskupų, turėtų būti sprendžiami Romos vyskupo – popiežiaus. Tai buvo ankstyvas žingsnis, siekiant sustiprinti popiežiaus autoritetą visoje krikščioniškoje bendruomenėje.
Citata iš Julijaus I laiško, gindžiant Atanazijų, rodo jo rūpestį bažnyčios vienybe ir teisingumu: „Neturime pamiršti, kad Kristaus Bažnyčia stovi ant tiesos pagrindo, todėl privalome ginti tą tiesą, net jei ją persekioja neteisingumas.“
Popiežius Julius I taip pat garsėjo tuo, kad rūpinosi bažnyčių ir šventųjų vietų statyba bei išplėtimu Romoje. Manoma, kad jo pontifikato metu buvo pastatyta ar atnaujinta keletas svarbių bažnyčių.
Jo mirtis įvyko 352 metais, o jis buvo palaidotas Romoje. Šventojo Julijaus I atminimas bažnyčioje minimas balandžio 12 dieną. Jo palikimas yra svarbus ne tik dėl jo teologinių sprendimų, bet ir dėl stiprios paramos ortodoksinei bažnyčios doktrinai bei popiežiaus autoriteto stiprinimui, kas ilgainiui tapo svarbia Romos katalikų bažnyčios tradicijos dalimi.
Jo darbas ir įtaka bažnyčiai rodo jo įsipareigojimą teisingumui ir tiesai, kas padėjo suformuoti krikščionybės struktūrą tuo metu, kai tikėjimo pagrindai buvo intensyviai ginčijami.
Šventojo Juliaus I pontifikatas buvo laikotarpis, kupinas intensyvių teologinių debatų ir kovos už tikėjimo grynumą. Jo ryžtingas Atanazijaus Aleksandriečio gynimas prieš arijonus liudija apie nepaprastą drąsą ir tikėjimą. Šis ginčas nebuvo tik akademinis klausimas; jis liečia patį Jėzaus Kristaus prigimties supratimą – ar jis tik žmogus, ar tikras Dievas ir žmogus? Arijonizmas, neigdamas Jėzaus dieviškumą, kėlė grėsmę pačiai krikščionybės esmei. Julius I, sušaukdamas Sinodą Romoje 341 metais, parodė, kad Romos vyskupas jau įgijo didelę įtaką Bažnyčios gyvenime, formuojant bendrą tikėjimą ir sprendžiant dogmatinius ginčus. Šis Sinodas, nors ir nebuvo visiškai sėkmingas iš karto, padėjo pakreipti svarstykles Atanazijaus naudai ir stiprinti ortodoksinę krikščionių doktriną. Legendos apie Šventąjį Julių yra retos, tačiau jo veiksmai kalba patys už save – jis buvo tikras Bažnyčios gynėjas, neleidusios klaidingoms doktrinoms užgožti Evangelijos tiesos. Kaip rašė šv. Augustinas, "tikėjimas be darbų yra negyvas". Juliaus I darbai liudija apie gyvą tikėjimą, apsireiškiantį drąsioje kovoje už tiesą. Jo pavyzdys įkvepia ir šiandien, primindamas apie svarbą ginti tikėjimą ir kovoti už teisingumą. Šventojo Juliaus gyvenimas ir veikla yra ryškus pavyzdys, kaip vienas žmogus gali turėti didžiulę įtaką Bažnyčios istorijai ir viso pasaulio krikščionių gyvenimui. Jo atminimas išlieka kaip liudijimas apie tikėjimo tvirtumą ir drąsą ginant tiesą.