Šventoji Tėja (Thea) yra ankstyvosios krikščionybės kankinė, minima šventųjų globėjų tarpe. Ji švenčiama liepos 25 dieną ir gruodžio 19 dieną. Tėjos vardas reiškia „deivė” ir turi gilias šaknis senovės Graikijoje, kur jis buvo susijęs su šviesa, regėjimu ir dangumi. Krikščioniškoje tradicijoje Šv. Tėja yra žinoma kaip viena iš kankinių, kurios gyvenimas buvo paženklintas dideliu tikėjimu ir pasiaukojimu.
Pagal šventųjų globėjų tradicijas, Šv. Tėja ir jos sesuo Šv. Valentina buvo nukankintos Palestinoje 308 m. per krikščionių persekiojimus. Šios seserys liudijo savo tikėjimą ir atsisakė išsižadėti Kristaus, todėl tapo kankinėmis. Tėjos istorija yra priminimas apie stiprybę, ištikimybę Dievui ir drąsą laikytis savo tikėjimo net mirties akivaizdoje.
Be religinės prasmės, Tėjos vardas yra plačiai paplitęs ir mėgstamas įvairiuose pasaulio kraštuose, ypatingai Skandinavijoje, kur jis tapo populiarus 2000-ųjų pradžioje. Lietuvoje Tėjos vardas taip pat sparčiai populiarėja, ir jis buvo suteiktas daugeliui mergaičių.
Šv. Tėja yra laikoma globėja tiems, kurie ieško dvasinės stiprybės ir šviesos gyvenimo kelyje.
Įdomu tai, kad Tėjos ir Valentinos kankinystės vieta Palestinoje, ypač jei tai buvo netoli Cezarėjos, galėjo turėti didesnę teologinę reikšmę, nes šis regionas buvo svarbus Origeno ir kitų apologetų veiklai. Jų atsisakymas išsižadėti Kristaus, netgi mirties akivaizdoje, yra traktuojamas kaip aukščiausia *homoousios* (vienos esmės su Kristumi) išpažinimo forma per kančią. Ši ištikimybė, išreikšta per fizinį kentėjimą, teologiškai įtvirtina krikščioniškosios tapatybės neperkeičiamumą. Šventoji Tėja, nors ir tyli kankinė, liudija apie tikėjimo radikalumą pirmaisiais Bažnyčios amžiais.