Šventojo Kryžiaus Jonas sukūrė kūrinį Sielos dvasinė giesmė (Cántico espiritual) šešioliktame amžiuje, būdamas kalėjime Tolede tarp 1577 metų gruodžio ir 1578 metų rugpjūčio mėnesių. Šis darbas laikomas vienu svarbiausių ispanų renesanso ir mistinės literatūros pavyzdžių visoje Vakarų kultūroje. Autorius pradėjo rašyti posmus ant nedidelių popieriaus skiautelių, kurias jam slapta perduodavo vienas iš kalėjimo prižiūrėtojų, vėliau kūrinį papildydamas ir galutinai suformuodamas po pabėgimo iš įkalinimo vietos. Giesmė atspindi sielos kelionę per dvasinius išbandymus link galutinio susivienijimo su Dievu, naudodama biblinę Giesmių giesmės simboliką bei terminiją, kurią autorius pritaikė savo asmeninei mistinei patirčiai išreikšti.
Kūrinys turi dvi pagrindines redakcijas, kurios literatūros moksle įvardijamos kaip rankraštis A ir rankraštis B. Kiekviena iš šių versijų atstovauja skirtingą poemos formavimosi etapą ir pasižymi specifine struktūra bei posmų skaičiumi. Pirmoji versija, dar vadinama Sanlucar rankraščiu arba Cántico A, susideda iš trisdešimt devynių strofų. Didžiąją dalį šio teksto autorius parašė būtent Toledo kalėjimo celėje, o vėliau ją pabaigė jau būdamas laisvėje. Šie tekstai plito rankraščiais dar iki pirmųjų oficialių publikacijų septyniolikto amžiaus pradžioje Prancūzijoje bei Ispanijoje, o jų autorystė niekada nekėlė abejonių dėl unikalaus stiliaus ir turinio gylio.
Vėlesnė redakcija B, vadinama Cántico B arba Jaén rankraščiu, yra paties autoriaus peržiūrėta, papildyta ir šiek tiek perrikiuota versija, kurią sudaro lygiai keturiasdešimt strofų. Ji buvo papildyta autoriaus parašytais teologiniais paaiškinimais, o kai kurios dalys buvo sukeistos vietomis siekiant suteikti tekstui didesnį doktrininį nuoseklumą. Žemiau pateikiamas būtent šis galutinis keturiasdešimties posmų variantas, atskleidžiantis visą mistinę sielos kelionę nuo Dievo ieškojimo per kančią ir tamsą iki visiško susijungimo su Juo. Autorius šiam kūriniui pasirinko liras – specifinę penkių eilučių posmo formą, kurią į ispanų poeziją įvedė Garcilaso de la Vega.
Dvasinės kelionės etapai ir struktūra
Sielos dvasinė giesmė suskirstyta į tris pagrindines dvasinio gyvenimo fazes, kurios krikščioniškoje mistikoje tradiciškai vadinamos apsivalymu, apšvietimu ir vienybe. Pirmuosiuose dvylikoje posmų aprašomas apsivalymo etapas, kurio metu siela kenčia dėl Dievo nebuvimo ir aktyviai Jo ieško kūrinijoje. Ši dalis pasižymi dideliu emociniu intensyvumu bei klausimais, skirtais piemenims, miškams bei pievoms, kurie simbolizuoja žemiškąją realybę, galinčią tik iš dalies nurodyti į Kūrėją. Autorius pabrėžia, kad jokie žemiški pasiuntiniai negali sielai pasakyti to, ko ji trokšta, todėl ji maldauja tiesioginio Mylimojo pasirodymo.
Nuo tryliktojo posmo prasideda apšvietimo etapas, žymintis dvasines sužadėtuves bei pirmąjį tikrą susitikimą su Mylimojo asmeniu. Autorius naudoja gamtos vaizdus, tokius kaip aukšti kalnai, vieniši miškingi slėniai ir sraunios upės, kad apibūdintų Dievo didybę ir sielos patiriamą ramybę po ilgo ieškojimo. Šioje dalyje siela nustoja ieškoti atsakymų išorėje ir atsigręžia į savo vidų, kur randa Dievo atvaizdą bei pradeda transformacijos procesą, vedantį į visiškią meilės sąjungą. Ši transformacija vyksta per meilės pažinimą, kurį autorius vadina saldžiuoju mokslu, patiriamu vidiniame Mylimojo rūsyje.
Vienybės pasiekimas ir teologinis aiškinimas
Galutinis kūrinio etapas apima dvasinę santuoką, kuri prasideda nuo dvidešimt antrojo posmo ir tęsiasi iki pat pabaigos. Ši fazė vaizduoja visišką sielos ir Dievo vienybę, kurioje nebelieka atskirties, o siela pradeda dalyvauti dieviškajame gyvenime. Autorius naudoja sodo metaforą, apibūdindamas saugią ir palaimingą būseną, kurioje Sužadėtinė ilsisi ant Mylimojo rankų, o visi išoriniai trikdžiai bei pagundos yra galutinai nutildomi. Ši būsena aprašoma kaip gilus poilsis ir visiška ramybė, kurią saugo nupinti gėlių bei smaragdų vainikai.
Prozos komentaras, kurį Šventasis Kryžiaus Jonas parašė vėliau, buvo sukurtas paprašius motinai Anai de Jesús. Šis komentaras yra būtinas norint suprasti intelektualinį kūrinio pagrindą, nes jame autorius paaiškina, kad poezija gimsta iš patirties, kurios protas negali pilnai suvokti. Kiekvienas žodis giesmėje turi trigubą prasmę: literatūrinę, dvasinę ir dogminę, o tai leidžia kūrinį skaityti kaip grožinės literatūros šedevrą bei kaip dvasinio gyvenimo vadovėlį. Būtent šiame komentare autorius detaliai išaiškina keturiasdešimties posmų seką, būdingą vėlesniajai B redakcijai.
Teksto leidybos ir metrikos ypatumai
Istoriniai šaltiniai nurodo, kad pirmą kartą kūrinys buvo išspausdintas prancūzų kalba 1622 metais Paryžiuje, o originalo kalba pasirodė 1627 metais Madride. Teksto struktūra griežtai laikosi nustatytos metrikos, kuri derina septynių ir vienuolikos skiemenų eilutes, sukuriančias specifinį skambesį bei ritmą. Ši metrinė forma leidžia pasiekti didelį lyrinį intensyvumą, kuris padeda perteikti mistinę patirtį per juslinius vaizdus. Kūrinio plitimas Europoje turėjo didžiulę įtaką religinei literatūrai bei bendrai poezijos kalbos raidai, diegiant naujas formas ir simbolius.
Rankraščių tyrinėjimai rodo, kad autorius nuolat tobulino tekstą, siekdamas kuo tiksliau išreikšti dvasinę tikrovę. Todėl skirtumai tarp 39 strofų versijos ir 40 strofų versijos atspindi ne tik techninį redagavimą, bet ir autoriaus dvasinę brandą. Žemiau pateikiamas kūrinys yra pilnas B redakcijos tekstas, kuriame išlaikyta visa autoriaus numatyta seka. Čia pateikiami šie pagrindiniai elementai:
- Šventasis Kryžiaus Jonas
- Dvasinė giesmė
- Sužadėtinė ir Sužadėtinis
- Keturiasdešimt posmų
Meninės priemonės ir terminologija
Simboliai kūrinyje yra paimti iš tiesioginės gamtos stebėjimo patirties bei Biblijos tekstų interpretacijos. Pavyzdžiui, vyno rūsys reiškia aukščiausią meilės laipsnį, o sužeistas elnias simbolizuoja patį Kristų, kuris ieško sielos. Autorius vengia abstrakčių sąvokų, pirmenybę teikdamas jusliniams vaizdiniams, kurie geriau perteikia dvasinio pasaulio tikrovę žmogaus protui. Šie vaizdai padeda skaitytojui pajusti dvasinę šviesą bei ramybę, kuri pasiekiama per visišką atsidavimą Mylimajam.
Paskutiniuose posmuose pasirodantis Aminadabo personažas simbolizuoja šėtoną arba dvasinius trikdžius, kurie pasitraukia sielai pasiekus visišką vienybę. Šis faktas nurodo į galutinę pergalę prieš dvasinius priešus ir visišką saugumą dieviškojoje meilėje. Giesmė užbaigiama tylos ir nusileidžiančios raitijos vaizdu, kas simbolizuoja kūno ir sielos galių nurimimą pasiekus galutinį kelionės tikslą. Ši pabaiga užtvirtina sielos perėjimą į amžinąją ramybę, kurioje nelieka jokių baimių ar išorinių grėsmių.
Dvasinė giesmė (Cántico espiritual)
Tai yra B, galutinė ir labiausiai paplitusi pilna šio kūrinio versija, susidedanti iš keturiasdešimt posmų ir atskleidžianti visą mistinę sielos kelionę.
Šv. Kryžiaus Jonas
Giesmės tarp sielos ir sužadėtinio
Sužadėtinė
- Kur pasislėpei tu,
Mylimasis, palikęs mane dejuoti?
Lyg elnias tu pabėgai,
mane sužeidęs;
išlėkiau šaukdama tavęs, o tu jau buvai pradingęs. - Piemenys, kurie eisite
ten, link kalvos, per ganyklas:
jei netyčia pamatysite
tą, kurį aš myliu labiausiai,
pasakykite jam, kad sergu, kenčiu ir mirštu. - Ieškodama savo meilės,
klajosiu per tuos kalnus ir pakrantes,
neskabysiu gėlių,
nesibijosiu žvėrių,
ir peržengsiu tvirtoves bei sienas.
Klausimas kūriniams
- O, miškai ir tankmės,
Mylimojo ranka pasodinti,
o, žaliuojančios pievos,
gėlėmis išmargintos,
pasakykite, ar jis pro jus praėjo!
Kūrinių atsakymas
- Tūkstančius malonių bėrdamas,
jis skubiai praėjo šias giraites,
ir, vos jas nužvelgęs,
vienu savo pavidalu
paliko jas apgaubtas savo grožiu.
Sužadėtinė
- Ak, kas galės mane išgydyti!
Atiduok jau save iš tiesų;
nebesiųsk man nuo šiandien
jokių pasiuntinių,
nes jie nemoka pasakyti to, ko trokštu. - Ir visi tie, kurie klajoja,
tūkstančius malonių apie tave man pasakoja,
ir visi mane dar labiau sužeidžia,
palikdami mane mirti
nuo kažko neapsakomo, ką jie veblena. - Bet kaipgi ištveri,
o gyvybe, negyvendama ten, kur gyveni išties,
kai tave marinte marina
strėlės, kurias tu gauni
iš to, ką nuo Mylimojo savyje priimi? - Kodėl tad, sužeidęs
šią širdį, tu jos neišgydei?
Ir jei ją iš manęs pavogei,
kodėl šitaip palikai
ir nepasiimi grobio, kurį pasisavinai? - Numalšink mano širdgėlą,
nes niekas kitas nepajėgus jos išsklaidyti,
ir tegul išvysta tave mano akys,
nes tu esi jų šviesa,
ir tik tau noriu jas turėti. - Atskleisk savo akivaizdą,
ir tegul nužudo mane tavasis vaizdas ir grožis;
pažvelk, juk meilės liga
nepagydoma niekuo kitu,
kaip tik tavo akivaizda ir pavidalu. - O, krištolini šaltini,
jei tuose tavo sidabriniuose atspindžiuose
staiga iškiltų
tos išsiilgtosios akys,
kurios nupieštos mano gelmėse! - Nusuk jas, Mylimasis,
nes aš jau pakylu skrydžiui.
Sužadėtinis
Sugrįžk, balande,
nes sužeistas elnias
pasirodo ant kalvos,
vėdinamas tavo skrydžio, ir atsigaivina.
Sužadėtinė
- Mano Mylimasis – tai kalnai,
vieniši, miškingi slėniai,
svetimos salos,
skambios upės,
meilingų vėjų dvelksmas. - Rami naktis
prieš pat prašvintant aušrai,
tylioji muzika,
skambi vienatvė,
vakarienė, kuri atgaivina ir pripildo meilės. - Mūsų žydintis guolis,
liūtų urvų apsuptas,
purpuru išklotas,
iš taikos pastatytas,
tūkstančiu auksinių skydų karūnuotas. - Tavo pėdsakais
mergelės bėga keliu,
nuo kibirkšties prisilietimo,
prie pagardinto vyno,
prie dieviškojo balzamo dvelksmo. - Giliausiame Mylimojo vynrūsyje
aš gėriau, o kai išėjau
atgal į šią lygumą,
jau nieko nebežinojau,
ir praradau kaimenę, kurią anksčiau ganiau. - Ten jis leido man prisiglausti prie krūtinės,
ten mane išmokė nepaprastai saldaus mokslo,
o aš jam iš tikrųjų
atidaviau save, nieko nepasilikdama;
ten pažadėjau būti jo sužadėtine. - Mano siela atsidavė,
ir visas mano turtas – jo tarnystei:
aš jau nebeganau kaimenės,
ir neturiu jokių kitų pareigų,
nes dabar vienintelis mano darbas – mylėti. - Tad jei dabar ganyklose
manęs nebematysit ir nerasit,
sakykite, kad aš prapuoliau,
nes klajodama įsimylėjusi,
leidau sau pasiklysti – ir buvau atgauta. - Iš gėlių ir smaragdų,
gaiviais rytais surinktų,
mes nupinsime vainikus,
tavojoje meilėje pražydusius,
ir vienu mano plauku perrištus. - Vien tame plauke,
kurį matei plaikstantis ant mano kaklo,
pamatei jį ant mano kaklo,
ir likai jame įkalintas,
ir viena iš mano akių buvai sužeistas. - Kai tu į mane žiūrėjai,
tavo akys įspaudė manyje savo malonę;
todėl tu mane įsimylėjai,
ir dėl to manosios akys nusipelnė
garbinti tai, ką matė tavyje. - Neniekink manęs,
nes jei ir tamsią mane radai,
dabar jau tikrai gali į mane žiūrėti
po to, kai mane pamatei,
nes malonę ir grožį manyje palikai. - Sugaukite mums lapes,
nes mūsų vynuogynas jau pražydo,
kol mes iš rožių
rišame puokštę,
ir tegul niekas nesirodo kalvoje. - Sustok, žvarbusis šiaurės vėjau;
ateik, Pietų vėjau, kuris primeni meilę,
papūsk per mano sodą,
kad pasklistų jo kvapai,
ir Mylimasis ganysis tarp gėlių.
Sužadėtinis
- Įžengė Sužadėtinė
į jaukų trokštamą sodą,
ir saldžiai jame ilsisi,
atlenkusi kaklą
ant Mylimojo švelnių rankų. - Po obelimi,
ten su manimi buvai susižadėjusi.
ten padaviau tau ranką,
ir buvai atkurta ten,
kur tavo motina buvo sutepta. - Lengviems paukščiams,
liūtams, elniams, šokinėjančioms stirnoms,
kalnams, slėniams, pakrantėms,
vandenims, vėjams, karščiams
ir budrioms nakties baimėms: - Švelniomis lyromis
ir sirenų giesmėmis jus užkeikiu,
kad liautųsi jūsų pyktis,
ir nelieskite sienos,
kad Sužadėtinė miegotų saugiau.
Sužadėtinė
- O, Judėjos nimfos,
kol gėlėse ir rožių krūmuose
kvepia gintaras,
likite priemiesčiuose,
ir nemėginkite peržengti mūsų slenksčių! - Pasislėpk, Brangusis,
ir atsuk savo veidą į kalnus,
ir nieko nesakyk;
tik pažvelk į palydovus
tos, kuri eina per svetimas salas.
Sužadėtinis
- Baltas balandėlis
į arką su šakele sugrįžo,
ir štai purplelis
trokštamą draugą
žaliose pakrantėse surado. - Vienatvėje ji gyveno,
ir vienatvėje jau susuko savo lizdą,
ir vienatvėje ją veda
jis vienas, jos mylimasis,
lygiai taip vienatvėje meilės sužeistas.
Sužadėtinė
- Džiaukimės, Mylimasis,
ir eikime stebėti tavo grožio
į kalną ar į kalvą,
ten, kur teka tyras vanduo;
eikime dar giliau į tankmę. - O po to į aukštas
uolų olas kopsime,
kurios taip gerai paslėptos,
ir ten įžengsime,
ir ragausime granatų vyno. - Ten tu man parodytum
tai, ko mano siela taip troško,
ir tada man duotum
ten, tu, mano gyvybe,
tai, ką davei man aną dieną. - Vėjo dvelksmą,
saldžios Filomenos (lakštingalos) giesmę,
giraitę ir jos grakštumą
ramioje naktyje,
su liepsna, kuri degina, bet nekelia skausmo. - Nes niekas į tai nežiūrėjo,
Aminadabo taip pat nesimatė,
ir apgultis nurimo,
o raiteliai,
išvydę vandenis, atsitraukė.